- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-29
- Bylos Nr.
- 2K-353/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Olegas Fedosiukas, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- S. A.
- Nukentėjusysis
- A. I.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. I. padarytą 100 Lt turtinę žalą bei per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš S. A. nukentėjusiajam A. I. priteista 100 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Be to, iš S. A. priteista 5482 Lt Valstybinei ligonių kasai A. I. gydymo išlaidoms atlyginti.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. A. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 23 d., apie 18 val., namo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam A. I. į kairįjį sėdmenį, padarė jam durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame sėdmenyje, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu S. A. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasatorius nurodo, kad teismai pripažindami jį kaltu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 241 straipsnio 2 dalį, nes buvo šališki, tyrė ir vertino tik jį kaltinančius įrodymus, tuo pačiu ignoruodami jo parodymus, kitus jį teisinančius įrodymus. S. A. aiškina, kad su A. I. nekonfliktavo ir smūgio peiliu jam nesudavė. Jo aiškinimą apie įvykį patvirtina bylos aplinkybės, kad jis nustebo sutikęs sužalotą A. I., kad namo gyventojai negirdėjo laiptinėje jokio konflikto. Pasak kasatoriaus, A. I. parodymai įvertinti netinkamai, nes neatsižvelgta į tai, kaip jie kito ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo pradžioje A. I. tyrėjui T. F. teigė, kad susižalojo buityje, o iš karto po įvykio liudytojai J. U. aiškino, kad nežino, kas jį sužalojo. Nepaisant to, vėliau ikiteisminio tyrimo metu A. I. parodė, kad buvo sužalotas, o dar vėliau, kad matė, kad tai padarė S. A., suduodamas smūgį atlenkiamu peiliu. Iš liudytojos E. S. parodymų matyti, kad ji netiki A. I. aiškinimu apie įvykį ir mano, kad A. I. gali apkalbėti S. A., nes mano jį esant E. S. meilužiu. Kasatoriaus nuomone, melagingus parodymus A. I. gali duoti ir todėl, kad būdamas teistas ir mėgėjas išgerti siekia prisiteisti pinigų. Visos paminėtos aplinkybės verčia A. I. parodymus vertinti kritiškai. Be to, kasatorius pažymi, kad bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai, nes nepaneigta įvykio versija apie tai, kad A. I. įvykio dieną būdamas neblaivus galėjo griūdamas susižaloti pats, nenustatyta, kur dingo peilis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Be to, kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kad padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių jo teisę į gynybą, tačiau nedetalizuoja, kaip konkrečiai padaryti šie pažeidimai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu prokuroras prašo nuteistojo S. A. kasacinį skundą atmesti, o teismų sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodo, kad susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, joje priimtais teismų sprendimais, konstatuotina, kad bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, nes kasatoriaus nusikalstama veika nustatyta tiesiogiai posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, iš esmės atsakė į visus jame keliamus klausimus, todėl šis teismas taip pat nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų.
Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, detaliai aprašyti nuteistojo veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalies požymius.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo S. A. kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, visiškai nevertino jo aiškinimo ir visai nesigilino į kitas byloje nustatytas aplinkybes, kadangi niekas nesiaiškino ir neieškojo peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis bei su kuo jis tą dieną, ir dieną prieš tai, gėrė, pagal kitų liudytojų parodymus, nukentėjusysis buvo girtas ir griuvinėjo, todėl galėjo pats susižaloti, be to, mano, kad nukentėjusiojo, kuris keitė parodymus, ir liudytojų parodymais negalima buvo tikėti. Taigi, jo nuomone, teismas išsamiai neišaiškino visų bylos aplinkybių, neįsigilinęs į bylos medžiagą priėmė neteisingą sprendimą ir jį pripažino kaltu.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad teismas jam neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteisė už nukentėjusiojo A. I. sužalojimą, nors jis to nepadarė.
BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta atsakomybė už žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) nurodytų padarinių. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių IV skyriaus 7.1 punktą nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 138 straipsnyje, jeigu sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Byloje nustatyta, kad S. A., konflikto su nukentėjusiuoju metu, įdūrė jam į sėdmenį, dėl ko A. I. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (teismo medicinos specialisto išvada). Nustačius, kad S. A. nesunkų nukentėjusiojo A. I. sveikatos sutrikdymą padarė tyčiniais veiksmais, jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius skunde dar nepagrįstai teigia, kad teismas šioje baudžiamojoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 241 straipsnio 2 dalį.
Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir kasatoriaus veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Teismai, vertindami įrodymus, dėl kasatoriaus kaltės, teisėtai rėmėsi nukentėjusiojo A. I. ir liudytojų E. S., J. U., V. Č. parodymais, juos išanalizavo ir tinkamai įvertino, aptarė nukentėjusiojo duotus pirminius parodymus, nustatė, kodėl ir dėl ko jie skiriasi nuo vėlesnių jo parodymų, dėl to padarytos išsamios išvados nuosprendyje ir nutartyje. Kasatoriaus kaltė įrodyta ne tik anksčiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, bet ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimo protokolu, akistatos protokolu, specialisto išvada, daiktų apžiūros protokolais ir kitais faktiniais bylos duomenimis.
Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamuose teismų sprendimuose išvados dėl veikos aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku jų išnagrinėjimu, remiantis teisėtais būdais gautais, teismų ištirtais įrodymais, kurių duomenys patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes.
Visiškai nepagrįstas ir deklaratyvus kasatoriaus teiginys skunde, kad teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes iš bylos duomenų matyti, kad teisiamajame ir teismo posėdžiuose pirmininkaujantieji, ėmėsi visų įstatymų numatytų priemonių, kad šioje baudžiamojoje byloje būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės; kokį gi pažeidimą padarė teisiamojo posėdžio pirmininkai, tiesiogiai nenurodo ir kasatorius kasaciniame skunde.
Teisėjų kolegija nenustatė šioje baudžiamojoje byloje netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, atliekant ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjant bylą teismuose, dėl ko reikėtų keisti ar naikinti priimtus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasaciniame skunde nėra nurodyta motyvų, kurie teiktų pagrindą naikinti ar keisti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų baigiamuosius aktus, todėl kasacinio skundo ribose skundžiami sprendimai pripažintini teisėtais, o kasacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
Nuteistojo S. A. kasacinį skundą atmesti.