Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-15 · Administracinė byla Nr. A-520-2949-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-15
Bylos Nr.
A-520-2949-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00091-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
S. U.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A520–2949/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00091-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. U. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. kovo 1 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir atsakovas) 587,73 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2008 metus.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Pažymėjo, kad ši įstatymo nuostata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), atsakovas nepagrįstai ją taikydamas neišmokėjo dalies darbo užmokesčio, todėl teismo prašo priteisti iš atsakovo 587,73 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Nurodė, kad, kaip matyti iš asmeninės uždarbio knygelės, darbo užmokesčio ribojimas pareiškėjui 2009 metais nebuvo taikomas, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas. Pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai apskaičiavo jam neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumą, kuri turėtų būti nurodyta 506,42 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog atsakovo sprendimas riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl manė, jog institucija neturėjo kitos galimybės netaikyti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų. Atkreipė dėmesį, jog prašymo reikalavimams taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje reglamentuotas 3 metų senaties terminas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo S. U. prašymą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui S. U. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės nesumokėto darbo užmokesčio dalį – 506,42 Lt – už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu jis dirbo Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigose. Iš pareiškėjo asmeninės uždarbio kortelės už 2008 metus, mokėjimų kodų suvestinės duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta: 2008 m. sausio mėnesį – 398,34 Lt, kovą – 92,74 Lt, gegužę – 57,95 Lt, gruodį – 38,80 Lt. Iš šių dokumentų taip pat nustatyta, kad 2008 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 81,41 Lt suma, kuri įvardyta, kaip pareiškėjų dėl priedų ir priemokų ribojimo už 2 mėnesius atgal mokėtina suma. Darė išvadą, kad minėta 81,41 Lt suma buvo įskaičiuota į minėtą 2008 m. sausio mėnesio ginčo 398,34 Lt sumą, todėl apskaičiuojant ginčo nepriemokos dydį už 2008 metus 81,41 Lt suma iš bendros ginčo sumos minusuotina. Šią teismo išvadą patvirtina ir atsakovo pateiktas ginčo sumos apskaičiavimas 2012 m. balandžio 24 d. rašte. Konstatavo, kad pareiškėjui atsakovas dėl nustatyto ribojimo už 2008 metus yra neišmokėjęs 506,42 Lt (587,83 Lt – 81,41 Lt = 506,42 Lt).

Pažymėjo, kad vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks Konstitucinio Teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas (darbdavys) už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jis nėra tinkamas atsakovas byloje. Pažymėjo, jog atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, ginčo atveju – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė.

Nurodė, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

Nustatė, jog pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos, jam yra neišmokėta ginčo suma. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2010 m. kovo 1 d., taigi, remiantis DK nuostatomis, laikytina, jog pareiškėjas nėra praleidęs trejų metų senaties termino kreiptis į teismą.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų konstitucingumo yra nukreipiama į ateitį. Pažymi, kad atsakovo sprendimai riboti nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo S. U. priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo.

Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog DK 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 straipsnio 2 dalis). Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 yra konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis).

Nurodo, jog, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialiąsias, tiek proceso teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui ir teisėtų lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142-143 straipsniai), atsakovo sprendimai riboti pareiškėjo priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimas turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 metų laikotarpiu pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta: 2008 m. sausio mėnesį – 398,34 Lt, kovą – 92,74 Lt, gegužę – 57,95 Lt, gruodį – 38,80 Lt. Taip pat nustatyta, kad 2008 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 81,41 Lt suma, kuri įvardyta, kaip pareiškėjų dėl priedų ir priemokų ribojimo už 2 mėnesius atgal mokėtina suma. Darė išvadą, kad pareiškėjui atsakovas dėl nustatyto ribojimo už 2008 metus yra neišmokėjęs 506,42 Lt (587,83 Lt – 81,41 Lt = 506,42 Lt).

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d. buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą minėto įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas šiuo atveju privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikšdamas reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios 2008 metais, kadangi reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2010 m. kovo 1 d. Nustatyta, jog pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos, jam yra neišmokėta ginčo suma. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad byloje ginčo dėl priteistų sumos dydžių nėra.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vadovavosi Konstitucinio Teismo praktika, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė