Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-385-493/2007

2007 m. birželio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Petrui Kulbiui, nuteistiesiems M. V., D. V., gynėjams advokatams Vytautui Gineikai ir Karinai Račkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1d. 180 str. 1d., ir nuteistas 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

D. V. pritaikius LR BK 93 str. 1d. 3p., už padarytą nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1d. 180 str. 1d., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir byla nutraukta. Vadovaujantis BK 82 str. 1d. 5p., jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant dirbti ir uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. ir D. V. nuteisti pagal LR BK 22 str. 1d. 180 str. 1d. už tai, kad jie, 2005-05-20 apie 15.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, Kaune, prie Laisvės al. ir Vilniaus g. sankryžos, apstojus ratu ir M. V. grasinant panaudoti fizinį smurtą nepilnamečio R. N. atžvilgiu, pasireiškusiu grasinimu sužaloti tyrimo nenustatytu daiktu, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – L. N. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3200“, 450 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir gynėjus, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą patenkinti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nekyla ginčo dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą fakto, tačiau ginčijamas plėšimą kvalifikuojančio požymio – peilio panaudojimo – buvimo faktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad pasikėsinimo padaryti plėšimą metu buvo panaudotas peilis. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. N. parodė, kad kaltinamasis M. V. įvykio metu iš kišenės išsitraukė sulenkiamą metaline nedažyta rankena peilį ir neatlenkęs jo geležtės pagrasino fiziniu smurtu, šių nukentėjusiojo parodymų dėl peilio panaudojimo tiesiogiai nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Byloje neginčijamas faktas, kad iškart po įvykio iš kito kaltinamojo – D. V. – buvo paimtas peilis, kuris buvo apžiūrėtas surašant apžiūros protokolą (b.l. 30-31), - tačiau šiuo peiliu nukentėjusiajam grasinta nebuvo. Šį faktą pripažįsta ir abu nuteistieji, ir prokuroras, ir nukentėjusysis. Tai reiškia, kad iš kaltinamojo D. V. paimtas peilis neturi teisinės reikšmės kaltinamųjų veikos kvalifikacijai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad šis iš D. V. paimtas peilis negali būti pripažintas daiktiniu įrodymu, nes gautas neteisėtu būdu. Byloje yra tik šio peilio apžiūros protokolas, tačiau nėra jokių procesinių dokumentų (kratos protokolo, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo ir pan.), kuriuose būtų užfiksuota, kokiu procesiniu veiksmu šis peilis atsirado byloje ir vėliau buvo apžiūrėtas. Toks peilis įvykio vietos apžiūros metu taip pat nebuvo rastas.

Nežiūrint to, tas peilis, kurį prieš nukentėjusįjį neva panaudojo M. V., taip pat nebuvo rastas, nebuvo apžiūrėtas, o apie jo egzistavimą galima daryti tik prielaidą. Kaltinamuosius iš karto po įvykio sulaikę policijos pareigūnai R. Č. ir V. K., apklausti liudytojais, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pas M. V. jokio peilio nerado, taip pat nepastebėjo, ar jis vedamas iš sulaikymo vietos į Centro PK pakeliui peilį išmetė. Pareigūnai peilį rado tik pas D. V. (b.l. 27, 29). Šiuos parodymus jie patvirtino ir teisme. Įtariamojo apklausos metu, nedalyvaujant advokatui, D. V. parodė, kad matė, kaip M. V. nukentėjusiajam į šoną buvo įrėmęs atlenktą peilį (b.l. 36). Vėlesnės įtariamojo apklausos metu, jau dalyvaujant advokatui, D. V. parodė, kad įvykio metu M. V. išsitraukė sulenkiamą peilį, tačiau nematė, ar buvo atlenkęs geležtę. Pareigūnams D. V. ir M. V. pristačius į Centro PK, peilis buvo rastas tik pas D. V.. Po kelių dienų M. V. pasakė D. V., kad, vedamas į Centro PK, peilį išmetė (b.l. 42). Pats M. V., dalyvaujant advokatui, apklaustas įtariamuoju, parodė, kad jokio peilio prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir nematė, kad jį būtų naudojęs D. V. (b.l. 72-73). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamuoju apklaustas D. V. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą, todėl jis neteisingai parodė, kad M. V. turėjo ir panaudojo peilį. Iš tikrųjų D. V. nematė, kad M. V. turėtų kokį nors peilį (b.l. 174). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamuoju apklaustas M. V. parodė, kad įvykio metu jis buvo išsitraukęs ir nukentėjusiajam grasino ne peiliu, bet geležinio kaustymo blizgančiu šukų dėklu su šukomis viduje, jokio peilio jis neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu apie šukų dėklą jis neparodė, nes manė, kad šukų dėklas neturi jokio ryšio su šia byla, jo sulaikymo metu policijos pareigūnai turėjo šį šukų dėklą matyti (b.l. 175). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. N. parodė, kad peilis, kuriuo M. V. jam grasino, buvo pilkos metalo spalvos, tačiau matė tik pusė peilio, nes peilio rankena buvo M. V. rankoje. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jam policijos pareigūnai davė rastą peilį atpažinti, tačiau tai nebuvo tas peilis, kuriuo jam grasino (b.l. 175-176). Liudytojas T. O. teisme parodė, kad nematė jokio peilio (b.l. 177).

Iš išdėstytų parodymų matyti, kad nukentėjusysis tiksliai nematė, ką M. V. turėjo rankoje. Nors nukentėjusiojo teigimu, tai buvo peilis, tačiau neatmetama suklydimo tikimybė. Nukentėjęs įvykio metu buvo jauno amžiaus (13 metų), dėl M. V. panaudotų grasinimų tuoj pat atiduoti mobilaus ryšio telefoną buvo išgąsčio būsenoje, o jo apibūdinto peilio išvaizda yra labai panaši M. V. apibūdintai šukų dėklo išvaizdai (abu daiktai pilkos spalvos metalinio paviršiaus, blizgantys, geležiniai ir pan.). Abejoti peilio pas M. V. buvimu verčia ir tos aplinkybės, kad joks peilis pas jį nebuvo rastas. Byloje nėra jokio protokolo, patvirtinančio procesinį veiksmą, kurio metu būtų konstatuota, kad pas M. V. būtų rastas peilis – byloje nėra M. V. asmens kratos atlikimą jo sulaikymo metu patvirtinančių procesinių dokumentų, nėra reikalaujamų pateikti daiktų protokolo ir pan. Be to, nors įvykis buvo dienos metu (apie 15.30 val.), tačiau įvykio vietos apžiūros protokole nebuvo užfiksuota jokių duomenų apie peilio radimą. Tuo atmetama kaip nepagrįsta versija, kad M. V., sulaikytas ir policijos pareigūnų vedamas iš įvykio vietos į Centro PK, galėjo pakeliui peilį išmesti. To nepastebėjo ir tai paneigė kaltinamuosius sulaikę policijos pareigūnai. Įtariamojo D. V. apklausos metu užfiksuoti jo parodymai apie tai, kad po kelių dienų jam M. V. prisipažino pakeliui į Centro PK išmetęs peilį, vertintini kritiškai, nes neatmetama pareigūnų psichologinio spaudimo duoti tokius parodymus galimybė. Be to, ši įtariamojo D. V. apklausa yra niekinė, jos metu duoti parodymai nėra ir negali būti laikomi įrodymais, nes jos metu buvo pažeista teisė į gynybą, kadangi apklausos metu nedalyvavo gynėjas, o pagal BPK 51 str. 1d. 1p. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. Kitos D. V. įtariamojo apklausos metu, jau dalyvaujant gynėjui, išsakyta versija jo paties buvo paneigta teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendį galima grįsti tik tais proceso dalyvių parodymais, kurie buvo duoti ir išklausyti teisiamajame posėdyje. Jame D. V. teigė, kad jokio peilio pas M. V. nematė. Tai sutampa su kaltinamojo M. V. parodymais, kad jis fiziniu susidorojimu grasino ne peiliu, o šukų dėklu. Vyr. prokuroro pavaduotojo apeliaciniame skunde nurodyti peilio panaudojimo faktą patvirtinantys kiti duomenys – policijos pareigūnų liudytojų R. Č. ir V. K., nukentėjusiojo tėvo L. N. parodymai apie tai, kad nukentėjęs R. N. jiems po įvykio sakė, jog jam buvo garsinta peiliu – vertintini tik kaip netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai, kuriais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ 3.1.8. punktą ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Tokių neginčijamų ir tiesiogiai kaltinamųjų D. V. ir M. V. kaltę dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą panaudojant peilį patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Apie peilio panaudojimą galima daryti tik prielaidą, bet ne kategorišką išvadą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kaltinamųjų veiką perkvalifikavo į lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.