- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-11
- Bylos Nr.
- 1N-46/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Bielskis
- Advokatai
- Odeta Daminaitytė
- Kategorijos
- 2.1.15.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje išnagrinėjo VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdo A. Paulavičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria atmestas miškų urėdo A. Paulavičiaus skundas dėl LR generalinės prokuratūros prokuroro nutarimo atmesti jo skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Mažeikių r. apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžiu A. V. ir L. Z. pripažinti kaltais pagal BK 184 str. 1 d. ir nuteisti kiekvienas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmės vykdymą atidedant, už tai, kad iššvaistė svetimą VĮ Mažeikių miškų urėdijai priklausantį turtą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 18 d. nuosprendžiu minėtą apylinkės teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį – A. V. ir L. Z. pagal BK 184 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama nebuvo.
Šalies argumentai
2008-04-14 VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdas A. Paulavičius pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros vyr. prokurorą, prašydamas atnaujinti procesą minėtoje baudžiamojoje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šiaulių apygardos vyr. prokuroras šį urėdo prašymą 2008-05-13 nutarimu atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Šį Šiaulių apygardos teismo vyr. prokuroro nutarimą VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdas A. Paulavičius apskundė LR generaliniam prokurorui. LR generalinio prokuroro pavaduotojas 2008-07-15 nutarimu urėdo skundą atmetė.
Ir šį LR generalinio prokuroro pavaduotojo nutarimą urėdas A. Paulavičius apskundė, kreipdamasis į Vilniaus apygardos teismą, kuris savo ruoštu urėdo skundą taip pat atmetė.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimas, kuriuo buvo atmestas Mažeikių miškų urėdijos prašymas atnaujinti baudžiamąjį procesą byloje, yra pagrįstas ir teisėtas, jis atitinka Lietuvos Respublikos BPK 444 str. nuostatas.
Pasak teismo, Mažeikių miškų urėdija, prašydama atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nenurodė nė vienos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri atitiktų BPK 444 str. nustatytą naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratą. Skunde nurodytos aplinkybės vienos ar kartu su ankstesnėmis neįrodo, kad A. V. ir L. Z. yra kalti. Teismo buhalterinės ekspertizės akto išvada nustatyta, kad urėdijos apskaitos registruose užregistruoti ne visi ūkinių operacijų ir įvykių duomenys, vežant atsargines dalis remontuoti, krovinio važtaraščiai nebuvo išrašomi, be to, nustatyta, jog buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant daugelio norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to nebuvo galimybės nustatyti daugelio esminių dalykų: nuo kurių transporto priemonių buvo nuimtos detalės, ar jos buvo sumontuotos į tas pačias transporto priemones, nuo kurių nuimtos, kiek atsarginių dalių buvo saugoma urėdijos sandėlyje neužpajamuotų, sandėlyje saugomomis vertybėmis galėjo disponuoti ir urėdijos neįgalioti asmenys. Šių aplinkybių nustatymas neabejotinai paneigia esminį pareiškėjo skundo argumentą, jog nebuvo galimybės nuimti, išvežti, o grąžinus iš remonto vėl sumontuoti ant tų pačių transporto priemonių atsargines dalis, kurių iššvaistymu buvo kaltinami A. V. ir L. Z. .
Teismas nutartyje nurodė, kad Generalinė prokuratūra, tirdama Mažeikių miškų urėdijos prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą, nustatė tokias pačias aplinkybes, jas išsamiai ir argumentuotai išdėstė nutarime.
VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdas A. Paulavičius skunde Apeliaciniam teismui teigia, kad bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išsiaiškinti, ar jis leidžia abejoti byloje priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. T. y. teismas neturi būti visiškai įsitikinęs, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių byloje būtų priimtas kitoks sprendimas. Užtenka pagrįstos abejonės, leidžiančios manyti, kad byloje priimti teismų sprendimai gali būti neteisėti ar nepagrįsti.
VĮ Mažeikių miškų urėdija tiek prokuratūrai, tiek Vilniaus apygardos teismui pateikė 2008-04-11 analizės aktą ir šio akto priedus. VĮ Mažeikių miškų urėdijos komisijai buvo pavesta ištirti urėdijos transporto darbo laiko apskaitos žiniaraščius, mechanizatorių atostogų, nedarbingumo pažymėjimus bei remonto laiko tiriamu laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Šie dokumentai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirti. Tačiau analizuojant juos kartu su teismų jau nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šioje byloje, o būtent aplinkybėmis, patvirtintomis liudytojų ir išteisintojo A. V. apeliaciniame skunde, kur patvirtinta, kad remontas UAB „Hidralteka“ truko 1-3 dienas, paaiškėja naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo teismui žinomos, priimant išteisinamąjį nuosprendį.
VĮ Mažeikių miškų urėdijos komisijos 2008-04-11 duomenų analizės pateikimo aktu nustatytų aplinkybių pagrindu paaiškėjo esminę reikšmę išteisintųjų veiklos kvalifikavimui turinti nauja faktinė aplinkybė, kad nuimti, išvežti, o grąžinus iš remonto vėl sumontuoti ant tų pačių transporto priemonių atsargines dalis ir mazgus, kurių iššvaistymu buvo kaltinami A. V. ir L. Z. , nebuvo jokios galimybės, nes:
1. Pagal 2003-05-26 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LEA 7508828, 2003-07-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LEA 7509040, 2003-07-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr LEA Nr. 7509041 gautos suremontuotos detalės į VĮ Mažeikių miškų urėdiją negalėjo būti parvežtos, nes nėra atitinkamų minėtų datų kelionės į UAB „Hidralteka“ buveinę lapų.
2. Vykimo į UAB „Hidralteka“ dienomis pagal sąskaitas faktūras gautos detalės negalėjo parvežus būti sumontuotos ant VĮ Mažeikių miškų urėdijos transporto priemonių, nes tomis dienomis transporto priemonės nebuvo remontuojamos, nes dirbo. Nustatyti tik du minėtų transporto priemonių remonto faktų sutapimai su kelionės lapų ir PVM sąskaitų faktūrų duomenimis: 2002-01-20 automobilis „URAL 4320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002-08-29 automobilis „URAL 4320“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo remontuojami. Tačiau pagal remonto žiniaraščių apskaitos duomenis tuo metu buvo atliekami kitokio pobūdžio remonto darbai, o ne montuojamos detalės, kurių iššvaistymu buvo kaltinami išteisintieji A. V. ir L. Z. .
3. Sutikrinus kelionės lapų duomenis su remonto žiniaraščių duomenimis nenustatyta, kad ir kitos transporto priemonės, kurioms būtų galima panaudoti suremontuotas detales, būtų turėjusios prastovų laikotarpiais tarp galimo detalės išvežimo remontuoti ir parvežimo iš remonto įmonės.
Taigi, VĮ Mažeikių miškų urėdijos komisijos 2008-04-11 duomenų analizės pateikimo aktas su priedais laikytini naujais duomenimis, kurie yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes šie dokumentai atskleidžia didelį faktinių duomenų skirtumą nuo anksčiau teismo nustatytųjų, ir kuriuos įvertinus turėtų keistis anksčiau priimto išteisinamojo nuosprendžio turinys, nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinė išteisintųjų veikos klasifikacija.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas šią naujai paaiškėjusią aplinkybę laikė nepakankama, kad būtų atnaujintas baudžiamosios bylos procesas, pasiremdamas teismo paskirtos buhalterinės ekpertizės akto išvada, kad urėdijos apskaitos registruose užregistruoti ne visi ūkinių operacijų ir įvykių duomenys, kad vežant atsargines dalis remontuoti nebuvo išrašomi krovinio važtaraščiai.
Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės aktai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismui nėra privaloma. Taigi, teismas turėdamas duomenis, prieštaraujančius ekspertizės išvadoms, gali nesutikti su ekperto išvadomis ar skirti pakartotinę ekpertizę naujų įrodymų pagrindu. Todėl besąlygiškai atmesti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą remiantis tik ekspertizės akto duomenimis, nesvarstant pateiktų įrodymų visų teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas, pasak pareiškėjo, negalėjo.
Be to, A. Paulavičius skunde pažymi, kad ekpertizės akte konstatuoti buhalterinės apskaitos pažeidimai laikotarpiu tarp 2002-01-30 ir 2003-08-30 padaryti pačių išteisintųjų A. V. ir L. Z. . Išteisintieji A. V. ir L. Z. , būdami atsakingi už urėdijos transporto remontą ir aprūpinimą atsarginėmis dalimis, nepildė atiduodami į sandėlį sugedusius mazgus ir agregatus jų užpajamavimo sandėlyje dokumentų, t. y. nefiksavo šių įvykių Atsarginių dalių ir medžiagių pareikalavimo ir išdavimo einamajam remontui žiniaraščiuose, nefiksavo nei sugedusių mazgų ir agregatų išgabenimo iš sandėlio krovinių gabenimo dokumentuose (2005-03-29 FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo Telšių apskrities poskyrio specialisto išvados „Dėl valstybinės įmonės Mažeikių miškų urėdija ūkinės finansinės veikolos tyrimo“ Nr. 5-9/10 7 psl.).
Į tai, kad ekpertizės akte nurodyti buhalterinės apskaitos pažeidimai padaryti pačių išteisintųjų ir būtent dėl jų veiksmų nebuvo galima nustatyti teismo nurodytų aplinkybių, Vilniaus apygardos teismas atmesdamas skundą neatsižvelgė ir jų nevertino.
Šalies argumentai
Skunde taip pat pažymima, kad ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti dokumentai, kurių pagrindu prašoma atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, todėl ekspertizės išvados apie ūkinių operacijų žiniaraščių neišsamumą, nėra taikytinos mechanizmų remonto ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiams, kurių pagrindu nustatytos naujos faktinės aplinkybės. Todėl iš šių žiniaraščių išplaukiančios išvados turėtų būti teismų patikrintos.
Pasak urėdo, VĮ Mažeikių miškų urėdijos atlikto tyrimo pagrindu paaiškėjo, kad detalės, kurių iššvaistymu buvo kaltinti A. V. ir L. Z. , negalėjo būti nuimtos ir vėl sumontuotos ant tų pačių transporto priemonių, kadangi galimomis atsarginių dalių išvežimo ir parvežimo datomis bei laikotarpiais tarp jų nebuvo fiksuota transporto priemonių prastovų, kurios būtinos, norint pakeisti ir transporto priemonėje sumontuoti suremontuotą detalę. Kitaip tariant, nebuvo gedimų, kurie sąlygotų būtinumą nuimti atskirus mazgus ir detales ir vežti juos remontuoti į kitas įmones.
Priešingai nei nurodo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, galimybės nustatyti, kaip panaudotos detalės, kurių iššvaistymu buvo kaltinami A. V. ir L. Z. , nes nei jų nuėmimas nuo transporto priemonių, nei jų gavimas po remonto, nei perdavimas transporto priemonių vairuotojams nėra buhalteriškai fiksuotas, nebuvimas kartu su naujai paaiškėjusia aplinkybe, kad minėtos detalės objektyviai negalėjo būti nuimtos ir vėl sumontuotos tose pačiose transporto priemonėse, patvirtina, kad išteisintieji A. V. ir L. Z. iššvaistė jiems patikėtą VĮ Mažeikių miškų urėdijos turtą. Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2007, kur teismas konstatavo, kad nuteistojo veiksmai atitinka BK 184 str. sudėtį, nes pinigai, kurių iššvaistymu buvo kaltinamas nuteistasis, šioje byloje nebuvo užfiksuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje, o neužfiksavus pinigų įnešimo fakto įmonės buhalterinėje apskaitoje, nėra galimybės nustatyti, kokiam tikslui jie realiai buvo panaudoti.
Skundu prašoma panaikinti 2008-08-12 Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria atmestas VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdo A. Paulavičiaus skundas, taip pat panaikinti 2008-07-15 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimą ir Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro 2008-05-13 nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-517-04 bei pavesti Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui atlikti naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimą.
Motyvuojamoji dalis
VĮ Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdo A. Paulavičiaus skundas tenkintinas.
BPK 444 str. 1 d. 4 p. numato tam tikrus kriterijus, kuriuos turi atitinkti naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad jų pagrindu būtų galima atnaujinti baudžiamąją bylą. Šie kriterijai yra du: 1) nurodomos aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai; 2) įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.
Vertinant skunde nurodytų aplinkybių atitiktį pirmajam įstatymo įtvirtintam kriterijui (aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį), teismui abejonių nekyla, kad jos šiuos reikalavimus atitinka.
Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2006 m. vasario 7 d., o Šiaulių apygardos teismo nuosprendis (apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje) - 2007 m. birželio 18 d. Tuo tarpu urėdo nurodomos naujos aplinkybės paaiškėjo tik urėdijoje atlikus patikrinimą ir 2008-04-11 surašius aktą. Taigi, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams šios aplinkybės nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos, nes jos, nors ir egzistavo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą bei priimant joje sprendimus, tačiau paaiškėjo tik 2008-04-11, t. y. išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Tačiau pagrindinis klausimas, nulėmęs prokurorų ir apygardos teismo sprendimus atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą, buvo tai, ar minėtu 2008-04-11 aktu nustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės atitinka antrąjį baudžiamojo proceso įstatymo nurodytą kriterijų, tai yra ar nurodomos aplinkybės vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyje konstatuota, kad urėdo nurodytos aplinkybės neatitinka šio kriterijaus, t. y. šiuo atveju jos neįrodo išteisintųjų kaltumo.
Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismą suklaidino kategoriška baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės vienos ar su kitomis jau nustatytomis aplinkybėmis turi įrodyti, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Lingvistiškai aiškinant šią nuostatą išeitų, kad prokuroras, įvertinęs pateiktas naujai paaiškėjusias aplinkybes, turėtų kategoriškai ir vienareikšmiškai išspręsti ir asmens kaltės klausimą. Tačiau akivaizdu, kad toks aiškinimas prieštarautų baudžiamojo proceso principams ir būtų ydingas, nes pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos arba jį išteisinti gali tik bylą nagrinėjantis teismas viešame teisiamajame posėdyje, o šiuo atveju teismas, kuris nagrinėtų bylą, jei ji, remiantis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtų atnaujinta. Taigi, minėtą įstatymo nuostatą reiktų aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos atnaujinimo instituto esmę bei paskirtį, visų BPK XXXIII skyriaus normų kontekste.
BPK 446 str. 3 d. numato, kad prokuroras, manydamas, kad gali būti bent viena iš šio Kodekso 444 straipsnyje numatytų aplinkybių, savo iniciatyva, taip pat proceso dalyvių prašymu priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir pats atlieka tų aplinkybių tyrimą arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo įstaigai. Šio tyrimo tikslas ir yra, būtent, nustatyti, ar yra BPK 444 str. numatytų aplinkybių. Prokuroro atliekamo tyrimo stadijoje nustatomas minėtų BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių buvimas arba nebuvimas, surenkami tai patvirtinantys arba paneigiantys duomenys, o galutinį sprendimą, kaip numatyta BPK 443 str. 2 d., ar dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių būtina atnaujinti bylą, priima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija. Tačiau prokuroras ar skundą dėl prokuroro nutarimo nagrinėjantis teismas (šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas) iš tiesų negali nuspręsti, ar naujai paaiškėjusios aplinkybės įrodo, kad asmuo kaltas (nekaltas). Tokiu atveju tik priimamas sprendimas dėl to, ar šios aplinkybės gali būti pakankamai reikšmingos, jog jų pagrindu būtų galima pripažinti teismų priimtus ir įsiteisėjusius sprendimus nepagrįstais ir juos panaikinti bei priimti naujus.
Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas ir buvo suklaidintas pirmiau minėtos kategoriškos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos bei pažodžiui ją aiškindamas padarė kategorišką išvadą, kad urėdo A. Paulavičiaus skunde nurodytos aplinkybės vienos ar kartu su ankstesnėmis neįrodo, kad A. V. ir L. Z. yra kalti. Taip teismas iš esmės peržengė savo kompetencijos ribas ir pasisakė dėl išteisintųjų kaltės ne nagrinėdamas pačią baudžiamąją bylą, o tik spręsdamas klausimą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti atnaujinti bylą pagrįstumo. Tokia teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji turi būti panaikinta.
Kita vertus, kaip matyti iš apygardos teismo nutarties, teismas joje iš esmės net nevertino dokumentų, kurių pagrindu ir prašoma atnaujinti baudžiamąją bylą, t. y. VĮ Mažeikių miškų urėdijos komisijos 2008-04-11 duomenų analizės pateikimo akto su priedais. Apygardos teismas rėmėsi teismo buhalterinės ekspertizės akto išvada, jog urėdijos apskaitos registruose užregistruoti ne visi ūkinių operacijų ir įvykių duomenys, buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant norminių aktų reikalavimų, dėl to nebuvo galimybės nustatyti daugelio esminių šiai bylai dalykų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad urėdo A. Paulavičiaus skunde ir prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą nurodytas dokumentas (VĮ Mažeikių miškų urėdijos komisijos duomenų analizės pateikimo aktas su priedais) galimai ir panaikina pirmiau aptartos ekspertizės akte konstatuotus trūkumus urėdijos buhalterijoje, sutrukdžiusius teismams nustatyti svarbias aplinkybes.
Taigi, aukštesnysis teismas sprendžia, kad būtina kruopščiai patikrinti urėdo skunde nurodomas aplinkybes, įvertinti urėdo minimame akte nustatytų duomenų patikimumą, informatyvumą bei sąsajumą su įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tik tada spręsti, ar šie duomenys gali būti pakankamai reikšmingi, jog jų pagrindu būtų galima atnaujinti baudžiamąją bylą, nes teismų priimti ir įsiteisėję sprendimai dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių taptų nepagrįsti ir naikintini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-517-04 (Šiaulių apygardos teismo bylos Nr. 1A-69-332/2007).
Nutartis galutinė ir neskundžiama.