Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - G. K., ir jo gynėjui advokatui Alfred Sokolovski,

neviešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, nes G. K. pažeidinėjo jam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo ir gydymo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – sąlygas. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi bendro stebėjimo sąlygos stacionare pakeistos į ambulatorinį stebėjimą. G. K., gydydamasis ambulatorinėmis sąlygomis, t. y. 2013 m. rugpjūčio 20 d., apsvaigęs nuo alkoholio banke „(duomenys neskelbtini)“ mojavo peiliu prieš banko lankytoją, išėjęs iš banko, paėmė nuo klubo „(duomenys neskelbtini)“ terasoje stovinčio stalelio peleninę bei servetėlių dėklą ir tyčia šiuos daiktus metė į nukentėjusiojo pusę. Įvertinęs tokius veiksmus bei Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, Kauno apylinkės teismas pripažino, kad G. K. nepakaltinamumo būsenoje padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir 2014 m. sausio 24 d. nutartimi taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Be to, to G. K. 2013 m. lapkričio 29 d. viešoje vietoje – namo kieme papurškė dujų balionėliu vyriškiui ir trims mažamečiams vaikams į veidą, po to išsitraukė peilį, tačiau buvo sulaikytas kitų asmenų. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemone – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo buvo prašoma G. K. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.

4. Teismo posėdžio metu G. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė taip pat prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai G. K. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis terminą. Tenkinti skundą nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato.

8. Pirmosios instancijos teismas pratęsdamas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymo terminą padarė išvadą, jog G. K. psichinė būklė nėra pakankamai stabili. Nors stebimuoju laikotarpiu struktūruotoje aplinkoje agresijos, impulsyvaus elgesio nebuvo, tačiau klinikiniame vaizde dominuoja negatyvi simptomatika, afektiniai svyravimai, padidintas nervinis dirglumas, rezistentiški gydymui mąstymo sutrikimai pagal formą ir turinį. Nors G. K. ir jo gynėjas teismo posėdyje prašė teismo taikyti ambulatorinį gydymą pagal asmens gyvenamąją vietą, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančią gydytojų komisijos išvadoje nurodytą ir gydymo įstaigos atstovės teismo posėdyje išdėstytą aiškią ir motyvuotą poziciją dėl G. K. taikomo priverstinio gydymo tęsimo tomis pačiomis sąlygomis, su kuo nesutikti teismas neturėjo pagrindo. Teismas įvertino ir tai, kad G. K. sveikatos būklė išlieka be esminių pokyčių, jo socialinis pavojingumas nėra sumažėjęs, smurto rizika gali didėti, jei nebus laikomasi struktūruotos aplinkos sąlygos. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog G. K. kritika ligos, gydymosi atžvilgiu išlieka nepakankama, jam reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl sprendė, jog G. K. šiuo metu vis dar būtinas tolimesnis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

9. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos priemonės pobūdžio priemonės pratęsimo medicinos apžiūros 2025 m. kovo 7 d. išvadoje Nr. 145 (b. l. 3-4) nurodoma, kad stebimuoju laikotarpiu psichomotorinio sujaudinimo, agresijos, impulsyvaus elgesio, vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų nebuvo. Klinikiniame vaizde dominuoja endogeninės kilmės negatyvi simptomatika, afektiniai svyravimai, padidintas nervinis dirglumas, rezistentiški gydymui mąstymo sutrikimai pagal formą ir turinį. Komisijos metu nusiskundimų neišsako. Pokalbio metu kiek nerimastingas. Nuotaika pakili, emocijos kiek neadekvačios. Mąstymas pagreitėjusio tempo, nenuoseklus, paralogiškas. Suvokimo sutrikimus neigia. Skyriuje hipobuliškas, užimtumo veikloje dalyvauja nenoriai, tik paragintas nueina į skyriaus užimtumo kambarį. Didesnę dienos dalį praleidžia palatoje, gulėdamas lovoje arba rašydamas laiškus į įvairias institucijas. Artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti ligoniu ambulatorinio priverstinio gydymo metu, nėra. Kritika ligos, gydymosi, buvusio elgesio atžvilgiu išlieka nepakankama. Pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, kad užtikrinti stabilią dienotvarkę, kasdienę veiklą, miego/poilsio tinkama režimą, medikamentinio gydymo nepertraukiamumą. Komisija rekomenduoja tęsti stacionarinį priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

10. Pastebėtina, jog iš teismų nutarčių matyti, kad G. K. yra linkęs smurtauti ir yra pavojingas visuomenei. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis teismo nutartimis buvo keičiamas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau tai nepasiteisino, nes jis gydymo sąlygų nesilaikė ir smurtavo ne tik suaugusiųjų, bet ir mažamečių atžvilgiu.

11. Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atsižvelgęs ir į tai, kad nors ir gydomas jau ilgą laiko tarpą, tačiau ligos eiga sunki, stebimi dažni paūmėjimai su psichomotoriniu sujaudinimu, agresija, ne visada sutinka vartoti jam skiriamus vaistus. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog G. K. vis dar būtina nuolatinė gydytojų priežiūra bei atitinkama kontrolė. Byloje surinkti duomenys taip pat neleidžia teigti, jog G. K. keliamas pavojus visuomenei būtų visiškai išnykęs. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad savarankiškas gydymasis esamomis aplinkybėmis nebūtų pakankamai veiksmingas. Šiuo metu G. K. gebėjimas gyventi savarankiškai išlieka sutrikęs – jo mąstymas pagreitėjęs, nenuoseklus, rezonieriškas, nelogiškas, kartais padrikas iki šizofrenijos, o šių sutrikimų korekcija be profesionalios medicininės pagalbos nėra galima. Iš paties apelianto pasisakymų (apeliaciniame skunde išdėstytų minčių) matyti, kad jis atsisako gyventi globos įstaigoje bei nesutinka įsileisti į savo namus bet kokius prižiūrinčius asmenis, kurie galėtų kontroliuoti kaip laikomasi rėžimo bei reguliarų vaistų vartojimą. Minėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados nei apie G. K. socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima tęsti gydymą ir švelnesnėmis sąlygomis ir toks gydymas būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus aplinkiniams. Minėtais duomenimis apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms.

12. Taigi, vertindamas asmens psichinę sveikatą, pirmosios instancijos teismas klaidos dėl stebėjimo sąlygų parinkimo nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, todėl Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. K. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.