Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2014-10-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-655-200-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-10-21
Bylos Nr.
1A-655-200-2014
Teisminio proceso Nr.
1-87-1-00408-2010-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Angelė Ikasalienė (pirm.), Audrius Cininas, Vladislavas Lenčikas
Nuteistasis
V. M.
Advokatai
Viktoras Rutkauskas
Kategorijos

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-655-200/2014

Teisėja Nijolė Zaleckienė Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00408-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1.; 2.1.2.7.; 2.1.2.11.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.15.3.3.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

teisėjų Vladislavo Lenčiko, Audriaus Cinino,sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam V. M.,gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams.

J. U. iš V. M. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 120 Lt gydytojo konsultavimo išlaidų.

Vilniaus teritorinėms ligonių kasoms iš V. M. priteista 4005,39 Lt J. U. gydymo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. už sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

2010-05-29, apie 00.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini)., virtuvėje, išgertuvių metu, dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų kilusio konflikto metu, kirvio pentim tyčia sudavė sėdinčiam už stalo J. U. per galvą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą viršugalvyje. J. U. praradus sąmonę, virtuviniu peiliu tyčia ne mažiau kaip keturis kartus pjovė nukentėjusiajam veidą, padarydamas J. U. 4 pjautines veido žaizdas, dėl kurių liko du randai: einantis nuo lūpų kampo ir 4 cm nesiekiantis ausies kaušelio priekinės dalies atviro į viršų puslankio formos 5x0,4 cm dydžio kietos konsistencijos randas kairiajame žande, suteikiantis veidui asimetriją, ir analogiškas randas 1x0,2 cm dydžio kairio smilkinio srityje, kurių ištaisymui reikalinga plastinė operacija, ir taip nepataisomai subjaurojo nukentėjusiojo kūną, dėl ko buvo sunkiai sukrikdyta J. U. sveikata, taip pat tyčia peiliu ir kirvio pentim sudavė ne mažiau 13 smūgių į kitas kūno vietas, padarydamas daugybines pjautines galvos plaukuotosios dalies, kaklo, abiejų plaštakų žaizdas, poodinę kraujosruvą su kraujosruva odoje kakle, poodinę kraujosruvą nugaroje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014-06-05 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o pripažinus, kad yra pakankamai jo kaltumo įrodymų, atsižvelgiant į jo amžių bei išliksiančias kaltumo abejones, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės bei sumažinti priteistos nukentėjusiajam neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo padarytos išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos. Pagal baudžiamosios teisės nuostatas apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Šalies argumentai

Pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neprisipažino padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau teismas padarė išvadą, kad jo kaltė pilnai įrodyta nukentėjusiojo J. U., liudytojų R. Š., L. V., V. U., O. D. parodymais, kitais byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tuo tarpu jo duotus nuoseklius parodymus teismas atmetė iš esmės to nemotyvuodamas. Jis nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusįjį J. U. gerai pažįsta, jie yra kaimynai, 2010-05-28 vakare J. U. atvežė skolą, J. U. veidas buvo kruvinas, šis paaiškino, kad išgėrę su sugyventine R. Š. susipyko ir jį sumušė su puodu. J. U. paprašė nuvežti jį į Onuškį, parduotuvėje nusipirko du butelius vyno, sugrįžus iš Onuškio kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistasis nurodo, kad jam reikėjo parvesti iš lauko ožkas, todėl J. U. namuose liko vienas, bet dar nepriėjus lauko, kuriame ganėsi ožkos, išgirdo triukšmą nuo namų pusės, iš karto apsisuko ir grįžo atgal, grįžtant pamatė kieme nubėgantį žmogų, iš pradžių pagalvojo, kad tai J. U., bet įėjęs į vidų pamatė nukentėjusįjį sėdintį ant suolo visą kruviną, mosikuojantį rankomis, J. U. buvo dar labiau kruvinas, apie įvykį jis iš karto pranešė J. U. sugyventinei. Jokio smurto prieš J. U. jis nenaudojo, tačiau apylinkės teismas niekuo nemotyvuodamas nusprendė, kad tokie nuoseklūs parodymai yra tik gynybinė versija, pasirinkta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas teigia, kad asmenų parodymai, kuriais teismas rėmėsi, nėra nei nuoseklūs, nei išsamūs, be to, daugiausia liudija apie situaciją po J. U. sužalojimo, kas niekaip neįrodo apelianto kaltės, kiti bylos įrodymai (ekspertizės išvados, įvykio vietos apžiūra) taip pat įrodo tik patį J. U. sužalojimo faktą, bet ne apelianto kaltę. Apklausiamas teisme J. U. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad neprisimena, kas jam sudavė per galvą, ikiteisminio tyrimo metu J. U. tik spėjo, kad jam per galvą sudavė nuteistasis, bet tai buvo tik prielaida, nes daugiau namie nieko nebuvo. Apylinkės teismas J. U. nesugebėjimą prisiminti sužalojimo aplinkybių vertino kaip sužalojimų pasekmę, nors tokiai išvadai yra reikalingos specialios žinios, specialistų išvados, kurių byloje nėra. Atkreipia dėmesį į tai, kad J. U. buvo padarytos pjautinės plaštakų žaizdos, o tai reiškia, kad jis gynėsi nuo užpuoliko ir tikrai turėjo matyti užpuoliką, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių nenori jo įvardinti. Tiek J. U., tiek ir šio sugyventinė R. Š. teismo posėdžių metu visaip bandė paneigti tarp jų įvykusį konfliktą, kurio metu J. U. buvo sužalotas puodu. Duodamos parodymus tiek R. Š., tiek L. V. dėl neaiškių priežasčių neigė tai, kad jos pervedė sužalotą J. U. iš virtuvės į kambarį bei paguldė ant sofos. Visgi toks neigimas yra pakankamai reikšmingas, nes kitaip jos nebūtų galėjusios paaiškinti, kodėl jų, buvusių gausiai iškruvintoje įvykio vietoje, drabužiai liko visiškai neiškruvinti, kas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog specialistams tyrimui pateikti R. Š. drabužiai yra ne tie, kuriais ji vilkėjo įvykio metu. Be to, liko neišsiaiškinta, kur ir ko prieš pat įvykį R. Š. buvo išėjusi iš namų, ką teigia jos dukra L. V.. Nukentėjusiojo brolis V. U., duodamas parodymus teisme tvirtino, kad atvykus į įvykio vietą V. M. neva aiškinęs, kad J. U. pats susižalojęs, o atvykus greitajai pagalbai jau neva aiškinęs, kad J. U. puolęs, o jis gynęsis, o jau atvykus policijos pareigūnams nurodęs, kad J. U. sužalojo sugyventinė. Apeliantas neneigia, kad galimai iš karto po įvykio galėjęs išsakyti tam tikras J. U. sužalojimo ar susižalojimo versijas, bet tai buvo tik spėliojimai, tačiau byloje niekur nėra užfiksuota, kad jis dėl J. U. sužalojimo būtų kaltinęs šio sugyventinę, taip pat liudytojo parodymų nepatvirtino teisme apklausti policijos pareigūnas ir medicinos darbuotoja. Tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų nenuoseklūs, kaitaliojami, teismą klaidinantys parodymai, kita bylos medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad J. U. galėjo sužaloti ir jam artimas žmogus, dėl ko pagrįstai negalima tikėti nukentėjusiojo ir jam artimų liudytojų parodymais. Be kita ko, viso proceso metu nebuvo nustatyta, iš kur atsirado įvykio vietos apžiūros metu paimtas ir kaip daiktinis įrodymas prie bylos prijungtas peilis, nes apeliantas visą laiką teigė, kad šis peilis yra ne jo, be to, pats J. U. neatsiminė matęs tokį peilį. Taigi, visi bylos įrodymai liudija tik J. U. sužalojimo faktą, bet ne apelianto kaltę, kuri iš esmės buvo grindžiama tik ikiteisminio tyrimo metu duotais J. U. parodymais, kuriuos šis pats paneigė teisminio nagrinėjimo metu. Kaltės neįrodo ir tariamas motyvas nusikaltimui padaryti.

Be kita ko, apylinkės teismas ne tik kad nubaudė realia laisvės atėmimo bausme nekaltą žmogų, bet ir priteisė nukentėjusiojo naudai 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 120 Lt gydytojo konsultavimo išlaidų. Iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį teismas nepilnai atsižvelgė į CK 6.250 str. 2 d. suformuluotą reikalavimą nustatant neturtinės žalos dydį be kitų aplinkybių atsižvelgti ir į nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį bei žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Byloje nustatyta padaryta nukentėjusiajam turtinė žala tesiekia 120 Lt, nuteistasis yra paprastas vienišas kaimo pensininkas, todėl iš jo priteista 20 000 Lt suma yra milžiniška.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžiu metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir dėl to bylos faktinių aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Įrodymų vertinimas neatsiejamai yra susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, darytina išvada, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. M. kaltės padarius nusikaltimą bei dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam J. U. buvo padaryti specialisto išvadose ir ekspertizės aktuose užfiksuoti ir V. M. pateiktame kaltinime nurodyti sužalojimai, be to, neginčijamai nustatyta, jog J. U. padarytų sužalojimų pasekmėje atsiradę randai veide negali išnykti be operacinio gydymo, bet net ir operacijos metu, kaip teisme paaiškino tyrimą atlikusi ekspertė, šie randai nebūtų pilnai pašalinti, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo kūnas buvo subjaurotas nepataisomai. Taip pat nėra pagrindo netikėti, kad nukentėjusysis J. U. buvo užpultas ir sužalotas būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t.y. 2010 m. gegužės 29 d., apie 00.30 val., V. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje.

Tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.), kuri suprantama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Taigi, vien BK straipsnio dispozicijoje numatytos veikos objektyviųjų požymių nustatymas neįrodo to, kad dėl J. U. sužalojimo kaltas yra V. M..

Nuteistasis V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme savo kaltę dėl J. U. sužalojimo neigė ir nurodė, kad 2010-05-28 pas jį atėjęs J. U. paprašė nuvežti iki parduotuvės nusipirkti alkoholio, J. U. atėjo kruvinas ir praskeltu antakiu, sakė, kad jį sumušė sugyventinė R. Š., nusipirkę alkoholio jie grįžo ir gėrė namie pas V. M.. Jau pradėjus temti nuteistasis nurodė išėjęs į lauką parsivesti ožkų, po ko išgirdo riksmą iš namų ir parbėgęs pamatė nubėgantį žmogų, o namie visas kruvinas gulėjo J. U.. Nors pirmosios instancijos teismas tokius V. M. parodymus atmetė kaip sukurtą gynybinę versiją, paneigtą kitais bylos įrodymais, tačiau, kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai neginčijamai neįrodo, kad nusikalstamą veiką prieš J. U. padarė būtent V. M., priešingai, kiti bylos įrodymai netgi patvirtina V. M. nurodytas aplinkybes.

Apylinkės teismas neįvertino to, kad nukentėjusiojo J. U. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, be to, laikytini nepatikimais dar ir dėl to, kad pats nukentėjusysis, duodamas parodymus, pripažino, jog visą dieną girtavo ir daugelio tos dienos įvykių neatsimena. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nukentėjusysis J. U., tiek liudytoja apklausta jo sugyventinė R. Š. neigė tarpusavio konfliktą, apie kurį parodymus davė nuteistasis, bet tai, kad J. U. antakis buvo praskeltas dar 2014-05-28 vakare patvirtino ir liudytojas R. M., pas kurį J. U. taip pat buvo užėjęs prašyti nuvežti į parduotuvę alkoholio, bet apskųstame nuosprendyje šie liudytojo parodymai nepagrįstai įvardinti kaip nereikšmingi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. U. parodė, kad antakį galimai susižalojo griūdamas bei neigė konfliktą su sugyventine, tačiau apklausiamas teisme jau teigė, kad neva sugyventinė jam kaktą pradrėskė ranka ir negalėjo paaiškinti, kodėl kitiems tą dieną sakęs, kad jį sugyventinė sužalojo puodu. Nepaisant to, kad šie nukentėjusiojo parodymai yra apie aplinkybes dar iki jo sužalojimo, tačiau šie netikslumai turi įtakos vertinant visų J. U. parodymų patikimumą. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai be pagrindo vadovavosi J. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybe neva jis matęs kaip V. M. jam sudavė smūgį į galvą, nuo kurio jis prarado sąmonę. Apklausiamas teisme J. U. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė, nurodė, kad tik spėjęs, jog tai buvo V. M., nes be jo daugiau nieko nebuvo namie, dar kartą perklaustas taip pat nurodė, kad tai yra tik jo prielaida. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme nukentėjusysis negalėjo nurodyti daugiau jokių girtavimo pas V. M. aplinkybių, todėl abejotina, kad būtų tiksliai prisiminęs, savo užpuolimą, dėl ko tikėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. įvardijimas kaip užpuoliko tėra J. U. prielaida, kuria vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Svarbi ir ta aplinkybė, jog J. U. buvo sužalotos plaštakos, dėl ko yra pagrindas manyti, kad jis gynėsi nuo užpuoliko bandydamas sugriebti peilį, todėl savo užpuoliką turėjo matyti, kas irgi kelia abejonių dėl nukentėjusiojo J. U. parodymų patikimumo.

Kitų įrodymų, kuriuos vertinant kiekvieną atskirai ar visumoje, neginčijamai patvirtinančių V. M. kaltę dėl J. U. sužalojimo, nėra. Nė vienas kitas byloje apklaustas asmuo, tame tarpe R. Š., L. V., V. U. ir O. D., kurių parodymais rėmėsi apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvykio nematė ir dėl J. U. sužalojimo nieko reikšminga neparodė. Minėti asmenys davė parodymus tik apie situaciją po to, kai J. U. jau buvo sužalotas. Vien tai, kad R. Š., L. V. ir V. U. teigė, jog V. M. jiems nurodė kelias skirtingas įvykių versijas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina V. M. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat V. M. kaltės neįrodo ir tai, kad jo drabužiai buvo kruvini, kas yra visiškai suprantama ir logiškai paaiškinama, nes būtent V. M. pirmasis aptiko sužalotą J. U. ir bandė jam padėti. Kita vertus, nukentėjusiajam J. U. artimų asmenų R. Š., L. V., V. U. parodymai apie aplinkybes dėl po nukentėjusiojo sužalojimo taip pat yra nenuoseklūs ir prieštaringi. R. Š. parodė, kad J. U., gulėdamas lovoje, netgi nusiklojo nuo savęs antklodę, kai pats J. U. teigia po sužalojimo prisimenantis tik kaip guli ant suolo virtuvėje, o po to jau kaip buvo apžiūrimas gydytojų. Taigi, akivaizdu, jog J. U. buvo nesąmoningas ir negalėjo nusikloti paklodės. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir L. V. parodymai, kad J. U. vos kvėpavo, nereagavo į aplinkinių balsus, bet tuo pačiu L. V. teigia, kad gal ir ji galėjusi nutraukti paklodę nuo J. U. veido. Tuo tarpu liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas O. D. parodė, kad neprisiminė, ar V. M. įvykio vietoje iš viso nurodė kokias nors J. U. sužalojimo aplinkybes, taip paneigdamas nukentėjusiojo brolio V. U. teiginius apie neva V. M. išdėstytas skirtingas įvykio versijas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir neabejotinai nepatvirtina V. M. kaltės dėl J. U. sužalojimo, esant pagrįstoms abejonėms dėl V. M. kaltės apkaltinamasis nuosprendis negali būti paliktas galioti, nes tai pažeistų aukščiau nurodytus visuotinai pripažintus baudžiamosios teisės principus, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, išteisinant V. M. dėl jam pareikštų kaltinimų, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Daiktai – peilis, kirvis, du buteliai, saugojami Trakų rajono policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje, palikti tolimesniam saugojimui, kadangi neišaiškintas nusikaltimą padaręs asmuo, kiti daiktai – drabužiai, batai grąžintini savininkams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 115 str. 3 d. 1 p.,

nusprendė:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuriuo V. M. buvo nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendį: išteisinti V. M. dėl kaltinimų pagal BK 135 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti V. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

J. U. civilinį ieškinį dėl 2200 Lt turtinės ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl 4005,39 Lt gydymo išlaidų priteisimo atmesti.

R. Š. grąžinti jos drabužius: raudonos spalvos sportines kelnes, marškinius, marškinėlius, saugomus Trakų rajono policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje.

V. M. grąžinti jo drabužius: languotus marškinius, džinsinius marškinius, šortus, kelnes, kepurę, striukę, marškinėlius, sportines kelnes, guminių batų porą, saugomus Trakų rajono policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje.

Peilį, kirvį, du butelius, saugomus Trakų rajono policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje, palikti tolimesniam saugojimui.

Kolegijos pirmininkė Angelė IkasalienėTeisėjai Vladislavas LenčikasAudrius Cininas