- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-220-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- Rietavo savivaldybės
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
- Trečiasis asmuo
- Mažeikių rajono savivaldybė, Plungės rajono savivaldybė, Telšių rajono savivaldybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Rietavo savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Rietavo savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl sutarties įvykdymo trūkumų pašalinimo, tretieji asmenys Mažeikių rajono savivaldybė, Plungės rajono savivaldybė, Telšių rajono savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Rietavo savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti, kad 498 134,14 Lt dydžio atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skaičiuojama skola ieškovui už komunalinių atliekų tvarkymą per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota nepagrįstai, ir įpareigoti jos neapskaityti bei jos nereikalauti pateikiant ieškovui pasirašyti skolų suderinimo aktą be šios sumos.
Nurodė, kad atsakovas pagal 2007 m. gegužės 3 d. sutartį Nr. R8-85 dėl Telšių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo ir eksploatavimo (toliau – Sutartis) įsipareigojo parengti ir pateikti tvirtinti savivaldybėms tokius sąmatų ir rinkliavų dydžio projektus, kuriuose apskaičiuotas rinkliavos dydis būtų vienodas visose savivaldybėse ir padengtų visas atliekų tvarkymo sąnaudas. Vykdant Sutartį paaiškėjo, kad atsakovo apskaičiuotas rinkliavos dydis nepadengia ieškovo teritorijoje surenkamų atliekų tvarkymo sąnaudų, todėl per 2008–2011 m. susidarė 498 134,14 Lt deficitas, kurį atsakovo reikalavimu apmokėjus iš ieškovo biudžeto, ieškovui būtų padaryta tokio dydžio žala. Atsakovas, matydamas, kad jau po pirmųjų jo apskaičiuotos rinkliavos taikymo metų susidaro deficitas, privalėjo perskaičiuoti rinkliavas. Pasak ieškovo, atsakovo neteisėtus veiksmus rodo ir tai, kad jis nuo 2012 m. sausio 1 d. šiuo pažeidimus ištaisė ir nustatė tinkamą rinkliavos dydį, kurį taikant deficitas nebesusidarė. Dėl atsakovo skaičiuojamos skolos už 2008–2011 m. mažinami ieškovo biudžeto subalansavimo reitingai, apsunkinamos galimybės gauti kreditus įvairių savivaldybės projektų finansavimui.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įsiskolinimas už suteiktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas susidarė pagal 2008 m. vasario 28 d. atsiskaitymo už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimą Rietavo savivaldybėje sutartį. Atsakovas paslaugas suteikė, skola apskaičiuota pagal atliktų darbų aktus ir pateiktas sąskaitas faktūras, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atleisti ieškovą nuo prievolės atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo Rietavo savivaldybės ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Teismas pagal ieškinyje nurodomas aplinkybes sprendė, jog ieškovas iš esmės prašo atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.). Tam, pasak teismo, būtina nustatyti kreditoriaus kaltę (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo rengti tik rinkliavų ir sąmatų projektus, tuo tarpu galutinė sprendimo teisė dėl šių projektų tenka savivaldybėms. Teismo vertinimu, prievolės esmė suponuoja atsakovui pareigą kiek įmanoma tiksliau prognozuoti atliekų tvarkymo kaštus, tuo tarpu rūpestingumas ir apdairumas įpareigoja atsakovą, apskaičiuojant būsimus kaštus, atidžiai ir tinkamai įvertinti turimus duomenis. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas pagal turimus duomenis turėjo ir galėjo apskaičiuoti kitokius atliekų tvarkymo kaštus nei apskaičiavo ir pateikė ieškovui. Ieškovas nenurodė bei neįrodė, kokie atsakovo veiksmai rengiant sąmatos projektą buvo neatidūs bei neapdairūs. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu abi šalys pripažino, jog atsižvelgiant į veiklos specifiką neįmanoma visiškai tiksliai išlaidų apskaičiuoti. Teismas nustatė, kad atsakovas, apskaičiuodamas rinkliavų dydžius, numatė deficitus, kuriuos pasiūlė įtraukti į savivaldybių atliekų tvarkymo biudžetus. Kiekvienai savivaldybei rinkliavų dydis apskaičiuotas individualiai. Dėl šios priežasties savivaldybės, siekdamos įgyvendinti Sutartyje numatytą solidarumo principą, privalėjo tarpusavyje bendradarbiauti ir nustatyti tokį rinkliavų už komunalinių atliekų kiekio vieneto tvarkymą dydį, jog nesusidarytų sąnaudų, kurias savivaldybės padengtų iš savo biudžeto. Atsižvelgdamas į tai, kad prerogatyva patvirtinti mokestį už atliekų tvarkymą pagal Sutarties ir Atliekų tvarkymo įstatymą tenka savivaldybei, teismas sprendė, kad būtent jos ir yra atsakingos už solidarumo principo įgyvendinimą, o ne atsakovas. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo kaltės, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti ieškovą nuo prievolės vykdymo atsakovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas Rietavo savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė netinkamą išvadą, jog ieškovas prašo atleisti jį nuo prievolės vykdymo. Ieškovas niekada nepripažino, kad turi 498 134,14 Lt prievolę atsakovui. Ieškovas siekia įrodyti, kad įsiskolinimo atsakovui apskritai nėra ir negali būti, kadangi atsakovas netinkamai vykdo Sutarties sąlygas. Ieškinio pagrindas yra atsakovo neteisėti veiksmai skaičiuojant įsiskolinimą ieškovui, nes tokiais veiksmais pažeidžiamos Sutarties nuostatos. Teismas nagrinėjo visiškai kitą ieškinio dalyką ir dėl to taikė netinkamas materialiosios teisės normas, todėl neatskleidė bylos esmės ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovas pripažino aplinkybę, kad dėl neva neteisėtų atsakovo veiksmų vykdant Sutartį susidarė 498 134,14 Lt deficito suma, kuri apskaitoma buhalterijoje. Ieškiniu siekiama apibrėžtų materialinių teisinių pasekmių, kurios įvertintos pagal pinigų sumą. Teismo sprendimu turėjo būti išspręstas prievolės apimties klausimas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas siekia atleidimo nuo prievolės dėl kitos šalies kaltės. Ieškovui neįrodžius atsakovo kaltės, ieškinys pagrįstai buvo atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl šis prašymas netenkinamas.
Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir tretieji asmenys su atsakovu sudarė 2007 m. gegužės 3 d. sutartį Nr. R8-85 dėl Telšių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo ir eksploatavimo (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo pavesta sukurti ir eksploatuoti Telšių regioninę atliekų tvarkymo sistemą. Rietavo savivaldybės administracija su atsakovu 2008 m. vasario 28 d. sudarė atsiskaitymo už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimą Rietavo savivaldybėje sutartį (toliau – Atsiskaitymo sutartis), kuria buvo nustatytos apmokėjimo atsakovui už Rietavo savivaldybės teritorijoje surinktų komunalinių atliekų išvežimą, sutvarkymą ir vietinės rinkliavos administravimą sąlygos. Analogiškos sutartys buvo sudarytos ir su kitomis Telšių regiono savivaldybėmis (t. y. trečiaisiais asmenimis). Pagal Atsiskaitymo sutarties 4.2.3 punktą Rietavo savivaldybės administracija įsipareigojo kiekvieną mėnesį apmokėti atsakovui už atliktus darbus pagal pateiktus ir abiejų šalių pasirašytus darbų atlikimo aktus ir PVM sąskaitas faktūras, neviršijant gautų į Rietavo savivaldybės biudžetą pajamų iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Ginčas kilo dėl to, kad šalys skirtingai aiškina Sutarties nuostatas ir nesutaria, kuri iš jų netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, lėmusius tai, kad 2008–2011 m. laikotarpiu taikyti rinkliavos dydžiai nepadengė ieškovo teritorijoje surenkamų atliekų tvarkymo sąnaudų, dėl ko susidarė 498 134,14 Lt dydžio deficitas. Šią skolą atsakovas, remdamasis Atsiskaitymo sutarties nuostatomis bei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, yra įtraukęs į savo buhalterinę apskaitą ir pateikęs Rietavo savivaldybės administracijai patvirtinti 2011 m. gruodžio 31 d. aktu dėl skolų suderinimo (3 t., 82-83 b. l.). Taigi atsakovui reikalaujant apmokėti susidariusią skolą, o ieškovui pareikštu ieškiniu ginčijant šią prievolę, esminę reikšmę byloje turi tai, ar yra atsakovo kaip kreditoriaus kaltė dėl to, kad nustatytų rinkliavų minėtu laikotarpiu neužteko apmokėti už atliekų tvarkymo paslaugas. Atsižvelgdama į aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pareikštu ieškiniu prašo atleisti jį nuo prievolės vykdymo dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 2 d.). Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas šios bylos teismingumo klausimą, 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014 nurodė, kad iš esmės pagal reikalavimų turinį ir siekiamus padarinius ieškovas ieškinio reikalavimais siekia tam tikros turtinės naudos – būti atleistas nuo piniginės prievolės, kylančios iš šalių pasirašytos sutarties, vykdymo, nes tokios prievolės pagal sutartį jam neturėjo atsirasti.
Sprendžiant, ar minėtas deficitas atsirado dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutartį, būtina įvertinti kiekvienos iš šalių prisiimtus įsipareigojimus. Pagal Sutarties 5.2 punktą šalys susitarė, kad visos regioninės atliekų tvarkymo sistemos sąnaudos bus finansuojamos iš komunalinių atliekų turėtojų mokamos rinkliavos. Savivaldybės įsipareigojo savo administruojamose teritorijose nustatyti ir taikyti Telšių apskrityje vienodą apmokėjimo už komunalinių atliekų tvarkymą tvarką (t. y. Rinkliavos nuostatus) ir visus jos pakeitimus derinti tarpusavyje (Sutarties 5.5 p.). Sutartyje nustatyta šalių pareiga organizuoti ir vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos finansavimą nepažeidžiant principų „teršėjas moka“, „visų sąnaudų padengimo“, „solidarumo“, „pelno nesiekimo“ (Sutarties 5.1 p.). Šalys susitarė įvesti rinkliavą nuo 2008 m. sausio 1 d. ir nustatė, kad atsakovas parengia metinės Regioninės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąmatos ir Rinkliavų dydžių projektus (Sutarties 5.10 p.), kurie apsvarstomi atsakovo valdyboje ir iki kiekvienų metų spalio 1 d. teikiami savivaldybėms tvirtinti (Sutarties 5.11 p.).
Apelianto teigimu, atsakovas pažeidė nurodytas Sutarties nuostatas, nes netinkamai apskaičiavo rinkliavų dydžius, todėl 2008–2011 m. laikotarpiu susidarė deficitas dėl nepadengtų atliekų tvarkymo sąnaudų. Byloje nėra ginčo dėl skolos dydžio, t. y. apeliantas neginčija atsakovo suteiktų paslaugų fakto ir apimties. Sutarties pažeidimą apeliantas įrodinėjo pateikdamas 2011 m. vasario 3 d. Veiklos audito ataskaitą (3 t., 3-71 b. l.), kurioje nurodyta, kad apskaičiuota pagal išrašytus pranešimus rinkliavos suma yra mažesnė už savivaldybėms išrašytų sąskaitų už komunalinių atliekų tvarkymą sumas, todėl susidaro vietinės rinkliavos deficitas. Apeliantas taip pat pateikė duomenis apie 2008–2011 m. Rietavo savivaldybei atsakovo pateiktų sąskaitų už komunalinių atliekų sutvarkymą sumas bei planuotas įplaukas iš rinkliavų (3 t., 80-81 b. l.). Šie įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Sutarties nuostatos buvo pažeistos būtent dėl atsakovo kaltės (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu abi šalys pripažino, jog atsižvelgiant į veiklos specifiką neįmanoma visiškai tiksliai apskaičiuoti išlaidų.
Byloje esantis atsakovo 2008 m. lapkričio 20 d. raštas „Dėl 2009 m. atliekų tvarkymo programos“ patvirtina, kad pirmaisiais rinkliavos taikymo metais Rietavo savivaldybės deficitas susidarė dėl tam tikrų nenumatytų aplinkybių (surinktos atliekos buvo sunkesnės nei planuota, dalis daugiabučių gyventojų pasirinkimo individualius konteinerius, individualių namų gyventojai pasirinko retesnį aptarnavimo dažnį, dėl ko sumažėjo jų mokama rinkliava), kuriuos įvertinęs atsakovas pasiūlė apeliantui padidinti rinkliavą (1 t., 156 b. l.). Teikdamas apeliantui tvirtinti vėlesnių, t. y. tiek 2010, tiek 2011 metų rinkliavos dydžio projektus, atsakovas taip pat siūlė didinti rinkliavas (1 t., 81 b. l., 2 t., 2 b. l.). Šie įrodymai patvirtina, kad atsakovas apskaičiuodavo rinkliavos dydžius įvertinęs per praėjusius metus susidariusį deficitą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Rietavo savivaldybės tarybos sprendimais buvo tvirtinami mažesni nei atsakovo siūlomi rinkliavos dydžiai (2 t., 26-55 b. l.). Dėl šios priežasties minėtu laikotarpiu susidaręs rinkliavų deficitas nebuvo padengtas. Ta aplinkybė, kad apelianto sprendimu patvirtinus didesnę rinkliavą nuo 2012 m. sausio 1 d. nebesusidarė rinkliavos deficitas, nereiškia, kad atsakovas iki tol pažeidinėjo Sutartį.
Pažymėtina, kad atsakovo valdybą sudaro visų regiono savivaldybių, tarp jų ir ieškovo, atstovai, o pačios savivaldybės yra atsakovo akcininkės. Taigi kiekvienais metais ieškovui turėjo būti žinoma apie susidariusius rinkliavos deficitus. Atsakovo valdyba svarstydavo parengtus sąmatos ir rinkliavų dydžių projektus (Sutarties 5.11 p.). Kaip matyti iš byloje esančio 2009 m. gruodžio 9 d. atsakovo valdybos posėdžio protokolo, svarstant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio tvirtinimo klausimą vienbalsiai buvo nutarta įpareigoti įmonės direktorių vietinės rinkliavos bazinį dydį apskaičiuoti kiekvienai savivaldybei atskirai (4 t., 86 b. l.). Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas kiekvienai savivaldybei siūlė individualiai pagal patiriamas sąnaudas apskaičiuotus rinkliavos dydžius. Tai rodo, kad pačios savivaldybės per savo atstovus atsakovo valdyboje inicijavo individualų rinkliavų apskaičiavimą kiekvienai savivaldybei, nors tai neatitinka Sutarties nuostatų. Kaip minėta, pagal Sutarties 5.5 punktą savivaldybės įsipareigojo taikyti vienodus Rinkliavos nuostatus, o visus jų pakeitimus derinti tarpusavyje. Sutartyje nurodytas solidarumo principas reiškia, kad rinkliavos dydis turi būti vienodas nepriklausomai nuo to, kokioje Telšių apskrities vietoje yra komunalinių atliekų turėtojas (Sutarties 5.1.3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad komunalinių atliekų tvarkymo išlaidų sąmatų ir rinkliavų dydžių tvirtinimas pagal Sutartį ir Atliekų tvarkymo įstatymą yra savivaldybių prerogatyva, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pačios savivaldybės yra atsakingos už solidarumo principo įgyvendinimą, nes jos privalėjo tarpusavyje derinti bei nustatyti tokį rinkliavos dydį, kad būtų padengtos visos atliekų tvarkymo sąnaudos (t. y. būtų užtikrintas ir „visų sąnaudų padengimo“ principas). Vien ta aplinkybė, kad dėl nustatyto nepakankamo rinkliavos dydžio susidarė deficitas, nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo prievolės atlyginti už atsakovo suteiktas paslaugas. Tuo pačiu pažymėtina, kad tiek pagal Sutarties 5.2 punktą, tiek pagal Atsiskaitymo sutarties 4.2.3 punktą, susidariusi skola gali būti apmokama tik iš Rietavo savivaldybės biudžeto pajamų, surinktų iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta atsakovo kaltė dėl netinkamai vykdytos Sutarties. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad buvo neatskleista bylos esmė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.