Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal atsakovo M. A. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui M. A. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo manymu, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos turi būti priteistas visas žalos atlyginimas, nes žalą sudaro policijos pareigūnui išmokėta 31 237,08 Lt kompensacija, kuri, teismo vertinimu, buvo teisingai apskaičiuota pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį.

Ieškovo manymu, atsakovas šios bylos atveju praleido terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti. Atsakovas neprašo atnaujinti termino apeliaciniam skundui paduoti, ieškovo vertinimu, šio termino praleidimo faktas per se sudaro pagrindą atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia prašo šią apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Viena vertus, bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis), antra vertus, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokia tvarka – rašytinio proceso ar žodinio proceso – nagrinėti konkrečią apeliacinę bylą (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos faktinių duomenų, šalių procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams, ir kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analize, ad hoc nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl ši apeliacinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti (ne)praleidimo

Kaip jau buvo aukščiau nurodyta, ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, pareiškė, jog, ieškovo manymu, apeliantas šiuo konkrečiu atveju praleido terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti. Atsižvelgiant į šį ieškovo argumentą, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, praleido ar ne apeliantas aukščiau nurodytą procesinį terminą.

Kaip žinia, apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. priėmė kvestionuojamą sprendimą, vadinasi, terminas apeliaciniam skundui dėl kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti pasibaigė 2013 m. balandžio 26 d.

Šios bylos medžiaga (t. 2, b. l. 65, 66, 70) byloja, jog, pirma, apeliantas, tiksliau – advokatas Ramūnas Varaniukas, šioje byloje atstovaujantis apeliantui, 2013 m. balandžio 26 d. pareiškė apeliacinį skundą dėl kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, antra, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi įpareigojo apeliantą nustatytu terminu pašalinti apeliacinio skundo trūkumą (sumokėti 500 Lt žyminį mokestį), trečia, apeliantas pašalino pirmosios instancijos teismo identifikuotą apeliacinio skundo trūkumą.

Civilinio proceso kodekso 316 straipsnio 1 ir 2 dalyse inter alia nustatyta, jog tuo atveju, jeigu apeliantas per teismo nustatytą terminą pašalina apeliacinio skundo trūkumus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną, todėl, esant šiai procesinei taisyklei ir atsižvelgiant į aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantas pastarojo skundą dėl kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškė 2013 m. balandžio 26 d., kas sudaro pagrindą teigti, kad apeliantas šios bylos atveju nepraleido apeliacinio skundo padavimo termino.

Apeliantui šioje byloje yra pareikštas atgręžtinis reikalavimas dėl žalos, pasak ieškovų, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, specialiųjų įstatymų pagrindu vykdančio socialinio draudimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013), patirtos išmokėjus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui R. Š., patyrusiam sveikatos sužalojimą, kompensaciją, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis).

Ieškovai šioje byloje laikosi pozicijos, jog apeliantas, neteisėtai veikdamas, sužalojo aukščiau nurodyto policijos pareigūno sveikatą, vadinasi, sprendžiant, yra ar ne pagrindas patenkinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atgręžtinį reikalavimą, nukreiptą į apeliantą, turi būti taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę.

Pagal lex generalis asmuo gali būti patrauktas deliktinėn civilinėn atsakomybėn, kai koegzistuoja šios civilinės atsakomybės sąlygos: pirma, asmens neteisėti veiksmai (deliktas) (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis), antra, žala (žalos padarymo faktas ir žalos dydis) (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), trečia, asmens neteisėtų veiksmų (delikto) ir žalos priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), ketvirta, žalą padariusio asmens kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis).

Šios bylos atvejis nėra išimtinis (specialusis) aukščiau nurodytos taisyklės prasme, vadinasi, apelianto patraukimui deliktinėn civilinėn atsakomybėn ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atgręžtinio reikalavimo patenkinimui būtinas aukščiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų viseto konstatavimas.

Apeliantas šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu būtent ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, bylojančias, jog ad hoc egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, sudarančios pagrindą patraukti apeliantą deliktinėn civilinėn atsakomybėn, todėl apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, pagrįstos ar ne kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados.

Dėl apelianto veiksmų

Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos faktinių duomenų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno R. Š. 2008 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. lapkričio 26 d. tarnybinių pranešimų, 2008 m. lapkričio 23 d. apklausos protokolo ir 2009 m. balandžio 20 d. papildomos apklausos protokolo bei šio pareigūno parodymų, duotų pirmosios instancijos teismui (baudžiamosios bylos, kurios numeris 12-1-03516-08 (toliau tekste – ir baudžiamoji byla), 2, 13-14 ir 16 lapai; t. 1, b. l. 28-29, 79-80, 85-87, 206, t. 2, b. l. 41-42), V. M., ginčo įvykio metu ėjusio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno pareigas, 2008 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. lapkričio 23 d. tarnybinių pranešimų, 2009 m. kovo 12 d. apklausos protokolo ir 2009 m. balandžio 20 d. papildomos apklausos protokolo bei šio asmens parodymų, duotų pirmosios instancijos teismui (baudžiamosios bylos 3, 17 ir 18 lapai; t. 1, b. l. 31, 81-82, 207, t. 2, b. l. 42-43), – analize, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas, aktyviais fiziniais veiksmais, inter alia spyriu į dešiniąją ranką, pasipriešinęs policijos pareigūnui R. Š., vykdžiusiam pastarajam pavestas tarnybines funkcijas, veikė neteisėtai, kitaip tariant, padarė deliktą (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis, Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ad hoc nėra pagrindo abejoti aukščiau nurodytų faktinių duomenų objektyvumu ir patikimumu, nes, pirma, šie faktiniai duomenys koreliuoja, kitaip tariant, dera tarpusavyje, antra, šioje byloje, be apelianto paaiškinimų, nėra faktinių duomenų, paneigiančių ar sudarančių pagrindą abejoti aplinkybėmis, kurias patvirtina aukščiau įvardyti duomenys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, jog liudytojų R. Š. ir V. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismui, ne visa apimtimi atitinka šių asmenų rašytinius paaiškinimus, užfiksuotus aukščiau nurodytuose faktiniuose duomenyse, nesudaro pagrindo abejoti tiek šiais faktiniais duomenimis, tiek aukščiau nurodytų faktinių duomenų visetu, nes nuo ginčo įvykio momento iki šių liudytojų parodymų davimo pirmosios instancijos teisme momento buvo praėję daugiau negu ketveri metai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime suprantama, jog liudytojai, ypač atsižvelgiant į pastarųjų einamų (eitų) pareigų specifiką, pirmosios instancijos teisme duodami parodymus, galėjo neatsiminti visų ginčo įvykio faktinių aplinkybių.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto paaiškinimus, kuriais pastarasis atsikirtinėjo į ieškovų reikalavimą. Viena vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, tas faktas, jog apeliantas ginčo įvyko momentu buvo neblaivus, per se nesudaro pagrindo atmesti apelianto paaiškinimus, kita vertus, kaip visuotinai pripažįstama, niekas negali būti laikomas patikimu liudininku savo paties byloje (nullus idoneus testis in re sua intellegitur), todėl, nesant byloje faktinių duomenų, patvirtinančių apelianto paaiškinimus, ir esant faktiniams duomenims, paneigiantiems apelianto paaiškinimus, ad hoc egzistavo teisinis pagrindas atmesti apelianto paaiškinimus, adresuotus pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas šioje byloje akcentuoja ikiteisminio tyrimo, inicijuoto dėl apelianto pasipriešinimo policijos pareigūnui fiziniu smurtu, ir administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos analogišku pagrindu, nutraukimo faktus. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog civilinėje, administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamojoje teisenose inter alia skiriasi konkrečion atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų kvalifikavimo neteisėtais standartai (teisės pažeidimų sudėtys), todėl tie faktai, jog, nesant nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo sudėčių, buvo nutraukti atitinkamai ikiteisminis tyrimas ir administracinio teisės pažeidimo byla, per se nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantas civilinės teisės prasme nepadarė delikto.

Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, bylojanti apie apelianto padarytą deliktą, yra pagrįsta.

Dėl žalos padarymo fakto

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Bylos faktinių duomenų – 2008 m. lapkričio 23 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. 92394 (t. 1, b. l. 54), Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2008 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados Nr. G 5681/08 (01) (baudžiamosios bylos 11-12 lapai; t. 1, b. l. 103-104), viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2008 m. gruodžio 9 d. pažymos apie traumos sunkumą Nr. 640 ir kitų šios įstaigos parengtų faktinių duomenų (t. 1, b. l. 48-52, 58-61), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. sausio 19 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados Nr. 10-7-IS-79/2008 ir 2009 m. vasario 12 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS-12, 2009 m. sausio 19 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 41 (t. 1, b. l. 7-10, 20-23, 24-26, 114-117), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Respublikinės Vilniaus poliklinikos 2009 m. sausio 20 d. pažymos apie traumos sunkumą Nr. 4, 2009 m. vasario 3 d. pažymos apie traumos sunkumą Nr. 11 bei kitų šios įstaigos parengtų faktinių duomenų (t. 1, b. l. 107-110, 112), Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009 m. kovo 5 d. pažymos Nr. 916 (t. 1, b. l. 16) – analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog ginčo įvykio metu buvo sutrikdyta policijos pareigūno R. Š. sveikata, tiksliau – buvo sužalota šio policijos pareigūno ranka, kas lėmė, jog, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys (t. 1, b. l. 55-56), policijos pareigūnas R. Š. laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 23 d. iki 2008 m. gruodžio 18 d. (dvidešimt šešias dienas) buvo nedarbingas, kas sudaro pagrindą teigti, jog šis policijos pareigūnas nedarbingumo laikotarpiu negavo pajamų, kurias pastarasis būtų gavęs tuo atveju, jeigu nebūtų buvusi sutrikdyta sveikata. Esant nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ad hoc yra įrodytas žalos padarymo policijos pareigūnui R. Š. faktas.

Dėl padarytos žalos dydžio ir atgręžtinio reikalavimo apimties

Bylos faktiniai duomenys (t. 1, b. l. 6, 12, 13) patvirtina, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, inter alia vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, 40 straipsnio 3 dalimi, 2009 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą išmokėti ir, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos skyrus kompensacijos išmokėjimui reikalingas lėšas, 2009 m. balandžio 9 d. išmokėjo policijos pareigūnui R. Š., ginčo įvykio metu patyrusiam lengvą sveikatos sutrikdymą, dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, pinigine išraiška sudarančią 31 237,08 Lt.

Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylos apeliaciniame procese akcentavo ir akcentuoja, jog policijos pareigūnas R. Š. buvo nedarbingas dvidešimt šešias dienas, kas, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog policijos pareigūnui R. Š. išmokėta kompensacija ir kartu Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos reikalaujamas žalos atlyginimas neatitinka policijos pareigūno realiai patirtos žalos.

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, viena vertus, kasacinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms ir kurioje buvo sprendžiami tapatūs teisės klausimai, suformavo teisės aiškinimo taisyklę, jog bendraisiais atvejais turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, bet ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija, kita vertus, kasacinis teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013, kuri nagrinėjamai bylai, kaip ir aukščiau nurodyta kasacinio teismo nutartis, yra teismo precedentas, konstatavo, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėjęs pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo ir atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, tai yra atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais.

Byloje jau buvo nustatyta, jog, pirma, policijos pareigūnas R. Š. buvo nedarbingas dvidešimt šešias dienas, antra, šiam policijos pareigūnui buvo išmokėta dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri buvo apskaičiuota pagal specialiuosius viešosios teisės aktus, pastarosios (kompensacijos) dydžio nesiejant su realiu policijos pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, kuriuo pastarasis negavo pajamų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės, kuriomis apeliantas grindė tiek atsikirtimą į ieškovų reikalavimą, tiek apeliacinį skundą, paneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpciją, o ieškovų, kuriems tenka procesinė pareiga įrodyti inter alia žalos dydį, į šią bylą pateikti faktiniai duomenys nėra pakankami išvados, jog policijos pareigūnui R. Š. išmokėta kompensacija yra adekvati šio policijos pareigūno realiai patirtai žalai, konstatavimui.

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, šios bylos esmę sudaro vertinimas, egzistuoja ar ne civilinės atsakomybės sąlygos, kurių visetas yra būtinas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į apeliantą, patenkinimui. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju netaikė tų materialinės teisės normų, pagal kurias turėjo būti nustatinėjamas policijos pareigūno R. Š. patirtos žalos dydis, kas lėmė, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė šiai bylai teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės – policijos pareigūno R. Š. realiai patirtos žalos dydžio, nuo kurio expressis verbis priklauso Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į apeliantą, apimtis (Civilinio kodekso 6.113 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui nenustačius ir netgi apskritai netyrus policijos pareigūno R. Š. realiai patirtos žalos dydžio, tai yra, neištyrus esminės šios bylos faktinės aplinkybės, konstatuotina esant pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės.

Viena vertus, bylos faktiniai duomenys (t. 1, b. l. 15, 55-56) yra pakankami policijos pareigūno R. Š. žalos, pasireiškusios negautų pajamų forma, dydžio nustatymui, kita vertus, kaip žinia, turtinė žala, susijusi su asmens sveikatos sutrikdymu, gali pasireikšti ne tik negautų pajamų forma, bet ir kitomis materialiajame įstatyme apibrėžtomis formomis (Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 2 dalis), todėl, pirmosios instancijos teismui nepasiūlius ieškovams pateikti papildomus žalos dydį patvirtinančius faktinius duomenis, teisėjų kolegija šios bylos apeliaciniame procese neturi procesinės galimybės nustatyti šiai bylai teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę – policijos pareigūno R. Š. realiai patirtos žalos dydį (nuostolius) – ir kartu identifikuoti, egzistuoja ar ne kitos civilinės atsakomybės sąlygos – apelianto delikto ir policijos pareigūno patirtų nuostolių faktinis ir teisinis priežastinis ryšys bei apelianto kaltė, kitaip tariant, pagal bylos faktinius duomenis nėra galimybės šią bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, konstatuotina esant procesinį pagrindą panaikinti kvestionuojamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, bylą nagrinėjant iš naujo ir sprendžiant, yra ar ne pagrindas patenkinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atgręžtinį reikalavimą, nukreiptą į apeliantą, būtina nustatyti, koks yra policijos pareigūno R. Š. realiai patirtos žalos dydis (nuostoliai), ir identifikuoti, pirma, egzistuoja ar ne apelianto delikto ir policijos pareigūno patirtų nuostolių faktinis ir teisinis priežastinis ryšys, antra, apeliantas yra kaltas dėl policijos pareigūno R. Š. patirtų nuostolių ar ne.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus esant pagrindą panaikinti kvestionuojamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apelianto argumentų, kuriais pastarasis apeliuoja į pirmosios instancijos teismo išvadas, bylojančias apie civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir kaltės – egzistavimą, vertinimas ad hoc neturi teisinės prasmės ir reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje apeliacinėje byloje priimdamas procesinį sprendimą, neanalizuoja nurodytų apelianto argumentų.

Apelianto pateikti faktiniai duomenys (t. 2, b. l. 64, 70) byloja, jog pastarasis šios bylos apeliaciniame procese patyrė 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 500 Lt žyminio mokesčio išlaidas ir 800 Lt išlaidas už advokato pagalbą.

Nesant aiškiai šios bylos baigčiai, nėra procesinės galimybės išspręsti apelianto šios bylos apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1-3 dalys), todėl šio procesinio klausimo sprendimas paliktinas pirmosios instancijos teismui, bylos baigiamojoje stadijoje spręsiančiam visų šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.