Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Teismas nurodė, jog nustatyta, kad skundžiamas VMI prie FM 2012 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 68-193 registruotu paštu pareiškėjai išsiųstas 2012 m. spalio 24 d. Iš pašto antspaudo ant voko kopijos bei akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ siuntų paieškos sistemos duomenų matyti, kad registruotas laiškas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo siųstas skundžiamas centrinio mokesčių administratoriaus 2012 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 68-193, pareiškėjai įteiktas 2012 m. spalio 26 d., todėl skundas teismui galėjo būti paduotas iki 2012 m. lapkričio 15 d. įskaitytinai. Esant duomenims apie VMI prie FM 2012 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 68-193 faktinio įteikimo datą, skundo padavimo termino pradžią laikyti pasibaigus Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 3 dalyje numatytam penkių darbo dienų terminui nuo registruoto laiško perdavimo paštui nėra pagrindo. Teismas pabrėžė, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatas 2010 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-424/2010.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad pagal MAĮ 159 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Pagal to paties straipsnio 3 dalį skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos. Teisėjų kolegija sutiko su apygardos administracinio teismo pozicija. MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Teismas atkreipė dėmesį, jog tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tai yra bus užtikrinta mokesčių mokėtojo interesų apsauga, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (žr. pvz. 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-840/2012, 2011 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-367/11; žr. taip pat LVAT praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis); „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 36 punktas). Atsižvelgiant į tai, matyti, jog MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodyta taisyklė nėra absoliuti. Priešingai – šią įstatymo numatytą prezumpciją galima paneigti, esant duomenų apie faktinį įteikimą. Atsižvelgiant į tai, būtent faktinio įteikimo momentas, bet ne bendrasis penkių darbo dienų, einančių po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, pasibaigimas, turėtų būti laikomas atskaitos tašku, nuo kurio pagal MAĮ 152 straipsnio 2 dalį turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Nagrinėjamu atveju matyti, jog faktiškai ginčytiną 2012 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-193 pareiškėja gavo 2012 m. spalio 26 d., taigi paskutinė skundo pirmosios instancijos teismui diena buvo 2012 m. lapkričio 15 d., kurį pareiškėja skundą išsiuntusi 2012 m. lapkričio 19 d. jau buvo praleidusi. Vadovaujantis LVAT praktika, būtent nesant duomenų apie faktinę mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui datą, turi būti taikoma įstatymo leidėjo expressis verbis įtvirtinta imperatyvi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostata (žr. pvz., LVAT 2011 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-422/2011). Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys apie siuntos įteikimą gavėjui: pašto antspaudas ant voko kopijos bei akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ siuntų paieškos sistemos duomenų išrašas, todėl nėra pagrindo taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo būtent ne nuo faktinės skundžiamo sprendimo gavimo dienos pradėti skaičiuoti terminą skundui paduoti. Pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2010 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-424/2010. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl termino skundui paduoti skaičiavimo pradžios MAĮ 164 straipsnio 3 dalies tvarka, situacijoje, kai pareiškėja teigė, jog skundžiamo sprendimo pareiškėjai įteikimo diena turėtų būti laikoma ne faktinė skundo įteikimo diena, o penkta darbo diena po korespondencijos perdavimo paštui dienos. Atsižvelgiant į tai, įvertinusi nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamus klausimus, teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodyta LVAT nutartimi. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nepateikė prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti termino atnaujinimo klausimo ir, nustatęs, kad praleistas skundo padavimo terminas ir neprašoma jo atnaujinti, pagrįstai atsisakė priimti skundą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nėra kliūtis pakartotinai pateikti pirmosios instancijos teismui skundą kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, jame nurodant ir pagrindžiant termino skundui paduoti praleidimo priežastis bei pateikiant skundo praleidimo priežastis pagrindžiančius įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

1. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, ir suformuota LVAT praktika, aiškino, jog galima nukrypti nuo MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios terminų skaičiavimo taisyklės, tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos yra pagrindas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiama užtikrinti mokesčių mokėtojo interesų apsaugą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas MAĮ 163 straipsnio 3 dalies taikymą, atsižvelgiant į suformuotą LVAT praktiką, nurodė vienas aplinkybes, kuomet galima nesilaikyti imperatyvios terminų skaičiavimo taisyklės, o pripažino šios imperatyvios taisyklės nesilaikymą pagrįstu remiantis aplinkybėmis, kurios nei įstatyme, nei LVAT praktikoje nėra numatytos kaip pagrindas netaikyti imperatyvios termino skaičiavimo taisyklės.

2. Teismas savo iniciatyva patikrino AB „Lietuvos paštas“ siuntų paieškos sistemos duomenis ir nustatė faktinę registruoto laiško įteikimo datą, t. y. teismas savo iniciatyva panaikino įstatymu nustatytą sprendimo, išsiųsto registruotu laišku, įteikimo termino skaičiavimo prezumpciją, tuo pačiu pažeidė jo, kaip mokesčių mokėtojos, interesus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodyta taisyklė nėra absoliuti ir šią įstatymo prezumpciją gali paneigti teismas savo iniciatyva, pažeidžiant mokesčių mokėtojo interesus bei protingumo ir teisingumo principus, neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, t. y. padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį.

3. LVAT savo nutartyse (sprendimuose) ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant antrą dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdą (siuntimą registruotu paštu) (MAĮ 164 str. 1 d. 2 p.), dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (MAĮ 164 str. 3 d.). Tai speciali teisės norma, taikytina skaičiuojant mokesčio mokėtojui siunčiamo dokumento įteikimo terminą, pasirinkus dokumentų įteikimo būdą - siunčiant registruotą laišką (pvz., LVAT 2007 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-509/2007, 2009 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-78/2009).

4. Formuojant teismų praktiką aktualu nustatyti vienodus kriterijus, kuriais būtų vadovaujamasi priimant sprendimą nesilaikyti įstatyme įtvirtintos imperatyvios taisyklės, jog dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Akivaizdu, jog LVAT, formuodamas teismų praktiką šiuo klausimu, pripažįsta, jog gali būti netaikoma įstatymo leidėjo įtvirtinta imperatyvi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostata tik tuo atveju, kai tuo siekiama užtikrinti mokesčių mokėtojo interesų apsaugą, t. y. tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojui registruotas laiškas įteiktas vėliau, nei būtų nustatyta taikant MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, ir mokesčių mokėtojas pateikia įrodymą apie faktinio registruoto laiško įteikimo datą. Iš to darytina išvada, jog taikant minėtos imperatyvios įstatymo nuostatos išimtį teismas visais atvejais nustato ilgesnį sprendimų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui terminą, nes tuo siekiama apsaugoti mokesčių mokėtojo interesus. Tačiau teismas niekada nepasisakė, jog minėtos imperatyvios taisyklės galima ir nesilaikyti pažeidžiant mokesčių mokėtojo interesus, t. y. nustatant trumpesnį sprendimo, siunčiamo registruotu laišku, įteikimo terminą nei įtvirtinta imperatyvia MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostata. LVAT 2013 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-125/2013 skirtingai nei iki šiol formuojama teismų praktika pasisakė, jog teismas, gavęs duomenis apie faktinę registruoto laiško įteikimo datą, gali savo iniciatyva atsisakyti taikyti įstatymo leidėjo įtvirtintą imperatyvią MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatą ir priešingai mokesčių mokėtojo interesams taikyti trumpesnį skaičiavimo terminą nei nustatyta imperatyvia įstatymo norma. Šios bylos išsprendimas, atsižvelgiant į iškilusius prieštaravimus tiek taikant įstatymą, tiek vadovaujantis LVAT formuojama praktika, yra reikšmingas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.