Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-725-319/2014

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistajai D. B., jos gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios G. B. apeliacinius skundus dėl 2014 m. birželio 23 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo

D. B. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 163 str. ir jai paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-12-19 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir 5 MGL (650 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., D. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai padaryti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pripažinta kalta pagal BK 163 str. dėl to, kad ji savo namuose (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, būdama nepilnametės nukentėjusiosios G. B., gimusios (duomenys neskelbtini), motina, 2010 m.–2011 m. žiemą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, elektros prailgintojo laidu ne mažiaus du kartus tyčia sudavė savo dukrai G. B. per kojas, sėdmenis, tuo sukeldama nuketėjusiajai G. B. fizinį skausmą, 2011 m. liepos mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tyčia paėmusi už plaukų trenkė dukros galvą į sieną, tampė palukus, o nukentėjusiajai nukritus ant grindų, elektros prailgintojo laidu sudavė jai ne mažiaus du kartus per kojas, nugarą, tuo sukeldama G. B. fizinį skausmą, 2011 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prailgintojo laidu tyčia sudavė ne mažiau tris kartus savo dukrai G. B. per kojas, sėdmenis, rankas, tuo sukeldama nuketėjusiajai fizinį skausmą, 2012-01-01, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kompiuterio laidu, ne mažiau kaip penkis kartus tyčia sudavė savo dukrai per kojas, tuo sukeldama G. B. fizinį skausmą, 2012-05-29, apie 22.00 val., rankų delnais, ne mažiau dešimt kartų tyčia sudavė savo dukrai į galvos sritį, tuo sukeldama G. B. fizinį skausmą, 2012-05-30, apie 07.00 val., tyčia metė batą į savo dukrą bei ne mažiau tris kartus ranka trenkė G. B. į galvos ir veido sritį, tuo sukeldama nuketėjusiajai fizinį skausmą, be to 2011 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo dukrai G. B. liepė nusirengti ir klauptis namuose ant grindų bei klūpoti aukštyn iškėlus rankas, ir tokiu būdu fiziškai bei psichiškai gniuždydama G. B., žiauriai elgdamasi su ja, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašė nuteistosios ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistosios ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios G. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog D. B. kalta dėl jai pareikšto kaltinimo pripažinta teisingai ir pagrįstai, vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertinus. Skirdamas bausmę, teismas pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

Kadangi abiejuose apeliaciniuose skunduose prašoma to paties ir jie grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, dėl jų apeliacinės instancijos teismas pasisako kartu.

Skunduose teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas apklaustų asmenų parodymais, kurie, esant priešiškiems santykiams su nuteistąja, davė neteisingus, D. B. šmeižiančius ir tikrovės neatitinkančius parodymus, todėl teismas negalėjo jos kaltės grįsti tokiais įrodymais. Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad šie apeliančių argumentai yra nepagrįsti, nes neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl jų patikimumo ir teisingumo. Kiekvieno įtariamojo ar kaltinamojo teisė duoti teisingus ar melagingus parodymus, taip pat juos keisti, o teismo pareiga yra juos vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti, ar jais remtis kaip patikimais įrodymais. Aukštesnysis teismas, įvertinęs D. B. parodymus ir juos sugretinęs su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistosios parodymai duoti teisme prieštarauja tiek nuosekliems nukentėjusiosios, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymams. Teismas teisingai nematė pagrindo abejoti visų asmenų, kurių parodymais rėmėsi, nurodytų įvykio aplinkybių teisingumu. D. B. apeliaciniame skunde prašo remtis išimtinai tik tų liudytojų aprodymais, kurie nepatvirtina jos kaltės, tačiau svarių argumentų, kodėl būtent tik tie asmenys davė objektyvius parodymus, nenurodė. G. B. apeliaciniame skunde teigia, kad ji teisme davė neteisingus parodymus, įtakota senelių, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotais parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos įrodymais. Kaip matyti iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo, ji šiuo metu gyvena su motina, todėl dalytina prielaida, kad santykiams tarp jos ir motinos pagerėjus, nukentėjusioji tokiu būdu bando padėti savo mamai išvengti atsakomybės.

Nukentėjusioji G. B. viso bylos tyrimo metu pasakodama apie įvykį, buvo nuosekli, ji ne tik pasakojo seneliams, kaimynei, vaikų teisių apsaugos atstovei bei savo draugėms apie mamos jos atžvilgiu vartotą smurtą, tačiau kaip to įrodymą šiems asmenims yra rodžiusi sumušimų žymes.

Nukentėjusioji nurodė, kad apie tai, kad mama ją mušdavo, ji yra sakiusi kaimynei G. A., o vieno konflikto metu, kai mama liepė jai nusirengti iki apatinių ir klauptis virtuvėje ant grindų bei iškelti rankas į viršų, tuo metu į svečius atėjo kaimynė G. A., kuri viską matė. Šiuos jos parodymus patvirtina liudytojos G. A. parodymai, kad ji buvo atėjusi pas Bieliauskus ir matė, kaip Gerda buvo paklupdyta aukštyn iškeltomis rankomis, išrengta iki apatinių, ant jos šlaunų matėsi mėlynės, mergaitė jai išsakė nusiskundimus, kad ją mama muša. Nors D. B. teigia, kad šios liudytojos parodymai neteisingai, nes jų santykiai šiuo metu piktuoju, tačiau toks argumentas niekuo nepagrįstas ir vertinamas tik kaip siekimas išvengti atsakomybės. G. A. patvirtino, kad anksčiau, ir šio įvykio metu, santykiai su kaimyne D. B. dar buvo geri, ji ateidavo išgerti kavos, tačiau žinojo, kad mergaitė patiria smurtą ir išsakė savo neigiamą nuomonę apie tokį elgesį pačiai D. B. Tai, kad G. B. muša motina, patvirtino ir liudytojomis apklaustos jos klasiokės M. Ž., M. Š. ir S. G., kurioms ne tik nukentėjusioji skundėsi dėl mamos mušimo, tačiau jos ir pačios per fizinio lavinimo pamokas persirengimo kambaryje ant nukentėjusiosios matė šlaunų mėlynes. Teismas nemato pagrindo netikėti ir mažamečio liudytojo A. B. parodymais, nes jo parodymai aiškūs, nuoseklūs, atitinkantys nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymus.

Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė A. V. parodė, kad pati nukentėjusioji skambino, skundėsi dėl patiriamo smurto, pokalbių su psichologu metu mergaitė teigė, kad nesutaria su motina, jos bijo, kaltino D. B. fiziniu smurtu, mušimu su diržu, elektros laidu, šlepete. Dėl šios informacijos apie G. B. patiriamą fizinį smurtą šeimoje, kuri iš tiesų pasitvirtino, buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas. Ši liudytoja patvirtino ir nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad kai ji motinai pasakė, jog labiau pasitiki seneliais, o ne ja, mama labai supyko ir ją buvo sumušė. Taigi, visų šių įrodymų visetas leidžia neabejotinai teigti, kad D. B. ne vieną kartą naudojo fizinį smurtą savo dukros G. atžvilgiu.

D. B. nusikalstamus veiksmus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. 2012-05-30 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje, 2012-03-28 bei 2012-05-03 Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimuose „Dėl nepilnametės G. B.“ Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2012-04-12 Kauno rajono socialinių paslaugų centro rašte „Dėl D. B. šeimos“ užfiksuota informacija apie D. B. panaudotą smurtą prieš savo nepilnametę dukrą G. B..

Apeliaciniuose skunduose tiek nuteistoji, tiek nukentėjusioji tvirtina, kad G. B. seneliai Bieliauskai darė anūkei įtaką ir nuteikinėjo prie motiną, kad tik jų iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtina ką kita. Kaip paminėta, nukentėjusioji G. B. apie mamos elgesį jos atžvilgiu pasakojo ne tik seneliams, tačiau ir visiškai nesuinteresuotiems asmenims, kurie davė parodymus apie jos papasakotas aplinkybes. Liudytojos A. V. parodymai patvirtina, kad jiems dėl patiriamo smurto skambino pati Gerda, pokalbių metu ji smulkiai pasakojo, kaip ir kuo ją muša mama, buvo matyti, kad mergaitė iš tiesų išgąsdinta ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent dėl šios informacijos.

Liudytojų D. B. ir A. B. parodymai, kad anūkė G. slapta nuo motinos rašė jiems SMS žinutes, o 2012 m. vasario viduryje po pamokų atvažiavo pas juos, prašėsi pagyventi pas juos, kadangi motina nuolat ant jos šaukia, rėkia, ją muša, kad kai anūkė G. B. kurį laiką gyveno pas juos, paskambinus motinai D. B., ji išsigąsdavo, nenorėdavo kalbėti, neginčijamai patvirtina aukščiau aptarus nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus ir rodo, kad šie liudytojai, nors ir nebuvo geruose santykiuose su nuteistąja, davė teisingus ir objektyvius parodymus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nesirėmė liudytojų R. R. ir M. S. parodymais. Jų parodymai, kad jie nematė ir negirdėjo apie D. B. panaudotą smurtą dukros Gerdos atžvilgiu, nepaneigia aukščiau aptartų įrodymų. Šie asmenys kartu su D. B. ir jos vaikais negyvena, todėl smurto galėjo ir nematyti, o kadangi šie liudytojai yra D. B. brolis ir draugas, G. B. šiems asmenims apie motinos elgesį nepasakojo, nes galimai, nepasitikėjo. Taigi, jų parodymai nei paneigia nei patvirtina nuteistąją padarius kaltinime nurodytus veiksmus.

Vaikas, mažametis ar nepilnametis, yra visapusiškai – fiziškai, emociškai, psichologiškai labiau pažeidžiamas žmogus nei suaugęs, todėl pats negali apsiginti nuo žiauraus, pažeminančio, skaudinančio ir kito neteisėto elgesio savo atžvilgiu, tam yra tėvai, globėjai, kurie ir privalo užtikrinti vaiko teisių apsaugą, ginti vaiką nuo bet kokio fizinio ir psichologinio smurto.

Pažymėtina, kad šiuo atveju, sprendžiant, ar D. B. veika atitinka BK 163 str. sudėtį, jos veiksmų kvalifikacijai jokios reikšmės neturi priežastys, dėl ko ji atliko tokius veiksmus, t.y. negalima vertinti jos nepilnametės dukros elgesio, nes ši aplinkybė jokiais atvejais nepateisina suaugusiojo neteisėtų veiksmų nepilnamečio asmens atžvilgiu. Be to, ir teisine prasme esant formaliai nusikaltimo sudėčiai, nereikia įrodinėti, kokiu tikslu asmuo padaro šį nusikaltimą, pakanka, kad įrodytas pats veiksmo padarymo faktas.

Įvertinęs visus byloje aptartus įrodymus, aukštesnysis teismas daro neabejotiną išvadą, kad kaltinamoji D. B., būdama nepilnametės nukentėjusiosios G. B., motina, ne vieną kartą, įvairiu laiku panaudodama jos atžvilgiu fizinį smurtą­– mušdama ją elektros prailgintojo laidu, rankomis per įvairias kūno vietas, mesdama batu, paėmusi už plaukų trenkdama dukros galvą į sieną, tempdama palukus, sukėlė G. B. fizinį skausmą, be to, vieną kartą savo dukrai G. B. liepė nusirengti ir klauptis namuose ant grindų bei klūpoti aukštyn iškėlus rankas, ir tokiu būdu fiziškai bei psichiškai gniuždydama G. B., žiauriai elgdamasi su ja, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis. Jos nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 163 straipsnį.

Teismas, skirdamas D. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Ji padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, esant neginčytiniems jos kaltės įrodymams savo kaltę neigė. Praeityje ji teista, teistumas neišnykęs. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jai paskirta tinkama bausmė, ir nelaikytina per griežta.

Įvertinus aptartas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. B., išlaidas iki 2014 m. spalio 22 d. sudaro 30 Lt/8,69 Eur (trisdešimt litų, kas atitinka aštuonis eurus, 69 ct) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios D. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. B. ir nukentėjusiosios G. B. apeliacinius skundus atmesti.