- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-03
- Bylos Nr.
- 2-639/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Kėdmonta“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Undoris“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko uždarosios akcinės bendrovės ,,Kėdmonta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-453-227/2009 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Undoris“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo iš skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Kėdmonta“ būtų priteistas įsiskolinimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB „Undoris“ 2009 m. balandžio 2 d. sumarinio proceso tvarka kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su pareiškimu, prašydamas priimti teismo įsakymą, kuriuo jo naudai iš skolininko UAB „Kėdmonta“ būtų priteista 108 471,50 Lt skola, 1 033,61 Lt delspinigių, 6 % metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 726 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 2). Kartu prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir pareikšto reikalavimo sumos ribose areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, nes skola didelė, skolininkas ilgą laiką vengė atsiskaityti, gali mėginti paslėpti turimą turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 3 nutartimi (b. l. 10) kreditoriaus prašymą patenkino ir areštavo skolininkui priklausančius nekilnojamuosius bei kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – skolininko banko sąskaitose esančias lėšas ir/ ar turtines teises už 118 505,11 Lt sumą, uždraudžiant skolininkui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su daiktais, išskyrus tuos, kurie būtini apsaugoti ir išlaikyti daiktus, o pinigines lėšas leidžiant naudoti mokėti privalomus įsipareigojimus darbuotojams, valstybės/ savivaldybės, socialinio draudimo biudžetams, taip pat atsiskaityti su kreditoriumi.
Šalies argumentai
Skolininkas UAB „Kėdmonta“ atskiruoju skundu (b. l. 15-18) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 nutartį. Atskirąjį skundą grindžia materialinių reikalavimų dydžio dėl kainos, atliktų darbų apimties nepagrįstumu, tačiau neatsisako apmokėti už faktiškai atliktus darbus už sutartą kainą, kai kreditorius pateiks teisingai užpildytus normatyvinius statybos dokumentus. Pvz., kreditorius 2008 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra USF Nr. 0000947 (b. l. 31) įrodo, jog užsakovas nėra skolingas rangovui 17 611,50 Lt. Teigia neturįs nekilnojamojo turto, o lėšų sąskaitoje areštas gali padaryti neproporcingai didelių nuostolių, ypač ekonominės krizės sąlygomis: skolininkas užsiima statybų verslu, reikia apyvartinių lėšų įsigyti medžiagų.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB „Undoris“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 37-38) su skundu nesutinka ir prašo Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 3 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog skolininkas skundu nepaneigė grėsmės, jog Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba iš viso likti neįvykdytas. Atvirkščiai, apeliantas pripažino, kad jokio nekilnojamojo turto neturi, o lėšas ketina panaudoti ūkinėje-komercinėje veikloje, t. y. ne atsiskaityti su kreditoriumi. Nors skolininkas neginčija 90 860 Lt skolos dalies ir garantiniu raštu įsipareigojo sumokėti ją kreditoriui iki 2009 m. gegužės 5 d., bet iš tikrųjų to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Panaikinti ar pakeisti ją, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.
CPK 144 straipsnio 1 dalis sako, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu turi teisę imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurių nesiėmus teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus bylos iniciatoriui, įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Pažymėtina, kad pats savaime teismo įsakymas dėl priteisimo, kuriuo būtų tik patvirtinamas kreditoriaus materialinių reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamos jo pažeistų subjektinių teisių ir/ ar teisėtų interesų gynybos, jeigu įsakymas nevykdomas. Esant realiam pavojui, kad kreditoriaus teisės, priverstinai vykdant teismo įsakymą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka galima išlaikyti skolininko turtinę būklę status quo, kas leistų kreditoriui tikėtis, jog teismo įsakymas tikrai bus įvykdytas.
Pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės (CPK 144 str. 1 d.). Šie faktiniai duomenys gali būti susiję su prievolės dydžiu, pobūdžiu (sutartinė, deliktinė atsakomybė), skolininko asmeniu (jo finansine padėtimi, ūkine-komercine veikla) ir kt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškimo suma objektyviai yra didelė arba kad didelė reikalavimo suma padidina teismo įsakymo neįvykdymo riziką, sudarydama pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog egzistuoja reali grėsmė, kad teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar iš viso likti neįvykdytas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė nepranešęs skolininkui (CPK 148 str. 1 d.). Kvestionuodamas žemesnės instancijos nutartį ir turėdamas galimybę būti išklausytas (lot. audiatur et altera pars), apeliantas turėjo teisę netaikant CPK 314 straipsnio apribojimų pateikti aukštesnės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių įsakymo neįvykdymo grėsmę, bet to nepadarė (CPK 178 str.). Taip pat akcentuotina, jog garantijos teisiniai santykiai (CK 6.90 str. 1 d.) pagal skolininko 2009 m. balandžio 6 d. išduotą garantinį raštą tarp bylos šalių nesusiklostė, nes negalima garantuoti už savo paties prievoles. Jei pagrindinis ir papildomas skolininkai sutampa prievolėje nuo pat jos pradžios, t. y. neįvykus juridiniam faktui, susijusiam su universaliu ar singuliariniu teisių perėmimu, vadinasi, prievolės ir nebuvo. Antra vertus, byloje nėra duomenų apie neginčijamos prievolės dalies – 90 860 Lt - įvykdymą iš skolininko pusės (CPK 439 str. 4 ir 7 d.).
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neturi pareigos vertinti materialinio reikalavimo pagrįstumo, juo labiau teismo įsakymo priėmimo atveju (CPK 437 str. 2 d. 4 p.). Bet ta apimtimi, kuria kreditoriaus materialiniai reikalavimai ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįsti, apeliantas galės reikalauti iš kreditoriaus nuostolių atlyginimo (CPK 147 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 nutartį palikti nepakeistą.