Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties, kuria nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, civilinėje byloje Nr. 2-3083-565/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Kauno apygardos teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovo A. B. ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Kauno apygardos teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo, dėl žalos, padarytos valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Ieškiniu prašoma pripažinti, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos padarė jam žalą bei priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 3 886 155, 61 Eur žalai atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas pažeidė CPK 21 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsnius, kadangi nutartis priimta to paties teismo, kuris įtrauktas atsakovo atstovu civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ir yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi prieš save.Teismas pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalį, pagal kurią įrodymų nepateikimas ar nenurodymas nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį ir ieškinio priėmimo stadijoje taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį.Nutartyje netinkamai taikomi CK 6.272 straipsnio 4 dalis, 1.137 straipsnis, nes pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis. Teismas iš anksto šališkai ir priklausomai trukdo ir neleidžia įrodyti tyčinių Lietuvos kriminalinių teismų institucijų, teisėjų vykdomos neteisėtos ir nusikalstamos veikos. Lietuvos kriminalinių teismų institucijos, jos teisėjai yra tinkami atsakovo atstovai, tuo tarpu ieškinio reikalavimai dėl jų nusikalstamos ir neteisėtos veikos pripažinimo yra pagrindas žalos atlyginimui, taip pat politinės korupcijos ir baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl termino ieškinio trūkumams šalinti nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl nutartį priėmusio pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis CPK nustatytos tvarkos.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškinyje nurodomi įrodymai, pa­tvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą. Be to, prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrody­mai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 2 dalis). CPK 226 straipsnyje nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikš­mės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurody­dami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei suformuluoti savo reikalavimus ir atsi­kirtimus į pareikštus reikalavimus.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas ieškinyje apsiribojo apibendrintais teiginiais apie aplinkybes, remdamasis kuriomis siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, todėl iš ieškinio negalima suprasti, kokiais konkrečiais teismų (teisėjų) veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės, t. y. ieškovas nesuformulavo faktinio ieškinio pagrindo. Ieškovas teismui nepateikė paskaičiavimų ir įrodymų, kuriuose atsispindėtų ieškovo patirta turtinė ir neturtinė žala. Teismas pažymi, kad ieškinyje nėra nuosekliai išdėstomos aplinkybės, daugiausia remiamasi teismų nutartimis, tačiau kaip teisingai nurodė apygardos teismas, kad nors ieškovas ir prašo išreikalauti nurodytas civilines ir baudžiamąsias bylas, tačiau tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos ieškinio pateikimo metu pateikti bent pagrindines ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Iš ieškinio turinio matyti, kad neatskleistas jo faktinis pagrindas, neaptartos konkrečios aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl žalos priteisimo, neįvardyta, kokius būtent turtinius nuostolius reikalaujama kompensuoti, kokie neteisėti veiksmai buvo atlikti bei koks priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir atsiradusių neigiamų padarinių. Šiuo atveju ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko netikslumai yra aiškūs ieškinio turinio trūkumai, kurie turi būti pašalinti ieškinio priėmimo stadijoje, nes jų nepašalinus objektyviai užkertama galimybė gintis nuo pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovui terminą pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, patikslinti ieškinio faktinį pagrindą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad iš ieškinio turėtų būti pašalinti reikalavimai pripažinti Lietuvos Respublikos teismus ir atskirus jos teisėjus kriminaliniais nusikaltėliais, recidyvistais, vykdančiais neteisėtą ir nusikalstamą veiką, kadangi tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Atmesdamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apygardos teismo pozicija, kad ieškinyje naudojami įžeidžiantys teiginiai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų ir teisėjų atžvilgiu, taip pat aptariamų ieškinių reikalavimų formuluotės nesiderina su CK 1.137 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, todėl tokia nepagarba teismui negali būti toleruojama. Pritartina teismo išvadai, kad ieškovas turėtų iš ieškinio pašalinti teiginius, kuriais siekiama įžeisti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas ir teisėjus (CPK 115 str. 2 d.).

Apeliantas ieškinyje atsakovo Lietuvos Respublikos atstovais įvardino Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, Vilniaus apygardos teismą, Klaipėdos apygardos teismą, Kauno apygardos teismą, Panevėžio apygardos teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismą, taip pat atskirus minėtų teismų teisėjus. Pažymėtina, jog valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, priimto įgyvendinant minėtą CK nuostatą, 2 punktą atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, ir žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, yra įgaliota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Tinkamu atsakovu byloje dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo yra valstybė. Ir tik tuo atveju, jei toks ieškinys yra grindžiamas tyčiniais teisėjo ar teismo pareigūno veiksmais, teisėjas ar kitas teismo pareigūnas turėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, kadangi bylos baigtis galėtų turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos jų teisinei padėčiai, pavyzdžiui, tuo atveju, jei valstybė, atlyginusi ieškovui žalą, nukreiptų į teisėją ar kitą teismo pareigūną savo regresinį reikalavimą, esant jų tyčiniams veiksmams (CK 6.272 str. 4 d.). Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad minėti teismai bei jų teisėjai negali būti atsakovo – Lietuvos Respublikos atstovais byloje, todėl jie turi būti pašalinti iš ieškinio.

Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog ieškovas ieškinyje atsakovo atstovais įvardijo ir Vilniaus apygardos teismą bei šio teismo teisėjus, nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas ir (ar) buvo pažeistos ieškovo atskirajame skunde nurodytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ir CPK nuostatos. Skundžiamą nutartį priėmusio teismo ir teisėjos šališkumas bei suinteresuotumas atskirajame skunde siejami būtent su tuo, kad nutartį priėmė teismas (šio teismo teisėja), kuriam pareikštas ieškinys, o kitų aplinkybių dėl teismo (teisėjo) šališkumo atskirajame skunde nenurodoma. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme nustatyta teisėjų nušalinimo sprendimo tvarka (CPK 68 – 69 straipsniai), kuria, ištaisius ieškinio trūkumus ir teismui jį priėmus, ieškovas, manydamas, jog egzistuoja pagrindas bylą nagrinėjantį teisėją nušalinti, galės pasinaudoti. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, neturi įgalinimų spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Atskirojo skundo nagrinėjimo metu teismo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, todėl ieškovui nustatytinas naujas procesinis terminas teismo reikalavimams įvykdyti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2015 m. gegužės 28 d. (įskaitytinai) pašalinti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.