Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-05 · Administracinė byla Nr. I-1498-644/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-05
Bylos Nr.
I-1498-644/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00709-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Pareiškėjas
A. R.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie LR TM
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2976-644/2014Proceso Nr. 3-62-3-00709-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kybartų pataisos namų atstovui R. J. , viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, neturtinę žalą - už kiekvieną parą praleistą baudos izoliatoriuje po 100 Lt ir po 20 Lt už kiekvieną parą praleistą drausmės grupėje kameroje Nr. 130.

Skunde (b.l. 17) bei teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 7 d. atlieka bausmę Kybartų pataisos namuose (Toliau – ir Kybartų PN). Kalėjimo metu jam buvo skirtos drausminės nuobaudos, todėl atitinkamais laikotarpiais jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 2 ir 5, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų, nes dėl per mažos šių kamerų sanitarinių mazgų kvadratūros, atsisėdus ant unitazo, durys neužsidarydavo, todėl tekdavo tuštintis kitų nuteistųjų akivaizdoje, sanitarinis mazgas nuolat būdavo pažeistas, ko pasėkoje būdavo šlapios grindys, jaučiama didelė drėgmė, nebuvo lentynėlių, todėl neturėjo kur susidėti higienos reikmenų, tiek dirbtinis, tiek natūralus apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be to, jose kartais buvo laikomas per didelis skaičius nuteistųjų. Nuo 2013 m. spalio 14 d. pareiškėjas daugiau nei aštuonis mėnesius buvo laikomas drausmės grupėje kamerų tipo patalpose Nr. 130. Nors tokios nuobaudos nėra gavęs, tačiau šioje kameroje jis buvo laikomas užrakintas paties prašymu, nes Kybartų PN negali užtikrinti jo saugumo. Kameros Nr. 130 natūralus apšvietimas neatitinka higienos normų reikalavimų, todėl per dieną paskausta ir pavargsta akys, esant uždarytam, jis negali žiūrėti televizoriaus, verda valgyti kameroje kibire, negali būti tiek kiek nori lauke, per dieną išvedamas pasivaikščioti vienai valandai. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė moralinį ir psichinį šoką, kreipėsi į medikus dėl raminamųjų vaistų skyrimo. Atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą vertina už kiekvieną parą praleistą baudos izoliatoriuje po 100 Lt ir po 20 Lt už kiekvieną parą praleistą drausmės grupėje kameroje Nr. 130 bei prašo ją atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Kybartų pataisos namai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 27-30) bei atstovas teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2008 m. spalio 7 d. ir buvo paskirtas į 1 – ąjį nuteistųjų būrį. Tik nuo 2010 m. balandžio 7 d. pareiškėjas pirmą kartą buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1. Kameroje Nr. 2 pareiškėjas nebuvo kalinamas. Kybartų PN direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 5-48/943 pareiškėjas už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę vieneriems metams, todėl jo teiginys, kad realiai jis nuobaudos nėra gavęs, kad galėtų būti laikomas drausmės grupėje, yra nepagrįstas. Kybartų PN yra viena drausmės grupės patalpa, todėl ne visi joje gyvenantys nuteistieji pageidauja gyventi kartu su kitais nuteistaisiais ir prašo, kad jų kamerų durys būtų rakinamos visą parą. Tokį prašymą 2013 m. spalio 15 d. buvo pareiškęs ir pareiškėjas, todėl akivaizdu, kad Kybartų PN, siekdama užtikrinti nuteistųjų interesus, esant jų pageidavimui, rakindama kameras ir dienos metu, jokių teisės aktų reikalavimų bei pareiškėjo teisių nepažeidžia. Tokia išvada yra padaryta ir Seimo kontrolieriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. 4D-2010/1-661/3D. Drausmės grupės patalpose yra bendras šaldytuvas, televizorius ir elektrinė viryklė. Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti teisės aktai nenumato galimybės drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems gyvenamojoje patalpoje naudotis atskirais šaldytuvais, televizoriais bei elektrinėmis viryklėmis, todėl nei pareiškėjas, nei kiti drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji minėtų buitinių prietaisų kamerose neturi. Pareiškėjui, kaip ir kitiems, jų prašymu dienos metu užrakinamiems, nuteistiesiems skiriamas papildomas laikas pasivaikščioti gryname ore. Sutinka, kad tam tikrais laikotarpiais bausmės izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat sutinka, kad baudos izoliatoriaus kamerų ir drausmės grupės kameros Nr. 130 natūralus apšvietimas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Tam, kad natūralus apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtina iškirsti didesnius langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl šiuo metu galiojanti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas natūraliai kalinimo įstaigų apšvietai Kybartų PN netaikomas. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinių mazgų būklė gera, nuolat kontroliuojama. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas A. R. skunde pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 2 ir 5 bei drausmės grupės sąlygomis kalint kameroje Nr. 130.

Pareiškėjas konkretaus laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neturtinė žala, neapibrėžė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2008 m. spalio 7 d. (b.l. 31). Pirmą kartą į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1 buvo patalpintas 2010 m. balandžio 7 d. (b.l. 46, 116-117). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, darytina išvada, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, padarytą neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, tam tikrais laikotarpiais jį uždarant į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 1, 2 ir 5 bei drausmės grupės sąlygomis kamerą Nr. 130 laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2014 m. gegužės 15 d.). Atsakovo atstovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo pirmo patalpinimo į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1 pradžios (t.y. nuo 2010 m. balandžio 7 d. ), turėjo galimybę kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kybartų PN pareigūnus, administraciją, į kitas valstybės institucijas, kurių kompetencijai priskirtina higienos normų laikymosi kontrolė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Kybartų PN pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas valstybės institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jam būtų buvę suvaržytos teisės gauti reikiamą informaciją ir pan.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 14 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį, atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Kybartų PN baudos izoliatoriaus kamerose bei drausmės grupės sąlygomis kameroje Nr. 130 laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 15d. iki 2014 m. gegužės 15 d., t.y. neviršijant trejų metų senaties termino.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 15 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. bei nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gegužės 28 d. kalėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 124; laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. kovo 14 d., 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 7 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 3; laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. vasario 2 d., nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 5, laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. A. R. atliko bausmę kameroje Nr. 1, laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d., nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. vasario 28 d., nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 22 d., nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. vasario 27 d., nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 130, laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. spalio 12 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. sausio 23 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 105 (b.l. 107-108).

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 negyveno, A. R. įrodymų, patvirtinančių jo kalėjimą baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 į bylą nepateikė, todėl šios kameros atitiktis teisės aktuose nustatytiems higienos bei vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimams, nevertintina.

Byloje nustatyta, jog tam tikrais laikotarpiais, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN baudos izoliatoriaus kamerose bei drausmės grupės kameroje Nr. 130 (nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gegužės 28 d., 2012 m. vasario 28 d., 2013 m. sausio 21 d., nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. vasario 2 d., nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 6 d., nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 12 d., nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 4 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.) viso 29 paras nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma (b.l. 107-108).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aukščiau nurodytais laikotarpiais buvo pažeistos A. R. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų neužtikrinimu, t.y. per mažos baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1, 3 ir 5 sanitarinių mazgų kvadratūros, dėl ko tuštinantis neužsidarydavo sanitarinių patalpų durys, inventoriaus, skirto higienos reikmenims susidėti, nebuvimo, pažeistų unitazų, ko pasėkoje, sanitariniuose mazguose tvyrojo drėgmė, taip pat dėl minėtų kamerų bei kameros Nr. 130 patalpų netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau - ir Taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (Toliau – ir Taisyklės), 16.5. punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas.

Į bylą pateikti įrodymai, patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1,3,5 sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose patalpose, jų plotai yra atitinkamai 1,6 kv.m., 1,21 kv.m. ir 1,21 kv.m. (b.l. 117) (b.l. 122, 132). Nors baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3 ir 5 sanitarinių mazgų kvadratūra yra mažesnė nei nurodyta Taisyklių 16.5. punkte, tačiau ši teisės norma taikytina tik įrengiant naujas, rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d., priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. ir 2006 m. birželio 14 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktais (b.l. 32). Kybartų PN nebuvo rekonstruoti ar kapitaliai remontuoti (b.l. 36-38), todėl, teismo nuomone, Taisyklių 16.5. punkte nustatyta minimali sanitarinio mazgo patalpų ploto norma ginčo patalpoms netaikytina.

Nors Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2013 m. liepos 11 d. patikrinimo akte Nr. Pa-259 (b.l. 11,12,41,42) buvo nustatyta, jog baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1,2 ir 5 sanitariniuose mazguose nėra veidrodžių bei tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), tačiau iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad šie pažeidimai atsakovo atstovo buvo pašalinti (b.l. 122). Įrodymų patvirtinančių pareiškėjo tvirtinimą, jog sanitariniuose mazguose unitazai buvo sugadinti, todėl nuolat tvyrojo drėgmė, pareiškėjas į bylą nepateikė, iš atsakovo pateiktų duomenų, ši aplinkybė nebuvo nustatyta, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą, asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kameroje. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus, rūpinimasis kameros švara yra paties asmens, laikomo joje pareiga, įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl valymo inventoriaus bei priemonių išdavimo, o šie tokias priemones būtų atsisakęs išduoti, byloje nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad galimai tvyranti drėgmė kamerų sanitariniuose mazguose buvo sąlygota paties pareiškėjo bei kitų kameroje gyvenančių asmenų elgesio (neveikimo), netinkamai prižiūrint (neprižiūrint) kameroje esantį sanitarinį mazgą.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2013 m. liepos 9 d. atlikus patikrinimą, baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 1, 3 ir 5 dirbtinė ir natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimų (b.l. 41-42), 2014 m. balandžio 11 d. atlikus drausmės grupės patalpos Nr. 130 natūralaus apšvietimo matavimus, nustatytas natūralios apšvietos koeficientas neatitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimų (b.l. 7,8). Aplinkybės, kad natūrali ginčo patalpų apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimų, neginčija ir atsakovo atstovas, tačiau nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyto natūralios apšvietos koeficiento užtikrinimui būtina padidinti gyvenamųjų patalpų langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kaip jau buvo nurodyta, Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais. Kybartų PN nebuvo rekonstruoti (b.l. 36-38). Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtina, kad baudos izoliatoriaus kamerose yra įrengtas liuminescencinis apšvietimas, užtikrinantis ne mažesnį nei 200 lx apšvietimą, šią aplinkybę grindžia Kybartų pataisos namų Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto R. S. tarnybiniais pranešimais (b.l. 32, 40). Teismo vertinimu, Kybartų PN pareigūno tarnybiniai pranešimai nepatvirtina Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2013 m. liepos 11 d. patikrinimo akte Nr. PA-259 (b.l. 41-42) nustatyto dirbtinės gyvenamųjų patalpų apšvietos pažeidimo pašalinimo fakto, duomenų apie atliktus kartotinius ginčo patalpų dirbtinės apšvietos koeficiento matavimus (atliktus po aukščiau nurodyto pažeidimo nustatymo) į bylą nėra pateikta, todėl darytina išvada, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nepakankamo dirbtinio kamerų Nr. 1,3 ir 5 apšvietimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kybartų PN laiko jį drausmės grupės sąlygomis kameroje Nr. 130 užrakintą (nors tokia drausminė nuobauda jam neskirta), nes kitaip negali užtikrinti jo saugumo, ko pasėkoje jis negali laisvai naudotis drausmės grupėje esančiu šaldytuvu, televizoriumi, virykle, turi maistą virti kameroje, negali laisvai vaikščioti kieme.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Kybartų PN direktorius 2013 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 5-48/943 už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – perkėlė iš paprastosios grupės į drausminę grupę vieneriems metams (b.l. 43). A. R. 2013 m. spalio 15 d. prašymu Nr. I-30/1874 kreipėsi į Kybartų PN direktorių, prašydamas atliekant drausminę nuobaudą drausmės grupėje laikyti jį užrakintą kameroje dienos metu nuo signalo „keltis“ iki signalo „miegoti“ (b.l. 45).

Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Kybartų pataisos namuose yra viena drausmės grupės patalpa, todėl ne visi drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji pageidauja gyventi drausmės grupės patalpose kartu su kitais nuteistaisiais ir prašo, kad jų kameros durys būtų rakinamos ne tik nakties, bet ir dienos metu. Patvirtino, kad pareiškėjo laikymo visą parą rakinamoje kameroje pagrindas buvo jo paties 2013 m. spalio 15 d. prašymas Nr. I-30/1874.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų“. To pateis straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad „izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; [...] pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius“. Pagal BVK 75 str. 2 d. drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 6 punkte nustatyta, kad „laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą.“

Akivaizdu, kad aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatose įtvirtinta pareiga pataisos įstaigos administracijai užtikrinti asmenų, esančių šiose įstaigose, saugumą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, prašydamas jį rakinti dienos metu, Kybartų PN buvo nurodęs, kad drausmės grupėje turi priešų (b.l. 9). A. R. į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kybartų PN prašydamas atrakinti kamerą dienos metu, ar kitais būdais garantuoti jo saugumą, todėl teismo nuomone, Kybartų PN administracija, paties pareiškėjo prašymu laikydama jį užrakintoje kameroje dienos metu, tinkamai įgyvendino teisės aktų jai nustatytą pareigą - užtikrindama drausmės grupėje esančių nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo saugumą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pažymėtina, kad pagal atsakovo atstovo paaiškinimus Kybartų pataisos namų drausmės grupės patalpos yra įrengtos pagal teisės aktuose numatytus drausmės grupės įrengimo reikalavimus, jose yra bendras šaldytuvas, televizorius ir elektrinė viryklė maistui gaminti ir šiais daiktais pareiškėjas galėtų naudotis, tačiau, teismo nuomone, A. R. ne dėl Kybartų PN pareigūnų kaltės, o savo noru (t.y. prašymu laikyti jį užrakintą kameroje) apribojo savo teises naudotis bendru televizoriumi, šaldytuvu ir virykle.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą reglamentuoja BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 146 str. 2 d.). BVK 145 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas nepatenka į asmenų, kuriems gali būti suteikiami du pasivaikščiojimai gryname ore per dieną, ratą, todėl sudarydamas pareiškėjui galimybę kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, atsakovas teisės aktų nepažeidė. Pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas pasivaikščiojimo laiko prailginimas yra skatinamoji priemonė, kuria tik pavyzdingai elgdamasis pareiškėjas gali būti paskatintas.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Kybartų PN 29 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos bei tinkamo baudos izoliatoriaus kamerų dirbtinio apšvietimo, todėl konstatuotina, kad Kybartų PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu ne kartą yra kreipęsis į medikus dėl kaulų laužymo, raumenų skausmo, silpnumo, nemigos (A. R. asmens sveikatos istorija), tačiau šie negalavimai sąlygoti abstinencinės būklės, o ne tiesiogiai įtakoti netinkamų laikymo sąlygų Kybartų PN. Pažymėtina, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laikotarpį Kybartų PN dėl regos sutrikimo į medikus kreipėsi tik vieną kartą, prieš pat paduodant skundą teismui (2014 m. gegužės 6 d.) (b.l. 39, 90-91, A. R. asmens sveikatos istorijos l.40). Akivaizdu, kad ši aplinkybė negali būti laikoma reikšminga sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos dirbtinės apšvietos) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nes ji yra vienkartinio pobūdžio, be to, konsultacijos metu regos sutrikimų nediagnozuota, pakartotinai dėl konsultacijos pareiškėjas į gydytoją nesikreipė (b.l.39).

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t.y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto bei netinkamo dirbtinio kamerų apšvietimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. R. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 29 paras, iš jų 20 žymiai mažesniame plote (2,28 kv.m., 2,57 kv., 2,85 kv.m.), visą kalėjimo laiką kamerose Nr. 1,3 ir 5 esant netinkamai dirbtinei apšvietai, todėl nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerose bei drausmės grupės kameroje Nr. 130 buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio – t.y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur (345,28 Lt) suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 100 Eur (šimtą eurų) (345,28 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis