Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 309 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. M. priteista nukentėjusiosios atstovui J. B. – 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d., apie 20 val., žinodamas, kad A. B., gim. 2008-09-12, yra mažametė, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, pasikvietė nukentėjusiąją į savo butą, (duomenys neskelbtini), užrakino duris ir, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės, numovė jai viršutines kelnes bei apatines kelnaites, po ko įkišo keletą kartų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą nukentėjusiajai į analinę angą, tokiu būdu, seksualiai prievartaudamas mažametį asmenį, tenkino savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu su mažamečiu asmeniu.

Be to, D. M. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje neteisėtai įsigijo išsaugodamas savo nešiojamojo kompiuterio „DELL INSPIRON N 5030“ standžiajame diske pornografinio turinio dalykus: vaizdo įrašus „Porno Clip Xxx 15 Years Old Teen Girl (Xxx) 16M.avi“, „Porno Real Drunken Girls - Lena (Realdrunkengirls) (Drunk Young Russian Girl Women Fuck Sex Porn V.avi“, „Porno Tokyo Teens (2011).avi“, „Russian Crazy Teens) (Private Porno) (Maloletki Častnoe Porno).avi“, kuriuose vaizduojami vaikai iki 18 metų, ir šiuos vaizdo įrašus neteisėtai laikė savo bute (duomenys neskelbtini), kompiuteryje „DELL INSPIRON N 5030“ iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., kol kratos metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. Mažametės nukentėjusiosios, jos tėvo ir liudytojų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka realios situacijos, jų nepatvirtina ir byloje surinkti duomenys.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Pirmosios instancijos teismas įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį D. M., nukentėjusiąją A. B., nukentėjusiosios atstovą J. B., liudytojus S. B. – V., I. L., G. Ž., D. S., įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad D. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiosios A. B. seksualinio prievartavimo, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia pagrįstų abejonių ir negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas vadovavosi neleistinais įrodymais, netinkamai juos vertino ar, kad šių įrodymų nepakanka D. M. kaltei dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo parodymus, svarbu nustatyti, ar šie parodymai nėra esmingai prieštaringi detalėse patys sau, ar iš esmės neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ar mažametis nukentėjusysis neturi polinkio fantazuoti, ar kokio nors pagrindo apkalbėti įtariamąjį (kaltinamąjį, nuteistąjį) – pykčio, keršto, padidinto dėmesio troškimo ir pan.

Iš nuosprendžio matyti, kad jame teismas ne tik smulkiai ir išsamiai visus nukentėjusiosios, nukentėjusiosios atstovo, liudytojų ir paties nuteistojo parodymus išdėstė, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvadą, teismas mažametės nukentėjusiosios papildomai neapklausinėjo ir rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji A. B. paaiškino, kad D. dūrė jai „šiknon“ su pieštuku, smarkiai dūrė, kai dūrė, skaudėjo. Darius dūrė su pieštuku į „šikną“ daugiau nei vieną kartą (t. 1, b. l. 40, 41). Šie nukentėjusiosios parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiosios A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai realistiški, atitinka jos amžių, protinio išsivystymo lygį, žodyną, gyvenimišką patirtį. Ekspertizės metu nukentėjusioji patvirtino ankščiau duotus savo parodymus (t. 1, b. l. 51-53). Nukentėjusiosios A. B. parodymai sutampa ir su kitais objektyviais bylos duomenimis, be to, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš D. M., jog gali fantazuoti ar sugalvoti jos nurodytas aplinkybes, todėl pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra. Kaip minėta, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti teismo ištirti įrodymai. Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą J. B. parodė, jog pasigedęs A., ieškojo jos kieme, šaukė, klausinėjo vaikų, tuo pat metu kalbėjo telefonu su drauge S. B. – V., kuri patarė pažiūrėti pas D. M.. Pastarasis, atrakinęs duris, klausė, ko jis pergyvena, A. pas jį. A. išėjo iš kambario be pėdkelnių, nešėsi jas rankoje, abi kojytės buvo sukištos į vieną trumpikių kišką, apsirengusi marškinėliais. Pradėjusi verkti sakė, kad D. dūrė, parodė į užpakalį. D. M. buvo su marškinėliais ir trumpikėmis, kurias jis ikiteisminio tyrimo metu atpažino. (t. 2, b. l. 61-63). Šie nukentėjusiosios atstovo parodymai patvirtinami liudytojos S. B. – V. parodymais. Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja parodė, kad vakare jai paskambino J. B., pasigedęs dukters A., ėjo jos ieškoti, ji patarė paieškoti pas D. M.. Liudytoja girdėjo, kad J. B. priėjus prie durų, D. M. klausė, ko jis pergyvena, taip pat girdėjo, kad A. verkė. J. B. sakė, kad A. be kelnių, abi kojos sumautos į vieną triusikėlių klešnę. Sakė, kad D. kišo pieštuką. Kitą dieną nuvažiavo pas J. B., A. jai papasakojo, kad D. M. ją pakvietė, paguldė ant lovos, liepė nusirengti, atsigulti ant nugaros, sakė, kad jai kišo pieštuką į užpakalį (t. 2, b. l. 64-66). Nukentėjusiosios parodymai patvirtinami liudytojos I. L. parodymais, jog A. B. jai sakė, kad D. ,,pistuką į šikną kišo“ (t. 2, b. l. 66). Priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, liudytoja S. B. – V. teisiamojo posėdžio metu parodymų nepakeitė. Bylą nagrinėjant teisme liudytoja patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Laikoma, kad esminėse detalėse jos parodymai sutampa, vieni kitiems neprieštarauja. Nuteistojo skunde taip pat keliama versija, jog liudytoja S. B. – V. siekia jam atkeršyti, nes jis įkalbėjo J. B. nepriimti jos kartu gyventi. Toks apelianto skundo teiginys nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, liudytoja S. B. – V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji D. M. pykčio nejautė (t. 2, b. l. 66). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir liudytojos I. L. parodymais dėl nukentėjusiosios būklės, pastaroji išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kuria nuteistojo kaltė dėl mažametės seksualinio prievartavimo grindžiama nebuvo. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, jog liudytojų G. Ž. ir D. S. parodymais buvo nustatytos J. B. kreipimosi į policiją aplinkybės, pastarųjų parodymais nustatyta, kad J. B. buvo pasimetęs, netikėjo, kad D. M. su jo dukra galėjo taip pasielgti, taip pat buvo paneigti D. M. parodymai dėl J. B. keršto ar pykčio jam. Taigi, nukentėjusiosios A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kurie šioje byloje turi išskirtinę įrodomąją reikšmę, taip pat nukentėjusiosios atstovo J. B., liudytojų S. B. – V., I. L., G. Ž., D. S. parodymai, teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvada bei daiktų parodymo atpažinti protokolas, kuriuo nustatyta, kad J. B. iš pateiktų jam atpažinti trumpikių atpažino trumpikes, kurios kratos metu buvo paimtos iš D. M. ir kuriomis jis mūvėjo įvykio metu (t. 1, b. l. 136-138), sudaro vientisą, vienas kitą papildančių įrodymų visumą, leidžiančią padaryti pagrįstą išvadą, jog D. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. M. pasikvietė nukentėjusiąją į savo butą, užrakino duris ir, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės, numovė jai viršutines kelnes bei apatines kelnaites, po ko įkišo keletą kartų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą nukentėjusiajai į analinę angą, taip ją seksualiai prievartavo. Taigi D. M. veiksmuose nustatyti šie seksualinio prievartavimo sudėties požymiai: lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu, ji buvo tenkinama prieš nukentėjusiosios valią, kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Seksualinio prievartavimo veiksmai yra susiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi prieš jo valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63/2008). Kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis keletą kartų įkišo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą nukentėjusiajai į analinę angą, teismas pagrįstai šiuos nusikalstamus veiksmus, pasireiškusius intervencija į nukentėjusiosios analinę angą, įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino D. M. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad D. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti ir laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 1/8 butą Nr. 6, esantį (duomenys neskelbtini).

Nuteitasis apeliaciniame skunde prašydamas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę, tokį savo prašymą motyvuoja tuo, kad vaizdo įrašų pornografinį turinį nustatė ekspertai, tuo tarpu apeliantas tokių žinių neturėjo ir nemanė, jog daro nusikaltimą.

Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad pagamina, įsigyja, laiko, demonstruoja, reklamuoja arba platina pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ir nori taip veikti. Laikymu pripažintinas bet koks disponavimas tokiu dalyku. Baudžiamosios atsakomybės nepaneigia tai, kad tokį dalyką kaltininkas įgijo ne sau, o kitam asmeniui, kad pats to dalyko nežiūrėjo, bet tiesiog vengė jį išmesti, sunaikinti ir pan.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. M. neteisėtai įgijo išsaugodamas savo nešiojamo kompiuterio standžiajame diske pornografinio turinio dalykus – keturis vaizdo įrašus, kuriuose vaizduojami vaikai iki 18 metų, ir šiuos vaizdo įrašus neteisėtai laikė savo bute. Šios nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstos teismo posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma. Nuteistasis nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų jo apeliacinio skundo teiginį, kad jis nežinojo laikomų vaizdo įrašų pornografinio pobūdžio turinio. Pažymėtina, jog vien tik iš vaizdo įrašų pavadinimų: ,,Porno Clip Xxx 15 Years Old Teen Girl“, ,,Maloletki Častnoe Porno“, galima spręsti, jog juose yra vaizduojami vaikai iki 18 metų.

Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė nuteistajam skirta teisinga. Skirdamas bausmę D. M. teismas bendrųjų bausmė skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą (tyčiniai nusikaltimai), asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka), į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui, o pagal BK 309 straipsnio 2 dalį mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę. Tokia bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytina per griežta, byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo dar labiau sušvelninti D. M. paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.