Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės K. A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. A. M. ieškinį atsakovams Darbo g. 15-ojo DNSB ir UAB „Rasų valda“ dėl bendrijos narių susirinkimo sprendimų ir įsiskolinimo panaikinimo, tretieji asmenys J. G., L. G., U. G., UAB „AD NOTAM“ ir R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2009-10-29 sprendimu ieškovės K. A. M. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 104,94 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių, trečiųjų asmenų bei jų atstovų paaiškinimus, konstatavo, kad savo sprendimais atsakovas Darbo g. 15 DNSB sukūrė ieškovei prievolę mokėti papildomus mokesčius, o sau – prievolę už sukauptas lėšas atlikti numatytus darbus. Todėl ieškovė laikytina atsakovo Darbo g. 15 DNSB kreditore ir turi teisę skųsti su jos teisėmis ir pareigomis susijusius sprendimus. Teismas pripažino, jog ieškovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, net ir nesant sutarimo su kitais bendraturčiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, negali būti atleidžiama nuo pareigos dalyvauti bendro turto išlaikyme (DNSB įstatymo 4 str. 1 d., CK 4.75 str. 1 d., 4.75 str. 1 d., 4.85 str.). Ieškovės subjektinė teisė dalyvauti bendro turto valdyme neturi įtakos jos pareigoms dalyvauti bendro turto išlaikyme. Tačiau teisė reikalauti, kad ieškovė prisidėtų prie bendro turto gerinimo, nėra neribojama. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimo dėl bendro turto tvarkymo Darbo g. 15 namo butų savininkai nepriėmė, ieškovė sutikimo dėl bendrijos priimtų sprendimų nedavė, teismas konstatavo, jog tokiu atveju būtina spręsti, ar numatytos kaupti lėšos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 str. 4 d.). Siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas tenkinti ieškinio dalį dėl bendrijos sprendimų panaikinimo, kiekvieno jų pagrįstumą ir teisėtumą ieškovės teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu, teismas išnagrinėjo atskirai ir padarė išvadą, kad būtų pagrindas iš dalies tenkinti ieškinio reikalavimą dėl bendrijos sprendimų panaikinimo, naikinant sprendimą Nr. 3 dėl statinių utilizavimo, sprendimą Nr. 4 dalyje dėl lėšų vandentiekiui ir kanalizacijai rengti iš ieškovės rinkimo ir sprendimą Nr. 5 ta apimtimi, kuria ieškovės lėšas nuspręsta kaupti ne tik būtiniems namo sienų ir stogo remonto darbams, bet ir kitiems darbams atlikti. Tačiau atsakovui Darbo g. 15 DNSB bei tretiesiems asmenims J. G., L. G., U. G. bei UAB „AD NOTAM“ prašant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, jog senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovei buvo įteiktas 2008-08-06 raštas, kuriame išaiškinama, kad papildomas mokestis skaičiuojamas gavus Darbo g. 15 DNSB susirinkimo protokolo išrašą ir bendrijos pirmininko prašymą skaičiuoti namo gyventojams papildomas eksploatacines išlaidas, kaupiant jas būsimiems namo remonto darbams, t.y. nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento – 2008-09-10 (t. 1, b.l. 20). Bendrijos narių susirinkimo protokolą ieškovė gavo 2008-11-07 (t.1, b.l. 17), todėl turėjo galimybę kreiptis į teismą, nepraleisdama ieškinio senaties termino, kuris suėjo tik 2008-12-10. Konstatavęs, kad ieškovė nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo laiku kreiptis į teismą, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), dėl to atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti atsakovo Darbo g. 15 DNSB sprendimus. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti neteisėtu mokesčio namo remontui rinkimą ir panaikinti susidariusį įsiskolinimą atsakovui UAB „Rasų valda“. Teismas konstatavo, kad iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad lėšos namo remontui kauptos neteisėtai ar nepagrįstai didelės (t.2, b.l.57-64).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių teisių bei pareigų įgyvendinimą, ydingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios momentą ir dėl to neteisingai taikė šį institutą. Tai sudarė prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos teismo išvados, jog dėl praleistos ieškinio senaties apeliantės pažeistų teisių gynimas yra negalimas, susiformavimui. Netinkamai materialinės teisės normų aiškinimas bei taikymas lėmė tai, kad byla buvo išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 330 str.).

Byloje nustatyta, kad apeliantei ir tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1940 m. pastatytas 216,31 kv.m. bendro ploto (naudingas plotas 191,13 kv.m., gyvenamasis – 132,02 kv.m.) penkiabutis gyvenamasis namas su rūsiu ir pagalbiniais ūkio statiniais, esantis Darbo g. 15, Vilniuje (t.1, b.l. 21-29, 32-34), taip pat atitinkamos dalys 0,20 ha žemės sklypo, esančio prie šios namų valdos (t.1, b.l. 30-31). Apeliantė yra buto Nr. 2, kurio bendras plotas 54,21 kv.m., o gyvenamasis plotas 34,01 kv.m., savininkė (t.1, b.l. 23). Trijų butų (Nr,1, Nr. 3 ir Nr. 5) savininkai yra įsiteigę Darbo g. 15-ojo DNSB (jos steigimo dokumentai ir įstatai į bylą nepateikti), ir kurios narių 2007-10-14 sprendimus apeliantė šioje byloje ginčija (t.1, b.l. 12-15). Bendrija 2007-10-19 sutartimi Nr. 12/2007 ir jos pirmininko J. G. prašymu yra pavedusi atsakovui UAB „Rasų valda“ vykdyti šio daugiabučio namo bendro naudojimo objektų (bendros konstrukcijos, bendros inžinerinės įrangos, bendro naudojimo patalpų), priklausančių namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, administravimą, valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą (sutarties 1-4 punktai, t.1, b.l. 95, t.2, b.l. 5-9). Nuo 2006-01-26 iki 2008-12-31 namo administravimą vykdė UAB „Rasų valda“ 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-24 pagrindu, toks juridinis faktas buvo įregistruotas viešame registre (t.1, b.l. 33-34).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pasisako dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarkos ir šių klausimų teisinio reglamentavimo, dėl butų ir kitų patalpų savininkų pareigos apmokėti išlaidas namui išlaikyti, išsaugoti bei kaupti išlaidas jam atnaujinti atsiradimo prielaidų, dėl bendrosios dalinės nuosavybės administravimo santykio, esant įsteigtai namo bendrijai ir sutartinės prievolės pagrindu veikiančiam šio namo administratoriui, dėl bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo išlaidų pagrįstumo ir apmokėjimo. Bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidas sudaro trys išlaidų grupės – turto administravimo išlaidos (CK 4.84 str. 4 d.), su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos (pavyzdžiui, išlaidos šiukšlėms išvežti, elektros energijai ir pan.) bei namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos (CK 4.82 str. 3 d.). Kadangi apeliantė kvestionuoja tik su pastarąja išlaidų grupe susijusius namo administratorius UAB „Rasų valda“ jai padarytus priskaitymus, kolegija įvertina tik šios rūšies išlaidų priskaičiavimo apeliantei pagrįstumą.

Dėl bendrojo naudojimo objektų, bendraturčių pareigos dalyvauti jų išlaikyme bei atnaujinime ir Darbo g. 15-ojo DNSB priimtų sprendimų privalomumo

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos tiesiogiai priklauso nuo aplinkybės, ar daiktas yra vieno asmens, ar kelių asmenų nuosavybė. Bendrosios nuosavybės teisė visuomet yra tam tikras savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai. Viena iš bendrosios nuosavybės teisės formų gali būti ir daugiabutis gyvenamasis namas, kuomet nepaisant buto (ar patalpų) priklausymo atskiram savininkui, dažnai išlieka ir priklausančių bendrai keliams butų (patalpų) savininkams objektų. Antai pagal CK 4.82 str. 1 d. ir 5 d nuostatas, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau išvardija Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (toliau DNSBĮ, nuo 2004-02-14 iki 2010-01-05 gal. įst. red.), kurio 2 str. 5 d. nustatyta, kad bendro naudojimo objektais daugiabučiame name yra: 1) bendrosios namo laikančios ir kitos konstrukcijos; 2) bendroji inžinerinė įranga, t.y. daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos, t.y. daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pusrūsiai, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Byloje nebuvo paneigti apeliantės teiginiai (t.2, b.l. 43), kad nei bendros inžinerinės įrangos (vandentiekio, nuotekų šalinimo įrenginių, namo šildymo įrenginių ir t.t.), nei bendro naudojimo patalpų, išskyrus patiems butams priklausančias patalpas, gyvenamajame name, esančiame Darbo g. 15, Vilniuje, nesama, tokių duomenų nėra ir viešo registro pažymėjimuose ar namo inventorinėje byloje (t.1, b.l. 102-115). Taigi bendro naudojimo objektu, apie kurių naudojimą bei išlaikymo pareigą kalbama CK 4.76 str., 4.82 str., 4.83 str., DNSBĮ 2 str. 5 d., nagrinėjamos bylos atveju gali būti pripažintos tik pagrindinės namo konstrukcijos (pamatai, sienos, perdenginiai, stogas).

CK 4.82 str. 3 d. yra tiesiogiai įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti jam proporcingai tenkančias išlaidas pačiam namui išlaikyti bei išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas įmokas, taip pat dalyvauti kaupiant lėšas namui (jo konstrukcijoms) atnaujinti. Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad namo konstrukcijų tinkamas funkcionavimas atitinka visų bendrosios dalinės nuosavybės interesus Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu galima grįsti tik būtinų, t.y. neišvengimų išlaidų namui išlaikyti bei jo konstrukcijų patikimumui ir funkcionavimui pagal paskirtį užtikrinti, atskaitymų ir jų kaupimo reikalavimą. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nustatyta bendraturčių pareiga, priešingai nei tai savo atsikirtimuose į apeliantės (ieškovės) procesinius dokumentus traktuoja atsakovai, nėra absoliuti, o pačių būsimų išlaidų kaupimo reikalingumas, racionalumas ir adekvatumas kiekvienoje konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus namo būklę, taigi ir į jo pastatymo metus, į jo atnaujinimo kaštus, į būsimų išlaidų pagrįstumą ir jų dydį, visuomet yra vertinamoji aplinkybė.

Teisę vertinti tiek pačių išlaidų reikalingumą, tiek jų dydį, priklauso visiems namo bendraturčiams. Ji gali būti realizuojama įvairiais būdais, priklausomai nuo bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formos (CK 4.85 str.). Įstatymų leidėjas, siekdamas efektyvaus butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių namo bendrojo naudojimo objektų tvarkymo, nustato pagrindines šių objektų administravimo (t.y. tvarkymo, priežiūros) teisines formas – namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijas arba tvarką, kurią nustato savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis (CK 4.83 str. 3 d.). Ir tik tuomet, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat tais atvejais, kai bendrija likviduojama arba nutraukiama jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 str. 1 d. ir 2 d.).

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš galimų trijų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų (būdų). Šioje byloje nustatyta, kad Darbo g. 15-ojo DNSB bendriją įsteigė trijų (iš penkių) butų savininkai (t.1, b.l. 12), susiję tarpusavyje giminystės ir verslo ryšiais, ir kuriems pagal namo bei nuosavybės teise priklausančių butų plotų proporcijas bendrosios dalinės nuosavybės teise tenka 60 proc. patalpų. Likusi 40 proc. gyvenamųjų patalpų dalis yra neįstojusių į šią bendriją apeliantės bei trečiojo asmens R. V. nuosavybė. Kadangi bendrijos įstatai į bylą nėra pateikti, tiksliai identifikuoti jos steigimo tikslų nėra galimybės. Todėl kolegija tokiu atveju vadovaujasi įstatymo nuostatomis, kurios daugiabučio namo savininkų bendriją apibrėžia kaip ne pelno organizaciją, kurios funkcija ir pagrindinis uždavinys yra įgyvendinti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (DNSBĮ 3 str. 1 d.). Kartu DNSBĮ nuostatos leidžia tvirtinti, kad bendraturčių tarpusavio teises bei pareigas, naudojantis ir išlaikant bendrąją nuosavybę, taip pat bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką nustato būtent Civilinio kodekso normos (DNSBĮ 4 str. 1 d.). Tokia įstatymų leidėjo pozicija atitinka ir CK 1.3 str. 2 d. numatytą įstatymų pirmenybės aiškinimo taisyklę, be to, ji gali būti pateisinama dar ir tuo, kad DNSBĮ 29 str. 1 d. 5 p. ir 6 p. reikalavimai, kuriuose imperatyviai pasisakyta dėl bendrijos teisės nustatyti įmokas, ir, atitinkamai, bendrijos nario besąlyginės pareigos jas sumokėti bei apmokėti kitas bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje, taikytini tik asmenims, kurie yra susiję su pačia bendrija narystės teisiniais santykiais.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, atsakovas Darbo g. 15-ojo DNSB neapsiėmė visa apimtimi vykdyti savo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdytojo (administratoriaus), įstatymais priskiriamų funkcijų. Bendraturčiams bendrosios nuosavybės valdymo tikslu pasirinkus tokią teisinę formą, kaip bendrija, būtent šiai įprastai tenka priimti sprendimus dėl gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, reikšti nariams reikalavimus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų funkcionavimu, sudaryti sutartis su namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat kitas sutartis, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu, taip pat apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už suteiktas paslaugas, nustatyti tokio mokesčio sudėtines dalis ir pateikti butų ar kitų patalpų savininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą, tvarkyti mokesčių surinkimo ir naudojimo apskaitą. Didžiąją dalį įprastai bendrijai tenkančių funkcijų pagal 2009-10-16 prašymą (t.1, b.l. 95) bei 2009-10-19 sutartį (t.2, b.l. 5-9) delegavęs atsakovui UAB „Rasų valda“ (t.1, b.l. 19-20), atsakovas Darbo g. 15-ojo DNSB sau pasiliko tik į bendriją įstojusių savininkų atstovavimo funkciją, derinant su administratoriumi UAB „Rasų valda“ nuolatines remonto ir priežiūros darbų sąmatas, taip pat savininkų sprendimų priėmimo organizavimą dėl papildomų, sąmatose nenumatytų remonto ar rekonstravimo darbų vykdymo (sutarties 13-17 punktai). Kolegija pažymi ir tai, kad pagal šios sutarties sąlygas būtent administratorius UAB „Rasų valda“ įgyvendina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir naudojimo reikalavimus, priima sprendimus dėl jų įgyvendinimo, pagal nuosavybės teisės dalis (proporcijas) bei būsimų remonto darbų sąmatinę ar realią vertę apskaičiuoja įmokų dydį butų ir patalpų savininkams (sutarties 2, 4, 5.2.1- 5.2.6., 7.1. p punktai).

Esant nustatytam mišriam administravimui, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamo bendrijos susirinkimo metu priimti sprendimai yra apeliantei privalomi. Viena vertus, bendrojo naudojimo objekto būklę, jos atitikimo privalomiesiems statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimams turėjo įvertinti bei patvirtinti, priimdamas atitinkamą sprendimą, namo administratorius UAB „Rasų valda“, kaip tą lemia atsakovų 2007-10-19 pasirašyta sutartis, ir kolegija jau aptarė šios sutarties nuostatas.

Antra vertus, CK 4.83 str. 4 d. nustato išlygą, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, kai jis nėra davęs dėl jų sutikimo ir šios išlaidos nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, arba dėl jų nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 str. ir 4.85 str. nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo, o šiuo atveju tokio administratoriaus priimto sprendimo, privalomo visiems bendraturčiams, nėra ; 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Šie reikalavimai nustatyti Statybos įstatyme, aplinkos ministro 2002-07-01. įsakymu Nr. 351 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – Reglamentas). Kasacine tvarka nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 aiškindama šio Reglamento nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstine kolegija pripažino, jog gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus apibrėžia būtent šis Reglamentas (1 punktas), jis yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, fiziniams asmenims, įgaliotiems valdyti ir prižiūrėti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus pagal namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, ir t. t. (2 punktas). Pagal Reglamento 11 punktą privalomų reikalavimų visumą sudaro: 1) reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo (11.1-11.1.6 papunkčiai); 2) reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda; būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (11.2-11.2.3 papunkčiai). Šių reikalavimų įgyvendinimas, be kita ko, užtikrinamas suplanuotais statybos darbais – pastato ar jo dalių remontu ar rekonstrukcija, įskaitant energijos taupymo priemonių įgyvendinimą (13.5 papunktis). Reglamento prasme privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas). Pagal Reglamento 25 punktą namo energetinio audito išvados ir jų pagrindu parengtas namo energetinio efektyvumo didinimo darbų planas taip pat turi būti patvirtintas daugiabučio namo patalpų savininkų bendrijos susirinkimo arba butų ir kitų patalpų <savininkų> susirinkimo, arba jiems balsuojant raštu (balsų dauguma), jeigu bendrijos įstatuose ar butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip.

Šiuo atveju jokie konkretūs statybos ar remonto darbai prieš priimant ginčijamus sprendimus kaupti lėšas įvairioms reikmėms, nebuvo suplanuoti bei įvardinti, jų vertė nenustatyta ir privalomų įmokų kaupimo laikotarpio bei tokios priemonės proporcingumo, tikslingumo ir protingumo aspektais neanalizuota, juo labiau, kad namas yra nedidelis, priklausantis vos penkių gyvenamųjų patalpų savininkams, taigi būsimo kaupimo laikotarpis nepagrįstai būtų labai ilgas ir tokia priemonė, kuomet būtinus (tai reiškia- neatidėliotinus) remonto darbus realiai galima būtų atlikti tik praėjus labai ilgam neapibrėžtam laikotarpiui, nepateisintų siekiamo ir atsakovo DNSB deklaruojamo tikslo. Atsakovo į bylą pateikto energetinio audito išvados objektyviai taip pat negalėjo būti ir nebuvo patvirtintos ginčijamo susirinkimo sprendimų bei administratoriaus įpareigojimo rinkti atitinkamas įmokas priėmimo metu – 2007-10-14, dėl vėlesnės jų surašymo datos - 2008 m. sausio mėn. (t.1, b.l. 70-86). Todėl jomis grįsti savo sprendimų dėl penkiabučio namo neatitikimo privalomiesiems statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir lėšų tuo tikslu kaupimo, atsakovas taip pat negalėjo.

Pažymėtina, kad ginčijamo protokolo ydingumą apsprendžia dar ir tai, kad jo turinys (5 darbotvarkės punktu) akivaizdžiai neatitinka administratoriui UAB „Rasų valda“ pateiktam šio protokolo išrašo turiniui (t.1, b.l. 5 ir 18), juose nurodytų kaupimo įmokos dydžio dalyje.

Trečia, apeliantės ir R. V. (gyvenamojo namo buto patalpų bendraturčių), nors jų abiejų dalis yra ganėtinai ženkli ir sudaro net 40 proc. visų patalpų, sutikimo ar nesutikimo dėl CK 4.82 str. 3 d. įvardintų įmokų kaupimo namui atnaujinti atsakovas nepaklausė, į susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami su tuo susiję klausimai, jų nekvietė, nors tokį jo elgesį suponuotų CK normos, nustatančios lygias visų bendraturčių teises vienu ar kitu su bendrąja nuosavybe susijusiu klausimu (CK 4.83 str., 4.85 str.). Pasisakyti ir bendraturčių, nesaistomų naryste su atsakovu, vardu ar, juo labiau, nuspręsti dėl jų teisių ir pareigų, šiems nedalyvaujant tokio klausimo nagrinėjime ir apskritai dėl to nebalsuojant, bendrija neturėjo teisinio pagrindo. Bendrijos priimtų sprendimų ne jos nariams privalomumo teisės aktai nenumato (DNSBĮ 29 str.).

Aiškindama bendraturčių teisių šioje srityje įgyvendinimo galimybę, išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2009-11-27 priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 nutartyje pabrėžė, kad CK 4.83 str. 4 d. nustatytos išimtys galimos, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Gyvenamojo namo būklės neatitikimas privalomiesiems teisės aktų reikalavimams byloje nebuvo įrodytas (CPK 12 str., 178 str.), o dėl energetinio audito išvadų įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti teisėjų kolegija jau pasisakė. Kai bendraturčiai tarpusavyje nesusitaria dėl kitokios intervencijos (pertvarkymo, remonto, pagerinimo ir kt.) ir investicijų į bendrąjį turtą masto, ginčą nagrinėja teismas ir šiuos klausimus, vadovaujantis solidarumo, lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia pagal vidutinius standartus. Šiuo atveju negalima tokių standartų pritaikyti ir ginčą įvertinti šiuo aspektu, nesant visiškai jokių objektyvių duomenų apie atsakovo ketinamus vykdyti remonto ar statybos darbus, jų mąstą bei pačių darbų atlikimo perspektyvas (realumą).

Nurodytais motyvais kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad administratoriaus arba butų ir kitų patalpų savininkų bendro sprendimo kaupti lėšas, priimto atitinkama balsų dauguma, šiuo atveju nebuvo, todėl ši aplinkybė jau savaime leidžia konstatuoti apeliantės, gyvenamojo namo dalies bendraturtis, subjektinių teisių pažeidimą.

Dėl ieškinio senaties

Konstatavus apeliantės subjektinės teisės pažeidimą, įvertintina, ar pažeistoji teisė turi būti ginama, nes atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį grindžia ir praleista ieškinio senatimi, o pirmosios instancijos teismas ieškovės (apeliantės) reikalavimus atmetė šiuo savarankišku teisiniu pagrindu. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.1 str. 3 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Asmens valia, kai per įstatymu apibrėžtą laikotarpį nesikreipiama teisminės gynybos, reiškia, kad jis arba atsisako ginti savo pažeistą subjektinę teisę, arba iš viso nemato jokio savo teisės pažeidimo. Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, užkirsti kelią potencialiam bylinėjimuisi neribotą laiką.

Vertinant apeliacinio skundo argumentų, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio senatis nėra pasibaigusi, nes iki 2008-10-24 jai išsiųsto ir 2008-11-07 gauto ginčijamo susirinkimo protokolo (t.1, b.l. 16-17, 19) apeliantė nebuvo su šiuo dokumentu susipažinusi ir nežinojo priimtų jos teises pažeidžiančių atsakovo bendrijos sprendimų turinio, teisingumą, pirmiausiai nustatytina senaties eigos pradžia. CK 1.127 str. 1 d. yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Nustatant šį subjektyvųjį momentą, kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečioje situacijoje. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisė į ieškinį dėl juridinio organo sprendimų pripažinimo negaliojančiu apeliantei atsirado nuo 2008-08-06 pranešimo jai išsiuntimo (t.1, b.l. 20). Teismo nuoroda, kad ši jau tuomet galėjo ginčyti teisme konkretaus turinio dokumentą vien disponuodama informacija apie 2007-10-14 įvykusį bendrijos narių susirinkimą, kurio metu priimtų nutarimų esmė šiame rašte net neatskleista, nėra pagrįstas, juo labiau, kad jame kaip pagrindas skaičiuoti apeliantei eksploatacines išlaidas vidutiniškai po 95 Lt per mėnesį įvardintas bendrijos pirmininko J. G. prašymas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė bendrijos valdyme objektyviai dalyvauti negalėjo, taigi ir sužinoti apie priimtus sprendimus, įtakojusius ir jos pačios teises bei pareigas (kaip matyti iš apeliantės paaiškinimų ir mokesčių apskaičiavimo žiniaraščių bei jai adresuotų pranešimų, mokesčių už būstą našta nuo 10-20 Lt per mėnesį išaugo beveik dešimteriopai), jokiu kitu būdu, nei tiesiogiai susipažindama su šio protokolo turiniu, negalėjo. Dar daugiau, reiškiant tokį ieškinį teismui šis neabejotinai būtų pareikalavęs pateikti ginčijamą dokumentą – susirinkimo protokolą. Todėl konstatuotina, kad teisė į ieškinį jai atsirado nuo prašomo pripažinti juridinio organo sprendimo gavimo dienos – 2008-11-07, ir sutrumpinto 3 mėnesių termino ginčyti sprendimą teisme apeliantė nėra praleidusi (CK 2.82 str. 4 d.). Todėl pažeistoji teisė turi būti ginama.

Susiklosčius tokiai situacijai teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliantės skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties instituto netinkamu taikymu, yra teisingi. Šio instituto taikymo sąlygos kaip pagrindas ieškiniui atmesti nagrinėjamos bylos atveju nebuvo nustatytos.

Konstatavus tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o ieškovės (apeliantės) Kazimieros A. M. ieškinys iš esmės tenkintinas. Apeliantės ginčijami sprendimai be teisėto pagrindo sukėlėjo jai turtines pasekmes – atitinkamų įmokų ir skolų su netesybomis priskaičiavimus. Šiuo atveju nebuvo nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo skaičiuoti jai papildomas įmokas ar, juo labiau, delspinigius (CK 6.71 str. 1 d., 6.72 str.), nes abiejų atsakovų susitarimai dėl delspinigių ir jų dydžio ieškovės nesaisto. Todėl šie sprendimai neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, todėl pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms visus asmenis savo teises įgyvendinti bei pareigas atlikti teisingai, protingai ir sąžiningai (CK 1.5 str. 1 d.). Kadangi visuose Darbo g. 15-ojo DNSB narių susirinkimo darbotvarkės punktuose vienu ar kitu aspektu buvo pasisakyta ir dėl ieškovės teisų ar pareigų, o šie sprendimai, kaip minėta, sukėlė jai ir turtines pasekmes – atitinkamo dydžio kasmėnesinių įmokų priskaičiavimus, be jokio teisėto pagrindo reikalaujant ir delspinigių, teisėjų kolegija Darbo g. 15-ojo DNSB narių susirinkimo 2007-10-14 protokole nurodytus sprendimus, priimtus susirinkimo darbotvarkės 1-2 klausimais toje dalyje, kurioje jie apsprendžia Kazimieros A. M. teises arba pareigas, pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išanalizavo, kodėl protokolo 3-4, 6 punktuose suformuluoti sprendimai pažeidžia apeliantės interesus, kolegija sutinka su šiais vertinimais, sprendimo motyvų nekartodama. Kolegijos vertinimu, ir 1-2 punktų bei 5 punkto sprendimai iš esmės įtakoja K. A. M., kaip buto ir namų valdos žemės sklypo dalies savininkės, teises. Prieš jį privatizuojant namų valdos bendraturčių susitarimu buvo nustatytos bei patvirtintos kiekvienam jų atitenkančias žemės sklypo dalys (ribas) (t.1, b.l. 1169-119). Ginčas dėl jų pakeitimo, dėl bendro naudojimo (neprivatizuoto) žemės sklypo dalies, tokiam esant, panaudojimo kelių (takų) ir automobilių parkavimo aikštelių įrengimui, kilus dėl to bendraturčių ginčui spręstinas tik teisme, o ne dalies bendraturčių susitarimu. Byloje nėra jokių duomenų, kad pačiai bendrijai, kaip juridiniams asmeniui, buvo suteiktas namui eksploatuoti žemės sklypas, kurio valdymo, naudojimo, priežiūros ar tvarkymo klausimus ši galėtų spręsti (DNSBĮ 3 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal 29 str. 1 d. 6 p. tokie sprendimai taip pat būtų privalomi tik bendrijos nariui. Dėl 5 punkto, kuriuo nuspręsta rinkti įmokas, tokią pareigą nustatant visiems gyvenamojo namo butų savininkams, nepagrįstumo teisėjų kolegija jau pasisakė.

Tačiau pačios skolos dydžio pagrįstumo, kaip to ieškiniu prašė apeliantė, teisėjų kolegija nepasisako ir neanalizuoja, apsiribodama konstatavimu, kad Darbo g. 15-ojo DNSB narių 2007-10-14 susirinkimo sprendimų pagrindu apeliantei įsiskolinimas apskaičiuotas nepagrįstai. Duomenų, patikimai patvirtinančių apeliantės teiginius, jog dėl neteisėtai jai nustatytos pareigos priskaičiuota būtent 715,07 Lt skola, nėra. Pagal atsakovo UAB „Rasų valda“ pateiktus duomenis, jos skola yra didesnė (t.2, b.l. 51) ir ši skola nėra susidariusi vien dėl eksploatavimo išlaidų neapmokėjimo, bet ir dėl kitų įmokų nesumokėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d. nuostatomis, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovė sumokėjo 148,45 Lt žyminį mokestį pateikdama ieškinį (t.1, b.l. 10-11), o nesumokėta 43,45 Lt žyminio mokesčio dalis iš jos buvo priteista skundžiamu teismo sprendimu. Taip pat sumokėjo 196,20 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kitų (atstovavimo) bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų į bylą nepateikta, todėl dėl jų priteisimo abiejų instancijų teisme kolegija nepasisako.

Priėmus sprendimą ieškovės naudai, jos naudai iš atsakovo Darbo g. 15-ojo DNSB priteistina 127 Lt žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 132,20 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o iš UAB „Rasų valda“ atitinkamai priteistina 21,45 Lt žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 64 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.).

Taip pat iš šio atsakovo UAB „Rasų valda“ valstybės naudai priteistina 42,45 Lt žyminio mokesčio dalis, kurios paduodama ieškinį nesumokėjo ieškovė (CPK 96 str.).

Iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai taip pat priteistinos 61,49 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios instancijos teisme bei 28,50 Lt (t.2, b.l. 100) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį tenkinti.

Panaikinti Darbo g. 15-ojo DNSB narių susirinkimo 2007-10-14 protokole nurodytus sprendimus, priimtus susirinkimo darbotvarkės 1-6 klausimais toje dalyje, kurioje jie apsprendžia Kazimieros A. M. teises arba pareigas.

Pripažinti, kad UAB„Rasų valda“ iš Kazimieros A. M. mokestį namo remontui Darbo g. 15-ojo DNSB narių 2007-10-14 susirinkimo sprendimų pagrindu rinko nepagrįstai, pripažįstant nepagrįstu ir dėl jo apskaičiavimo susidariusį įsiskolinimą.

Priteisti iš Darbo g. 15-ojo DNSB 127 (šimtą dvidešimt septynis) litus žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme, ir 132 (šimtą trisdešimt du) litus 20 centų žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų Kazimieros A. M. naudai.

Priteisti iš UAB „Rasų valda“ 21 (dvidešimt vieną) litą 45 centus žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme ir 64 (šešiasdešimt keturis) litus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų Kazimieros A. M. naudai.

Priteisti iš UAB „Rasų valda“ 42 (keturiasdešimt du) litus 45 centus žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš Darbo g. 15-ojo DNSB ir UAB „Rasų valda“ lygiomis dalimis po 31 (trisdešimt vieną) litą 75 centus procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme, ir po 14 (keturiolika) litų 25 centus apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.