Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

3. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į jos kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į LR 36 mėnesiams (3 metams), pavedant jį vykdyti VSAT, teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma bei prejudicinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui turinčioje LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konstatuotais faktais nustatyta, kad:

4.1. pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, į LR atvykusi teisėtai su (duomenys neskelbtini) piliečio biometriniu pasu ir iki 2023 m. lapkričio 10 d. teisėtai gyvenusi: turėdama leidimą laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., bei vėliau iki 2023 m. lapkričio 10 d. – beviziu režimu su (duomenys neskelbtini) piliečio biometriniu pasu Nr. (duomenys neskelbtini); 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėja kreipėsi į Departamento Vilniaus skyrių, norėdama pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jos prašymas buvo atmestas; paskutinį kartą pareiškėja į LR atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama (duomenys neskelbtini) piliečio biometrinį pasą, todėl jos bevizis režimas baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d.; iki bevizio režimo galiojimo pabaigos pareiškėja savo buvimo Lietuvoje bei Šengeno erdvėje neįteisino ir iš LR neišvyko, taigi nuo 2023 m. lapkričio 11 d. LR ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai.

4.2. Departamentas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 24S106134, nusprendė vadovaudamasis LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3¹ bei 6 dalimis, grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. gegužės 7 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini). LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, pareiškėjos atžvilgiu priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, konstatavo, kad pareiškėja pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Departamento Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. kai ji yra LR laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėja gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui), yra teisėtas ir pagrįstas.

4.3. Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, priimto administracinio nusižengimo byloje Nr. A20-379-405/2024, duomenų nustatyta, jog VSAT, 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėja neįvykdė Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir neišvyko iš LR per jai nustatytą terminą t. y. iki 2024 m. gegužės 7 d., be to, pareiškėja neturi dokumento, suteikiančio teisę būti LR, ir nusprendė sulaikyti pareiškėją ne ilgiau kaip 48 valandoms. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu patenkino VSAT teikimą iš dalies ir nusprendė paskirti pareiškėjai alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 iki 17 val. pranešti VSAT Užsieniečių registracijos centrui apie savo buvimo vietą iki 2024 m. gruodžio 4 d., bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl užsienietės teisinės padėties.

4.4. Departamentas 2024 m. rugsėjo 11 d. Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2, 7 ir 8 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 35.2.1 papunkčiu, nusprendė pareiškėją: 1) išsiųsti iš LR. Valstybė, į kurią išsiunčiama – (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti atvykti į LR nuo išsiuntimo iš LR dienos 36 mėnesius (3 metus); 3) Sprendimą pavesti vykdyti VSAT. Sprendimas priimtas, nes asmuo savanoriškai neišvyko iš LR per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą.

5. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo. Skundas iš esmės grindžiamas dviem argumentais: 1) nes Sprendimas prieštarauja humanizmo principams, yra fundamentalių žmogaus teisių pažeidimas, kadangi pareiškėja siekia laikinosios apsaugos LR suteikimo, todėl yra prilyginama prieglobsčio prašytojai ir jos buvimas LR negali būti laikomas neteisėtu; 2) pareiškėja negali būti išsiųsta į kilmės šalį, nes ten, jos gyvenamoje vietovėje vyksta karo veiksmai ir jos gyvybei bei laisvei gresia pavojus.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 1 d.), kurio:

6.1. UTPĮ 1 straipsnio 1 dalis nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos LR suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties LR klausimus, taip pat reglamentuoja LR elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

6.3. UTPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į LR ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

6.4. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į LR ir būti LR turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas LR ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

6.5. UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas LR laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra LR laikotarpį, viršijantį šio UTPĮ 11 straipsnio 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

6.6. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš LR, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš LR, savanoriškai neišvyko iš LR per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar UTPĮ 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

6.7. sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT (UTPĮ 127 straipsnio 5 dalis).

6.8. UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš LR, uždraudžiama atvykti į LR ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. O pagal UTPĮ 133 straipsnio 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į LR priima VSAT, jeigu ji priėmė šio įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. <..> Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

7. Europos parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

8. Direktyvos 2008/115 3 straipsnyje įtvirtinta „Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys: <...> 4) „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti; 5) „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės; 6) „draudimas atvykti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti; <...>“.

9. Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį. Jei valstybė narė pagal 7 straipsnį yra suteikusi laikotarpį savanoriškai išvykti, sprendimas grąžinti gali būti įvykdytas tik pasibaigus tam laikotarpiui, išskyrus tuos atvejus, kai tuo laiko tarpiu atsiranda pavojus, kaip nurodyta 7 straipsnio 4 dalyje (Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 2 dalis).

10. Direktyvos 2008/115 11 straipsnyje įtvirtinta: „1. Sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti: a) jei laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, arba b) jei prievolė grįžti nebuvo įvykdyta. Kitais atvejais sprendimai grąžinti gali būti priimami kartu su draudimu atvykti. 2. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. Ji vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. 3. Valstybės narės apsvarsto, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti tuo atveju, kai trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti, dėl kurio sprendimas priimtas pagal 1 dalies antrą pastraipą, gali įrodyti, kad jis išvyko iš valstybės narės teritorijos visiškai laikydamasis sprendimo grąžinti. Nepažeidžiant 1 dalies pirmos pastraipos b punkto, draudimas atvykti netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos ir kuriems pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis, suteiktas leidimas gyventi, ir tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Valstybės narės atskirais atvejais dėl humanitarinių priežasčių gali nepriimti draudimo atvykti, jį panaikinti arba sustabdyti. Valstybės narės gali panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti atskirais atvejais ar tam tikrų jų kategorijų atvejais dėl kitų priežasčių. <…>“.

11. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas netinkamai taikė ir aiškino UTPĮ normas ir pareiškėjos buvimą LR teritorijoje traktuoja neteisėtu.

12. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja į Šengeno valstybių narių teritoriją (Lietuvą) teisėtai atvyko turėdama (duomenys neskelbtini) piliečio biometrinį pasą, gavo leidimą laikinai gyventi LR ir iki 2023 m. kovo 4 d. (leidimo laikinai gyventi LR pagrindu) bei vėliau iki 2023 m. lapkričio 10 d. (beviziu režimu) teisėtai gyveno LR.

13. Byloje neginčijamai įrodyta (šias aplinkybes pripažįsta ir pati pareiškėja), kad ji iki bevizio režimo galiojimo pabaigos savo buvimo Šengeno valstybių narių teritorijoje neįteisino ir iš jos neišvyko, t. y. savo laisva valia savalaikiai (iki bevizio režimo termino pabaigos) nesiaiškino jos teisinę padėtį lemiančių aplinkybių ir įstatymų nustatyta tvarka nesusitvarkė dokumentų, kurie suteiktų teisėtą pagrindą pareiškėjai gyventi LR. O pasibaigus teisėto buvimo LR pagrindams pasirinko nevykdyti teisėto ir pagrįsto Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. gegužės 7 d.), kai ji yra LR laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

14. Šias aplinkybes – įvertinus ir pareiškėjos kreipimųsi dėl laikinosios apsaugos LR suteikimo bei pareiškėjos kilmės valstybės situaciją dėl vykstančių karo veiksmų keliamo pavojaus asmenų gyvybei ir laisvei aplinkybes – konstatavo ir LVAT pareiškėjos atžvilgiu priimtoje 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024.

15. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja į LR atvyko ne laikinosios apsaugos pagrindais ir niekada nesikreipė į LR atsakingas valstybines institucijas dėl prieglobsčio jai suteikimo. Departamentas nurodė, jog pareiškėjos skunde minimi kreipimaisi dėl laikinosios apsaugos suteikimo yra išnagrinėti, o pareiškėja šias aplinkybes paneigiančių įrodymų teisme nepateikė. Todėl, įvertinusi aptartą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėja, kad jos buvimas LR buvo teisėtas ir šiuos pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

16. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo pateiktiems argumentams, jog pareiškėjos skunde nurodyta Direktyva 2013/32/ES bei LVAT 2022 m. liepos 28 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1091-822/2022, pateikti išaiškinimai nėra tapatūs šioje byloje nagrinėjamam ginčui ir neatitinka pareiškėjos individualios situacijos, kadangi šioje byloje nėra sprendžiami prieglobsčio užsieniečiui suteikimo klausimai bei į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja būtų turėjusi ar šiuo metu turėtų prieglobsčio prašytojos teisinį statusą, todėl šiuos skundo argumentus atmeta, kaip nesusijusius su byloje sprendžiamu ginču.

17. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėja neįvykdė Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir savanoriškai neišvyko iš LR per nustatytą terminą. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pareiškėja neturėjo teisėto pagrindo būti LR. Pareiškėjai neįvykdžius šio Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš LR, uždrausti jai 36 mėnesius nuo išsiuntimo dienos atvykti ir apsigyventi LR.

18. Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš LR, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš LR, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos LR laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais LR; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su LR, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi LR pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

19. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje neteisėtai buvo nuo 2023 m. lapkričio 11 d., Lietuvoje neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, taip pat neturi socialinių ir ekonominių ar kitų ryšių Lietuvoje. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė. Sprendimo turinys patvirtina, jog Departamentas šias aplinkybes, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą, įvertino.

20. Pareiškėja nurodė, kad ji negali būti išsiųsta į (duomenys neskelbtini), nes ten, jos gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) – vyksta intensyvūs karo veiksmai, todėl jos gyvybei ir laisvei gresia pavojus.

21. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalis, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš LR arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšmingais laikytini LVAT pareiškėjos atžvilgiu priimtos 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024, 36 punkte konstatuoti prejudicinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam ginčui turintys faktai, jog: „Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į (duomenys neskelbtini), todėl nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo įvertintos galimos grėsmės pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog pareiškėja 2024 m. balandžio 23 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, tačiau apžvelgė ir tai, jog (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Be to, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietovėje, jeigu jos gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu, taip pat Sprendime nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.“.

23. Pareiškėja, skųsdama Sprendimą, nurodė analogiškas aplinkybes LVAT pareiškėjos atžvilgiu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024 jau įvertintoms aplinkybėms dėl jos gyvybei bei laisvei kylančios grėsmės kilmės valstybėje, kurios buvo paneigtos šio teismo sprendimo 22 punkte aptartais LVAT konstatuotais prejudiciniais faktais. Be to, iš Sprendimo turinio matyti, jog minėtos aplinkybės buvo išanalizuotos ir įvertintos Departamento priimant Sprendimą, todėl šie argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

24. Taigi, atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pareiškėjai neįvykdžius Departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos individualiu atveju turi būti taikytina UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis išsiunčiamas iš LR.

25. Pareiškėja, jos atstovė skunde bei teismo posėdžio metu nepateikė argumentų dėl Sprendimo dalies, kuria, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Kriterijų vertinimo tvarkos 35.2.1 papunkčiu, pareiškėjai uždrausta atvykti į LR 36 mėnesius (3 metus) bei Sprendimą pavesta vykdyti VSAT. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą teisinę reglamentaciją dėl draudimo užsieniečiui atvykti į šalį teisinių pagrindų bei trukmės, nenustatė jokių neatitikimų teisės normoms. Todėl, nesant ginčo, teismas laiko, jog Sprendimas šioje dalyje buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai ir dėl šių Sprendimo dalių teisėtumo bei pagrįstumo plačiau nepasisakys.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad Departamentas laikėsi UTPĮ nuostatų, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant UTPĮ nustatytiems išsiuntimo į kilmės šalį pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

27. LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir teisėtai ir pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti į jos kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į LR 36 mėnesiams, pavedant Sprendimą įvykdyti VSAT, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.