- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- I-2607-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01597-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
į posėdį neatvykus pareiškėjui A. L., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013-01-15 iki 2015-12-01 iš Marijampolės pataisos namų, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo etapuojamas į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI). Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teigė, jog atvykus į Kauno tardymo izoliatorių, pareiškėjas nė karto nebuvo vedamas dieną į lauką pasivaikščioti tam skirtame kiemelyje. Po ilgos kelionės etapuojant, trūkdavo gryno oro, todėl pareiškėjas jautė išsekimą, nuovargį. Nurodė, kad ne kartą prašė pareigūnų išvesti pasivaikščioti, tačiau į prašymus nebuvo atsižvelgta. Tokiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir padaryta neturtinė žala. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 7-8) nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Pareiškėjui ši teisė buvo užtikrinta. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Turimais duomenimis skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas iš Marijampolės pataisos namų atvyko į Kauno TI 2015-03-24 ir išvyko 2015-03-31. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus su pretenzijomis dėl pasivaikščiojimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde žala turi būti konkrečiai įvardinta ir įrodyta, o pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad neišvedant pasivaikščioti buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore žurnalų saugojimo laikas – 1 metai, todėl tikslių duomenų apie pareiškėjui suteiktus pasivaikščiojimus nebėra. Atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus dvejiems metams po išvykimo iš Kauno TI, tuo tarpu ginčo laikotarpiu nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant apginti savo teises, kas leidžia manyti, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad atvykus etapu į Kauno TI jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore.
27Pareiškėjo kameros kortelės duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-03-24 iki 2015-03-31 ir buvo atvykęs iš Marijampolės pataisos namų (b. l. 16-17). Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis buvo atvykęs į Kauno TI daugiau kartų ir iš kitų įkalinimo įstaigų, byloje nėra, todėl šios skunde nurodomos aplinkybės laikytinos nenustatytomis.
28Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė pasivaikščioti grynam ore. Minėto straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis).
29Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 12-14).
34Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų (jų nepateikė ir atsakovas), jog pareiškėjas būtų raštu kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl pasivaikščiojimų gryname ore suteikimo ir tokie prašymai būtų buvę netenkinti. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus nebuvo tinkamai įgyvendinta.
Atsakovo atstovas pateikia Kauno TI 2017 metų dokumentacijos planą (b. l. 18-64), iš kurio matyti, jog suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore žurnalų saugojimo terminas – 1 metai, todėl atsakovo atstovas negali pateikti duomenų apie pareiškėjui suteiktus pasivaikščiojimus. Vis dėlto, teismas pažymi, jog net pripažinus, kad pareiškėjui galimai buvo nesuteiktas pasivaikščiojimas atvykus etapu į Kauno TI, toks pažeidimas yra mažareikšmis, todėl dėl to pareiškėjui skunde nurodoma neturtinė žala objektyviai negalėjo kilti. Šiame kontekste pažymėtina, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, pareigūnus, ar ėmęsis kitų aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises ginčo laikotarpiu ar iškart po to.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos (b. l. 5). Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei dvejus metus nuo paskutinio galimai neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė ir pakankama neturtinės žalos atlyginimui. Be to, dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
35Byloje nėra jokių įrodymų apie nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Kauno TI, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja
Rezoliucinė dalis
Nutarė
41Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
42Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.