Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje B. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, bedarbis, registruotas darbo biržoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu deklaravęs gyvenamąją vietą, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

B. J. 2018 m. gruodžio 3 d. apie 06.15 val. būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) pirmo cecho patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu, tai yra tyčia sudavė vieną smūgį dešine ranka jai į apatinę veido dalį, dėl ko nukentėjusioji R. K. sukando liežuvį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai R. K. dvi paviršines kąstines žaizdas liežuvyje. Tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo

Teismas pažymi, kad kaip matyti ištyrus įrodymus, šioje byloje nukentėjusioji R. K. ir kaltinamasis B. J. yra vienas kito atžvilgiu pakankamai priešiškai nusistatę, jų tarpusavio santykiai dar iki įvykio dienos dirbant kartu vienoje darbovietėje buvo pakankamai įtemti dėl darbe kylančių nesutarimų, ką jie iš esmės taip pat patvirtino savo parodymais. Nors ta aplinkybė, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji yra (buvo) konfliktiškuose ir įtemtuose santykiuose, priešiškai nusistatę vienas kito atžvilgiu, pati savaime nelemia jų parodymų nepatikimumo, tačiau esant tokiai situacijai vertinant bei analizuojant byloje surinktus įrodymus yra ypatingai svarbu juos išsamiai patikrinti, kiek jie atitinka kitus objektyvius įrodymus, kad įsitikinti jų objektyvumu bei teisingumu.

Todėl ir šioje byloje kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymai vertintini kaip teisingi ir patikimi turi būti tiek, kiek jie yra neprieštaringi ir nuoseklūs viso proceso metu, neprieštarauja tarpusavyje ir kitiems objektyviems įrodymams, gautiems iš kitų šaltinių, taip pat atsižvelgiant į parodymus davusių asmenų (konfliktuojančių šalių) suinteresuotumą ar kitų asmenų, kitų šaltinių nesuinteresuotumą šioje byloje.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Taigi tai yra materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo ar kitokio smurtavimo atveju turi būti sukeliamas nežymus sveikatos sutrikdymas arba fizinis skausmas.

Esant tokiai situacijai, kad patikrinti nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymų, prieštaraujančių tarpusavyje dėl smūgio sudavimo, paties smūgio pobūdžio, teisingumą, teismas vadovausis jau aukščiau paminėtu įrodymų vertinimo principu, taikytinu šioje byloje, tai yra įvertins kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, o nukentėjusiosios, kaltinamojo, taip pat ir dalį konflikto girdėjusio bei mačiusio liudytojo A. S. parodymais remsis ir vadovausis tik tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje ir kitiems objektyviems byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Šiuo požiūriu būtina atsižvelgti į tai, kad specialisto, atlikusio nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo tyrimą, pateiktoje išvadoje nurodyta, kad R. K. konstatuotos dvi paviršinės, kąstinės žaizdos liežuvyje. Kąstinės žaizdos galėjo būti padarytos būtent 2018 m. gruodžio 3 d. kietais bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti žmogaus dantys. O svarbiausia tai, kad specialistas paaiškindamas savo išvadą dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo masto patvirtino, kad normaliai žmogui valgant ar kalbant, tokio liežuvio sukandimo dantimis, koks buvo nustatytas R. K., negali būti, kas reiškia, kad nukentėjusiajai buvo pataikyta į veidą tuo momentu, kai jos liežuvis buvo ne savo vietoje burnos ertmėje ir to pasėkoje taip atsitiko, kad ji sukando liežuvį. Kadangi kitokių išorinių sužalojimų nukentėjusiosios veido srityje nebuvo, poodinių kraujosrūvų taip pat nesimatė, tai, anot specialisto, parodo, kad buvo tik vienas trauminis poveikis, kuris buvo pakankamai stiprus, nes buvo konstatuotos būtent kąstinės žaizdos, buvo pažeistas liežuvio vientisumas. Buvo ne tik, kad dantimis suspaustas liežuvis, bet ir įkastas, apie ką nurodė savo paaiškinimuose ir nukentėjusioji.

Nukentėjusiajai apžiūros metu konstatuoti sužalojimai, tiek pagal specialisto nustatytą jų lokalizaciją, tiek ir pagal padarymo būdą ir laiką visiškai atitinka nukentėjusiosios paaiškinimus apie tai, kaip kaltinamasis jai juos padarė, nukentėjusiosios paaiškinimai dėl nurodytų aplinkybių yra nuoseklūs viso proceso metu ir neprieštarauja nei vieni kitiems tarpusavyje, nei kitiems byloje surinktiems įrodymams. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo parodžiusi, kad kaltinamasis sudavė jai ranka į apatinę veido dalį, dėl ko ji pajuto stiprų skausmą ir jai pradėjo kraujuoti burnoje, nes nuo smūgio ji stipriai įsikando liežuvį. Todėl nėra jokių abejonių, kad nukentėjusioji specialisto konstatuotus jos patirtus sužalojimus, kurie galėjo jai būti padaryti 2018 m. gruodžio 3 d. patyrė dėl kaltinamojo tyčinių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu.

Šiuo atveju veikos kvalifikacijai reikšmės visiškai neturi tai, kad specialisto konstatuoti sužalojimai, tai yra kąstinės žaizdos liežuvyje, nukentėjusiajai galėjo būti padaryti kaltinamojo netiesiogiai, tai yra nukentėjusiajai nevalingai sukandus savo liežuvį po kaltinamojo fizinio poveikio į ją, kuris pasireiškė vieno smūgio delnu sudavimu į apatinę veido dalį. Tai, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, matyti iš to, kad nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai sukėlė konflikto metu, kurį pats ir pradėjo atėjus pas jį nukentėjusiajai ir davus jam nurodymą dėl atliekamo darbo, smurtiniai veiksmai pasireiškė suduodant smūgį ne bet kur, o į veido sritį, kai nukentėjusioji to visiškai nesitikėjo, nes tuo metu su juo kalbėjo. Kaip nustatyta specialisto, kaltinamojo fizinis poveikis (smūgis) buvo pakankamai stiprus, ką patvirtina sužalojimų pobūdis (kąstinės žaizdos liežuvyje), kas be jokios abejonės sukėlė ypatingai didelį skausmą nukentėjusiajai, nes dėl to jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tai rodo, kad kaltinamasis tuo momentu buvo ypatingai neigiamai nusistatęs nukentėjusiosios atžvilgiu ir tai rodo, kad smurtaudamas suvokė, kad jo elgesys veikos padarymo metu yra pavojingas, taip pat suprato ir numatė dėl to galinčius kilti padarinius, norėjo taip veikti ir numatomų padarinių aktyviais veiksmais siekė. Nustatytus padarinius (nežymų sveikatos sutrikdymą) objektyviai patvirtina aukščiau išanalizuoti nukentėjusiosios, liudytojo parodymai, specialisto išvada bei papildomai pateikti specialisto paaiškinimai.

Nors kaltinamasis kategoriškai neigė nukentėjusiajai sudavęs smūgį delnu, nes, pasak jo, jis tiesiog ją palietė pirštu, tokių jo parodymų byloje nepatvirtina jokie kiti surinkti įrodymai. Priešingai, juos vienareikšmiškai paneigia specialisto išvada bei paaiškinimai dėl fizinio poveikio pobūdžio, stiprumo, sužalojimo padarymo mechanizmo, kas reiškia, kad tokia kaltinamojo versija yra tik aiškiai įrodymais nepagrįsta gynybinė pozicija. Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pasitvirtinusi kaltinamojo versija, kad jo fizinis poveikis nukentėjusiajai pasireiškė tik nukentėjusiosios veido palietimu, užkabinimu pirštu nukentėjusiosios smakro, tai veikos kvalifikacijai reikšmės taip pat neturėtų. Šiuo aspektu nėra svarbu, kaip konkrečiai kaltinamojo fizinis poveikis nukentėjusiajai pasireiškė, ar smūgiuota buvo delnu, ar pirštu, ar smurtauta buvo dar kitokiu būdu. Svarbu ir reikšminga sprendžiant dėl kaltės ir veikos kvalifikacijos, kaip minėta, kad tai buvo tyčinė, pavojinga veika, kuri sukėlė padarinius, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, kas yra neginčytinai įrodyta aukščiau aptartais įrodymais. Esant tokioms teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei ištirtiems įrodymams, konstatuotina, kad kaltinamojo kaltė yra visiškai įrodyta, o jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

B. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatyta nėra. Nors kaltinamasis įrodymų tyrimo pradžioje nurodė, kad prisipažįsta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, duodamas paaiškinimus jis iš esmės tik pripažino patį žodinio konflikto faktą, o reikšmingus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius dėl to, kaip jis smurtavo prieš nukentėjusiąją, neigė. Kaltinamasis kategoriškai neigė sudavęs nukentėjusiajai smūgį, nors šios aplinkybės patvirtintos ištirtais kitais byloje surinktais įrodymais.

Teismas pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl, pavyzdžiui, surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju svarbu ne formalus prisipažinimas, o kaltininko parodymų turinys, liudijantis, kad jis prisipažįsta dėl svarbių veikos kvalifikavimui faktinių aplinkybių, taip prisideda prie nusikalstamos veikos išaiškinimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus (pavyzdžiui, neigia dalį esminių faktinių aplinkybių apie nusikalstamos veikos padarymą, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju šioje byloje), tai negali būti laikoma prisipažinimu ar padėjimu išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis, laisva valia pripažinęs, jog padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Šioje byloje kaltinamojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotų parodymų turinys rodo, jog parodymai buvo neatitinkantys tikrųjų įvykio aplinkybių, kurios nustatytos teisme ištyrus visus įrodymus, tad negalima laikyti, jog jie buvo nuoširdūs ir teisingi. Todėl jų negalima pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skiriant kaltinamajam bausmę (parenkant bausmės rūšį, taip pat skirtinos bausmės dydį) atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.), į tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

B. J. padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, jis veikė tiesiogine tyčia, smurtavo prieš moterį – įvykio metu savo tiesioginę vadovę darbovietėje, šią nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau neteistas, yra šiuo metu nedirbantis, registruotas darbo biržoje, vedęs, dėl ko darytina išvada, kad B. J. kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui būtų pagrindas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmą.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, kaltinamajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką skirtina švelniausia savo rūšimi bausmė – viešieji darbai. Bausmės dydis nustatytinas ne didesnis nei šios bausmės galimo nustatyti dydžio vidurkis.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusioji R. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį (b. l. 35-36) dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, reikalaudama iš B. J. priteisti 5000 Eurų nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad jai buvo padaryta neturtinė žala dėl to, kad ji, kaip vadovė, buvo pažeminta darbe, tam tikrą laiką jautė nepatogumus, patyrė fizinį skausmą ir buvo sutrikdyta jos sveikata.

Nukentėjusiojo teisė gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, įtvirtinta BPK 119 straipsnyje. Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.). Kiekvienu atveju spręsdamas, ar nukentėjusiam asmeniui padaryta žala, teismas privalo atsižvelgti ne tik į formaliai įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas aplinkybes.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

Pagaliau, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo būtina atsižvelgti ir į teisingumo kriterijų, kurio tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas, bei kuris įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau taip pat turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-209/2007).

Teismas pripažįsta, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė tam tikrą išgąstį, stresą, baimę ir skausmą, dėl ko be abejonės patyrė dvasinius išgyvenimus. Tačiau jai šiuo atveju sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Pažymėtina, kad tokių absoliučių vertybių kaip gyvybė, sveikata gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas sveikatos sutrikdymo sunkumas, jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai.

Taigi, nagrinėjamu atveju vertinant B. J. padaryto nusikaltimo pasekmes nukentėjusiosios R. K. sveikatai, turi būti atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiajai nebuvo padaryta sunkių sužalojimų. Tačiau dėl kaltinamojo smurtinio poveikio, pasireiškusio smūgio sudavimu ir sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo, nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, pažeminimą ir be jokios abejonės baimę. Jai buvo realiai sutrikdyta sveikata, nors ir nežymiai. Tačiau dėl sužalojimo pobūdžio (kąstinių žaizdų liežuvyje) pagrįstai galima spręsti, kad buvo sumažėjusios ir jos bendravimo bei kitos veiklos galimybės. Taigi, yra duomenys apie nukentėjusiosios patirtus tam tikrus nepatogumus, baimę, išgyvenimus, tačiau objektyvių duomenų apie kokius nors rimtesnius liekamuosius reiškinius nukentėjusiosios sveikatai dėl patirtų sužalojimų, streso, byloje nėra gauta, jų nepateikė ir pati nukentėjusioji. Kaip nustatyta, sudėtingų gydymo metodų, chirurginių intervencijų nukentėjusiajai gydymo procese neprireikė, medikamentinis gydymas iš esmės taikomas taip pat nebuvo.

Todėl teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį ir padarymo aplinkybes, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnį, atsiradusius negatyvius padarinius, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taip pat ir kaltinamojo turtinę padėtį, įvertinęs nukentėjusiosios ir kaltininko santykius, tarpusavio interesus, į tai, kad reali turtinė žala nukentėjusiajai padaryta nebuvo, o nukentėjusiajai neprireikė faktiškai jokio sudėtingo gydymo, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad R. K. prašoma priteisti suma yra aiškiai neproporcinga nukentėjusiosios patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensacija.

Dėl to pareikštas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintinas iš dalies ir R. K. priteistina suma dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo mažintina iki 400 Eurų. Toks nustatytas neturtinės žalos dydis, teismo nuomone, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, dėl B. J. nusikalstamos veikos jos atžvilgiu atsiradusias pasekmes, ir neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 5, dalimi, 6 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi, 7 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

B. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę - 6 (šešis) mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant B. J. neatlygintinai dirbti per šį laikotarpį po 20 (dvidešimt) valandų kas mėnesį (iš viso 120 valandų) visuomenės labui.

B. J. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti juo paskirtą bausmę, minėtą kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiosios R. K. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jos naudai iš B. J. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.