- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-10
- Bylos Nr.
- eA-587-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02416-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Kristina Balevičienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl spendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. V. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (7.16E) DV_S-52094 „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo“ ir Valdybos 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-8618 „Dėl pirmosios savarankiškos veiklos“. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, jog Valdybos Klaipėdos skyrius išsiuntė jam 2021 m. spalio 12 d. raginimą Nr. VRE_RE-6922 „Dėl D. V. vykdančio individualią veiklą skolos sumokėjimo“ (toliau – ir Raginimas), kuriame nurodė, kad turi 1 599,23 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui (toliau – ir Fondas), ir pasiūlė susimokėti šią skolą gera valia. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2021 m. spalio 13 d. Klaipėdos skyriui išsiuntė raštą, kuriame argumentavo, kad jis nėra skolingas Fondui ir paprašė panaikinti Raginimą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. spalio 13 d. rašte pateiktus argumentus, priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Raginime nurodyti duomenys yra pagrįsti ir teisingi. Pareiškėjas 2021 m. spalio 21 d. kreipėsi su skundu į Valdybą, prašydamas panaikinti Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą bei Raginimą. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, konstatavo, jog Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas ir Raginimas yra pagrįsti, todėl skundą atmetė.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. buvo individualios įmonės „Komidza“ savininku, o laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. vykdė savarankišką veiklą kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą. Atsakovas Raginime nurodė, jog pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą 2019 m., turi susimokėti 1 599,23 Eur skolą Fondui. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jis turi įsiskolinimą Fondui, ir nurodė, kad tarp jo ir Valdybos Klaipėdos skyriaus kilo ginčas, kaip turi būti aiškinamos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 11 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios kad individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio (toliau ir GPMĮ) įstatyme, vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.
4. Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu privalo būti taikoma VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kadangi jis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 15 d., t. y. ilgiau nei 10 metų, nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu, todėl turi teisę vienerius metus nuo pakartotinai pradėtos veiklos pradžios (t. y. nuo 2019 m. birželio 15 d.) 1 metus nemokėti socialinio draudimo įmokų. Pareiškėjas vadovavosi VSDĮ 11 straipsnio 3 dalimi ir akcentavo, kad iš minėtos normos turinio matyti, jog įstatymų leidėjas siekė suteikti vienodą lengvatą tiek pirmą kartą savarankišką veiklą pradedantiems verstis asmenims, tiek ir tiems asmenims, kurie kažkada praeityje iki įstatymo įsigaliojimo vertėsi savarankiška veikla, ir nuo tokios veiklos pabaigos praėjo daugiau nei 10 metų. Pareiškėjas praeityje vertėsi savarankiška veikla, tačiau akivaizdu, kad nuo savarankiškos veiklos pakartotinės pradžios jis daugiau nei 10 metų tokia veikla neužsiėmė, todėl jis patenka į VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 3, 8, 10, 11, 12, 13, 19, 25, 35 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 13 straipsnio 4 dalis numatė pareigą Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Vyriausybė iki šiol įgyvendinančio teisės akto, kuriame būtų nustatyta detalesnė ginčo teisės normos taikymo tvarka, nėra priėmusi, tačiau Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalis numato, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, todėl VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostatos taip pat turi būti aiškinama pareiškėjo naudai.
6. Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
Atsiliepimas
7. Atsakovas nurodė, kad, priėmus Pakeitimo įstatymą nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies norma. Šis teisinis reglamentavimas apibrėžiant pirmosios veiklos pradžią numatė, jog pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu, 2018 m. sausio 1 d. datą siejant su šios lengvatos taikymo pradžia, o ne su pirmos individualios veiklos pradžios data. Tokį teisės normos aiškinimą iš esmės pagrindžia Pakeitimo įstatymo Aiškinamojo rašto nuostatos, kuriose įstatymo leidėjo nurodyta, kad minėtais VSDĮ pakeitimais siūloma įtvirtinti socialinio draudimo įmokų „atostogas“, nustatant vienerių metų socialinio draudimo įmokų „atostogas“ savarankišką veiklą pradedantiems asmenims (sumokant įmokas nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų), nenurodant konkrečios datos (Aiškinamojo rašto 4 dalies 1 punktas). Atsakovo teigimu, akivaizdu, jog įstatymo leidėjas, apibrėždamas pirmosios veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą užsiima individualia veikla (pradeda savarankišką veiklą), kaip ji apibrėžta GPMĮ, arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju po 2018 m. sausio 1 d. (po normos taikymo pradžios) pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, taip pat pareiškėjas neatitiko ir minėtoje normoje nurodytos kitos sąlygos, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
9. Valdyba nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. buvo individualios įmonės „Komdiza“ savininku, o laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. vykdė savarankišką veiklą kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą. Valdyba rėmėsi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. spalio 6 d. gautais duomenimis apie mokesčių administratoriaus iniciatyva pareiškėjui įregistruotą individualią veiklą laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d., ir darė išvadą, kad pareiškėjas iki 2018 m. sausio 1 d. vykdė individualią veiklą, todėl pareiškėjo 2019 m. vykdyta savarankiška veikla nėra laikoma pirmoji veikla VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies prasme, todėl joje aptariama lengvata pareiškėjui nėra taikoma.
II.
10. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
11. Teismas vadovavosi VSDĮ 11 straipsnio 3 dalimi, GPMĮ 2 straipsnio 7 punktu, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. buvo individualios įmonės „Komidza“ savininku, o laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. vykdė savarankišką veiklą kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą.
12. Teismas nurodė, jog VSDĮ 11 straipsnio 3 dalis įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo pagrindu. VSDĮ apibrėžiant pirmosios veiklos pradžią yra nurodyta, jog pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu, 2018 m. sausio 1 d. datą siejant su šios lengvatos taikymo pradžia, o ne su pirmos individualios veiklos pradžios data. Teismas pažymėjo, kad tokį teisės normos aiškinimą iš esmės pagrindžia Pakeitimo įstatymo Aiškinamojo rašto nuostatos, kuriose įstatymo leidėjo nurodyta, kad minėtais VSDĮ pakeitimais siūloma įtvirtinti socialinio draudimo įmokų „atostogas“, nustatant vienerių metų socialinio draudimo įmokų „atostogas“ savarankišką veiklą pradedantiems asmenims (sumokant įmokas nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų), nenurodant konkrečios datos (Aiškinamojo rašto 4 dalies 1 punktas). Todėl teismas sutiko su atsakovo išdėstyta VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos samprata ir taikymu.
13. Teismas nurodė, jog įstatymo leidėjas, apibrėždamas pirmosios veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą užsiima individualia veikla (pradeda savarankišką veiklą), kaip ji apibrėžta GPMĮ, arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Teismas vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, ir pažymėjo, kad VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamos mokestinės lengvatos taikymas yra siejamas tik su asmens tapimo savarankiškai dirbančiu asmeniu faktu, t. y. su savarankiškos veiklos įregistravimo momentu, o ne su realiu veiklos vykdymu, sandorių sudarymu, pajamų gavimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas individualią veiklą vykdė nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d., todėl tai, kad jis tam tikrą laiką individualios veiklos nevykdė ir vėl ją pradėjo vykdyti nuo 2019 m. birželio 15 d., neleidžia daryti išvados, kad 2019 m birželio 15 d. yra pirmosios veiklos pradžia.
14. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Teismas nurodė, kad nei atsakovui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra suteikta diskrecija plečiamai aiškinti pirmosios veiklos pradžios kriterijus kaip jie įtvirtinti VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje. Todėl atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus aktus, veikė jiems suteiktos diskrecijos ribose, aiškindami VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostatas.
15. Teismas konstatavo, kad po 2018 m. sausio 1 d. (po VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo pradžios) pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, todėl atsakovas ir Valdyba pagrįstai netenkino pareiškėjo skundų dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, taip pat nepriteisė jam bylinėjimosi išlaidų.
III.
16. Pareiškėjas D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog ginčo metu jis neįrodinėjo, kad jis yra pirmą veiklą pradėjęs asmuo ar po 2018 m. sausio 1 d. pirmą kartą savarankiškai dirbantis asmuo, todėl viso ginčo metu kiti proceso dalyviai ir teismas įrodinėjo tai, ko jis net nebuvo nurodęs esant ginčo dalyku. Pareiškėjas paaiškina, kad šios bylos ginčo dalyku yra tai, kad VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostata, suteikianti teisę įstatyme nurodytą asmenų kategoriją atitinkantiems asmenims, t. y. po 2018 m. sausio 1 d. pirmą veiklą pradėjusiems asmenims, vienus metus nemokėti socialinio draudimo įmokų, taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pareiškėjas tvirtina, kad jis kaip tik ir yra VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostatą atitinkančiu asmeniu, kuris po 2018 m. sausio 1 d. daugiau kaip dešimt metų nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu. Pareiškėjo teigimu, jei asmuo po 2018 m. sausio 1 d. nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu didesnį kaip dešimties metų laikotarpį, apsisprendimo teisė dėl socialinio draudimo įmokų nemokėjimo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu tokiam asmeniui nėra sąlygojama tokiu būdu, kaip tai yra pateikiama skundžiamame sprendime – „po 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą”. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis po 2018 m. sausio 1 d. nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu didesnį kaip dešimties metų laikotarpį, todėl Valdybos Klaipėdos skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo 1 599,23 Eur dydžio papildomų įmokų sumą apskaičiuoti nuo pareiškėjo deklaruotų pajamų, gautų iš 2019 metais vykdytos individualios veiklos pagal verslo liudijimus, ir tokiu būdu suvaržyti pareiškėjo, kaip asmens, po 2018 m. sausio 1 d. nebuvusio savarankiškai dirbančiu asmeniu didesnį kaip dešimties metų laikotarpį, apsisprendimo teisės dėl socialinio draudimo įmokų nemokėjimo vienus metus VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Atsiliepimas
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Valdyba nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. buvo individualios įmonės „Komdiza“ savininku, o laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. vykdė savarankišką veiklą kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą. Iš VMI 2021 m. spalio 6 d. gautų duomenų apie mokesčių administratoriaus iniciatyva pareiškėjui įregistruotą individualią veiklą laikotarpiais nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Valdyba daro išvadą, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą iki 2018 m. sausio 1 d., todėl jo savarankiška veikla nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. nėra laikoma pirmoji veikla nurodyto straipsnio prasme, todėl lengvata pareiškėjui nėra taikoma.
20. Atsakovas pabrėžia, kad įstatymo leidėjas, apibrėždamas veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą pradeda individualią veiklą, kaip ji apibrėžta GPMĮ, arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Kadangi po 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo ne pirmą kartą, Valdyba daro išvadą, kad jis neatitinka numatytų sąlygų lengvatai taikyti, todėl lengvata nėra taikoma teisėtai ir pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. (7.16E) DV_S-52094 „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo“ ir Valdybos 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-8618 „Dėl pirmosios savarankiškos veiklos“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad po 2018 m. sausio 1 d. (po VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo pradžios) pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, todėl atsakovas ir Valdyba pagrįstai netenkino pareiškėjo skundų dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame atkreipia dėmesį, kad jis po 2018 m. sausio 1 d. nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu didesnį kaip dešimties metų laikotarpį, todėl Valdybos Klaipėdos skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo 1 599,23 Eur dydžio papildomų įmokų sumą apskaičiuoti nuo pareiškėjo deklaruotų pajamų, gautų iš 2019 metais vykdytos individualios veiklos pagal verslo liudijimus (VSDĮ 11 str. 3 d.).
24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
25. VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.
26. Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva, tai yra akcentuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Be to, tai, kad teismo veikla visų pirma yra saistoma teisės normų, o šias jis taiko ir aiškina neveikiamas kitų asmenų ir institucijų, yra ir tam tikra teismo nepriklausomumo garantija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/1998). Spręsdamas šalių ginčą, teismas byloje nustatytiems faktams ir šalis siejantiems materialiniams teisiniams santykiams taiko konkrečias materialiosios teisės normas. Šiuo atveju abstrakti teisės norma tampa konkrečių šalių konkretaus elgesio taisykle, o teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas. Tam, kad galėtų tinkamai pritaikyti abstrakčią teisės normą konkrečiam ginčui spręsti, teismas šią normą privalo išaiškinti, atskleisti jos tikrąją prasmę. Taigi, teisės aiškinimas yra viena iš teismo, kaip įstatymo įgaliotos teisės taikymo institucijos, kompetencijos sudedamųjų dalių, būtina prielaida įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą.
27. Teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte yra įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reguliuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama bei taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kita. Kokie metodai taikytini konkrečiu atveju, kaip jie derinami tarpusavyje, kaip sprendžiami jų konkurencijos klausimai ir motyvuojamos jais remiantis gautos išvados – teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, kurioje sprendžiamas teisės aiškinimo klausimas, kompetencijos dalykas.
28. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2021 m. spalio 12 d. raginime Nr. VRE_RE-6922 nurodė, jog pagal 2021 m. spalio 12 d. duomenis pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondui yra skolingas 1 599,23 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Raginimu, kreipėsi į Valdybos Klaipėdos skyrių, tvirtindamas, kad Raginimo turinys prieštarauja VSDĮ 11 straipsnio 3 daliai, kadangi jis daugiau kaip 10 metų nevykdė savarankiškos veiklos ir turi teisę nemokėti socialinio draudimo įmokų nuo 2019 m. gautų pajamų, todėl prašė panaikinti Raginimą. Valdybos Klaipėdos skyrius skundžiamame sprendime netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį nei 10 metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenims, t. y., jeigu asmuo iki 2017 m. gruodžio 31 d. nėra buvęs individualios įmonės savininku, mažosios bendrijos nariu, ūkinės bendrijos tikruoju nariu, ūkininku bei jo partneriu ar individualią veiklą vykdančiu asmeniu. Valdyba skundžiamame sprendime sutiko su Valdybos Klaipėdos skyriaus VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies aiškinimu.
29. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. buvo individualios įmonės „Komidza“ savininku. Pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 11 d. vykdė savarankišką veiklą kaip asmuo, įsigijęs verslo liudijimą. Taigi, pareiškėjas nuo 2009 m. sausio 17 d. iki 2019 m. birželio 14 d., t. y. daugiau nei 10 metų, nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu.
30. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, nurodęs, kad VSDĮ apibrėžiant pirmosios veiklos pradžią yra nurodyta, jog pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu, 2018 m. sausio 1 d. datą siejant su šios lengvatos taikymo pradžia, o ne su pirmos individualios veiklos pradžios data. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad tokį teisės normos aiškinimą iš esmės pagrindžia Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo nuo 2019 m. birželio 15 d. vykdyta savarankiška veikla nebuvo jo pirmoji individuali veikla. Tačiau pareiškėjo pozicija paremta VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio nuostata, pagal kurią galimybė nemokėti vienus metus socialinio draudimo įmokų taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Tokios pareiškėjo pozicijos nepaneigė pirmosios instancijos teismo pateiktas VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies aiškinimas bei Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto citavimas. Kaip matyti, Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nėra aiškinamas VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad po 2018 m. sausio 1 d. (po VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies taikymo pradžios) pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, tačiau tokia aplinkybė savaime nepaneigia galimybės pareiškėjui atitikti VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintą sąlygą.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teleologinio (nustatydama aiškinamą ginčo normą priėmusio subjekto ketinimus ir juo siektą tikslą), taip pat iš dalies lingvistinio bei sisteminio teisės aiškinimo metodų taisyklėmis, sprendžia, kad aptariamame VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje sąlyga – per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis – yra prilyginama VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje vartojamai sąvokai „pirmoji veikla“ bei „pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu“. Tai reiškia, kad kai po VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo, t. y., 2018 m. sausio 1 d., asmuo, pradeda dirbti savarankiškai ir nuo paskutinės jo prieš tai dirbto savarankiško darbo dienos jau yra praėję daugiau nei 10 metų, tai prilygsta pirmosios veiklos sąvokai. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas ilgą – didesnį nei 10 metų, laikotarpį, kai asmuo nedirbo savarankiškai, prilygina tokio asmens situaciją pirmą kartą pradedančiam savarankišką veiklą asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų bei atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos pozicijos galima suprasti, kad VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtinta sąlyga taps aktuali tik po 10 metų, t. y. nuo 2028 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei VSDĮ, nei Pakeitimo aiškinamajame rašte tokia nuostata nėra įtvirtinta. Toks aiškinimas niekaip nėra pagrįstas nei skundžiamuose atsakovo ir Valdybos sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime.
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuris po 2018 m. sausio 1 d. pradėjo vykdyti savarankišką veiklą praėjus daugiau nei 10 metų nuo paskutinės dienos, kai jis dirbo savarankiškai, atitinka VSDĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytą alternatyvią sąlygą, kad šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis (nutarties 29 p.). Nei atsakovas, nei Valdyba, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl pareiškėjas šios sąlygos neatitiko. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo neteisingą išvadą, kad atsakovas ir Valdyba pagrįstai netenkino pareiškėjo skundų dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSDĮ 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.
34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bylos dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijami atsakovo ir Valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, o atsakovo ir Valdybos sprendimai panaikinami.
35. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
36. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Prašyme pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė priteisti žyminį mokestį (23 Eur) ir kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas už skundo teismui parengimą ir atstovavimą teisme (1 452 Eur). Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė 2021 m. gruodžio 10 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti sumokėta 23 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui suma, taip pat 2022 m. kovo 28 d. sąskaitą–faktūrą, iš kurios matyti, kad už skundo parengimą bei pasirengimą ir dalyvavimą 2022 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje mokėtina suma 1 452 Eur. Pareiškėjo pateiktas 2022 m. kovo 28 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad 1 452 Eur suma buvo sumokėta pareiškėjo atstovei advokatei Kristinai Balevičienei.
37. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (1 452 Eur), patirta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose (8.2, 8.19 p.) nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl ši suma priteistina. Pareiškėjui, be kita ko, priteistinas žyminis mokestis už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui – 23 Eur. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo Valdybos Klaipėdos skyriaus.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjui iš viso priteisia 1 475 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (7.16E) DV_S-52094 „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-8618 „Dėl pirmosios savarankiškos veiklos“.
Priteisti pareiškėjui D. V. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 1 475 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Sprendimas neskundžiamas.