- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-01
- Bylos Nr.
- ATP-606-348/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Svetlana Jurgaitienė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarimu R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) bauda už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 30 d., 10.00 val., (duomenys neskelbtini), atbuline eiga vairuodamas automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į gale jo stovėjusį automobilį ir jį apgadino.
1.1. Tuo pačiu nutarimu bylos dalis dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo nutraukta, nenustačius R. J. veiksmuose minėto pažeidimo sudėties.
Šalies argumentai
2. Institucija apeliaciniame skunde prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą, taikant R. J. atsakomybę pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad R. J., vairuodamas automobilį, juto, kad atsitrenkė į kitą automobilį, buvo išlipęs jį apžiūrėti. Todėl galima teigti, jog kontaktas buvo stiprus ir atsiradusių apgadinimų R. J. nepastebėti negalėjo. Pažeidėjas jokių veiksmų, siekiant nustatyti apgadinto automobilio savininką, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, nesiėmė. Eismo įvykio kaltininkas buvo nustatytas tik eismo įvykio liudytojo pagalba. Taigi Kelių eismo taisyklių 222 punkto pažeidimas yra akivaizdus. Net ir po eismo įvykio, turėdamas galimybę įforminti eismo įvykį eismo įvykio deklaracijoje, R. J. to nepadarė.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą R. J. prašo Institucijos apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato viršininko apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. R. J. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, neginčijama, tačiau Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pažeidėjas tyčia nepasitraukė iš eismo įvykio vietos ir dėl to nepadarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo.
6. Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs ir kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, tai yra nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja – pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
7. Pagrindinis argumentas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. J. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, yra pažeidimo subjektyviosios pusės – kaltės, nenustatymas. Be to, apylinkės teismas įvertino tai, kad dėl savo garbaus amžiaus ((duomenys neskelbtini) m.) R. J. galėjo neįžiūrėti nežymių kitai transporto priemonei padarytų apgadinimų. Su šiais teiginiais aukštesnės instancijos teismas nesutinka.
8. Atkreiptinas dėmesys, kad R. J. nuo pat tyrimo pradžios aiškino, jog atsirėmimą į kitą transporto priemonę juto, būtent dėl to sustojo, išlipo iš savo automobilio ir jį apžiūrėjo, tačiau jokių apgadinimų nepastebėjęs nuvažiavo (b. l. 8). Analogiškas aplinkybes apie eismo įvykio eigą teisiamojo posėdžio metu nurodė ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas advokatas R. G.. Jis paaiškino, kad jo ginamasis pripažįsta faktines įvykio aplinkybes. Judėdamas iš savo stovėjimo vietos R. J. išgirdo garsą, lyg būtų liestas kitas automobilis, tuomet išlipo iš automobilio ir apžiūrėjo abi transporto priemones. Tai, jog R. J. buvo išlipęs iš savo vairuotos transporto priemonės, patvirtino ir liudytojas R. P. (b. l. 7). Šis tyrimo metu pareigūnams paaiškino, kad R. J., atsitrenkęs į kitą transporto priemonę, išlipęs apžiūrėjo savo automobilį, matė, kad jo veiksmai yra stebimi, tačiau įsėdęs į savo automobilį nuvažiavo. Teigti, jog kita eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nebuvo apžiūrėta, nėra pagrįsta. R. J. pripažino, kad išlipo iš automobilio, nes suvokė, jog galimai sukėlė eismo įvykį. Tačiau pamatęs, kad jo automobilis nėra apgadintas, nusprendė, jog gali pasišalinti iš įvykio vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, kadangi, jei nebūtų nesuinteresuoto bylos baigtimi pašalinio liudytojo parodymų, būtų neįmanoma įrodyti, jog transporto priemonė Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta būtent R. J. vairuotos transporto priemonės. Pažeidėjas kitą automobilį kliudė prie galinio bamperio pritvirtintu kabliu, todėl jo transporto priemonė nebuvo apgadinta, tačiau ant automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio bamperio aiškiai matosi įtrūkimas (b. l. 30), kurį neabejotinai turėjo pastebėti ir R. J.. Nors pažeidimas padarytas žiemos metu, 2015 m. gruodžio 30 d., tačiau apie 10.00 val. jau būna šviesu, todėl atmestinas argumentas, jog transporto priemonės apgadinimų pažeidėjas galėjo nepastebėti dėl to, jog buvo tamsu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad R. J. rega būtų labai prasta ir pan. Jei pažeidėjo rega iš tiesų būtų labai nusilpusi, jis neturėtų teisės vairuoti transporto priemones.
9. Svarbu įvertinti tai, jog R. J. turėjo galimybę užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba iškviesti policiją, tačiau to nepadarė. Kaip nurodo pats pažeidėjas, jam sugrįžus į namo kiemą, jį kieme buvę jaunuoliai informavo, kad jis sukėlė eismo įvykį ir pareikalavo 100 eurų. Pažeidėjui buvo žinomas ir apgadinto automobilio savininkas. Tai, kad R. J. bandė tartis su Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku M. R., pripažino ir pats M. R.. Savo prašyme policijos įstaigai jis nurodė, kad iš pradžių su R. J. bandė tartis gražiuoju, pastarasis žadėjo atlyginti žalą, tačiau vėliau pradėjo viską neigti, t. y. kad nieko nebuvo padaryta. Būtent dėl pažeidėjo geranoriškumo stokos M. R. ir kreipėsi į policijos įstaigą. Pažeidėjo versija, kad jis norėjo apgadinto automobilio savininkui sumokėti 100 eurų, tačiau šis atsisakė pildyti eismo įvykio deklaraciją, nėra tikėtina. Jei R. J. būtų geranoriškai atlyginęs padarytą žalą, tuomet nereikėtų pildyti eismo įvykio deklaracijos, jei būtų užpildyta deklaracija, tuomet nebereikėtų niekam nieko mokėti, kadangi padarytą nukentėjusiajam žalą atlygintų draudimo bendrovė. Todėl aiškinimą, jog geruoju tartis nenorėjo M. R., aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją. Be to, pareigos tartis su pažeidėju M. R. neturėjo, jis iš karto, sužinojęs apie apgadintą savo transporto priemonę, galėjo kreiptis į policiją, tačiau šiuo atveju dar bandė, tačiau nesėkmingai, kilusį incidentą išspręsti be teisėsaugos institucijų pagalbos.
10. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog analizuojamoje situacijoje R. J. suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties asmens elgesį po eismo įvykio. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012). Šiuo atveju apgadinimai padaryti tik Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobiliui, R. J. vairuota Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apgadinta, nes į kitą automobilį rėmėsi kabliu. Pažeidėjas juto kontaktą, buvo išlipęs iš savo automobilio apžiūrėti sukeltų padarinių, tačiau pamatęs, jog nežymiai apgadino tik kitą transporto priemonę, nusprendė, jog administracinės atsakomybės galėtų išvengti. Net ir tuomet, kai įvykio liudytojo buvo informuotas apie sukeltą eismo įvykį, su nukentėjusiuoju eismo įvykio deklaracijos gražiuoju neužpildė. Taigi apygardos teismas daro išvadą, jog R. J. veikė tiesiogine tyčia, pasišalino iš eismo įvykio vietos, su kuria yra susijęs, siekdamas, jog eismo įvykio aplinkybės nebūtų atskleistos.
11. ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcija numato pažeidėjui baudą nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Taigi įstatymų leidėjas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos numato itin griežtą atsakomybę. Vis dėlto, vadovaujantis teismų praktika nuobaudų individualizavimo aspektu, parenkant padaryto pažeidimo pobūdžiui ir pavojingumui proporcingą nuobaudą nėra privaloma griežtai laikytis sankcijos ribų.
11.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
11.2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
11.3. ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
11.4. Pagal suformuotą teismų praktiką administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
12. Analizuojamu atveju aukštesnysis teismas sprendžia, jog susidariusioje situacijoje yra visuma aplinkybių, leidžiančių R. J. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Pažeidėjas yra itin garbaus amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), senatvės pensijos gavėjas, galiojančių nuobaudų neturi, taip pat anksčiau nėra baustas už analogiško pažeidimo padarymą. Nors R. J. yra drausmintas dėl greičio viršijimo, tačiau jam skirtos baudos yra tvarkingai, nepažeidžiant nustatytų terminų, sumokėtos. Atsižvelgtina ir į tai, kad automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimas yra nežymus, R. J., supratęs, jog pasišalino iš eismo įvykio vietos neteisėtai, bandė tartis su nukentėjusiuoju, tačiau jiems suderinti pozicijų nepavyko. Vis dėlto, laikyti R. J. itin piktybišku, sistemingai Kelių eismo taisykles pažeidinėjančiu asmeniu nėra objektyvaus pagrindo. Todėl nuobaudos tikslams pasiekti nei minimali straipsnio sankcijoje numatyta bauda (868 Eur), nei minimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas (3 metai) nėra adekvatūs padarytam pažeidimui. Apygardos teismo vertinimu, formalus ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijos laikymasis prasilenktų su aukščiau aptarta konstitucine teisingumo samprata. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (pvz., kasacinė nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-8-2013).
13. Atsižvelgiant į tai, kad visas esmines faktines įvykio aplinkybes R. J. pripažino, dėl savo neapdairaus vairavimo gailisi, be to, jis vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, mažesnės nuobaudos parinkimas nėra laikytinas vien simboliniu, neleidžiančiu pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, 300 eurų bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams, atsižvelgiant į kompleksą aukščiau išdėstytų aplinkybių, yra pakankama tam, kad darytų R. J. poveikį, kuris sulaikytų jį nuo pakartotinių pažeidimų darymo. Per griežtas nubaudimas iškreiptų ATPK 20 straipsnyje numatytų tikslų siekimą ir formuotų asmeniui neigiamą nuostatą apie teisingumą vykdančias institucijas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą tenkinti.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarimą pakeisti.
Panaikinti nutarimo dalį, kuria bylos dalis dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nutraukta, nenustačius R. J. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje sudėties.
R. J. pripažinti padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, paskirti administracinę nuobaudą – 300 Eur (trijų šimtų eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, galutinę nuobaudą R. J. paskirti 300 Eur (trijų šimtų eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.