- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- Ik-764-426/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00659-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose. Nuo 2009 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais 3m × 6m ploto ir penkiems asmenims apgyvendinti pritaikytoje užrakinamoje kameroje, nors pats dėl plaučių ligos yra nerūkantis. Pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, tačiau į pareiškėjo prašymus atsižvelgta nebuvo. Todėl pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), prašydamas sudaryti tinkamas bausmės atlikimo sąlygas ir laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų. Kalėjimų departamentas 2010 m. balandžio 7 d. persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus pataisos namams, reikalaudamas apie sprendimą informuoti Kalėjimų departamentą. Vilniaus pataisos namų administracija, gavusi Kalėjimų departamento raštą, perkėlė pareiškėją į kitą kamerą – Nr. 12 (Drausmės grupėje), kurioje nebuvo rūkančių nuteistųjų. Tačiau po savaitės į kamerą Nr. 12 buvo patalpinti rūkantys nuteistieji. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. balandžio 6 d. Kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais pareiškėjas bendrai buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. balandžio 6 d. Dėl nuolatinio buvimo prirūkytoje patalpoje pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo, pareiškėjui buvo sunku kvėpuoti, jis jautė fizinį skausmą, jį kamavo dusulys. Nuo 2009 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos būklės kreipėsi į gydytojus daugiau kaip dešimt kartų, prašydamas išrašyti „Eufilino“ ir kitų kvėpavimą palengvinančių vaistų. Pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus. Vilniaus pataisos namai, ignoravę pareiškėjo prašymus laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus. Dėl to pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė žala. Todėl, pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad galiojantys Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys bausmių vykdymą, nenustato nuteistiesiems ir kalinamiesiems draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietose, taip pat nenumato izoliuoto rūkančių ir nerūkančių kalinamųjų laikymo. Todėl Vilniaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos laikyti pareiškėją atskirai nuo rūkančių asmenų. Gavus pareiškėjo prašymą, esant galimybei, jis buvo perkeltas į kitą kamerą, siekiant sudaryti jam geresnes laikymo įstaigoje sąlygas. Šiuo atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų. Pataisos namų administracija veikė tinkamai, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir nuteistajam O. B. nepadarė jokios žalos. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis įvertino 50 000 Lt, nepateikė jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu patenkino pareiškėjo O. B. skundą iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas sprendime nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gruodžio 23 d. atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose. Vilniaus pataisos namų atstovas neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kamerose, kuriose jis buvo kalinamas nuo 2009 m. gruodžio 23 d., buvo rūkančių nuteistųjų, tačiau nurodė, kad nebuvo galimybės perkelti pareiškėjo į kamerą, kurioje nėra rūkančiųjų. Be to, atsakovo atstovo teigimu, pareiga atskirti rūkančius nuteistuosius nuo nerūkančių nėra numatyta teisės aktų (b. l. 24-25, 74-78). Aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai R. G., A. Č. ir J. Š. (b. l. 74-78).
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010 m. balandžio 11 d.) 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, Vilniaus pataisos namų administracija turėjo pareigą pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu. Šiuo atveju Vilniaus pataisos namų administracija, nesiimdama veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, ir laikydama pareiškėją su gyvenamosiose patalpose rūkančiais asmenimis, pažeidė minėtų teisės aktų reikalavimus.
CK 6.271 straipsnio 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis); priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Nagrinėjamu atveju buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Teismo posėdyje apklaustas specialistas E. D. paaiškino, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus simptomus ir susiklosčiusią praktiką, rūkymas turėjo įtakos jo sveikatai. Specialistas nurodė, kad kvėpavimo takų ligos požymiai yra akivaizdūs: dusulys, kosulys, skrepliavimasis. Vaistai „Eufilinas“ dažniausiai skiriami tada, kai yra bronchų spazmai. Atsižvelgdamas į kartu su pareiškėju vienoje kameroje sėdėjusių asmenų surūkytų cigarečių skaičių, specialistas padarė išvadą, kad pareiškėjas pasyviai surūkydavo iki 6 cigarečių per dieną. Specialisto teigimu, pasyvus rūkymas patrumpina gyvenimą apie 10-15 metų. Rūkant po vieną pakelį cigarečių per dieną, organizmas pasensta 20 metų greičiau. Esant jautriai kvėpavimo sistemai, pasyvus rūkymas gali sukelti pareiškėjo nurodytus simptomus. Iš pareiškėjo pateiktų medicininių pažymėjimų (b. l. 68, 69) matyti, kad, atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, jam 3 kartus buvo diagnozuotas ūminis bronchitas ir skirtas gydymas. Nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. kovo 30 d. jam 7 kartus buvo skirtas vaistas „Eufilin“. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir specialisto paaiškinimus, darytina išvada, kad, laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, buvo daroma žala pareiškėjo sveikatai. Šiuo atveju buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (kamerose, kuriose buvo rūkoma, pareiškėjas kalinamas nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki šiol, su neilga – savaitės – pertrauka) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga yra 800 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A502-913/2011, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 2 500 Lt.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. B. skundą atmesti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis O. B. buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie rūkė gyvenamosiose patalpose, ir kad tokiu būdu Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė Tabako kontrolės įstatymo bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatas. Drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji privalomai užrakinami kamerose tik miego metu, t. y. nuo 23 valandos iki 7 valandos (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalis). Kitu paros metu jie neprivalo būti užrakinti, todėl turi galimybę eiti rūkyti į tam skirtas patalpas. Gyvenamosiose kamerose rūkyti yra griežtai draudžiama. Pastebėjus šį draudimą pažeidžiančius nuteistuosius, jie yra baudžiami drausminėmis nuobaudomis. O. B. ir kiti nuteistieji, davę parodymus Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje (R. G., A. Č.), laikomi užrakinti gyvenamosiose kamerose jų pačių prašymu (tai patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateikti nuteistųjų paaiškinimai). Tačiau šios aplinkybės nebuvo ištirtos ir įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo. Vilniaus pataisos namų administracija sudarė visas reikalingas sąlygas drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems rūkyti ne gyvenamosiose kamerose ir ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad teisės aktų reikalavimai nebūtų pažeidžiami. Asmenys, kurie savo noru laikomi užrakinti, gali paprašyti pareigūnų juos atrakinti ir išeiti parūkyti iš gyvenamųjų patalpų. Vilniaus pataisos namų administracija elgėsi teisėtai ir savo veiksmais nepadarė jokios žalos pareiškėjui. O. B. ir kartu su juo laikomi asmenys, davę parodymus pirmosios instancijos teisme, drausmės grupės sąlygomis yra laikomi dėl to, kad atsisakė atlikti laisvės atėmimo bausmę jiems paskirtuose įstaigos nuteistųjų būriuose paprastosios grupės sąlygomis. Už atsisakymą paklusti teisėtiems administracijos nurodymams, t. y. atlikti bausmę jam paskirtame būryje, nuteistajam gali būti paskirta drausminė nuobauda, kurią nuteistasis turėtų atlikti baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose. Tačiau Vilniaus pataisos namų administracija vietoj drausminės nuobaudos skyrimo, siekdama pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas, asmenis, atsisakiusius atlikti bausmę jiems paskirtuose būriuose, laiko drausmės grupės sąlygomis, užrakintus jų pačių prašymu. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, todėl, atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą pareiškėjas O. B. prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo. Pareiškėjas nurodo, kad jis ir kiti nuteistieji prašė laikyti juos užrakintus kameroje visą parą atsižvelgdami į tai, kad pataisos namų administracija ne visada būdavo pajėgi užkirsti kelią galimiems konfliktams tarp nuteistųjų. Pareiškėjo nuomone, tiek nuteistieji, laikomi užrakinti kamerose, tiek kiti nuteistieji turėjo būti skirstomi į rūkančius ir nerūkančius. Pataisos namų administracija turėjo galimybę užtikrinti, kad rūkantys nuteistieji būtų laikomi atskirai nuo nerūkančių nuteistųjų. Atsakovo teiginiai, kad pataisos namų administracija sudarė visas reikiamas sąlygas drausmės grupėje laikomiems nuteistiesiems rūkyti ne gyvenamosiose patalpose ir kad laikomi užrakinti nuteistieji turėjo galimybę prašyti pareigūnų išeiti parūkyti, neatitinka tikrovės. Nuteistieji būdavo išleidžiami iš kameros tik vienai valandai į lauką. Nuteistųjų prašymai išleisti juos iš kameros ilgesniam laikui nebuvo tenkinami. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas ir kiti teisme parodymus davę nuteistieji buvo laikomi drausmės grupės sąlygomis, nes atsisakė atlikti bausmę paskirtuose įstaigos būriuose, taip pat neatitinka tikrovės. Atlikti bausmę paskirtame įstaigos būryje buvo atsisakęs tik pareiškėjas. Už tokius atsisakymus pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, pateikdamas apeliaciniame skunde tikrovės neatitinkančią informaciją, siekia išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, atlyginimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Vilniaus pataisos namų administracija, laikydama pareiškėją kartu su gyvenamosiose patalpose rūkančiais asmenimis, pažeidė teisės aktų, t. y. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 4 dalies nuostatas ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktų nuostatas, ir priteisė dalį pareiškėjo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas O. B., Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantis nuo 2009 m. gruodžio 23 d., buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Šios aplinkybės atsiliepime į skundą neneigė ir atsakovas bei atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodydama, jog dėl kamerų trūkumo nebuvo galimybės pareiškėjo perkelti į kamerą, kurioje bausmę atlieka nerūkantys asmenys. Be to, atsakovo nuomone, pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių nėra numatyta teisės aktuose.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai (vienoje patalpoje su pareiškėju bausmę atlikę nuteistieji R. G., A. Č., J. Š.) patvirtino, kad jie rūkydavo kameroje ar šalia jos esančioje tualeto patalpoje. Pareiškėjo teigimu, jis 2010 m. sausio mėnesį kreipėsi į pataisos namų administraciją su prašymu perkelti jį į patalpą, kurioje bausmę atlieka nerūkantys asmenys. Administracija tokią patalpą buvo skyrusi kelioms paroms, tačiau po kurio laiko vėl kartu patalpindavo rūkančius asmenis. Pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. tuo pačiu klausimu parašė prašymą Kalėjimų departamento direktoriui, kuris jį išnagrinėjimui persiuntė atsakovui (b. l. 44-46). O. B. tvirtino, kad dėl tabako dūmų jis negalėdavo miegoti, dusdavo, jausdavo oro trūkumą, kosėdavo, skrepliuodavosi. Tokiomis sąlygomis jis buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. balandžio 6 d. su nedidele pertrauka.
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose pareiškėjui buvo tris kartus (2010 m. balandžio 4 d., 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. sausio 13 d.) diagnozuotas ūminis bronchitas, septynis kartus gydymui skirtas eufilinas (b. l. 68, 69). Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavusio specialisto (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro direktoriaus) paaiškinimu kitų nuteistųjų rūkymas patalpoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai. Eufilinas dažniausiai skiriamas esant bronchų spazmams (b. l. 77).
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Teisės aktų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys, tačiau būtent pataisos namų administracijos pareiga užtikrinti, kad rūkantys nuteistieji tinkamai laikytųsi nustatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose kamerose bei kitose bendro naudojimo patalpose, ir nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pastebėjus draudimą rūkyti gyvenamosiose kamerose pažeidusius asmenis jie baudžiami drausminėmis nuobaudomis, bet jokių tai patvirtinančių įrodymų (ypač, kiek tai susiję su rūkančiais asmenimis, laikomais tose pačiose patalpose kaip ir pareiškėjas) nepateikė. Aplinkybė, kad pareiškėjas bei kiti su juo vienoje gyvenamojoje kameroje kalintys asmenys laikomi užrakinti jų pačių prašymu, atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti bausmę teisės aktais nustatytas higienos sąlygas atitinkančiomis, ir jo sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, nepašalina. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su priežastimis, dėl kurių pareiškėjas ir byloje liudytojais apklausti asmenys buvo laikomi užrakinti drausmės grupės sąlygomis, atmestini. Apeliacinio skundo teiginys, kad Vilniaus pataisos namų administracija sudarė visas reikalingas sąlygas drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems rūkyti ne gyvenamosiose kamerose ir ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad teisės aktų reikalavimai nebūtų pažeidžiami yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija jį atmeta kaip nepagrįstą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.
Atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taip pat įvertinusi visas reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, ir laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, pažeidė anksčiau minėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjo teisę į jo sveikatai saugią aplinką ir orumą. Tai, kad specialiuose teisės aktuose nėra numatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, naikinti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.