Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-02-01 · Administracinė byla Nr. A-502-209-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-01
Bylos Nr.
A-502-209-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
P. T.
Atsakovas
Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 33.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-209/2010Procesinio sprendimo kategorija 33.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjui P. T.,atsakovo atstovams Linai Kujalytei ir Karoliui Kurapkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. T. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo ir rašto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. T. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra; atsakovas) 2008 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. BR6-946106 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų” (toliau – ir Sprendimas);

2) atsakovo 2008 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. BRP6-(1.14)-21163 „Dėl atsakymo į prašymą” (toliau – ir Raštas);

3) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui išmoką už 9,60 ha plotą, sudarančią 4 818,36 Lt.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jis 2007 m. gegužės 8 d. deklaravo 34,69 ha pasėlių: 4,80 ha sudarė žieminiai kviečiai, pasėti 2006 m. Nurodė, jog šį plotą nuomavo iš ūkininko J. P., su kuriuo 2004 m. gegužės 4 d. 5 metams sudarė žemės nuomos sutartį, tačiau jos neįregistravo viešajame registre, nes abu labai gerai sutarė, pasitikėjo vienas kitu, taigi nebuvo jokios būtinybės tai padaryti. 2006 m. J. P. mirė, o jo turtą paveldėjo jo dukterys V. V. ir R. V.. Teigė, kad apie tai, jog minėtos žemės savininkas mirė, pareiškėjas sužinojo tik gavęs Agentūros 2008 m. sausio 11 d. pranešimą Nr. 850706 dėl deklaruotų duomenų neatitikimo. Pažymėjo, kad tada ir pradėjo rinkti prašomus dokumentus. Taip pat sužinojo, jog paveldėtojos 2007 m. pavasarį minėtą žemę pardavė A. I.. Akcentavo, kad V. V. ir R. V. neinformavo pareiškėjo apie žemės savininko pasikeitimą. Nurodė, jog 2007 m. A. I., žinodama, kad pareiškėjas minėtoje žemėje pasėjo pasėlius, šį lauką įtraukė į savo pasėlių deklaraciją, nors pati jokių pasėlių šiame plote neaugino.

Pažymėjo, kad dėl to, jog Agentūra nenurodė bendros jam už 34,69 ha išmokėtinos sumos, pareiškėjas kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialistus, kurie atliko preliminarius skaičiavimus. Teigė, kad jam turėjo būti išmokėta apie 11 704 Lt, tačiau atsakovas išmokėjo tik dalį nurodytos sumos, t. y. 6 885,67 Lt, taigi liko neišmokėta 4 818,33 Lt.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 3D-135 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų administravimo bei kontrolės 2007 m. taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 42 punktu, kuriame numatyta, jog tuo atveju, jei patikros metu nustatoma, kad du ar daugiau subjektų deklaravo tą patį pasėlių plotą, parama mokama pareiškėjui, užsiimančiam žemės ūkio veikla ir turinčiam žemės valdymo teisę patvirtinančius dokumentus, ir nurodė, kad atsakovui iki išmokų mokėjimo pabaigos pateikė ūkininkų A. Z. ir A. P., V. V. ir R. V. paaiškinimus, 2004 m. gegužės 4 d. žemės nuomos sutartį, tačiau Agentūra į pateiktus dokumentus neatsižvelgė, taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog A. I. minėtą žemės plotą įtraukė į savo pasėlių deklaraciją, nors ji neužsiima žemės ūkio veikla. Pabrėžė, jog Taisyklės numato, jog tokiems asmenims turi būti taikomos nuostatos dėl tyčinio neteisingo deklaravimo.

Šalies argumentai

Atsakovas Agentūra nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas 2007 m. gegužės 8 d. Agentūrai pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves”, „Natūra 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos”, „Natūra 2000 išmokos” ir kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2007 m. gauti (reg. Nr. 7-1003530332-A1-1). Teigė, kad ši paraiška buvo vertinama vadovaujantis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, paramos už energetinius augalus, kompensacinių išmokų už valstybės ir savivaldybių įsteigtas saugomas teritorijas bei paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos”, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves” ir „Natura 2000” administravimo 2007 m. procedūros aprašu, patvirtintu Agentūros direktoriaus 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. BR1-205, (toliau – ir Aprašas) ir Taisyklėmis.

Nurodė, jog pareiškėjas 2008 m. sausio 11 d. raštu Nr. 850706 buvo informuotas apie neteisingą ploto deklaravimą kontroliniame žemės sklype Nr. 059435-7125, esančiame lauke Nr. 1. Pažymėjo, kad jo buvo paprašyta pateikti žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kt. pagrindais) ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas 2008 m. sausio 18 d. raštu (reg. Nr. BR5.2-2669) minėtus dokumentus pateikė, tačiau jo pateikta žemės nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.547 straipsniu ir atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju Agentūra yra trečiasis asmuo, todėl jai pateikiamos žemės nuomos sutartys privalo būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Vertino, jog, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pateikta žemės nuomos sutartis negali būti laikoma tinkamu valdymo teisę patvirtinančiu įrodymu.

Pažymėjo, kad pareiškėjo deklaruotas plotas pagrindinei išmokai gauti yra 34,69 ha, o faktiškai nustatytas – 29,89 ha, taigi atitinkamai buvo sumažinta išmokos dalis už 9,60 ha. Teigė, jog sankcija pareiškėjui buvo pritaikyta vadovaujantis Taisyklių 44.1.1 punktu, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, kai deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau nei 3 proc., bet ne daugiau nei 30 proc., apskaičiuota pagal faktinį plotą išmokos pagrindinė dalis sumažinama dviguba nustatyto skirtumo dalimi.

Nurodė, kad pareiškėjo deklaruotas plotas, susietas su gamyba papildomai tiesioginių išmokų daliai gauti, yra 29,18 ha, o faktiškai nustatytas – 24,38 ha, todėl išmokos dalis buvo sumažinta už 9,60 ha. Sankcija buvo pritaikyta vadovaujantis Taisyklių 45.1 punktu, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, kai remiamos pasėlių grupės deklaruotas plotas didesnis nei 3 proc. arba 2 ha, tačiau ne didesnis nei 20 proc., apskaičiuota pagal faktinį remiamos grupės plotą papildoma išmokos dalis sumažinama dviguba nustatyto skirtumo dalimi.

Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į jo skundą, papildomai paaiškino, jog V. V. ir R. V. nereikalvo nutraukti žemės nuomos sutartį ir jog nei jis, nei J. P. nežinojo, kad reikėjo įregistruoti žemės nuomos sutartį. Teigė, kad įtakos tam turėjo ir tai, jog jis yra senyvo amžiaus, teisiškai neišprusęs.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 6 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad į administracinį teismą įstatymu nustatyta tvarka gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas subjektas dėl valstybinio administravimo subjektų administracinių aktų ir/ar veiksmų, kurie nustato atitinkamas pareigas, pakeičia, apriboja ar kaip nors suvaržo jo teises, t. y. tik dėl tokių aktų, veiksmų (neveikimo), kurie asmeniui sukelia teisines pasekmes. Nurodė, jog iš Rašto turinio matyti, kad juo pareiškėjui buvo pranešta, jog tas pats prašymas pakartotinai nenagrinėjamas ir jog apie galutinį Agentūros sprendimą jis bus informuotas atskiru raštu. Nukreipė į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8-12 dalis ir padarė išvadą, kad Raštu nebuvo nustatytos, pakeistos ar panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, paveikti jo įstatymų saugomi interesai, nes iš esmės tai yra informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, todėl jis negali būti laikomas administraciniu aktu, kuris pareiškėjui sukelia kokias nors teisines pasekmes. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjama byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nurodė, kad analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, 2008 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-580/2008).

Nukreipė į ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, Taisyklių 42 punktą, CK 6.545 straipnio 1 dalį bei 6.547 straipsnio 1-2 dalis ir padarė išvadą, jog žemės nuomos sutarties panaudojimas prieš trečiuosius asmenis galimas tik tada, kai minėta sutartis yra įregistruota viešame registre. Pažymėjo, kad minėta teisės norma yra imperatyvi ir kad pačioje žemės nuomos sutartyje (17 p.) buvo numatyta, jog žemės nuomininkas, t. y. pareiškėjas per 3 mėnesius privalo ją įregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre. Akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovui pateikta 2004 m. gegužės 4 d. žemės nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Vertino, jog teisės aktų nežinojimas, senyvas amžius negali pateisinti pareiškėjo neveikimo ir taip asmeniui, pretenduojančiam gauti išmokas, sudaryti savotiškų lengvatų. Laikėsi pozicijos, kad Agentūra (trečiasis asmuo CK 6.547 straipsnio 2 dalies prasme) pagrįstai pripažino, jog minėta žemės nuomos sutartis negali būti laikoma tinkamu žemės valdymo teisę patvirtinančiu įrodymu.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir kitus pareiškėjo Agentūrai pateiktus dokumentus (Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2008 m. sausio 18 d. pažymą Nr. (14)Ž6(11.8)-SD-40, ūkininkų A. Z. ir A. P. bei J. P. dukterų V. V. ir R. V. paaiškinimus ir kt.), kadangi jie iš esmės pagrįsti tik abstrakčiais nurodymais apie žemės valdymo faktą tam tikrame bloke. Laikėsi pozicijos, kad tokie paaiškinimai nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl išmokų mokėjimo, laikytini nepakankamais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Pabrėžė, jog tai, kad J. P. dukterys, anot pareiškėjo, neinformavo jo apie žemės savininko pasikeitimą (2007 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės nuo 2007 m. kovo 30 d. buvo įregistruotos A. I. vardu), nagrinėjamu atveju nėra esminė aplinkybė, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Agentūrai nepateikė viešame registre įregistruotos žemės nuomos sutarties ir būtent ši aplinkybė lėmė tolesnius atsakovo veiksmus, t. y. sankcijų taikymą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nevertino konkrečių A. I. veiksmų (tam tikrų laukų įtraukimo į pasėlių deklaraciją), kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendė, jog kitos pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo tenkinti jo skundą.

Padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neteisingai deklaravo žemės ūkio naudmenų plotus, jo atžvilgiu buvo pagrįstai pritaikytos Sprendime įvardintos sankcijos (išmokos dalis sumažinta už 9,60 ha plotą (Taisyklių 44.1.1 ir 45.1 p.)). Konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui išmoką už 9,60 ha. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Sprendimas būtų panaikintas bei atsakovas būtų įpareigotas išmokėti pareiškėjui neišmokėtą išmoką už 9,60 ha plotą, t. y. 4 818,36 Lt.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atžvilgiu negali būti taikomos nuostatos dėl tyčinio neteisingo deklaravimo, nes jis, žinodamas visą faktinę situaciją, nebūtų žemės, priklausančios A. I., dirbęs, joje sėjęs pasėlių ir jų deklaravęs. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl išmokų mokėjimo, ūkininkų A. Z. ir A. P., V. V. ir R. V. paaiškinimai laikytini nepakankamais. Atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklėse nėra nurodyta, jog žemės nuomos sutartį yra būtina įregistruoti viešame registre, idant būtų galima kreiptis dėl atitinkamų išmokų gavimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas yra teisiškai neišprusęs, senyvo amžiaus.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog žemės nuomos sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir J. P., nurodoma, kad ji turi būti įregistruota valstybės įmonėje Registrų centre, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis nežinojo apie tai, kad žemės nuomos sutartį reikia įregistruoti viešame registre, yra nepagrįstas.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl Sprendimo ir Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti vertinama, ar atsakovas yra kompetentingas atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus ir ar jis konkrečiu atveju turi pareigą, o pareiškėjas – teisę reikalauti atlikti tokius veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Raštą buvo nutraukta, tačiau, kaip nurodyta ABTĮ 136 straipsnyje, apeliacinis teismas turi patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas (b. l. 11), nepaisant to, kad jame nurodyta jo apskundimo tvarka, yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas, todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, pareiškėjui sukeliančiu teisines pasekmes, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė nepagrįstai, nes joje pareiškėjo reikalavimas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442 -208/2009).

Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo deklaruotas 4,80 ha plotas (blokas 059435-7125, laukas Nr. 1) (deklaracijos Nr. 7-1003530332-A1-1, b. l. 14) atitinka reikalavimus atitinkamoms išmokoms pagal pareiškėjo 2007 m. gegužės 8 d. pateiktą paraišką (b. l. 15-18) gauti. Atsakovas remiasi Taisyklių 42 punktu ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjas tokios teisės neturi.

Taisyklių 42 punktas įtvirtina, kad tuo atveju, jei patikros metu nustatoma, kad du ar daugiau subjektų deklaravo tą patį žemės ūkio naudmenų ar pasėlių plotą, parama mokama pareiškėjui, užsiimančiam žemės ūkio veikla ir turinčiam žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinančius dokumentus; žemės ūkio veikla įrodoma pagal turimus gyvulių ženklinimo, žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus dokumentus, patvirtinančius minėtos veiklos faktą; jei žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų nedeklaravęs, tačiau jų valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, parama už šiuos plotus pareiškėjui bus mokama tik tuo atveju, jeigu jis pateiks šių plotų dirbimą bei žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus; pareiškėjui, įrodžiusiam žemės ūkio veiklos faktą, išmokos mokamos, jei jis tą teisę įrodė iki išmokų mokėjimo pabaigos; skaičiuojant paramą už plotus, kuriuose pareiškėjas neužsiėmė žemės ūkio veikla, taikomos nuostatos dėl tyčinio neteisingo deklaravimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ginčo žemės plotą nuosavybės teisėmis įsigijo A. I. (2007 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp V. V. bei R. D. ir A. I., b. l. 124-126; 2007 m. kovo 30 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, b. l. 122-123), kuri jį taip pat deklaravo paraiškoje atitinkamoms išmokoms gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 20 d. posėdžio protokolas, b. l. 172-173). Taigi, tokiu atveju, pagal Taisyklių 42 punktą, pareiškėjas, siekdamas gauti paramą, turi įrodyti dvi aplinkybes: 1) žemės ūkio veiklos vykdymo faktą ir 2 ) žemės valdymo teisės turėjimo faktą.

Atsakovas 2008 m. sausio 11 d. pranešimu Nr. 850706 „Dėl deklaruotų duomenų neatitikimo” (b. l. 19) informavo pareiškėją, kad kitas asmuo paraiškoje atitinkamoms išmokoms gauti deklaravo analogišką lauką ir paprašė pareiškėjo, idant šis pateiktų žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą bloke Nr. 059435-7125 patvirtinančius dokumentus. Šį atsakovo reikalavimą pareiškėjas įvykdė pateikdamas inter alia žemės nuomos sutarties kopiją bei J. P. įpėdinių ir ūkininko A. P. paaiškinimų, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos pažymos kopijas (b. l. 84-85).

Atsakovas iš esmės neginčija tos aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo žemės plote vykdė ūkinę veiklą. Be to, tą patvirtina ir nagrinėjamos bylos medžiaga, t. y. V. V. paaiškinimas (b. l. 21), ūkininko A. P. paaiškinimas (b. l. 22), ūkininko A. Z. paaiškinimas (b. l. 23), Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2008 m. sausio 18 d. pažyma Nr. (14)Ž6(11.8)-SD-40 (b. l. 79), A. I. paaiškinimas (b. l. 121). Tačiau Agentūra nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tarp jo ir J. P. 2004 m. gegužės 4 d. sudaryta žemės nuomos sutartis (b. l. 24-25) patvirtina, kad pareiškėjas turi ginčo žemės ploto valdymo teisę, nes minėta sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip to reikalauja jos 17 ir 18 punktai bei atitinkamos CK nuostatos. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad atsakovas šią aplinkybę vertina pernelyg formaliai, nes ginčo žemės ploto savininkė A. I. iš esmės pripažino jo išnuomojimo pareiškėjui faktą, be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovai patvirtino, jog ta aplinkybė, kad A. I. leido pareiškėjui nuimti dar vieną derlių, prieš priimant Sprendimą buvo žinoma. Teisėjų kolegija vertina, jog, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, šių aplinkybių pakanka, idant būtų pripažinta, kad pareiškėjas Taisyklių 42 punkto prasme turi ginčo žemės ploto valdymo teisę. Taigi laikytina, kad pareiškėjas išpildė abi Taisyklių 42 punkte numatytas sąlygas. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog Agentūra nepagrįstai pareiškėjui Taisyklių 44.1.1 ir 45.1 punktų pagrindu pritaikė sankcijas. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Kartu iš dalies tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jam pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus ir susietą su gamyba papildomą nacionalinę tiesioginę išmoką už 9,60 ha plotą, kurių bendra suma, anot pareiškėjo, yra 4 818,36 Lt. Teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti, ar pareiškėjo nurodytos sumos yra apskaičiuotos teisingai, todėl atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui atitinkamas išmokas už jo 2007 m. gegužės 8 d. paraiškoje deklaruotą 4,80 ha plotą, dėl kurio vyko ginčas nagrinėjamoje byloje (blokas 059435-7125, laukas Nr. 1).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo P. T. skundą tenkinti iš dalies ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. BR6-946106 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų” panaikinti bei įpareigoti atsakovą Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos išmokėti pareiškėjui P. T. pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus ir susietą su gamyba papildomą nacionalinę tiesioginę išmoką už pareiškėjo P. T. 2007 m. gegužės 8 d. paraiškoje deklaruotą 4,80 ha žemės plotą (blokas 059435-7125, laukas Nr. 1). Likusioje dalyje pareiškėjo P. T. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė