Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. I. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 2, 3, 6, 7 p. laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2010 m. sausio 29 d. laikas.

Iš B. I. priteista 1266 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai, nukentėjusiajai Ur. I. 50000 Lt neturinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai I. I. 44800 Lt neturtinei ir 2739,22 Lt turtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiosios I. I. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. I. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 4 d., apie 16 val., prie namo (duomenys neskelbtini), sėdėdamas automobilyje (duomenys neskelbtini), ant galinės sėdynės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, grasino nužudyti automobilio priekyje sėdinčias savo sutuoktinę I. I. bei dukterį Ur. I., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas- revolverį (duomenys neskelbtini), kuris yra priskiriamas prie „D“ kategorijos šaunamųjų ginklų, įrėmė I. I. į dešinį šoną, taip pat nukreipė šį ginklą į dukters Ur. I. kojas, tyčia vieną kartą iš jo iššovė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 4 d., nuo 17 val. 30 min. iki 18 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tarp jo ir šeimos nario - žmonos I. I., pasikėsino nužudyti savo šeimos narį - I. I. - abiem rankomis apkabinęs nukentėjusiosios kaklą tyčia jį suspaudė - smaugė, taip pat tyčia spaudė rankomis jos pečius ir veidą, tuo nukentėjusiajai padarė nubrozdinimus kakle, poodines kraujosruvas už dešinės ausies, apie abi akis, abiejų pečių srityse, kraujosruvas abiejų akių junginėse, poliežuvinio kaulo lūžimą, potrauminį dešinės vidurinės ausies uždegimą- nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nuo šių sužalojimų I. I. praradus sąmonę, tyčia apipylė ant grindų be sąmonės gulinčią bei negalinčią priešintis ir dėl jo smurto esančią bejėgiškos būklės I. I. degiu skysčiu ir turimu rankoje žiebtuvėliu bandė uždegti nukentėjusiąją, siekdamas ją padegti - itin žiauriai nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl veiksmų, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas kitų asmenų bei I. I. buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2, 3, 6, 7 p.

Skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertinti nukentėjusiųjų Ur. I. ir I. I. bei liudytojų U. I., M. I., Ž. D. ir A. S. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Be to, šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto parodymus bei neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Užėjus į namus, įmonės kabinete jis išėmė iš krepšio visus jame buvusius daiktus – dokumentus, piniginę, įrankius, skirtus krovininių automobilių remontui, bei lipnią juostą. Apeliantas, norėdamas įtikinti žmoną ir dukrą, kad joms nieko blogo neketina daryti, išėmė iš ginklo visus šovinius, o ginklą perdavė dukrai.

Aptardamas su žmona skyrybų reikalus, apeliantas norėjo parodyti, kad norint sugriauti sukurtus darbus, jų griovimui galima panaudoti įvairias priemones, net tokias kaip dujinį šildytuvą, gamtines dujas ar dyzelinį kurą. Tuo pačiu metu į žmonos telefoną nuolat kažkas skambino, pasigirdo durų laužimo garsai, kurie ir išprovokavo tolimesnius apelianto veiksmus. Teismas juos neteisingai interpretavo ir dėl ko, apelianto nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas pažymi, kad jo veiksmai atlikti prieš žmoną buvo išprovokuoti stresinės situacijos, kurią sukėlė laužimasis į namus ir beldimas į duris. Šių veiksmų motyvas buvo ne nužudyti, o parodyti, kad, norint ir siekiant tai padaryti, galima šį tikslą realizuoti bet kokiu būdu ir priemonėmis.

Teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas iš anksto ruošėsi įvykdyti nusikaltimą. Dujų balionas buvo sukomplektuotas su automatiniu dujų šildytuvu, skirtu patalpų šildymu. Žmona ir sūnus U. I. kurį laiką negyveno namuose, todėl galėjo ir nematyti šios patalpų šildymo priemonės. Talpa su dyzeliniu kuru buvo laikoma ne kambaryje, kuriame įvyko konfliktas, o sandėliuke, į kurį galima patekti per kambarį. Kambaryje yra du langai, kurių vienas yra užtamsintas tam, kad iš jo sklindanti šviesa netrukdytų žiūrėti televizoriaus. Lipni juosta buvo skirta automobilių remontui, o ne jokiems kitiems tikslams. Be to, liudytojai patvirtino, kad jokie veiksmai, panaudojant šią juostą, prieš juos nebuvo atlikti. Dujinis žiebtuvėlis buvo laikomas ant palangės ir buvo skirtas dujinio šildytuvo uždegimui. Liudytojai U. I. ir Ž. D. nematė, kad apeliantas šiuo žiebtuvėliu bandė padegti gulinčią I. I. ir taip siekė ją nužudyti.

Apeliantas pripažįsta, kad jo veiksmai nebuvo protingi, tačiau teismo psichologinės ekspertizės metu nebuvo nustatyti jokie jo psichikos sutrikimai, jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Todėl apeliantas teigia, kad yra nelogiška tuo pačiu metu dėti dideles pastangas, skolintis pinigus ir juos įnešti į banką įmonės išsaugojimui, tačiau kartu ruoštis nužudyti žmoną, suvokiant tokių veiksmų pasekmes.

Ginklą savigynai jis įsigijo tik po A. S. grasinančių skambučių ir trumpųjų žinučių. Nors apelianto įmonė neturėjo jokių verslo reikalų su A. S. įmone, tačiau šis asmuo 2009 m. sausio ir vasario mėnesiais I. I. skambino net 450 kartų. Todėl apeliantas teigia, kad I. I. ir A. S. santykiai nebuvo tik dėl darbo reikalų. Būtent tokie A. S. veiksmai ir išprovokavo apelianto elgesį įvykio metu.

Teismas, priteisdamas civilinius ieškinius, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Be to, I. I. drabužiai buvo nenauji, įvykio metu jie nebuvo mechaniškai pažeisti ar nepataisomai sugadinti, o dyzelinis kuras lengvai išplaunamas.

Šiuo metu apeliantas neturi jokio turto ir pajamų šaltinio. Dėl paskirtos kardomosios priemonės-suėmimo jis negalėjo dalyvauti civilinėje byloje dėl turto dalybų bei tinkamai atstovauti savo interesus. Todėl jis neturi jokių galimybių realizuoti skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteisto civilinio ieškinio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai B. I. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 2, 3, 6, 7 p. p. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuteistojo kaltės ir veikų juridinio įvertinimo nepaneigia.

Prieštaringame apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės neneigia jam inkriminuotos nusikalstamų veikų apimtis, tačiau ginčija tyčios turinį ir savo veiksmų motyvus.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad B. I. faktiškai nesuvokia nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. objektyviosios ir subjektyviosios pusės elementų esmės. BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismų praktikoje grasinimas išreiškiamas įvairiomis formomis žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokiais būdais. Kaltininkas objektyviai tokių padarinių nesiekia, nors pagal jo veikos išraiškos formą ir turinį realiai jų galima tikėtis.

Taigi, nusikalstamo veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. sudėčiai nėra būtina, kad kaltininkas siektų nukentėjusiosios mirties. Toks tyčios kryptingumas yra būdingas ne grasinimui nužudyti, o nužudymui. Grasinimas nužudyti turi būti realizuotas konkrečiam asmeniui (asmenims). Jis (grasinimas) pagal savo išraišką ir kitas aplinkybes turi būti realus, t. y. nukentėjusysis turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Pats kaltininkas privalo suvokti, jog grasinimą išreiškia taip, kad nukentėjusysis patiki šių grasinimų tikrumu ir realumu. Tokios nukentėjusiojo būsenos jis nori.

Kolegija daro išvadą, jog visi aptariamos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti. Šaunamojo ginklo įrėmimas I. I. į dešinį šoną, jo nukreipimas į Ur. I. kojas, iššovimas į automobilio salono dugną be jokios abejonės yra realus grasinimas nužudyti. Abi nukentėjusiosios patvirtino, kad būtent taip jos suvokė nuteistojo veiksmus. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino, kad automobilyje šovė tam, kad nukentėjusiąsias įtikintų, jog ginklas yra ne žaislinis. Grasinimo nužudyti motyvas (pavydas, meilė, siekis pasikalbėti ar atgauti dokumentus) nėra šios nusikalstamos veikos sudėties būtinas elementas.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas B. I. pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde taip pat iš esmės neginčijamos teismo išvados dėl nusikalstamų veikų apimties pasikėsinimo nužudyti atveju. Iš skundo turinio sektų, kad B. I. nesutinka tik su veikos juridiniu įvertinimu, nors skundo rezoliucinėje dalyje suformulavo kitą prašymą – priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas tvirtina, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į gyvybės atėmimą. Tokį savo teiginį nuteistasis motyvuoja pakankamai originaliai, bet kartu ir prieštaringai. Jis nurodo, kad ,,mano veiksmų motyvai buvo ne nužudyti žmoną I., o parodyti, kad norint ir siekiant to, galima tai realizuoti bet kokiu būdu ir priemonėmis“. Kolegijos nuomone, būtent nuteistojo ketinimų realizavimo būdai ir priemonės aiškiai parodo, kad jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios I. I. gyvybės atėmimą.

Apeliaciniame skunde pateikta plati B. I. objektyviai atliktų veiksmų ir ketinimų sava interpretacija, kuri visiškai neatitinka nukentėjusiųjų, liudytojų U. I., M. I., Ž. D. parodymams, įvykio vietos ir daiktų apžiūros duomenims, specialistų išvadoms. Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nuosekliais paminėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.

Iš nukentėjusiųjų I. I. ir Ur. I. parodymų seka, kad B. I. iš sportinio krepšio išsitraukė lipnios juostos ritinėlį ir grasino joms surišti rankas ir kojas, aprišti burnas. Apeliantas šių veiksmų iš esmės neneigia. Todėl jo teiginiai apie alternatyvią juostos paskirtį (mašinų remontui) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie nuteistojo tyčios turinį. Tai, kad B. I. šios juostos nepanaudojo, neturi jokios reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Iš nukentėjusiųjų bei liudytojų U. I., M. I. parodymų matyti, kad dujų baliono gyvenamojo namo antrame aukšte esančiame kambaryje niekada nebūdavo ir juo ši patalpa nebuvo šildoma. Iš šių liudytojų parodymų taip pat seka, kad po nepavykusio pasikėsinimo nužudyti, dujų balionas buvo rastas spintoje su atsuktų čiaupu. Šios aplinkybės patvirtina, kad nusikaltimo padarymui B. I. ruošėsi iš anksto. Priešingai nei teigia apeliantas, dujų balionas kaltinamajame akte ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra įvardytas kaip nusikaltimo padarymo įrankis ar priemonė. Tai teismo nustatyta faktinė bylos aplinkybė, kuri kartu su kitomis neabejotinai nustatytomis aplinkybėmis (nukentėjusiosios apipylimas dyzelinu ir šios degios medžiagos išpylimas ant grindų) patvirtina pasirinkto nužudymo būdo pavojingumą kitų žmonių gyvybei. Aptardamas taros su dyzelinu laikymo vietą, apeliantas eilinį kartą nukrypsta į visiškai nereikšmingas bylai aplinkybes. Svarbu yra tai, kad byloje nustatyta, jog šiuo dyzelinu buvo apipilta nukentėjusioji ir bandyta ją padegti. Kita vertus normalios psichikos žmogus tokio degaus skysčio kambaryje, sandėliuke prie kambario ar spintelėje po langu nelaiko. B. I. psichikos sutrikimai nėra konstatuoti (t. 3, b. l. 102-104). Tai leidžia daryti išvadą, kad dyzeliną apeliantas į nusikaltimo padarymo vietą atsinešė ir laikė ten tikslu vėliau panaudoti, siekiant realizuoti savo nusikalstamus ketinimus.

Kolegijos taip pat neįtikino nuteistojo aiškinimai, kad miegamojo langą tamsiu popieriumi užtamsino tam, kad pro jį sklindanti šviesa nekliudytų žiūrėti televizorių. Ši aplinkybė (stiklo užtamsinimas), o taip pat dujų baliono, bakelio su dyzelinu rodymas I. I. bei pasakymas, kad ,,esu viskam pasiruošęs“ leidžia pagrįstai manyti, jog B. I. nužudymui ruošėsi iš anksto. Būtent tokią išvadą ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Iš tiesų liudytojai U. I. ir Ž. D. nepatvirtino, kad B. I. būtų tiesiogiai bandęs padegti dyzelinu apipiltą I. I.. Tačiau apeliantas sąmoningai nutyli, kad dyzelinas buvo išpiltas ir ant grindų, ant kurių be sąmonės gulėjo nukentėjusioji. Šiuo skysčiu buvo apipilti ir nuteistojo drabužiai. Paminėti liudytojai kategoriškai patvirtino, kad B. I., pargriautas ant lovos, bandė įžiebti žiebtuvėlį. Neabejotina, kad tokiomis aplinkybėmis įžiebus žiebtuvėlį ir dar esant atsuktam dujų balionui (M. I. patvirtino, kad spintoje jautėsi dujų kvapas), gaisro, o tuo pačiu sprogimo galimybė būtų neišvengiama. Kad žiebtuvėliu buvo galima įžiebti liepsną (iki 7 cm) patvirtina jo apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 34-39). Tai paneigia nuteistojo parodymus esą žiebtuvėlis buvo neveikiantis. Pažymėtina ir tai, kad pargriautam ant lovos nuteistajam nebebuvo prasmės bandyti įžiebti neveikiantį žiebtuvėlį, norint tik pagąsdinti nukentėjusiąją, kuri tuo momentu jau buvo praradusi sąmonę. Ši aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina, kad nuteistasis netgi grumtynių su sūnumi U. I. metu bandė realizuoti savo nusikalstamą ketinimą – pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu itin žiauriai nužudyti savo žmoną I. I., esančią bejėgiškos būklės. Kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo netikėti liudytojų U. I. ir Ž. D. parodymais, kad B. I. turėjo rankoje žiebtuvėlį ir bandė jį įžiebti. Tai, kad dėl patirto streso U. I. negalėjo tiksliai nurodyti kur padėjo iš tėvo atimtą žiebtuvėlį, dar neduoda pagrindo laikyti šio liudytojo parodymų nepatikimais.

Įvykio vietos apžiūros metu paminėtas žiebtuvėlis buvo rastas ant lovos (t. 1, b. l. 13-17). Taigi, jokių prieštaravimų tarp U. I. parodymų ir įvykio vietos apžiūros duomenų nėra.

Kolegija pažymi, kad I. I. ir A. S. tarpusavio santykiai nėra šioje byloje įrodinėtina aplinkybė. Akivaizdu, kad netgi tuo atveju, jei šie santykiai peržengė įprastų darbinių santykių ribas, B. I. neturėjo teisės savo šeimynines problemas spręsti nusikalstamu būdu.

Byloje taip pat nustatyta, kad B. I. ir I. I. šeimyniniai santykiai buvo pašliję. Jie apie metus laiko iki nusikalstamos veikos padarymo bendro gyvenimo nevedė, ruošėsi skyryboms. Todėl galima I. I. ir A. S. artima draugystė nelaikytina nukentėjusiosios provokuojančiu elgesiu. Savo apeliaciniame skunde bandydamas paaiškinti savo poelgių motyvus, apeliantas painioja priežastis su pasekmėmis. Akivaizdu, kad ne beldimas į duris nulėmė ar išprovokavo jo neteisėtus veiksmus. Priešingai, šie jo veiksmai ir buvo ta priežastis, dėl kurios kiti asmenys išlaužė duris ir užkirto kelią I. I. nužudymui. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis nukentėjusiąją smaugė ir ją sužalojo dar iki durų į kambarį išlaužimo.

Galima sutikti su apelianto teiginiu, kad pasikėsinimas nužudyti ir už jo padarymą paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra nesuderinami su siekiu išsaugoti verslą. Tačiau tokį elgesio variantą su iš to sekančiais padariniais pasirinko pats B. I., beje, savo skunde pripažindamas, kad jo ,,atlikti veiksmai nebuvo protingi“.

Apeliantas nenurodo kokią reikšmę jo nusikalstamų veikų juridiniam įvertinimui turi ta aplinkybė, kad jis ginklą įsigijo legaliai. Todėl į šį skundo argumentą atsakyti nėra galimybės. Apeliaciniame skunde taip pat nėra išdėstyti argumentai, pagrindžiantys nuteistojo nesutikimą su nusikalstamų veikų juridiniu įvertinimu. Todėl kolegija plačiau šių aplinkybių neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad nuteistojo pasirinktas gyvybės atėmimo būdas (apipilant degiu skysčiu ir padegant) teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstamas itin žiauriu ir pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Pirmosios instancijos teismas šių, o taip pat kitų pasikėsinimą nužudyti kvalifikuojančių aplinkybių buvimą tinkamai motyvavo.

Nuteistojo versija, kad jis žmonos nužudyti nesiekė, o tik norėjo ją pagąsdinti, yra naivi ir neįtikinama. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios smaugimas, sulaužant poliežuvinį kaulą (o ne švelnus miego arterijos užspaudimas, kaip teigia apeliantas), jos apipylimas dyzelinu ir bandymas padegti, pasakymai, kad ,,yra viskam pasiruošęs“, yra tie nusikalstamos veikos objektyviosios pusės elementai, kurie paneigia paminėtą nuteistojo versiją ir leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad B. I. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – buvo sulaikytas kitų asmenų, o I. I. buvo suteikta skubi kvalifikuota medicininė pagalba.

Nuteistasis bausmės dydžio neginčija. Todėl kolegija, neišeidama iš apeliacinio skundo ribų, šiuo aspektu skundžiamo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir civilinių ieškinių dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, I. I. padarytų sužalojimų sunkumą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei kitus neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus, ir priteisęs I. I. tik dalį jos prašomos neturtinės žalos – 44 800 Lt (5380,78 Lt jai kompensuota avansu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu), nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, nei susiklosčiusios teismų praktikos nepažeidė. Kolegija taip pat nenustatė įstatymų pažeidimų, sprendžiant I. I. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimus. Todėl keisti šioje dalyje apygardos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Kolegija taip pat neturi jokio pagrindo netikėti I. I. nurodyta rūbų kaina, kuri, netgi įvertinus jų nusidėvėjimą, nėra aiškiai per didelė, taip pat jos parodymais, kad rūbai dėl dyzelino poveikio buvo sugadinti. I. I. šiuos rūbus dėvėti ateityje atsisakė. B. I. taip pat nepageidavo, kad dyzelinu apipilti rūbai būtų grąžinti jam (t. 4, b. l. 71). Todėl esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje patenkinti I. I. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo bei sprendimas dėl šių daiktinių įrodymų likimo yra teisėtas ir pagrįstas. Nekyla abejonių, kad dėl patirto streso, baimės, fizinių ir dvasinių kančių neturtinės žalos patyrė ir Ur. I.. Tačiau akivaizdu, kad lyginant su I. I., į kurios gyvybę buvo tiesiogiai pasikėsinta ir kuriai dar buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, Ur. I. patirti dvasiniai sukrėtimai buvo mažesni. Todėl, vadovaujantis tais pačiais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo bei proporcingumo principais, Ur. I. priteistos neturtinės žalos piniginė išraiška mažintina iki 30 000 Lt, šioje dalyje keičiant apygardos teismo nuosprendį.

Byloje nustatyta, kad B. I. turi nekilnojamojo turto, fizinių negalių neturi, todėl ateityje galės dirbti. Ši aplinkybė ir jo dabartinė turtinė padėtis neduoda pagrindo dar labiau mažinti civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Keisti nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendį dėl Ur. I. civilinio ieškinio pakeisti.

Ur. I. iš B. I. priteistą 50000 Lt neturtinę žalą sumažinti iki 30000 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.