Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. kovo 27 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. I. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Alytaus PN pateikti duomenys patvirtina, kad E. I. teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2016 m. gruodžio 6 d. (b. l. 17).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš pataisos namų, kuriuose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Alytaus PN veiksmų (neveikimo) neužtikrinant tinkamų bausmės atlikimo sąlygų 2017 m. sausio 6 d. - 2018 m. birželio 5 d. laikotarpiu. Alytaus PN pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu atlikti laisvės atėmimo bausmę buvo paskirtas į 16 būrio 160 brigadą, kuri naudojosi bendrabutyje Nr. 2 patalpomis ( b. l. 17).

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė, tai, kad jis bausmę atliko avarinės būklės pastate.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. akte konstatuota, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 18-19). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (b. l. 20-22).

Daroma išvada, kad aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai leidžia teigti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos dėl blogos bendrabučio Nr. 2 pastato būklės.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose dieninis ir naktinis apšvietimas, temperatūra šaltuoju metų periodu neatitiko higienos normų nustatytų reikalavimų, patalpose šaltuoju metu periodu buvo šalta.

Higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 proc., šaltuoju metų periodu – 35-60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas); nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx(14 punktas).

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio Nr. 2 patalpose užtikrino aukščiau išvardintus oro temperatūros, santykinės drėgmės, apšvietimo rodiklius. Atsakovės atstovas konkrečių duomenų apie 16 būrio 160 brigados naudojamų gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, apšvietimo, oro temperatūros, santykinės drėgmės rodiklius nepateikė, atsiliepime rėmėsi Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenimis apie patalpų vėdinimui sudarytas sąlygas.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus apie patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės, apšvietimo sąlygas, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą yra itin deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, E. I. apsiribojo itin lakoniškais ir apibendrintais kalinimo sąlygų apibūdinimais, nenurodė, jog dėl neužtikrinamų kalinimo sąlygų skundais (prašymais) kreipėsi į atsakovės atstovą dėl sukeltų nepatogumų pašalinimo.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi, o pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti nustatytais įrodymais.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose dėl nepakankamos ventiliacijos buvo drėgna ir veisėsi pelėsis.

Pagal Higienos normą HN 134:2015, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tokius atsakovės atstovo paaiškinimus patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 20-23). Daroma išvada, kad toks Alytaus PN patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 21). Teismo vertinimu, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos, todėl patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sudaroma sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Be to, sprendžiama, kad E. I. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas neturėjo galimybės išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir skruzdėlių.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą aiškinimą, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo sudariusi 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi (b. l. 24-26). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad šios įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai pagal poreikį, tačiau į bylą jokių duomenų apie dezinfekcijos, deratizacijos paslaugų atlikimą nepateikė.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad atsakovės atstovui nepaneigus aiškiai suformuluotų skundo teiginių, Alytaus PN veiksmai vykdant kenkėjų (tarakonų) monitoringą bei naikinimą vertinami kaip nepakankami. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų nevykdymą.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai buvo atskirti per žema sienele, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad bendrabutyje Nr. 2 sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis, jose įrengtos durys (b. l. 12). Iš byloje atsakovės atstovo pateiktos fotomedžiagos matyti, kad sanitariniuose mazguose įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės ir durys (b. l. 29).

Sprendžiant, ar aukščiau apibūdintas tualetų įrengimas užtikrino pareiškėjo privatumą, atsižvelgiama į suformuotą administracinių teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes apie tualetų, kuriais ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas įrengimą (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).

Teismas sprendžia, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Alytaus PN pateikė Išrašą iš medicinos dokumentų, kuriame nurodyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesirgo ir dėl sveikatos sutrikimų nesikreipė (b. l. 28). Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, nustatytus pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus, konstatuotų pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas, nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bei nesant įrodymų, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teismas konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad E. I. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 6 d. iki 2018 m. birželio 5 d. buvo pažeista.

E. I. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.