Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-3490-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-10-28
Bylos Nr.: A-146-3490-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03134-2010-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: G. M.
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai: Rostislavas Polubiankas

Kategorijos

16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
70.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-3490/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03134-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8; 70.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

Sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rostislavui Polubianko,atsakovo atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, atlyginimo priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 22-24, 142-144), ir prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-43 „Dėl tarnybos eigos“ 7 punktą (toliau – ir Įsakymas Nr. 10-TE-43) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

2) grąžinti jį į vidaus tarnybą, t. y. į eitas iki neteisėto atleidimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio pareigas;

3) priteisti iš atsakovo atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl nušalinimo nuo pareigų ikiteisminio tyrimo metu nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2009 m. kovo 22 d. įskaitytinai;

4) priteisti iš atsakovo atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

5) įpareigoti atsakovą įskaityti į jo vidaus tarnybos stažą priverstinės pravaikštos laikotarpius dėl laikinojo nušalinimo nuo pareigų ikiteisminio tyrimo metu nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2009 m. kovo 22 d. įskaitytinai bei nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu teismas manys, kad šis terminas buvo praleistas.

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje jis buvo įtariamas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalyje. 2009 m. spalio 28 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Šį nuosprendį Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi panaikino 2009 m. spalio 28 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį bei 2010 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, kadangi nustatė, kad G. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. spalio 8 d. jis kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK viršininką, prašydamas grąžinti jį į tarnybą, į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio pareigas. 2010 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apskrities VPK l. e. p. viršininkas priėmė sprendimą Nr. 10-S-18866, kuriuo atsisakė grąžinti į anksčiau eitas pareigas, motyvuojant tuo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnį atleistą pareigūną į pareigas turi grąžinti teismas.

Pareiškėjas teigė nesutinkantis su tokia atsakovo pozicija, kadangi pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnį viena iš būtinų sąlygų neteisėtai atleisto pareigūno teisei būti grąžintam į vidaus tarnybą yra teismo sprendimas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą. Vilniaus apskrities VPK 2010 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 10-TE-43 „Dėl tarnybos eigos“ yra individualus teisės aktas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 14 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 9, 10 d.), kurio 7 punkte išreikštas teisės normų taikymo rezultatas – atleidimas iš vidaus tarnybos, užkerta jam kelią būti gražintam į vidaus tarnybą. Atsakovas skundžiamame įsakyme dėl atleidimo iš tarnybos nurodė tik vieną pagrindą – Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą). Kitų pagrindų, tarp jų ir pareigūno vardo pažeminimo, nenurodė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pripažino jį nekaltu, t. y. konstatavo, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis sukėlė teisines pasekmes dėl Vilniaus apskrities VPK 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-43 pripažinimo neteisėtu, kadangi išnyko šiame įsakyme nurodytas atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjas akcentavo, kad jis nėra nuteistas už jokį tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, todėl atsakovo įsakymas, užkertantis jam kelią būti grąžintam į vidaus tarnybą, turėtų būti panaikintas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamame įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, tuo yra pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskundimo galimybės ir terminų neišaiškinimas gali būti vertinama kaip svarbi priežastis, pateisinanti skundo padavimo termino praleidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-358/2007). Be to, pažymėjo, kad skundžiamu įsakymu jis yra atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2010 m. sausio 28 d., nors įsakymas priimtas ir pasirašytas 2010 m. sausio 29 d.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, byla dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo turėtų būti nutraukta, nes pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą ir jo patikslinimą (I t., b. l. 28-30, 154-157) bei atsakovo atstovė nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdyje (I t., b. l. 161-164) paaiškino, jog 2010 m. spalio 11 d. pareiškėjas su prašymu (reg. Nr. 10-AP-973) kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas grąžinti jį į anksčiau užimtas pareigas. 2010 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 10-S-18866 Vilniaus apskrities VPK informavo pareiškėją apie tai, kad grąžinimas į pareigas vykdomas 2003 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-384 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka, kuri taikoma tik Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio atveju, kai teismas grąžina neteisėtai atleistą pareigūną į vidaus tarnybą. Pareiškėjas dėl 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-43 7 punkto panaikinimo kreipėsi į teismą tik 2011 m. kovo 18 d., t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreipimosi į teismą senaties terminą (daugiau nei po vienerių metų nuo šio įsakymo priėmimo dienos ir daugiau nei po penkių su puse mėnesių nuo naujų aplinkybių paaiškėjimo dienos). Pareiškėjas savo skunde prašė atnaujinti kreipimosi į teismą terminą, tačiau nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą procedūrų paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-389/2010) nėra konstatuota, kad G. M. nepadarė nusikalstamos veikos, o tik konstatuota, kad jis nepadarė jam inkriminuotos veikos, t. y. savavaldžiavimo, bet galimai padarė BK 148 straipsnyje numatytą veiką. Atsižvelgdamas į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis nustato, jog teismas, konstatavęs neteisėto atleidimo faktą, gali grąžinti atleistą pareigūną į pareigas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi G. M. atleidimas nebuvo pripažintas neteisėtu, atsakovas mano, kad paminėta nutartis negali būti laikoma Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnyje įvardytu pagrindu grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą. Todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta grįžti į vidaus tarnybą 2003 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 1V-384 „Dėl grąžinimo į vidaus tarnybą taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas šia tvarka nepasinaudojo.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. sausio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-51 (toliau – ir TP išvada) nurodyta, jog G. M. pažemino policijos pareigūno vardą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neneigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, o tik remiasi 2010 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi dėl bylos nutraukimo esant konkretaus nusikaltimo netinkamam jo kvalifikavimui.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką atsakovas laikėsi pozicijos, kad reikalavimas išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ikiteisminio tyrimo metu kyla dėl nuteisimo 2009 m. spalio 28 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo ir 2010 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimis bei šių bylų nagrinėjimo proceso metu priimtų sprendimų, o tai atitinka žalos sąvoką, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje. Todėl mano, kad byla dėl tokių reikalavimų yra žinybinga bendros kompetencijos teismams (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis Nr. T-2008-11; 2008 m. birželio 9 d. nutartis Nr. T-2008-06; 2007 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. T-2007-05; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. T-2005-77).

Atsakovo nuomone, G. M. buvo atleistas teisėtai. Jis neabejotinai sulaužė policijos pareigūno priesaiką ir pažemino policijos pareigūno vardą, todėl negalėjo ir negali būti grąžintas į pareigas bei negali atlikti pareigūno funkcijų. Reikalavimas apmokėti už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. sausio 28 d., kai pats pareiškėjas kreipėsi dėl grąžinimo į tarnybą tik 2010 m. spalio 8 d., prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nesusijęs su Vilniaus apskrities VPK sprendimais ir nelaikytinas priverstine pravaikšta. Mano, kad, jeigu pareiškėjui kilo kokia nors žala, ji sietina su teismų sprendimais, jų teisėtumu ir pagrįstumu, o ne su tarnybos santykiais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (I t., b. l. 177-181) pareiškėjo G. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2010 m. sausio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 10-TE-43 „Dėl tarnybos eigos“, kurio 7 punktu nuo 2010 m. sausio 28 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi bei remdamasis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartimi (I t., b. l. 4, 48-50).

Pareiškėjas 2011 m. kovo 23 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl minėto įsakymo 7 punkto panaikinimo, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, jei teismas manys, kad jis praleistas. Prašymą motyvavo tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutartį, kuria baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė, todėl jis 2010 m. spalio 8 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti į eitas pareigas; atsakovas 2010 m. lapkričio 3 dienos sprendimu Nr. 10-S-18866 šio prašymo netenkino, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą (I t., b. l. 1, 5-7, 8-9). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti, laikydamas, kad pareiškėjas praleido šį terminą dėl pateisinamų priežasčių (I t., b. l. 146).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui terminus. Pažymėjo, kad specialaus teisės akto, kuris nustatytų šioje byloje ginčijamo įsakymo apskundimo tvarką, nėra, todėl teikiant skundą administraciniam teismui turėjo būti vadovaujamasi ABTĮ 33 straipsnio nuostatomis.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su patikslintu skundu dėl atsakovo 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-43 7 punkto panaikinimo kreipėsi į teismą tik 2011 m. kovo 23 d. (I t., b. l. 142-144), t. y. daugiau nei po vienerių metų nuo įsakymo priėmimo dienos ir daugiau nei po penkių su puse mėnesių nuo naujų aplinkybių paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas nurodė, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 34 straipsnis. Pagal šį teisinį reguliavimą svarbių priežasčių buvimas yra būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti. Paprastai svarbiomis priežastimis laikomos aplinkybės, kurios faktiškai apsunkino ar apribojo pareiškėjo galimybes pasinaudoti savo teisėmis, kai nenustatoma pareiškėjo nerūpestingumo ar aplaidumo, susijusio su termino praleidimu.

Atsiliepimas

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, taip pat įvertinęs atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo praleisto termino kreiptis į teismą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė argumentų, kurie galėtų būti pakankamu pagrindu pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, sužinojęs, jog yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos, turėjo galimybę paduoti skundą dėl įsakymo panaikinimo per įstatymo nustatytą terminą, tačiau to nepadarė. Aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas tokios galimybės neturėjo ar ji neteisėtai buvo apribota, nėra. Aplinkybės, kad pareiškėjas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į praleisto termino skundui paduoti trukmę, negali būti pripažintos svarbiomis tokio termino praleidimo priežastimis.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo negali būti tenkinamas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti kiti pareiškėjo skundo reikalavimai, kurie yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti skundžiamo įsakymo 7 punktą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos. Nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su ginčo išsprendimu iš esmės.

III.

Pareiškėjas G. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 186-187) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas bei netinkamai jas pritaikė ir išaiškino. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, sprendime privalėjo motyvuotai pasisakyti dėl visų patikslinto skundo reikalavimų.

2. Teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atnaujino terminą skundui dėl Vilniaus apskrities VPK 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 10-TE-43 „Dėl tarnybos eigos“ 7 punkto panaikinimo paduoti ir priėmė patikslintą skundą (ABTĮ 34 str., 37 str.1 d.). Atnaujinęs skundo padavimo terminą ir priėmęs patikslintą skundą, teismas nagrinėjo bylą iš esmės (ABTĮ 34 str. 4 d.), todėl privalėjo priimti motyvuotą sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Apelianto nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3) nurodo tuo pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjas 2011 m. kovo 23 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame iš esmės atsirado nauji reikalavimai, nesusiję su pirminiame skunde išdėstytais reikalavimais, turintys savarankiškus kreipimosi į teismą (apskundimo) terminus. Teismas, siekdamas įvertinti termino praleidimo priežastis bei gauti atsakovo poziciją šiuo klausimu, priėmė patikslintą skundą. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas atitinka teismų praktiką , todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekė iškelti administracinį ginčą dėl jo grąžinimo į tarnybą ir atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, laikydamasi ir šių įstatymo reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas padavė pirminį prašymą, kuriame neginčijo jokio administracinio akto, o tik prašė grąžinti į tarnybą ir priteisti atitinkamas išmokas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 16 d., po to pakartotinai 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimis nustatė pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti, nes jo pateikti skundi neatitiko įstatymo reikalavimų. Šalindamas skundo trūkumus, pareiškėjas 2010 m. gruodžio 20 d. patikslintame skunde pateikė reikalavimus panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. lapkričio 3 d. atsisakymą Nr.10-S-18866 dėl grąžinimo į tarnybą ir grąžinti jį į tarnybą bei priteisti iš atsakovo atlyginimą už priverstinę pravaikštą, taip pat įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą priverstinės pravaikštos laikotarpį. Šį patikslintą pareiškėjo skundą teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti (I t., b.l. 22-24,26). 2011 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo 2011 m. kovo 18 d. patikslintas skundas, kuriame jis iš dalies pakeitė savo 2010 m. gruodžio 20 d. patikslinto skundo reikalavimus, t.y. vietoj reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. lapkričio 3 d. atsisakymą Nr.10-S-18866 grąžinti į tarnybą, pareiškė naują reikalavimą – prašė panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punktą, kuriuo buvo atleistas iš tarnybos nuo 2010 m. sausio 28 d. vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti pareigų) (I t., b.l.142-144). Be to, 2011 m. kovo 18 d. patikslintame skunde pareiškėjas prašė atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 dalies panaikinimo.

ABTĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato, kad prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. ABTĮ 34 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi rašytinio proceso tvarka išspendė pareiškėjo 2011 m. kovo 18 d. prašymą dėl termino paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43. Konstatavęs, kad terminą paduoti skundą dėl šio individualaus administracinio akto pareiškėjas praleido dėl pateisinamų priežasčių, teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atnaujino praleistą skundo padavimo terminą ir priėmė pareiškėjo 2011 m. kovo 18 d. patikslintą skundą (I t., b.l.146).

Dėl pareiškėjo paskutinį kartą (2011 m. kovo 18 d.) patikslintame skunde išdėstytų reikalavimų tarpusavio ryšio, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindiniu (esminiu) reikalavimu laikytinas reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punktą. Kiti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai (dėl grąžinimo į tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo, priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą) yra išvestiniai iš pirmojo ir buvo pareikšti anksčiau. Vadinasi teismui nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo 2011 m. kovo 18 d patikslintą skundą, lemiama reikšmė tenka pagrindinio skundo reikalavimo pagrįstumo išsprendimui.

ABTĮ 34 straipsnio 4 dalies nuostata, kad atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės, be kita ko, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nutartį atnaujinti terminą skundui paduoti ir priėmęs skundą, negali pakartotinai nagrinėti klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Atitinkamais atvejais byla gali būti išspręsta taikant ABTĮ 101 straipsnio (bylos nutraukimo pagrindai) ar 103 straipsnio (skundo palikimas nenagrinėto) nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 34 str.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 5 d. ir 2011 m. gegužės 16 d. posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teismas posėdžiuose dalyvaujant bylos proceso šalims išnagrinėjo bylą iš esmės (ABTĮ 82 str.), tačiau 2011 m. gegužės 26 d. sprendime nepagrįstai iš naujo sprendė klausimą dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 dalies panaikinimo, nes šis klausimas jau buvo išspręstas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi (terminas atnaujintas, skundas priimtas). 2011 m. gegužės 26 d. sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl praleisto termino paduoti skundą Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 yra priešingai, nė buvo nurodyta 2011 m. kovo 31 d. nutartyje, t.y., kad pareiškėjas terminą paduoti skundą dėl šio įsakymo praleido be svarbių priežasčių. Tai konstatavęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl minėto įsakymo 7 punkto panaikinimo negali būti tenkinamas, o nepatenkinus šio reikalavimo negali būti tenkinami ir visi kiti (išvestiniai) pareiškėjo skundo reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad nustačius šias aplinkybes, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl ginčo esmės neturi būti nagrinėjami. Teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodyti atvejai, kurie yra besąlyginiai teismo sprendimo panaikinimo pagrindai. Taigi tikrinant bylą apeliacine tvarka (ABTĮ 136 str.) turi būti nustatyta, ar nagrinėjamu atveju procesinės teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio, kad dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

ABTĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato, kad dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Taigi galiojantis Administracinių bylų teisenos įstatymas dėl teismo nutarties, kuria teismas atsisako atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, suteikia teisę paduoti atskirąjį skundą tik pareiškėjui, tačiau nesuteikia teisės priešingai bylos šaliai paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria teismas patenkina pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino paduoti skundą atnaujinimo ir šį terminą atnaujina. Esant minėtam teisiniam reguliavimui Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad termino paduoti skundą atnaujinimo pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimas yra galimas apeliacinės instancijos teisme kartu su pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo byla išspręsta iš esmės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimu (ABTĮ 136 str.). Todėl teisėjų kolegija apeliacine tvarka tikrindama bylą, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju patikrina ir tai, ar pareiškėjas pateikė į bylą įrodymų, jog terminą paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 dalies panaikinimo praleido dėl svarbių priežasčių.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios.

Pareiškėjas 2011 m. kovo 18 d. patikslintame skunde, pirmiausia pareiškė, kad procedūros dėl grąžinimo į tarnybą pradžią jis pradėjo nepraleidęs vieno mėnesio termino nuo tos dienos, kai sužinojo apie aplinkybę, jog gali būti grąžintas į tarnybą. Tokia aplinkybe pareiškėjas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Atsižvelgdamas į šios nutarties priėmimo faktą, pareiškėjas akcentavo, kad 2010 m. spalio 8 d., t.y. per mėnesį, kreipėsi į atsakovą dėl grąžinimo į tarnybą. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas teigė manantis, kad jis nepraleido termino paduoti skundą dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 dalies panaikinimo, o jei teismas manytų kitaip, prašė atnaujinti skundo padavimo terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nurodė vienintelę aplinkybę, kad atsakovo 2010 m. sausio 29 d. įsakyme Nr.10-TE-43 neišaiškinta jo apskundimo tvarka. Ši aplinkybė negali būti pagrindas pripažinti, kad terminas paduoti skundą praleistas dėl svarbių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas iki atleidimo iš tarnybos buvo policijos pareigūnas.Taigi galimybė paduoti skundą nesutinkant su administraciniu aktu dėl atleidimo iš tarnybos pareiškėjui turėjo būti žinoma pagal jo užimtas pareigas. Individualūs administraciniai aktai dėl statutinio valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos remiantis Vidaus tarnybos statute numatytais pagrindais yra skundžiami tiesiogiai teismui. Vidaus tarnybos statutas nereikalauja, kad ginčijant individualų administracinį aktą dėl atleidimo iš tarnybos prieš kreipdamasis į teismą pareigūnas dar turėtų kreiptis į darbdavį. Kad pareiškėjas kreipimosi į teismą momentą pasirinko po to, kai buvo priimta minėta Aukščiausiojo Teismo nutartis, tai yra subjektyvi aplinkybė, kuri priklausė nuo pareiškėjo valios.

Atsižvelgdama į nagrinėjimo ginčo ypatumus (kaip pažymėta pirmiau, prieš paduodamas paskutinį (2011 m. kovo 18 d.) patikslintą skundą, pareiškėjas buvo padavęs teismui tris skundus, kuriose prašė grąžinti į tarnybą, tačiau neskundė 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43. Nuo šio įsakymo priėmimo iki pirmojo skundo teismui šioje byloje padavimo praėjo beveik 10 mėnesių, iki paskutinio patikslinto skundo, kuriame pareiškė reikalavimą dėl šio įsakymo dalies panaikinimo – beveik 14 mėnesių. Net ir skaičiuojant nuo pareiškėjo nurodytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties priėmimo), pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl minėto įsakymo panaikinimo, praėjus beveik 6 mėnesiams. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakovui priėmus 2010 m. sausio 29 d. įsakymą Nr.10-TE-43, pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą per ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, taip pat nepateikė įrodymų, kad iki 2011 m. kovo 18 d. buvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir buvo reali kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl minėto įsakymo panaikinimo.

Dėl ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pareiškėjo prašymu teismo gali būti atnaujintas, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, teisėjų kolegija pažymi, kad termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių samprata suponuoja atitinkamų aplinkybių, dėl kurių laiku nebuvo kreipiamasi į teismą, buvimą įstatymo nustatyto termino eigoje. Tai reiškia, kad aplinkybės, kurių objektyviai nebuvo prašomo atnaujinti termino eigoje, nėra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl šio termino atnaujinimo, ir kad tokios aplinkybės neturi jokios reikšmės, sprendžiant praleisto termino priežasčių svarbumo klausimą. Taigi pareiškėjo nurodyta faktinė aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu, sprendžiant dėl termino paduoti skundą praleidimo nėra reikšminga.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) ir remdamasis minėtais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas terminą paduoti skundą dėl atsakovo 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 dalies panaikinimo praleido dėl svarbių priežasčių. Nors pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendime dėl termino paduoti skundą atnaujinimo pasisakė pažeisdamas procesinės teisės normas, tačiau šiuo klausimu, priešingai nė 2011 m.kovo 31 d. nutartyje, faktines aplinkybes vertino teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido be svarbių priežasčių. ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus. Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punkto panaikinimo buvo priimtas praleidus nustatytą terminą ir jį atnaujinti pagrindo nėra, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 str. 6 p.).

Atarti procesinės teisės normų netinkamo taikymo atvejai nėra tokio pobūdžio, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė neteisingai. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį nenustatyta, o aplinkybių, išvardytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, nėra.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad kiti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai (t.y. dėl grąžinimo į tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo, priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą) yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti atsakovo 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punktą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos. Administracinės bylos nutraukimas dėl pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo daro teisiškai beprasmį kitų (išvestinių) reikalavimų nagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas ne visiškai teisingai nurodo baudžiamosios bylos nutraukimo motyvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas panaikino 2009 m. spalio 28 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį bei 2010 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, kadangi nustatė, jog G. M. veika, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas) buvo kvalifikuota neteisingai, veikos perkvalifikavimas kasacinėje instancijoje negalimas, o bylos pakartotinis nagrinėjimas apeliacine tvarka yra negalimas (saistomas nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų), todėl yra galimas tik vienas procesinis sprendimas - baudžiamosios bylos nutraukimas. Tai nėra tapatu išteisinamajam nuosprendžiui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo piniginio pobūdžio reikalavimai atsakovui buvo suformuluoti prašant priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau iš pareiškėjo pozicijos matyti, kad jis šiuos reikalavimus sieja su ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje atlikimu ir baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais sprendimais iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi jo atžvilgiu nutraukė baudžiamąją bylą. Jei asmeniui padaroma žala dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, jos atlyginimo klausimai gali būti sprendžiami vadovaujantis CK 6.272 straipsnio nuostatomis, tačiau tokio pobūdžio ginčų dėl žalos atlyginimo sprendimas administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas. Administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ( CK 6. 271 str.). Tokio reikalavimo pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, tačiau teisėjų kolegija pakoreguoja tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punkto panaikinimo ir bylą šioje dalyje nutraukia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti. Bylą dalyje dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. sausio 29 d. įsakymo Nr.10-TE-43 7 punkto panaikinimo nutraukti.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas