Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad tuomet, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo dokumento, patvirtinančio, jog S. M. nuosavybės teisę į žemę įgijo iš J. D., kuris valdė žemę neterminine nuomos teise. J. D. pardavė netermininės nuomos teisę, šis asmuo neturėjo nuosavybės. S. M. žemė yra padalinta į tris dalis, J. Gruodžio gatvėje esančiame sklype pastatytas namas, o kiti du sklypai nėra realiai atmatuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje E. G. M. nurodė, kad sklypas iš J. D. buvo pirktas su trobesiais, buvo sumokėta net 3000 litų. Kai namas sudegė, liko laisvas sklypas. Buvo atkurtos nuosavybės teisės į sklypą ir jis su R. Z. jį pasidalino.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos Zarasų rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 7 d. E. G. M. Zarasų rajono Zarasų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) – S. M. Zarasų apskrityje, Zarasų valsčiuje, Vilniaus g. 6 turėtą 0,237 ha žemės sklypą; prašyme nurodyti pretendentai E. G. M., Stasys A. M. ir R. Z. (b. l. 14). Prašymo 3 punkte nurodyta, kad žemė 1926 m. vasario 25 d. buvo pirkta iš J. D.. Kauno notarinio archyvo Ežerėnų apskrities 1926 metams pripažinimo aktų knygos pirmykščiame išraše nurodyta, kad 1926 m. sausio 16 d. pirkimo-pardavimo aktu S. M. iš J. D. Zarasų mieste įgijo J. D. pagal pirkimo-pardavimo aktą, patvirtintą Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro 1922 m. liepos 6 d. įtrauktą į pripažinimo registrą Nr. 82, pilnąja nuosavybe betermininės nuomos /činšo/ teisėmis priklausantį 2370 kv. m žemės sklypą su mediniu namu, esantį Ežerėnų mieste, Vilniaus g. 6 (b. l. 15–16).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir komisijos dėl nuosavybės teisių atstatymo Zarasų mieste 1993 m. birželio 2 d. protokolu Nr. 6, 1993 m. birželio 3 d. Zarasų rajono valdytojo potvarkio „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v 1 punktu buvo atstatyta nuosavybės teisė į žemę: E. G. M. – į 0,1525 ha žemės plotą, skiriant neatlygintinai privatinėn nuosavybėn 0,068 ha namų valdos žemės sklypą, esantį Zarasų mieste, J. Gruodžio g. 52 ir skiriant neatlygintinai privatinėn nuosavybėn 0,0845 ha žemės sklypo Nr. 8, esančio Zarasų miesto, Šaltupės skg., privačių gyvenamųjų namų kvartale, gyvenamojo namo statybai. Šio potvarkio 2 punktu nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę R. Z. į 0,0845 ha žemės sklypo Nr. 8, esančio Zarasų miesto, Šaltupės skg., privačių gyvenamųjų namų kvartale, gyvenamojo namo statybai (b. l. 10–12). Nuo 1993 m. birželio 3 d. E. G. M. Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuosavybės teisė į 0,0680 ha žemės sklypą Zarasų mieste, J. Gruodžio g. 52 (b. l. 19–20).

2005 m. rugpjūčio 8 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono žemėtvarkos skyrius raštu „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo atlikto patikrinimo“ Nr. 1-03-1241 ir raštu „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo pilietei R. Z.“ Nr. 1-03-1339 pranešė E. G. M. ir V. V., kad 1993 m. birželio 3 d. Zarasų rajono valdytojo potvarkis „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v dalis, kurioje nuspręsta E. G. M. ir R. Z. atstatyti nuosavybės teises, yra neteisėtas ir naikintinas, pasiūlė geranoriškai sutikti panaikinti neteisėtai įgytų žemės sklypų teisinę registraciją ir 1993 m. birželio 3 d. potvarkio dalį. (b. l. 35, 36). 2005 m. rugsėjo 20 d. Utenos apskrities viršininko administracija raštu „Dėl sklypų nuosavybės“ Nr. (3.11.)-10-483 prašė E. G. M. pateikti aiškų atsakymą raštu dėl ketinimo panaikinti suteiktą 0,0845 ha ploto sklypą (b. l. 36).

2007 m. birželio 1 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono Žemėtvarkos skyrius raštu „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę E. G. M. ir R. Z.“ Nr. 1-03-1357 kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės prokuratūrą, kuriame nurodė, kad Zarasų rajono valdytojo 1993 m. birželio 3 d. potvarkio „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v 1 ir 2 punktai yra neteisėti, todėl prašoma kreiptis į teismą dėl šio akto panaikinimo (b. l. 8–9). 2007 m. birželio 15 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūra raštu „Dėl dokumentų pateikimo“ Nr. R5-502 kreipėsi į E. G. M. ir prašė pateikti papildomus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (b. l. 31). 2007 m. liepos 24 d. E. G. M. paaiškino, kad dėl juridinio fakto, kuris patvirtintų jo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį J. Gruodžio g. 52, Zarasuose ir esantį Šaltupės skg., Zarasų mieste, nesikreipė; jokių kitų dokumentų, išskyrus Kauno notarinio archyvo Ežerėnų apskrities 1926 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštį išrašą, jis neturi (b. l. 32).

2007 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas rašte „Dėl S. M. nuosavybės“ Nr. R4-3724 nurodė, kad archyve saugomuose fonduose nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad S. M. nupirko sklypą Zarasų (buv. Ežerėnų) mst. iš J. D., 1926 m. sausio 16 d. pirkimo-pardavimo akto; Zarasų miesto notaro Stasio Voinarausko notarinių aktų registracijos knygos, Zarasų miesto teismo iki 1940 m. dokumentai archyvui saugoti neperduoti (b. l. 29). 2007 m. liepos 18 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas rašte „Dėl nuosavybės“ Nr. R4-3375 taip pat patvirtino, kad archyve saugomuose fonduose nerasta dokumentų, patvirtinančių apie S. M. Zarasų (buv. Ežerėnų) mst. Vilniaus g. 6 turėtą žemę, apie žemės pirkimą iš J. D.(b. l. 33).

2007 m. rugpjūčio 23 d. ir 2007 m. spalio 23 d. Panevėžio miesto 3-iasis notarų biuras pateikė informaciją Zarasų rajono apylinkės prokuratūros prokurorei S. Gasienei apie R. Z. turto paveldėtoją V. V. (b. l. 22, 27).

Teismas spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos reikalavimo teisės ir viešojo intereso gynimo rėmėsi ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas nurodė, kad kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Teismas remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2005-09-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 ir kt.) konstatavo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Prokuroras, rinkdamas atitinkamus duomenis ir aiškindamasis, ar yra pagrindo kreiptis į teismą, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį laiką. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokurorė), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Teismas nustatė, kad Zarasų rajono valdytojo potvarkis „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v buvo priimtas 1993 m. birželio 3 d. 2005 m. rugpjūčio 8 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono Žemėtvarkos skyrius žinojo, kad 1993 m. birželio 3 d. Zarasų rajono valdytojo potvarkis „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v priimtas 1926 m. Kauno notarinio archyvo išrašo pagrindu, tačiau šis išrašas, jo manymu, nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (b. l. 35, 37). Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų rajono Žemėtvarkos skyrius į Zarasų rajono apylinkės prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi tik 2007 m. birželio 1 d. (b. l. 8–9). Dėl kokių svarbių priežasčių Zarasų rajono apylinkės prokuratūra buvo informuota tik 2007 m. birželio 1 d., nors jau 2005 m. rugpjūčio mėn. Utenos apskrities viršininko administracijai kilo abejonių dėl 1993 m. birželio 3 d. potvarkio teisėtumo, duomenų byloje nėra.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Zarasų rajono apylinkės prokuratūra aktyviai rinko įrodymus, ar teisėtai buvo atstatytos nuosavybės teisės, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl papildomos informacijos gavimo (b. l. 13, 22, 27, 29–31, 32, 38–41). Paskutinis raštas Zarasų rajono apylinkės prokuratūroje buvo gautas 2007-10-24 (b. l. 22). 2007 m. spalio 29 d. Zarasų rajono apylinkės prokurorė su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo (b. l. 2–7), taigi teismas padarė išvadą, kad įstatymo nustatyto vieno mėnesio termino pareiškimui paduoti Zarasų rajono apylinkės prokurorė nepraleido. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad prokuratūra apie ginčijamo potvarkio priėmimą sužinojo anksčiau.

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykiai yra svarbūs viešojo intereso aspektu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė siekia bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Teismas padarė išvadą, kad prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad buvo pažeisti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.

E. G. M. ir R. Z. atkuriant nuosavybės teisę į žemę (1991 m. spalio 7 d. pateikiant prašymą, 1993 m. birželio 3 d. priimant potvarkį), nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454. Šio įstatymo 5 straipsnyje buvo numatytos nuosavybės teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atstatymo sąlygos ir tvarka; 9 straipsniu buvo nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentais gali būti išrašai iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai.

E. G. M., 1991 m. spalio 7 d. pateikdamas Zarasų rajono Zarasų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į S. M. Zarasų mieste, Vilniaus g. 6 turėtą 0,237 ha žemės sklypą, pateikė 1926 m. vasario 25 d. Kauno notarinio archyvo Ežerėnų apskrities 1926 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštį (toliau – ir 1926 m. vasario 25 d. išrašas) (b. l. 14–16). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kitų dokumentų, patvirtinančių, kad S. M. minėtą žemės sklypą valdė nuosavybės teise, E. G. M. nepateikė, šio 1926 m. vasario 25 d. išrašo pagrindu buvo priimti 1993 m. birželio 3 d. Zarasų rajono valdytojo potvarkio „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v 1 ir 2 punktais ir atstatytos nuosavybės teisės į žemę E. G. M. ir R. Z..

Teismas nurodė, kad 1999 m. kovo 10 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 konstatavo, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. 1918-1940 m. centrinėje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (Civiliniai įstatymai) (toliau – ir Civiliniai įstatymai), taip pat Lietuvos valstybės išleisti bendrieji ir specialūs teisės aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius (K. Šalkauskis. Civiliniai įstatymai (X tomo 1 dalis). „Literatūros“ knygyno leidimas. Kaunas, 1933 m.). pagal Civilinių įstatymų 420 straipsnį nuosavybės teisės sąvoka – tai teisė, įgyta įstatymų nustatyta tvarka, išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti ir rikiuoti turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1996 m. sausio 3 d. konsultacijoje Nr. A3-6 pažymėjo, kad nuosavybės teisę sudarė trys atskiros teisės: turėjimo, naudojimo ir rikiavimo. Pagal šiandieninę terminologiją „rikiavimas“ atitinka „disponavimą“ turtu. 1922 m. Žemės reformos įstatymas (Vyriausybės Žinios, 1922-04-03, Nr. 83-721) ir 1926 m. Įstatymas miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti (Vyriausybės Žinios, 1926 m. gegužės 22 d., Nr. 226-1475; toliau – 1926 m. Įstatymas) priėmė činčo teisės sampratą, apibrėžtą Rusijos 1886 m. birželio 9 d. įstatyme. Činčo teisė apibūdinama kaip žemės valdymo teisė, t. y. teisė amžinai ir paveldėtinai valdyti (turėti) žemę ir naudotis už tam tikrą savininko naudai suderėtą, kartą visam amžiui nustatytą, metinį atlyginimą, vadinamąjį činčą, kuris gali būti pakeistas tiktai tvarka ir atvejais, aiškiai pažymėtais akte, kuriuo ta činčo teisė nustatyta. Analogiškai činčo teisę apibrėžė ir 1929 m. birželio 29 d. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybėms ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemės sutvarkyti vykdymo taisyklių 10 paragrafas (V.Ž., 1929-06-25, Nr. 304-2043). Činčo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė buvo atskirta nuo nuosavybės teisės. 1926 m. Įstatymas numatė, kad žemes, pradėtas valdyti činčo ar neturinės nuomos teisėmis prieš 1876 m. birželio 9 d., įstatymas pripažįsta jas perleidžiamomis valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių. Už tokias žemes jų buvusieji savininkai Žemės reformos įstatymo §58 numatyto atlyginimo negauna (1926 m. Įstatymo §5). Pagal 1926 m. Įstatymo §6 neterminiams nuomininkams, kurie pradėjo nuomoti tą žemę po 1876 m. birželio mėn. 9 d., subuvo suteikta teisė jų valdomas žemes išsipirkti nuosavybėn, sumokant valstybės iždui šio įstatymo numatytus išperkamuosius mokesčius. Įstatymas taip pat numatė, kad činčininkams ar nuomininkams, gaunantiems šituo įstatymu nuosavybėn žemę, nuosavybės teisėmis įrodyti duodami žemės perleidimo aktai Žemės reformos įstatymo 51 §-o nustatyta tvarka (1926 m. Įstatymo §14). Nekilnojamojo turto perleidimo aktas įgyja nuosavybės akto galią, kai nutarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo pažymimas vyresniojo notaro rejestruose ar kitose atitinkamose (hipotekos) knygose (Žemės reformos įstatymo §51) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002).

1926 m. vasario 25 d. Kauno notarinio archyvo Ežerėnų apskrities 1926 metams pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašas patvirtina, kad 1926 m. sausio 16 d. J. D. ir S. M. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Šio dokumento 1 punktas patvirtina, kad J. D. pagal pirkimo-pardavimo aktą, patvirtintą Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro 1922 m. liepos 6 d. įtrauktą į pripažinimo registrą Nr. 82, „pilnąja nuosavybe betermininės nuomos /činšo/ teisėmis“ priklauso 2370 kv. m žemės sklypas su neatremontuotu mediniu namu, esantis Ežerėnų mieste, Vilniaus g. 6. Šio dokumento 2 punkte nurodyta, kad minėtąjį turtą su visais trobesiais ir įrengimais J. D. „šiuo aktu pardavė pilnon nuosavybėn S. M.“ už 3000 litų. Išrašo 4 punkte nurodyta, kad pardavėjas pareiškia, kad „parduodamas turtas jam tik vienam priklauso, niekam kitam neparduotas, neužraduotas, neišnuomotas ir niekieno neginčijamas liuosas nuo skolų, visokių draudimų ir suvaržymų, kad ant parduodamo turto ir jo asmens jokios globos nėra“. Įvertinęs šio dokumento turinį, teismas padarė išvadą, kad šio dokumento pagrindu negalima nei neabejotinai patvirtinti, nei paneigti, kad S. M. minėtas žemės sklypas priklausė nuosavybės teisėmis. Dokumento 1 ir 2 punktų turinys iš dalies skiriasi: 1 punkte nurodyta, kad J. D. žemės sklypas priklauso „pilnąja nuosavybe betermininės nuomos /činšo/ teisėmis“, 2 dalyje nurodyta, kad S. M. žemės sklypas su trobesiais parduodamas „pilnon nuosavybėn“. 3000 litų kaina, kurią S. M. kaip pirkėjas sumokėjo, atsižvelgiant į tuometinį laikotarpį, yra pakankamai didelė, kad tokį sklypą įsigyti nuosavybės, o ne nuomos (činčo) teisėmis. Pažymėjo, kad išraše minimas pirkimo-pardavimo aktas, patvirtintas Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro 1922 m. liepos 6 d., priimant 1993 m. birželio 3 d. potvarkį nebuvo vertinamas. Šis dokumentas teismui nebuvo pateiktas.

Išanalizavęs tuo metu galiojusius teisės aktus, padarė išvadą, kad žemės, pradėtos valdyti činčo ar neturinės nuomos teisėmis prieš 1876 m. birželio 9 d., 1926 m. buvo perleistos jas valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių. Nuomininkams, kurie pradėjo nuomoti tą žemę po 1876 m. birželio 9 d., buvo suteikta teisė jų valdomas žemes išsipirkti nuosavybėn, sumokant valstybės iždui šio įstatymo numatytus išperkamuosius mokesčius. Byloje nepateikta įrodymų, nuo kada J. D. valdė minėtą žemės sklypą činčo teisėmis, ar jam buvo perleista nuosavybės teisė be išperkamųjų mokesčių, ar buvo sumokėti išperkamieji mokesčiai, taip pat nėra duomenų, ar S. M. po 1926 m. vasario 25 d. akto patvirtinimo išsipirko žemės sklypą iš valstybės, jei jam šis sklypas buvo perleistas valdyti činčo teise. Teismas nurodė, kad kiti byloje esantys vėlesni dokumentai patvirtina, kad S. M. gyvenamasis namas buvo Zarasų mieste, Vilniaus g. 6, ir jis valdė žemės sklypą tuo pačiu adresu, kuris minimas 1926 m. vasario 25 d. išraše (Zarasų Miesto Burmistro 1941-11-13 pažymėjimas Nr. 1787, kuriame nurodoma, kad sudegė S. M. gyvenamasis namas (b. l. 34), 1956 m. rugpjūčio mėn. patvirtintas S. M. mūrinio gyvenamojo namo PK-16 statybai Zarasų m. Viniaus g. 6 projektas (b. l. 118-121), sklypo, esančio Zarasų m. Vilniaus g. 6, situacijos planas (b. l. 122)).

Remiantis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad priimant 1993 m. birželio 3 d. potvarkį nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad S. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2370, 696 kv. m žemės sklypą, esantį Ežerėnų mieste, Vilniaus g. 6., ir tuo buvo pažeisti 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 reikalavimai.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ nenustato senaties terminų, per kuriuos gali būti pareiškiamas teisme reikalavimas dėl materialinio teisinio intereso apgynimo. Vertinant nuosavybės teisių atkūrimo E. G. M. ir R. Z. procesą, nenustatyta, kad šie asmenys šiame procese būtų veikę nesąžiningai, todėl darytina išvada, kad E. G. M. ir R. Z. turėjo ir turi teisėtų lūkesčių žemės sklypus, į kuriuos jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės, valdyti asmeninės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d.nutarimas). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Nuo ginčijamų dokumentų (1993 m. birželio 3 d. Zarasų rajono valdytojo potvarkio „Dėl nuosavybės teisių į žemę Zarasų mieste atstatymo“ Nr. 172 v ir 1993 m. birželio 2 d. komisijos protokolo dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę Zarasų mieste Nr. 6) priėmimo iki reikalavimo juos panaikinti prašymo teismui padavimo dienos praėjo keturiolika metų. Teismo nuomone atsakovė Zarasų rajono savivaldybės administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija per įstatymo nustatytą dešimties metų terminą turėjo realią galimybę ir privalėjo išsiaiškinti, ar nuosavybės teisės E. G. M. ir R. Z. buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-131/2007), todėl pareiškėjos pareiškimas yra netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvados, jog dokumento pagrindu, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas potvarkis, negalima nei neabejotinai patvirtinti, nei paneigti, kad S. M. žemės sklypas priklausė nuosavybės teisėmis, pagrįstumu nebejoja ir ją patvirtina apeliantas. Taigi, ginčijamo potvarkio teisėtumui ar neteisėtumui patvirtinti nėra pakankamai įrodymų. Vadovaujantis bendruoju teisės principu, kad visos abejonės turi būti traktuotinos silpnesnės pusės naudai, pripažinti potvarkį neteisėtu nėra teisinio pagrindo, kadangi potvarkio neteisėtumas yra grindžiamas prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apreiškėjos atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti.