Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pamariukas“ skundą atsakovei Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 8 d. priėmė pareiškėjos UAB „Pamariukas“ (toliau – ir pareiškėja) skundą, kuriame pareiškėja prašo: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 21R-367 (AG-45/06-2019) (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ir atsakovė) 2018 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (4)-V3-1688(7.21) (toliau – ir Tarnybos Raštas); 3) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. 18-11-04 „Dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai ataskaitos derinimo“.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą dėl sprendimo panaikinimo palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 2018 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 18-11-04 „Dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos derinimo“ pateikė Tarnybai PAV ataskaitą (el. b. l. 8–10). Tarnyba Raštu nepritarė pareiškėjos pateiktai PAV ataskaitai (Komisijos byla, el. b. l. 17). Tarnyba Rašte nurodė, kad planuojama ūkinė veikla nėra ypatingos svarbos visuomenės interesas, nesusijusi su žmonių sveikata, viešuoju saugumu ar su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis (aplinkos komponentų išsaugojimu), todėl leidimas kasti durpes ir dėl to sunaikinti prioritetinę Europos Bendrijos svarbos buveinę sąlygotų Europos teisės, t. y. Buveinių direktyvos reikalavimų pažeidimą (el. b. l. 17). Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Raštu dėl jo teisėtumo, teikė skundą Komisijai (Komisijos byla, b. l. 1–5). Komisija Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (el. b. l. 10–16). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Rašto ir Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja skunde iš esmės teigia, kad Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jame nėra pateikti jo priėmimo motyvai.

Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog poveikio aplinkai vertinimo objektas yra planuojama ūkinė veikla, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai. Poveikio aplinkai vertinimo tikslai – nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, socialinei ekonominei aplinkai ir materialinėms vertybėms, nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai, sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir kitiems išvardytiems aplinkos komponentams arba šio poveikio išvengti, o taip pat nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje (Įstatymo 4 straipsnis).

Įstatymo 4 straipsnyje nustatyti poveikio aplinkai vertinimo tikslai: 1) nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį šiems aplinkos elementams: dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, ypatingą dėmesį skiriant Europos Bendrijos svarbos rūšims ir natūralioms buveinėms, taip pat kitoms pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymą saugomoms rūšims, materialinėms vertybėms, nekilnojamosioms kultūros vertybėms ir šių elementų tarpusavio sąveikai; 2) nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos sukeliamų biologinių, cheminių ir fizikinių veiksnių poveikį visuomenės sveikatai, taip pat aplinkos elementų ir visuomenės sveikatos tarpusavio sąveikai; 3) nustatyti galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį šio straipsnio 1 punkte nurodytiems aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai dėl planuojamos ūkinės veiklos pažeidžiamumo rizikos dėl ekstremaliųjų įvykių ir (ar) galimų ekstremaliųjų situacijų; 4) nustatyti priemones, kurių numatoma imtis siekiant išvengti numatomo reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai, jį sumažinti ar, jeigu įmanoma, jį kompensuoti; 5) nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį, vietą ir (ar) poveikį aplinkai, atitinka aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, gaisrinės ir civilinės saugos teisės aktų reikalavimus.

Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyva 2011/92/ES (toliau – ir Direktyva) dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo nustato reikalavimus poveikio aplinkai vertinimui. Vertinant, ar planuojama ūkinė veikla gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai, atsakingoms institucijoms turi būti pateikta informacija, kurioje, be kita ko, turėtų būti aprašytas tiesioginis poveikis, taip pat bet koks kompleksinis daromas poveikis (Direktyvos IV priedas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje išaiškinta kompleksinio daromo poveikio aplinkai įvertinimo reikšmė sprendžiant dėl planuojamos ūkinės veiklos teritorijoje galimumo. ESTT praktikoje konstatuota, kad, vertinant poveikį aplinkai, turi būti, be kita ko, nustatytas, apibūdintas ir įvertintas tiesioginis projekto poveikis, į šį vertinimą taip pat turi būti įtraukta analizė dėl kompleksinio poveikio aplinkai, kurį gali sukelti šis projektas, vertinamas kartu su kitais projektais, jeigu tokia analizė būtina siekiant užtikrinti, kad vertinant bus išnagrinėtos visos reikšmingos šio projekto pasekmės aplinkai (ESTT 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje Nr. C?404/09 Europos Komisija prieš Ispaniją 80 punktas).

Teismas, įvertinęs Įstatymo, Direktyvos, Taršos direktyvos ir Metodinių nurodymų nuostatas, ESTT ir LVAT praktiką, vertina, kad Tarnyba, priimdama sprendimą dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos derinimo, privalo atsižvelgti į planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateiktą informaciją apie vietą, kurioje numatoma, planuojama ūkinė veikla, bei informaciją, apibūdinančią planuojamą ūkinę veiklą, taip pat išanalizuoti ir įvertinti minėtą informaciją bei kitus veiksnius, kurie gali daryti įtaką planuojamos ūkinės veiklos galimumui, kiek tai susiję su Įstatymo 4 straipsnyje nustatytais poveikio aplinkai vertinimo tikslais. Teismas pažymi, kad, vertinant poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, svarbu įvertinti ataskaitoje pateiktus duomenis dėl planuojamos ūkinės veiklos masto, pobūdžio bei vietos ypatumų.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja teikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai 2015 m. birželio 15 d. raštą, kuriame prašė išaiškinti: 1) ar eksploatuojamas durpynas ir jo šiaurinėje dalyje esantis 42,23 ha sklypas neturėtų būtų išskirtas iš „Natūra 2000“ teritorijos; 2) ar 1998 m. susitarimas dėl durpių gavybos atsisakymo konkrečiuose gavybos plotuose (10 ir 9A laukuose) gamtosaugos tikslais gali būti laikomas kompensacine priemone, kurios reikalaujama pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnį ir Saugomų teritorijų įstatymo 24¹ straipsnio nuostatas (Komisijos byla, b. l. 16, 17). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija teikė Europos Komisijos Aplinkos generaliniam direktoratui 2017 m. vasario 24 d. raštą Nr. (12-6)-D8-1460, kuriame prašė pateikti nuomonę dėl pareiškėjos ketinamos vykdyti veiklos (Komisijos byla, b. l. 19–21). Europos Komisijos Aplinkos generalinis direktoratas Aplinkos ministerijai pateikė 2017 m. balandžio 21 d. raštą Nr. CP /fl Ares (2017) 2055365, kuriame nurodė, kad kompetentingos institucijos gali sutikti su planu arba projektu tik įsitikinusios, jog jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisumo (Komisijos byla, b. l. 24, 25). Teismas pažymi, kad, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Tarnyba yra atsakinga institucija, kuri priima sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos ataskaitos derinimo. Esant šioms aplinkybėms, būtent Tarnybai tenka pareiga priimti galutinį ir motyvuotą sprendimą dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Minėtame 2011 m. birželio 27 d. sprendime Nr. A556-336/2011 LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Viešojo administravimo 8 straipsnyje nustatytas tinkamas individualaus administracinio akto motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Iš LVAT praktikos matyti, kad neretai faktinės aplinkybės individualiame administraciniame akte apskritai nenurodomos (LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-35/2012). Tačiau, kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012). Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (LVAT 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA1652–662/2015). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602–658/2013).

Teismas, įvertinęs ginčijamo Tarnybos Rašto turinį, pažymi, kad iš jo turinio nėra aišku, kokiomis teisės aktų nuostatomis Tarnyba remiasi priimdama sprendimą dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos derinimo. Tarnybos Rašte nėra pateikta sisteminė planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos išvada. Tarnybos Rašte nurodyta, kad Žemės sklypas yra prioritetinės Europos Bendrijos svarbos buveinė. Teismas pažymi, kad dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Tarnyba Rašte nurodė, kad, vykdant planuojamą ūkinę veiklą, ši buveinė būtų sunaikinta. Teismas pažymi, kad Tarnybos Rašte nėra pateikti jokie šią aplinkybę pagrindžiantys argumentai. Administraciniam teismui nėra priskirti viešojo administravimo subjektui suteikti įgaliojimai, todėl teismas negali spręsti dėl to, ar ūkinės veiklos vykdymas sąlygotų buveinės sunaikinimą. Tokio pobūdžio argumentai turi būti pateikti sprendime dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos derinimo. Rašte taip pat nurodoma, kad planuojama ūkinė veikla nėra ypatingos svarbos visuomenės interesas, nesusijusi su žmonių sveikata, viešuoju saugumu ar su labai svarbiomis aplinkai palankiomis pasekmėmis. Teismas pažymi, kad šie Tarnybos nurodyti kriterijai yra deklaratyviai išvardinti, tačiau nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų Tarnybos išvadas. Teismas pažymi, kad iš Rašto turinio nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, Rašte nėra pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados dėl pareiškėjos pateiktos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos turinio. Rašte remiamasi vienu teisės aktu, t. y. Rašte nurodoma Buveinių direktyva, tačiau nėra nurodoma, kokios Buveinių direktyvos nuostatos yra taikomos, nėra nurodomi jokie nacionaliniai teisės aktai, kurių taikymas šiuo atžvilgiu sukeltų pareiškėjai teisines pasekmes. Teismas pažymi, kad Rašte taip pat nenurodomi jokie kiti individualūs administraciniai aktai, kuriais Tarnyba remtųsi priimdama ginčijamą Raštą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Rašto faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir suformuota teismų praktika, yra pagrindas pripažinti Raštą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas konstatuoti, kad Komisija Sprendime nepagrįstai sprendė, kad Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, tenkinami ir išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai – panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. 18-11-04 „Dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai ataskaitos derinimo“.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė turi diskrecijos teisę spręsti dėl pareiškėjos pateiktos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos derinimo, tačiau teismui nustačius, kad Raštas yra nemotyvuotas, jis naikintinas. Minėta teismo išvada nereiškia, kad Tarnyba, iš naujo spręsdama dėl planuojamos ūkinės veiklos ataskaitos derinimo, neturi teisės priimti tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjai sukelianti sprendimą. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame netinkamai išdėstyti jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

Pareiškėja pateikė teismui 2019 m. liepos 16 d. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. l. 27, 28). Pareiškėja prašyme nurodė, kad patyrė 762,30 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundas teismo sprendimu tenkintas, todėl pareiškėja turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikiama teisė reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio.

Teiktų teisinių paslaugų metu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Pareiškėja teismui pateikė AB „Swedbank“ banko 2019 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad pareiškėja už jai suteiktas teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai „Greenlex“ sumokėjo 762,30 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2. papunktį už skundo paruošimą ir pateikimą taikomas 2,5 koeficientas. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1262,7 Eur. Maksimali pareiškėjo prašoma priteisti 762,30 Eur dydžio suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijoje nustatytų dydžių, todėl gali būti priteisiama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pamariukas“ skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (4)-V3-1688(7.21).

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 21R-367 (AG-45/06-2019).

Įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pamariukas“ 2018 m. lapkričio 30 d. prašymą Nr. 18-11-04 „Dėl Šilutės rajono Aukštumalos durpių telkinio dalies naudojimo poveikio aplinkai ataskaitos derinimo“.

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pamariukas“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinti.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Pamariukas“ iš atsakovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 762,30 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt du eurus ir trisdešimt euro centų) su bylos nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.