Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 70, 74), pareiškėjas nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 8), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2017-06-27 iki 2018-09-17 patirtą 5000 Eur neturtinę žalą.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2017 m. birželio 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2020 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 9). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2017 m. rugsėjo 22 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Atsakovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 16-22), kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 17-e būryje (9 lokalinis sektorius), 4-e miegamajame (ne kameros tipo, o bendrabučio tipo patalpa), patalpos plotas 35,54 kv. m., yra įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko ne mažiau kaip 3,94 kv. m. gyvenamojo ploto;

Pagal bylos duomenis, įvertinęs tai, kad gavęs atsiliepimą atsakovo nurodytų aplinkybių (vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto) pareiškėjas neginčijo, teismas vertina, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose laikydavosi didelė drėgmė, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta ir tamsu, prastas vėdinimas, elektros instaliacija netinkama, neįrengtas signalizacijos avarinis pagalbos iškvietimo mygtukas, tualetų patalpos buvo netinkamai įrengtos ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo tinkamai teikiama socialinė reabilitacija, nebuvo suteiktas darbas, nesudarytos sąlygos sportui, nebuvo kultūrinių renginių, netinkamai įrengtos dušinės, nebuvo sąlygų normaliai nusiprausti šiltu vandeniu, trūkdavo muilo, neišduodavo rankšluosčių, apatinių rūbų, buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotu asmeniu, taip pat kitų pažeidimų.

Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) numato, kad bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.), gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.).

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. atlikto periodinio patikrinimo aktą (b. l. 30-33; toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Patalpų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė dėl prasto patalpų vėdinimo atmestina kaip nepagrįsta.

Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl Alytaus PN kalinimo sąlygų atitikimo Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, Patikrinimo akte (b. l. 30-4) konstatavo, jog vieną kartą savaitėje pagal grafiką nuteistiesiems leidžiama praustis dušinėse. Dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams. Šalia dušinių yra persirengimo patalpa, tualetai. Patikrinimo išvada, kad Lietuvos Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas neturi pagrindo netikėti pataisos įstaigose tikrinimus atliekančios atsakingos institucijos atlikto patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjui savo teiginių dėl drėgmės, šaltos oro temperatūros ir tamsos nedetalizavus ir nekonkretizavus, jie laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus bendrojo naudojimo patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Patalpų valymui turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai; Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Patikrinimo akte konstatuojama, kad patalpų valymui yra skirtas inventorius, valymo priemonės, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Taigi, gyvenamųjų, bendrojo naudojimo patalpų, sanitarinių mazgų, teritorijos tvarka priklauso nuo pačių nuteistųjų pareigų tinkamo vykdymo. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal byloje duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už gyvenamųjų patalpų tvarkymą asmuo yra kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl buvusio pelėsio arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Vien tik abstraktūs teiginiai apie buvusį pelėsį negali būti laikomi pakankamu pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017-04-11 įsakymu Nr. 1-106 nuteistieji buvo rakinami nuo 17 val. iki 7 val., buvo rakinami jų aukštai, o ne miegamieji. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas 3 ir 17 būriuose turėjo galimybę pasikviesti pareigūnus, kadangi jų postai įrengti aukštuose, todėl argumentai dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmestini.

Bausmių vykdymo kodekso 136 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad Alytaus pataisos namuose vykdoma 16 pataisos programų bei vykdomos pozityvaus užimtumo priemonės. Pareiškėjui buvo galimybė kreiptis į mokymosi įstaigas, t. y. Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo ar Profesinio rengimo centro filialo mokyklas dėl mokymosi. Pažymėjo, kad nuteistieji dalyvauja programose ar pozityvaus užimtumo priemonėse savanoriškumo principu. Ginčo laikotarpiu administracija negalėjo pasiūlyti ar parinkti pareiškėjui darbo.

Pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namuose nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis numato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išreikšta nuomone, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti ir apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais.