Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-350/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.,2.1.2. Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01103-2010-6 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2012 m. birželio 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir Ž. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus – laisvės atėmimu penkiolikai metų;pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, pirmuosius penkerius metus bausmę atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Ž. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus, 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus – laisvės atėmimu trylikai metų;pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. P. ir Ž. J. solidariai priteista: po 5000 Lt nukentėjusiųjų V. V. ir N. V. naudai; 3324, 05 Lt turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą turtą ir pasikėsino kankinant, itin žiauriai nužudyti du bejėgiškos būklės žmones, o būtent:

2010-08-07, apie 00.40 val., Minijos g. 180, Klaipėdos mieste esančiame garažų masyve, V. P. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe, siekdami atkeršyti dėl praeityje įvykusio konflikto ir turėdami tyčią nužudyti nukentėjusiuosius Vytautą ir N. V., šiems esant garaže Nr. 5, kuriame jie gyveno, atsinešta viela užsuko garažo vartų spynai skirtas kilpas, o Ž. J. vartus dar užrėmė automobilio padanga, V. P. padangą ir garažo vartus apipylė atsineštu benzinu, o Ž. J. padegė ir iš nusikaltimo vietos pasišalino. Nenustatytos vertės užrakintiems garažo vartams degant atvira liepsna, dėl ko jie buvo nepataisomai sugadinti, t. y. sunaikinti, bei tamsiame garaže kaupiantis dūmams, nukentėjusieji iš garažo išeiti negalėjo ir neturėjo galimybių užgesinti plintančios ugnies, todėl buvo bejėgiškos būklės, o dėl nežinios, ar spės atvykti gelbėtojai ir baimės būti sužaloti bei žūti ugnyje, kenčiant didelius fizinius skausmus, jiems buvo sukeltos didelės dvasinės kančios. Dėl gausių dūmų per kelias minutes nukentėjusieji apsinuodijo smalkėmis, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta jų sveikata. V. P. ir Ž. J. nukentėjusiųjų nenužudė, t. y. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusieji iš garažo buvo išleisti ir išgelbėti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojų, kuriuos V. V. išsikvietė mobiliojo ryšio telefonu.

Iš nuteistojo V. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą. Nuteistasis teigia, jog atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimai. Apelianto teigimu, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi tyrėja E. L. buvo šališka, kadangi ji buvo atlikusi kitą ikiteisminį tyrimą V. P. atžvilgiu. Apelianto teigimu, pastarojoje ikiteisminio tyrimo byloje tyrėja E. L. buvo suklastojusi bylos medžiaga, todėl jis turėjo pagrindo ja nepasitikėti.

Anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu atliekant procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti, buvo pažeisti BPK reikalavimai, kadangi šio procesinio veiksmo metu V. P. vienintelis iš atpažintinų asmenų buvo su antrankiais. Be to, šis procesinis veiksmas nepagrįstai buvo atliktas tik su vienu iš nukentėjusiųjų – N. V.. Nuteistasis tvirtina prašęs tyrėjos nustatyti ir apklausti asmenį, kuris kartu su nukentėjusiuoju N. V. lankėsi pas apeliantą ir, grasindamas fiziniu susidorojimu, reikalavo grąžinti neva pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu šis asmuo nebuvo nustatytas ir apklaustas. V. P. teigimu, šio asmens parodymai yra svarbūs, todėl jis turi būti apklaustas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusieji Viskontai, nurodydami, kad apeliantas pagrobė iš jų mobiliojo ryšio telefoną, jį apkalba. V. P. teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad jis pridavė į lombardą šį iš nukentėjusiųjų pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną.

V. P. apeliaciniame skunde neneigia padegęs garažo, kuriame gyveno nukentėjusieji, duris, tačiau tvirtina, jog neturėjo tyčios jų nužudyti, tik norėjo tokiu būdu išspręsti anksčiau kilusį konfliktą dėl mobiliojo ryšio telefono. Priešingai nei nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, apeliantas neužsuko viela garažo užrakto kilpų, todėl nukentėjusieji turėjo galimybę iš degančio garažo išeiti, pastūmę duris arba išlįsdami per sienoje esančią skylę. Tą aplinkybę, kad garažo durų užrakto kilpos nebuvo apsuktos metaline viela, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo fotonuotraukos. Nuteistasis teigia teisiamajame posėdyje prašęs apžiūrėti šį daiktinį įrodymą – vielą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė. Be to, apeliantas nebuvo abejingas kilsiančioms pasekmėms, kadangi padegęs garažo duris, jis liko šalia garažo iki kol atvyko priešgaisrinės apsaugos tarnybos pareigūnai. V. P. teigia, jog garažą, kuriame gyveno V. V. ir N. V., jis buvo padegęs du kartus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai nesiaiškino.

Nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde pateikia prieštaringus argumentus dėl Ž. J. ir liudytojos S. I. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Vienoje apeliacinio skundo dalyje nuteistasis teigia, jog padegant garažą, kuriame gyveno nukentėjusieji Viskontai, nei Ž. J., nei S. I. nedalyvavo, jie abu laukė atokiau esančiame viešojo transporto sustojime. Kitoje apeliacinio skunde dalyje nuteistasis tvirtina, kad už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patraukta ir liudytoja S. I., kuri, pasak nuteistojo, buvo šių nusikaltimų vykdytoja, kaip ir Ž. J..

V. P. apeliaciniame skunde teigiama, kad yra būtina papildomai apklausti į įvykio vietą atvykusius ugniagesius, kurie galėtų paaiškinti, kur buvo gaisro židinys.

Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Iš nuteistojo Ž. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistasis savo prašymą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį motyvuoja tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo esmingai pažeistos BPK nuostatos. Nuteistasis teigia, jog apklausų, vykusių ikiteisminiame tyrime, metu jo atžvilgiu buvo vartojamas intensyvus fizinis ir psichologinis smurtas, dėl ko jis buvo priverstas duoti save įkaltinančius parodymus. Be to, ne visų apklausų metu dalyvavo nuteistojo gynėjas. Ž. J. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo leista pasinaudoti savo, kaip įtariamojo, teise atsisakyti duoti parodymus.

Apeliantas tvirtina, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. I. parodymais, kadangi ji Ž. J. apkalba. Nuteistasis tvirtina įvykio vietoje, kuomet buvo padegtas garažas, nesilankęs ir degalinėje benzino nepirkęs.

Nuteistasis Ž. J. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų esant pakankamai jo kaltės įrodymų, Ž. J. prašo sušvelninti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis V. P., jo gynėjas ir nuteistojo Ž. J. gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. P. ir Ž. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų.

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde pateikia nemažai argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje atlikusios tyrėjos šališkumu. Šiuos apeliacinio skundus argumentus nuteistasis grindžia tuo, jog tyrėja E. L. atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus kitoje byloje, kurioje įtarimai taip pat buvo pareikšti V. P., ir pastarojoje ikiteisminio tyrimo byloje tyrėja klastojo duomenis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Remiantis BPK 57 straipsnio nuostatomis, įtariamasis turi teisę pareikšti nušalinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. Nušalinimo pagrindai išdėstyti BPK 58 straipsnio 1 – 3 dalyse. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali dalyvauti procese, jeigu jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; jeigu jis pats ar jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė E. L. buvo šališka. Vien tik V. P. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad ši tyrėja atliko procesinius veiksmus ir kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, nėra pakankamas pagrindas šališkumui konstatuoti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ir tuos apeliacinio skundo teiginius, jog ši tyrėja kokiu nors būdu būtų klastojusi ikiteisminio tyrimo medžiagą šioje ar prieš tai tirtoje baudžiamojoje byloje. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis V. P., manydamas, jog tyrėja E. L. yra šališka jo atžvilgiu, turėjo galimybę pasinaudoti Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta teise pareikti nušalinimą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, apeliantas būtų pasinaudojęs šia jam garantuota teise. Ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje atlikusios pareigūnės šališkumo nepatvirtina ir nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su tuo, kad tyrėja E. L. neatliko visų ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriuos prašė atlikti nuteistasis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. P. apeliacinio skundo teiginius, jog jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus prašydamas atlikti procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti su nukentėjusiuoju V. V. arba būtų prašęs nustatyti bei apklausti apeliaciniame skunde minimą liudytoją ir kad tokie apelianto prašymai būtų nepagrįstai atmesti.

V. P. apeliaciniame skunde teigia, jog procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti šioje byloje buvo atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, kadangi šio procesinio veiksmo metu apeliantas vienintelis iš atpažintinų asmenų buvo su antrankiais. Procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti tvarka nustatyta BPK 192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. BPK 192 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad parodymo atpažinti pradžioje atpažintinam asmeniui pasiūloma užimti bet kokią vietą tarp parodomų asmenų. Iš byloje esančio asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusiajam N. V. buvo parodyti trys vyriškos lyties asmenys. Nuteistajam V. P. buvo pasiūlyta pačiam pasirinkti vietą tarp kitų dviejų parodytų asmenų (1 t. 48-50 b.l.). Vadinasi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad atliekant šį procesinį veiksmą buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai. Tuo tarpu tą aplinkybę, kad nuteistasis V. P. atpažinimo metu buvo su antrankiais, lėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o paties apelianto veiksmai. Iš byloje esančio ikiteisminio tyrimo pareigūnės E. L. tarnybinio pranešimo matyti, kad atliekant procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti, V. P. elgėsi agresyviai, stengėsi pasišalinti iš patalpos, kurioje buvo atliekamas šis procesinis veiksmas, nevykdė policijos pareigūnų nurodymų, todėl įtariamąjį konvojavę pareigūnai panaudojo specialiąsias policijos priemones – antrankius (1 t. 51 b.l.).

Nuteistasis Ž. J. savo apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą gynybą, kadangi atliekant procesinius veiksmus nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, taip pat jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (BPK 10 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ž. J. BPK 140 straipsnio tvarka sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 20 d. (1 t. 122 b.l.). Tą pačią dieną jam buvo išaiškintos BPK 44 ir 50 straipsnyje numatytos teisės. Nuteistasis Ž. J. savo parašu patvirtino šias teises supratęs (1 t. 103 b.l.). Pranešimas apie įtarimą Ž. J. buvo įteiktas 2010 m. rugpjūčio 20 d., dalyvaujant gynėjui advokatui A. K.. Tą pačią dieną buvo atlikta pirmoji apelianto apklausa, kurioje taip pat dalyvavo minėtas advokatas (1 t. 105-107 b.l.). Ž. J. ikiteisminio tyrimo metu papildomai buvo apklaustas 2010 m. rugpjūčio 24 d. ir 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. rugpjūčio 24 d. buvo atliktas Ž. J. parodymų patikrinimas vietoje. Ir šių procesinių veiksmų atlikimo metu dalyvavo Ž. J. gynėjas A. K. (1 t. 108-117 b.l.). Gynėjo A. K. dalyvavimas buvo užtikrintas ir Ž. J. įteikiant pakartotinį pranešimą apie įtarimą 2010 m. lapkričio 18 d. bei tos pačią dieną atliktos apklausos metu (1 t. 118-119 b.l.). Iš byloje esančių pranešimų apie įtarimą matyti ir tai, kad nuteistajam pasirašytinai buvo išaiškinta teisė duoti parodymus arba nuo jų atsisakyti (1 t. 104,118 b.l.). Taigi pirmiau aptarti duomenys paneigia nuteistojo Ž. J. apeliacinio skundo argumentus, pagal kuriuos, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo apribota teisė į tinkamą gynybą. Nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime Ž. J. buvo paskirtas gynėjas BPK 51 straipsnyje nustatyta tvarka, kuris gynė apelianto teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaudamas visuose su juo atliktuose procesiniuose veiksmuose. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ir tuos apeliacinio skundo teiginius, jog prieš nuteistąjį Ž. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, tokiu būdu verčiant jį duoti save įkaltinančius parodymus. Kaip jau buvo minėta, visų apklausų metu dalyvavo nuteistojo gynėjas, kuris savo parašu apklausų protokoluose patvirtino, kad apeliantas parodymus davė laisva valia.

Dėl Baudžiamojo įstatymo taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, nustatė, kad V. P. ir Ž. J., veikdami bendrai, 2010 m. rugpjūčio 7 d., apie 00.40 val., Klaipėdos mieste, Minijos g. 180 esančiame garažų masyve, kerštaudami dėl praeityje įvykusio konflikto ir turėdami tyčią nužudyti nukentėjusiuosius V. V. ir N. V., viela užsuko garažo, kuriame gyveno nukentėjusieji, durų užraktą, užrėmė garažo duris padanga, garažo vartus apipylė benzinu ir juos padegė. Nukentėjusieji, negalėdami pasišalinti iš degančio garažo, patyrė dideles kančias, dvasinius išgyvenimus ir apsinuodijo smalkėmis. Tokiu būdu jiems buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistasis Ž. J. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tvirtina įvykio vietoje nesilankęs ir garažo, kuriame gyveno nukentėjusieji, durų nepadegęs. Nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde iš dalies sutinka su apygardos teismo nustatytomis faktinėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, tačiau tvirtina neturėjęs tyčios nužudyti V. V. ir N. V.. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, tokius apeliacinių skundų argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus visus byloje esančius duomenis, kuriais remiantis padarytos teisingos išvados dėl Ž. J. ir V. P. kaltės pasikėsinus tyčia, itin žiauriai nužudyti bejėgiškos būklės nukentėjusiuosius V. V. ir N. V. bei tyčia, visuotinai pavojingu būdu, sunaikinus svetimą turtą.

N. V. V. ir N. V. pirmosios instancijos teisme vienodai teigė, jog su nuteistaisiais susipažino 2010 metų liepos mėnesį, garažų masyve, kadangi tuo metu jie gyveno viename iš garažų. Netrukus po pažinties, jie su V. P. ir Ž. J. sukonfliktavo, kadangi pastarieji iš jų neteisėtai pasisavino mobiliojo ryšio telefoną. Po kelių dienų, būdami garažo viduje išgirdo lauke kalbant abu nuteistuosius. Ž. J. juokdamasis pasakė „nu šūstriakai, prisišūstravojot“, ir abu nuteistieji užrėmę garažo duris padanga, jas padegė. Nukentėjusieji teigė girdėję, kad prieš padegdami, nuteistieji duris apipylė benzinu. V. V. ir N. V. tvirtino negalėję pasišalinti iš degančio garažo, kadangi durys buvo užremtos (3 t. 98-100 b.l.). Tokie nukentėjusiųjų parodymai sutampa su liudytojos S. I. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Ši liudytoja patvirtino, kad įvykio dieną abu nuteistieji – Ž. J. ir V. P., siekdami atkeršyti nukentėjusiesiems dėl konflikto, degalinėje nusipirko benzino. Vėliau abu nuteistieji benziną atsinešė prie garažo, kuriame gyveno nukentėjusieji, Ž. J. padanga užrėmė duris, o V. P. viela užsuko durų užrakto kilpą, apipylė garažo duris benzinu ir jas padegė. Liudytoja S. I. patvirtino, kad garažo durims pradėjus degti, viduje buvę V. V. ir N. V. šaukė, prašė juos išleisti, tačiau ji kartu su nuteistaisiais iš įvykio vietos pasišalino (3 t. 35-36 bl.). Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo atmesti tokius liudytojos S. I. parodymus, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, jie sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad liudytoja S. I. nuteistąjį Ž. J. įkaltinančius parodymus davė siekdama jį apkalbėti.

Pirmiau aptartus nukentėjusiųjų ir liudytojos S. I. parodymus patvirtina liudytojų R. Ž., T. P., A. P., M. K. parodymai. Liudytojai R. Ž., T. P., A. P. ir M. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog dirba Klaipėdos apskrities Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. 2010 m. rugpjūčio 7 d. buvo gautas pranešimas apie degantį garažą Minijos gatvėje esančiame garažo masyve. Nuvykę į įvykio vietą pamatė, kad degančio garažo durų užrakto kilpa užsukta stora viela, o garažo durys užremtos padanga. Atidarius garažo duris viduje buvo rasti du sužaloti vyriškiai (3 t. 66-68 b.l.). Liudytojas A. P. patvirtino, jog atlikus tyrimą dėl gaisro priežasties buvo nustatyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – tyčinis padegimas (3 t. 67 b.l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo Ž. J. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu apeliantas patvirtino, jog V. P., siekdamas atkeršyti nukentėjusiesiems už tai, kad šie pareikalavo grąžinti pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, pasiūlė padegti garažo, kuriame tuo metu gyveno V. V. ir N. V., duris. Ž. J. sutikus, jie abu 2010 m. rugpjūčio 7 d. degalinėje nusipirko benzino. Priėję prie garažo durų, jas užrėmė padanga bei užsuko viela durų užrakto kilpą. V. P. apipylė garažo duris atsineštu benzinu, o Ž. J. jas padegė. Šių apklausų metu apeliantas patvirtino žinojęs, kad garaže padegimo metu buvo abu nukentėjusieji, o užsidegus garažo durims, jis teigė girdėjęs juos rėkiant ir prašant išleisti (1 t. 106-107,109, 116, 119 b.l.). Tokius savo parodymus apeliantas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 112-115 b.l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme Ž. J. pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog įvykio vietoje nebuvo ir garažo durų kartu su V. P. nepadegė. Nuteistasis Ž. J. negalėjo įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasties. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiamas duoti save įkaltinančius parodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino tokius nuteistojo Ž. J. parodymus, sugretino juos su kita bylos medžiaga ir padarė teisingą išvadą, kad apelianto parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims. Apygardos teismas, atmesdamas tokius apelianto parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė.

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde tvirtina, jog padegdamas garažo duris, jis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiųjų. Šią aplinkybę, anot apelianto, patvirtina tai, kad, priešingai nei nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, garažo durų užrakto kilpa nebuvo apsukta viela, todėl nukentėjusieji turėjo galimybę atidaryti duris ir iš degančio garažo pasišalinti. Be to, padegęs garažo duris, jis liko įvykio vietoje. Tokie nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentai paneigiami pirmiau aptartais bylos duomenimis. Į įvykio vietą atvykę Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai R. Ž., T. P., A. P. ir M. K. pirmosios instancijos teisme vienodai teigė, jog degančio garažo durų užrakto kilpa buvo užsukta viela, todėl duris pavyko atidaryti tik panaudojus specialiąsias priemones ir atsukus vielą. Liudytoja S. I. taip pat patvirtino, jog abu nuteistieji įvykio metu turėjo vielos ir ja apsuko garažo durų užraktą. Liudytojos S. I. ir nuteistojo Ž. J. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais patikimai nustatyta ir tai, jog padegę garažo duris, abu apeliantai iš įvykio vietos pasišalino.

Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas atimti gyvybę tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo veikia suvokdamas savo poelgio pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatydamas gyvybės atėmimo galimybę ir to nori. Tuo tarpu neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato galimybę atsirasti bet kuriam iš kelių galimų jo nusikalstamos veikos padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymai ar mirtis), tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja.

Teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistieji Ž. J. ir V. P., kerštaudami nukentėjusiesiems dėl prieš tai įvykusio konflikto, 2010 m. rugpjūčio 7 d. padanga užrėmė garažo, kuriame gyveno V. V. ir N. V., duris, durų užrakto kilpą užsuko viela ir, aplieję duris benzinu, jas padegė. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad abu nuteistieji neabejotinai suprato, jog padegimo metu garaže buvo abu nukentėjusieji, tačiau, net ir girdėdami V. ir N. V. šaukiant pagalbos, iš įvykio vietos pasišalino. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji, būdami suaugę, pakankamo protinio išsivystymo asmenys, suvokė savo veiksmų pavojingumą dviejų asmenų gyvybei, numatė, kad dėl jų veiksmų bus atimtos dviejų žmonių gyvybės ir to norėjo, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Taigi byloje nustatyti konkretūs nuteistųjų Ž. J. ir V. P. atlikti veiksmai padegant garažo duris, patikimai jas užblokuojant, išgirdus pagalbos šauksmą pasitraukiant iš įvykio vietos, duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog abu nuteistieji nukentėjusiuosius siekė nužudyti veikdami tiesiogine apibrėžta tyčia. Kadangi esant apeliantų apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę dviem bejėgiškos būklės žmonėms, veikiant itin žiauriai, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir apeliantams inkriminuotą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktus.

Teisėjų kolegija, atsakydama į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su liudytojos S. I. baudžiamosios atsakomybės klausimu, taip pat nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus dėl mobiliojo ryšio telefono pagrobimo iš nukentėjusiųjų aplinkybių, atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas (BPK 255 straipsnis), kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos (veikų) aplinkybės sudaro įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje. Šioje byloje nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su mobiliojo ryšio telefono vagyste iš nukentėjusiųjų V. V. ir N. V., taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytojai S. I. įtarimai padarius nusikalstamą veiką pareikšti nebuvo, o ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama tik dėl apeliantams inkriminuotų nusikalstamų veikų. Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje stadijoje nevertina kitų asmenų veiksmų ir jų baudžiamosios atsakomybės klausimo nesprendžia.

Nuteistasis Ž. J. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, tačiau nepateikia jokių šį reikalavimą pagrindžiančių argumentų. Griežčiausia bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, apeliantui paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktus. Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas Ž. J. bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktus, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, pasikėsino itin žiauriu būdu nužudyti du bejėgiškos būkles asmenis. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino apelianto asmenybę (anksčiau neteistas, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholinius gėrimus), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe). Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas Ž. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktus paskyrė laisvės atėmimo bausmę trylikai metų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. P. ir Ž. J. apeliacinius skundus atmesti.