Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Trakų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams I. K., R. K., V. J. K., T. K. ir G. K., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinės sutarties nutraukimo ir iškeldinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas R. K. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) šios bylos ginčą prašė išspręsti teismo nuožiūra.

Ieškovė, nesutikdama su Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį. Nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais: pirma, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovas R. K. Nuomos sutartį viešajame registre įregistravo dar prieš ieškovės nuosavybės teisės įregistravimą, ieškovei perėjo teisės bei pareigos pagal modifikuotą Nuomos sutartį, yra nepagrįsta. Ieškovė pažymėjo, jog nuosavybės teisės įgijimo momentas sietinas ne su nuosavybės teisės įregistravimu viešajame registre, o su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo Ginčo patalpos buvo perduotos Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, įsigaliojimu. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog tuo metu, kai, pirma, Ginčo patalpos buvo perduotos Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, antra, atsakovas R. K. viešajame registre įregistravo Nuomos sutartį, Ginčo patalpos nebeturėjo tarnybinių patalpų statuso. Ieškovės vertinimu, Nuomos sutartis negalėjo būti registruota viešajame registre, kadangi Ginčo patalpoms buvo panaikintas tarnybinis statusas ir Trakų rajono savivaldybė, būdama Ginčo patalpų savininke, Ginčo patalpoms jau buvo nustačiusi socialinio būsto statusą; antra, ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyviąsias įrodymų vertinimo taisykles, nevertino byloje esančių įrodymų, bylojančių, jog Ginčo patalpos ieškovei yra reikalingos pastarajai priskirtoms savarankiškosioms funkcijoms vykdyti. Pasak ieškovės, pastaroji visas Trakų rajono savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas nuomoja nekomercinėmis sąlygomis, sudarydama socialinio būsto nuomos sutartis, kadangi visos gyvenamosios patalpos, priklausančios Trakų rajono savivaldybei, turi socialinių būstų statusą ir yra naudojamos tik kaip socialiniai būstai. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė neturi teisinio pagrindo sudaryti su atsakovais gyvenamųjų patalpų, o ne socialinio būsto patalpų, nuomos sutartį. Ieškovė pažymėjo, jog pastaroji ragino atsakovus pateikti dokumentus, įrodančius atsakovų teisę nuomoti Ginčo patalpas, turinčias socialinio būsto statusą, tačiau atsakovai į ieškovės raginimus nereagavo. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo pagrįstumo klausimą, turėjo analizuoti ir vertinti, ar atsakovai yra tie asmenys, kuriems reikalinga valstybės parama, ir atsižvelgti į tą faktą, jog atsakovai galėjo pasinaudoti teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, tai yra, jog atsakovui R. K. buvo pasiūlyta privatizuoti Ginčo patalpas, tačiau pastarasis atsisakė.

Atsakovas R. K. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) prašė nagrinėjamoje byloje pareikšto apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą išspręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog šios bylos atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje pagal į bylą pateiktus duomenis nustatytos šios aplinkybės: (duomenys neskelbtini), atstovaujamas teismo pirmininko V. M., ir atsakovas R. K. 1997 m. sausio 30 d. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinę sutartį Nr. 2 (toliau tekste – ir Nuomos sutartis) (b. l. 6-7), pagal kurią (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovui pastarojo darbo laikotarpiui tarnybines gyvenamąsias patalpas – butą (su rūsiu), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Ginčo patalpos); (duomenys neskelbtini) pirmininko 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. T-28 (b. l. 10), atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) neteko poreikio patikėjimo teise valdyti Ginčo patalpas, atsakovas R. K. nepageidavo privatizuoti Ginčo patalpas ir neprieštaravo tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso panaikinimui bei Ginčo patalpų perdavimui savivaldybei (b. l. 9), buvo panaikintas Ginčo patalpų tarnybinis statusas; Trakų rajono savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-325 (b. l. 13) sutiko perimti savivaldybės nuosavybėn Ginčo patalpas; Lietuvos Respublikos Vyriausybė (duomenys neskelbtini) nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 14) nutarė perduoti Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn Ginčo patalpas; (duomenys neskelbtini), atstovaujamas teismo kanclerio, ir Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorė 2009 m. birželio 30 d. pasirašė Ginčo patalpų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. (1.20)-03-317 (b. l. 17), pagal kurį Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn atiteko Ginčo patalpos. Byloje inter alia nustatyta, jog atsakovas R. K. negyvena Ginčo patalpose; pastarosiose gyvena atsakovai I. K., V. J. K., T. K. ir G. K.

Nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl to, ar atsakovai I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. teisėtai laikinai valdo ir naudojasi Ginčo patalpomis. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju padarė išvadą, kurią nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu kvestionuoja apeliantė, jog aukščiau nurodyti atsakovai teisėtai, tiksliau – esant tarp apeliantės ir šių atsakovų susiformavusiems neterminuotiems gyvenamosios patalpos nuomos teisiniams santykiams, laikinai valdo ir naudojasi Ginčo patalpomis.

Nagrinėjamos bylos ginčui spręsti inter alia būtina kvalifikuoti, kokio pobūdžio nuomos teisiniai santykiai susiformavo tarp (duomenys neskelbtini), kaip Ginčo patalpų nuomotojo, ir atsakovo R. K., kaip Ginčo patalpų nuomininko, pastariesiems sudarius Nuomos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tuos faktus, jog, pirma, Nuomos sutarties sudarymo momentu Ginčo patalpoms buvo nustatytas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas, kitaip tariant, Ginčo patalpos buvo tarnybinės gyvenamosios patalpos, antra, Nuomos sutarties sudarymo momentu (duomenys neskelbtini) ir atsakovą R. K. siejo darbo (tarnybos) teisiniai santykiai (Nuomos sutarties sudarymo momentu atsakovas R. K. ėjo (duomenys neskelbtini) teisėjo pareigas), pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai Nuomos sutartį kvalifikavo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi.

Civilinio kodekso 6.618 straipsnio, reglamentuojančio tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį statusą, pirmojoje dalyje nustatyta, jog tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos.

Pažymėtina, jog tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis yra specifinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios išskirtiniai požymiai yra šios sutarties dalykas ir šalys. Be to, tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis išsiskiria ir tuo, jog ši sutartis, ką patvirtina aukščiau nurodytos materialinės teisės normos analizė, visais atvejais yra terminuota, o sutarties termino pasibaigimas yra apibrėžtas atitinkamais įvykiais – darbo (tarnybos) pobūdžio pasikeitimu, darbo (tarnybos) santykių su darbdaviu pasibaigimu, įstatymų nustatytų sąlygų išnykimu.

Kaip jau buvo nurodyta, Nuomos sutarties sudarymo momentu Ginčo patalpų nuomotoją –(duomenys neskelbtini) – ir Ginčo patalpų nuomininką – atsakovą R. K. – siejo darbo (tarnybos) teisiniai santykiai, tiksliau – atsakovas R. K. ėjo (duomenys neskelbtini) teisėjo pareigas.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių paaiškinimus, padarė išvadą, jog atsakovo R. K. tarnybos santykiai su (duomenys neskelbtini) tęsiasi iki šiol. Pažymėtina, jog nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada yra klaidinga, kadangi Lietuvos Respublikos Prezidento (duomenys neskelbtini) dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas R. K. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) teisėjų pareigų, o (duomenys neskelbtini) dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) teisėju.

Civilinio kodekso redakcijos, galiojusios nuo 2000 m. liepos 5 d. iki 2001 m. liepos 1 d., 362 straipsnyje buvo nustatyta, jog, pasibaigus darbo sutarčiai, nutraukus darbo santykius arba praradus valstybės tarnautojo statusą, darbuotojas, kuris nurodytas šio kodekso 360 straipsnio antrojoje dalyje ir kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų su kartu gyvenančiais asmenimis.

Aukščiau nurodytos materialinės teisės normos analizė sudaro pagrindą išvadai, jog darbo santykių (plačiąja prasme), siejančių konkretų darbdavį, suteikusį atitinkamam darbuotojui (plačiąja prasme) tarnybines gyvenamąsias patalpas, ir darbuotoją, kurio laikinam valdymui ir naudojimui buvo suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pabaiga per se lemia tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pabaigą ir šio darbuotojo bei kartu su juo gyvenančių asmenų prievolės išsikelti iš nuomojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų atsiradimą.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog (duomenys neskelbtini) ir atsakovą R. K. sieję darbo (tarnybos) santykiai nutrūko 2001 m. sausio 24 d., konstatuotina, jog 2001 m. sausio 24 d. pasibaigė Nuomos sutartis, kitaip tariant, įvyko juridinis faktas, su kuriuo sietina Nuomos sutarties termino pabaiga, ir, išnykus teisėtam laikino valdymo ir naudojimosi Ginčo patalpomis pagrindui, atsakovams atsirado prievolė išsikelti iš Ginčo patalpų.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, net ir ignoruojant aukščiau nurodytus faktus, kurių nagrinėjamoje byloje nenustatė pirmosios instancijos teismas, šios bylos atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. teisėtai laikinai valdo ir naudojasi Ginčo patalpomis.

Byloje jau buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) pirmininko 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. T-28 buvo panaikintas Ginčo patalpų tarnybinis statusas. Bylos duomenys (b. l. 8) patvirtina, jog 2001 m. gegužės 9 d. buvo nutraukta atsakovų R. K. ir I. K. santuoka, byloje inter alia nustatyta, jog tuo metu, kai buvo panaikintas Ginčo patalpų tarnybinis statusas, atsakovas R. K. nebegyveno Ginčo patalpose.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gyvenamųjų patalpų tarnybinio statuso panaikinimas a priori nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nuomininkas, teisėtai laikinai valdęs ir naudojęsis tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, praranda teisę laikinai valdyti ir naudotis šiomis gyvenamosiomis patalpomis ir įgyja prievolę išsikelti iš gyvenamųjų patalpų. Šiame kontekste iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismu ir konstatuotina, jog tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai gali modifikuotis į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teisinių santykių modifikavimas yra galimas tuo atveju, kai nuomininkas, buvęs tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalimi bei laikinai valdęs ir naudojęsis tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis, ir toliau, tai yra, panaikinus gyvenamųjų patalpų tarnybinį statusą, laikinai valdo ir naudojasi, kitaip tariant, gyvena šiose gyvenamosiose patalpose.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog tuo metu, kai buvo panaikintas Ginčo patalpų tarnybinis statusas, atsakovas R. K. nebegyveno ir šiuo metu negyvena Ginčo patalpose, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios bylos atveju tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai modifikavosi į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sutartinių teisinių santykių modifikavimui yra būtina tų teisinių santykių šalių suderinta valia ar bent jau vienos sutartinių teisinių santykių šalies valia (galinti pasireikšti konkrečiais valiniais veiksmais, kuriais siekiama modifikuoti teisinius santykius). Nagrinėjamos bylos atveju, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas R. K., kuris buvo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių šalimi, tuo metu, kai buvo sprendžiamas Ginčo patalpų tarnybinio statuso panaikinimo klausimas, išreiškė valią, kad tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai būtų modifikuoti į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius, (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdęs valstybei nuosavybės teise priklausančias Ginčo patalpas, neturėjo diskrecijos (neribojamos nuožiūros) teisės spręsti tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykių modifikavimo į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius klausimą, todėl tas faktas, jog (duomenys neskelbtini), pasibaigus pastarąjį ir atsakovą R. K. siejusiems darbo (tarnybos) santykiams, neprieštaravo ir nereikalavo, jog atsakovai išsikeltų iš Ginčo patalpų, per se nesudaro pagrindo teigti, jog šios bylos atveju tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai modifikavosi į gyvenamųjų patalpų nuomos nekomercinėmis sąlygomis santykius. Kaip žinia, nuomos sutartis sudaroma tam tikram naudojimo tikslui, kadangi nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu daiktu pagal jo paskirtį (Civilinio kodekso 6.489 straipsnio 1 dalis), o nuomotojas privalo užtikrinti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas (Civilinio kodekso 6.483 straipsnio 1 dalis), ir turi teisę nutraukti nuomos sutartį, kai daiktas naudojamas ne pagal paskirtį (Civilinio kodekso 6.497 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, jog, atsakovui R. K. nustojus eiti (duomenys neskelbtini) teisėjo pareigas ir išsikėlus iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, Ginčo patalpos nebebuvo ir objektyviai nebegalėjo būti naudojamos pagal nustatytą paskirtį (kaip tarnybinė gyvenamoji patalpa, suteikta (duomenys neskelbtini) teisėjui R. K. ir jo šeimos nariams), todėl, pasibaigus tarnybos santykiams tarp nuomotojo ir nuomininko, valstybei priklausantis ginčo turtas privalėjo toliau būti naudojamas pagal jam nustatytą paskirtį ir negalėjo būti naudojamas pagal kitą paskirtį (negalėjo būti nekomerciniu pagrindu nuomojamos asmenims, nesusijusiems su nuomotoju tarnybos (ar ją atitinkančiais) santykiais).

Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog Nuomos sutartis materialinės teisės normų, reguliuojančių tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykius, prasme pasibaigė 2001 metų sausio mėnesį, kai nutrūko (pasibaigė) (duomenys neskelbtini) ir atsakovą R. K. sieję darbo (tarnybos) teisiniai santykiai, o, pasibaigus Nuomos sutarčiai, be to, panaikinus Ginčo patalpų tarnybinį statusą ir atsakovui R. K. tiek šio statuso panaikinimo momentu, tiek vėlesniu laikotarpiu negyvenant Ginčo patalpose, atsakovams I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. atsirado pareiga išsikelti iš Ginčo patalpų. Esant išdėstytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tą faktą, jog nurodyti atsakovai neišsikėlė iš Ginčo patalpų, konstatuotina esant pagrindą iškeldinti šiuos atsakovus iš Ginčo patalpų nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų.

Kaip jau buvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės šioje byloje pareikštus reikalavimus dėl Nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iškeldinimo iš Ginčo patalpų. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog šios bylos atveju buvo konstatuota, kad Nuomos sutartis yra pasibaigusi, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta apimtimi netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė netinkamas išvadas ir netinkamai argumentavo, teisingai išsprendė byloje pareikštą reikalavimą dėl Nuomos sutarties nutraukimo, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria atmestas nurodytas apeliantės reikalavimas, paliktinas nepakeistas (modifikuojant pirmosios instancijos teismo argumentaciją). Nagrinėjamos bylos atveju konstatavus esant pagrindą iškeldinti atsakovus I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iš Ginčo patalpų (nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų), pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria atmestas apeliantės šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl aukščiau nurodytų atsakovų iškeldinimo iš Ginčo patalpų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl keistinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pažymėtina, jog kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas procesinį sprendimą, jų neanalizuoja ir nevertina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti du neturtiniai reikalavimai, kurie pastarųjų pareiškimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo būti apmokėti 266 Lt žyminiu mokesčiu (Civilinio proceso kodekso redakcijos, galiojusios iki 2011 m. spalio 1 d., 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 82 straipsnis). Kaip žinia, apeliantė šios bylos atveju yra (buvo) atleista nuo žyminio mokesčio į valstybės biudžetą mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju konstatuota esant pagrindą patenkinti vieną iš apeliantės šioje byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų, todėl, atsižvelgiant į nurodytą faktą, šios bylos atveju keistinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymas. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog šios bylos atveju konstatuota esant pagrindą patenkinti apeliantės reikalavimą dėl atsakovų I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iškeldinimo iš Ginčo patalpų, pirma, iš nurodytų atsakovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinas 133 Lt žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo, kaip jau buvo nurodyta, apeliantė šios bylos atveju buvo atleista, antra, bylos duomenys (b. l. 132) patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma – 81,98 Lt, todėl tiek iš apeliantės, tiek lygiomis dalimis iš aukščiau nurodytų atsakovų į valstybės biudžetą priteistini 40,99 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas turėjo (turi) būti apmokėtas 280 Lt žyminiu mokesčiu (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 4 dalis, 82 straipsnis). Kaip jau buvo nurodyta, apeliantė yra atleista nuo žyminio mokesčio į valstybės biudžetą mokėjimo, todėl, šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovų I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinas 140 Lt žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

iškeldinti I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. iš buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų;

kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. po 43,50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą.

Priteisti iš Trakų rajono savivaldybės administracijos 40,99 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą.“

Priteisti iš I. K., V. J. K., T. K. ir G. K. po 35 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą.