Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-12-51/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Galinta ir partneriai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“ (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė draudimo bendrovė ,,Viralita“) dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, spręsdamas ginčą, ar įvykis buvo draudiminis, nurodė, kad atsakovas, grįsdamas savo atsikirtimus, vadovavosi tik pažodiniu Taisyklių 2.1.4 punkto, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą, aiškinimu, neatsižvelgė į tikruosius sutarties šalių ketinimus bei CK 6.193 straipsnio pirmojoje bei ketvirtojoje dalyse nustatytus sutarčių aiškinimo principus. Teismas laikė, kad ,,poplūdžio“ ir ,,nuošliaužos“ sąvokų taikymas tik tiesiogine (grynąja) prasme neatitiktų draudėjo interesų draustis nuo bet kokio su šiais reiškiniais susijusių turto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo, nes nėra pagrindo manyti, kad, esant tokioms aplinkybėms, protingas draudikas galėtų tikėtis draudėjų intereso draustis nuo to, jog laivas galėtų būti sunaikintas ar sugadintas vien nuo vandens paplūdimo (faktiškai – vandens lygio pakilimo) arba nuo žemės masės nuošliaužos nuo šlaito, kai tokio pavojaus pagal šio įvykio faktines aplinkybes iš esmės nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad Komisijos konstatuoti dideli vandens lygio pokyčiai bei akmens riedulio po laivu atsiradimo aplinkybės leidžia įvykį susieti su poplūdžiui bei nuošliaužai būdingų elementų sąveikos visuma. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai nepripažįsta įvykio draudiminiu.

Teismas, konstatavęs, kad laivas buvo apdraustas atkuriamąja verte, atsižvelgęs į Taisyklių 12.2 punktą, priteisė ieškovui iš atsakovo ekspertizės metu nustatytą atkuriamųjų išlaidų sumą, ją sumažinęs 5 000 Lt franšizės suma – 581 000 Lt (CK 6.987 str., 6.256 str. 1 d., 6.997 str.).

Teismas netenkino ieškovo reikalavimų Taisyklių 12.3 punkto pagrindu priteisti 68 219,12 Lt išlaidas, kurias ieškovas turėjo dėl su VĮ Vidaus vandens kelių direkcija sudarytų rangos sutarčių bei 1 500,08 Lt laivo vertinimo išlaidas, nurodęs, jog esamos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad atlikti darbai padėjo išvengti kokių nors papildomų nuostolių ar juos sumažinti, nes iš esmės jie susiję ne su nuostolių sumažinimu, o su įvykio priežasčių nustatymu, daliniu remontu, transportavimu iš prieplaukos. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 11 straipsnis, nustatantis žalos nustatymo tvarką, numato kiekvienos iš šalių apmokėjimo savo ekspertams pareigą (Taisyklių 11.6 p.).

Teismas, įvertinęs tai, kad draudiminio įvykio faktas nebuvo vienareikšmiškai akivaizdus, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo patenkino iš dalies, delspinigių sumą sumažinęs iki 30 000 Lt (CK 1.5 str., 6.71 str., 6.73 str. 2 d.).

Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CK 6.987 straipsnį, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 2004 m. gruodžio 3 d. nustatyti laivo sugadinimai atsirado dėl poplūdžio, t. y. draudėjas neįrodė draudiminio įvykio, numatyto draudimo sutartyje, kuriam esant kyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu atsakovas, remiantis CPK 178 straipsniu, 197 straipsnio antrąja dalimi, Taisyklių 2.2 punktu, pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog 2004 m. gruodžio 3 d. Nemuno upėje vykę vandens lygio pokyčiai nebuvo poplūdis, t. y. įrodė, jog nėra draudiminio įvykio, numatyto draudimo sutartyje, todėl šiuo atveju nekyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką (laivas nebuvo apdraustas nuo tiesioginio laivo susidūrimo su akmeniu ar kitais judančiais/nejudančiais objektais). Teismas nepagrįstai iš liudytojo N. Banevičiaus parodymų padarė išvadą, kad akmuo negalėjo būti toje vietoje nuo laivo prišvartavimo dienos ir tik vandens srovės galėjo būti atneštas po laivu, kadangi 2006 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio protokole (b. l. 204) užfiksuota, jog liudytojas N. Banevičius nurodo, jog nežino ir negali nurodyti, kaip akmuo galėjo atsirasti po laivu.Teismas, nurodydamas, jog klausimų sprendimui negali turėti įtakos atsakovo argumentas, kad įvykio metu laivas neturėjo galiojančių dokumentų, suteikiančių teisę jį eksploatuoti, nes tuo, ar laivas gali būti eksploatuojamas draudiminės apsaugos laikotarpiu, turėjo domėtis pats atsakovas, sudarydamas Sutartį (Taisyklių 10.1 p.), be to atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog tai būtų turėję tiesioginės įtakos įvykio kilimui ar dėl to būtų iš esmės pasikeitusios aplinkybės, sąlygojančios draudimo rizikos pasikeitimą, pažeidė CK 6.64 straipsnio antrosios dalies nuostatą, numatančią, jog, kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali būti atleistas nuo prievolės vykdymo, bei Draudimo įstatymo 82 straipsnio aštuntosios dalies nuostatą. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos 2005 m. liepos 27 d. pažymą Nr. 1-424, kurioje konstatuota, jog 2004 m. gruodžio 3 d. naktį laivas neturėjo galiojančių dokumentų, kurie suteikia teisę laivą eksploatuoti, paskutinė laivo kasmetinė technikinė apžiūra buvo atlikta 2003 m. birželio 6 d. ir galiojo iki 2004 m. birželio 6 d. Apeliantas pažymi, kad, 2004 m. gegužės 3 d. sudarant draudimo sutartį, laivas turėjo galiojančius eksploatacijos dokumentus ir draudikui nekilo abejonių dėl šios aplinkybės, draudžiamo laivo priežiūros, eksploatacijos. Kadangi ieškovas, pasibaigus laivo eksploatacijos dokumentų galiojimo laikui, nesiėmė jokių saugumo priemonių užtikrinti tinkamą laivo priežiūrą, naudojimą, eksploataciją bei taip pažeidė Taisyklių 10.3.5 punkte numatytą pareigą laikytis visų saugumo priemonių – toks draudėjo elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens, turto savininko, elgesio kriterijaus. Nesant tinkamos techninės būklės patvirtinančio dokumento tikėtina, kad 2004 m. gruodžio 6 d. draudiko akte užfiksuoti sugadinimai atsirado dėl netinkamos laivo eksploatacijos ir nepriežiūros, kol nebus įrodyta priešingai. Nurodytus argumentus patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismų praktika bylose dėl draudimo išmokos priteisimo draudėjams nevykdant draudimo sutartyse numatytų pareigų. Teismas privalėjo atsižvelgti į šias nurodytas aplinkybes ir taikyti CK 6.64 straipsnio 2 dalies nuostatą – atleisti draudiką nuo draudimo sutarties vykdymo arba atitinkamai mažinti draudimo išmoką (jei įvykis būtų pripažintas draudiminiu). Teismas, priteisdamas 581 000 Lt draudimo išmoką ieškovui, pažeidė CK 6.987 straipsnį, kadangi neteisingai apskaičiavo draudimo išmokos dydį, nes, neatimdamas sugadinto daikto liekanų vertės, sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti. Minėtame straipsnyje yra nustatyta, kad draudimo išmoka turi būti apskaičiuota įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Taisyklių 6.2 punktas numato, kad atkuriamąja verte laikoma suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pagaminti ar pastatyti naują tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą, o Taisyklių 12.1 punktas numato, jog draudimo išmoką pagal surašytą draudiminio įvykio aktą, atsižvelgdamas į draudimo sumą, išskaitą bei kitas sutarties sąlygas, apskaičiuoja draudikas. Atsakovo prašymu bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta ekspertizė, kuri nustatė, jog remonto išlaidų suma, reikalinga suremontuoti laivo sugadinimus, kurie galėjo atsirasti dėl 2004 m. gruodžio 3 d. įvykio Nemuno upėje ir užfiksuoti atsakovo 2004 m. gruodžio 6 d. laivo apžiūros protokole, įvertinant šio laivo remontui reikalingų detalių, medžiagų, dalių nusidėvėjimą, yra 279 000 Lt. Be to, nustatant draudimo išmokos dydį, taip pat turi būti atsižvelgta į byloje esančią UAB ,,Latmas“ vertinimo ataskaitą, kuri nustato, jog laivo, kaip laužo, vertė, yra 61 000 Lt. Šią sumą reikia atimti iš nustatytos remonto išlaidų sumos, reikalingos pašalinti draudiminio įvykio akte užfiksuotiems laivo sugadinimams. Teismas, priteisiant delspinigius ir palūkanas, nurodydamas, jog draudiminio įvykio faktas yra neakivaizdus, tokiu būdu konstatavo, jog draudikas nepažeidė savo pareigos išmokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį, tačiau vis tiek priėmė sprendimą priteisti tiek palūkanas, tiek delspinigius, nors draudiminio įvykio faktą nustatė tik tame pačiame teismo sprendime. Taisyklių 14.4 punktas yra taikomas tik tuo atveju, jei draudikas, kai tam tikras įvykis yra pripažintas draudiminiu, nors ir gavęs visą reikalingą informaciją bei dokumentus dėl draudimo išmokos mokėjimo, per 15 dienų (kai draudėjas - juridinis asmuo) neišmoka draudimo išmokos. Šiuo atveju atsakovas 2004 m. gruodžio 3 d. įvykio draudiminiu nepripažino ir savo pagrįstą bei motyvuotą atsisakymą mokėti draudimo išmoką pateikė ieškovui 2005 m. spalio 11 d. raštu Nr. 09.01-10-341.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Ieškovas UAB ,,Galinta ir partneriai“ (draudėjas) 2004 m. gegužės 3 d. sudarė draudimo sutartį su atsakovu (draudiku) UAB DK ,,PZU Lietuva“ (draudimo sutarties sudarymo metu atsakovo pavadinimas buvo NORD/LB draudimas) pagal kurią ieškovas apdraudė savo turtą – pramogų laivą ,,Medusa“ atstatomąja verte (b. l. 8-13 t. 1). Šia sutartimi draudikas įsipareigojo už sutartyje numatytą draudimo įmoką – 2073 Lt sumokėti 658 000 Lt draudimo išmoką AB ,,NORD/LB Lietuva“ pagal CK 4.196 str. 2 d. nuostatas, jeigu įvyksta draudimo sutartyje numatytas draudiminis įvykis. Šalių sudaryta draudimo sutartimi ieškovo turtas – pramogų laivas ,,Medusa“ buvo apdraustas nuo ugnies, nuo trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos, vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos bei audros, krušos, nuošliaužos, poplūdžio, liūties, sniego slėgio (atsakovo turto draudimo taisyklių 2.11., 2.12., 2.13, 2.14 punktai). 2004 m. gruodžio 3 d. naktį laivas ,,Medusa“ Nemuno upėje buvo apsemtas. VĮ Vidaus vandens direkcija, po apsėmimo vykdžiausi vandens iš laivo išpumpavimo darbus, 2005 m. vasario 7 d. aktu konstatavo, kad vandens iš laivo išpumpuoti neįmanoma, nes laivo dugnas pažeistas arba turi atvirų ertmių (b. l. 15 t. 1). 2005 m. birželio mėn. VĮ Vidaus vandens kelių direkcijos darbuotojai, vykdę laivo ,,Medusa“ apžiūros ir nusausinimo darbus, konstatavo, kad laivo dešiniajame borte yra didelis įplyšimas ir kad dugne aptiktas akmuo 1500 mm ilgio ir 700 mm aukščio (b. l. 23 t. 1). Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos viršininko sudaryta komisija, ištyrusi laivo avarijos priežastis, 2005 m. rugsėjo 2 d. konstatavo, kad laivo avarija įvyko dėl staigių ir didelių vandens lygio pokyčių Nemuno upėje ir, laivui sėdus ant dugno, po laivo korpusu atsiradusio akmens, pasekoje atsirado laivo korpuso apkalos, skersinių ir išilginių laivo dugno ryšių vietinis pažeidimas - įlinkimas 320 mm, 1600 mm, 1200 mm plote su apkalos trūkiais (b. l. 22 t. 1).

Šių išvardintų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad laivas ,,Medusa“ buvo sugadintas avarijos metu, kuri kilo dėl vandens lygio pokyčių Nemuno upėje ir laivo dešinio borto pusėje, laivui sėdus ant dugno, po laivo korpusu atsiradus akmeniui, ko pasekoje atsirado laivo korpuso apkalos, skersinių ir išilginių laivo dugno ryšių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas šį įvykį pripažino draudiminiu, numatytu Turto draudimo taisyklių Nr. 004 punkte 2.1.4.

Apeliantas minėto įvykio draudiminiu nepripažįsta, nes jo manymu avarijos dieną Nemuno upėje poplūdžio nebuvo, o laivo avarija, kaip nustatė komisija, tyrusi įvykį, įvyko dėl vandens lygio upėje pokyčių ir susidūrimo su akmeniu, o ne dėl poplūdžio.

Turto draudimo taisyklių 2.1.4 punkte išvardinti draudiminiai įvykiai: audros, krušos, nuošliaužos, poplūdis, liūtys, sniego slėgis. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad vandens lygio Nemuno upėje pokyčiai apima draudimo sutartyje nurodyto draudiminio įvykio ,,poplūdis“ sąvoką, o vandens lygio pokyčių pasekoje atsiradęs po laivo korpusu akmuo apima sąvoką ,,nuošliauža“ ir įvykį pagal Turto draudimo taisyklių 2.1.4 punktą pripažino draudiminiu. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (2000 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas) poplūdį apibūdina kaip staigų vandens pakilimą. Kad vandens lygis Nemuno upėje Kauno mieste ties Aleksoto tiltu (kur stovėjo laivas) 2004 m. gruodžio 2-3 d. buvo pakilęs patvirtina Hidrometeorologijos tarnyba (b. l. 135 t. 1). Tačiau pagal hidrometeorologinius kriterijus, kaip nurodė Hidrometeorologinė tarnyba, 2004 m. gruodžio 2-3 d. Nemuno upėje Kauno mieste ties Aleksoto tiltu buvęs vandens pakilimas nėra įvardijamas kaip poplūdis (b. l. 135 t. 1).

Taigi, poplūdis bendrąja prasme yra suprantamas, kaip vandens lygio pakilimas. Tuo tarpu pagal hidrometeorologinius kriterijus, kad vandens pakilimą būtų galima įvardinti poplūdžiu, vandens pakilimas turi pasiekti atitinkamą lygį. Turto draudimo taisyklėse draudiminio įvykio ,,poplūdis“ sąvoka nėra tinkamai atskleista. Tai yra nėra atskleista, kokį lygį turi pasiekti vandens pakilimas, kad tokį reiškinį būtų galima vadinti poplūdžiu. Byloje nėra duomenų, kad šalys buvo susitarę ar kad ieškovui būtų buvę išaiškinta, kad poplūdžiu laikomas vandens pakilimas, kai vandens pakilimo lygis atitinka hidrometeorologiniams kriterijams, keliamiems poplūdžiui įvardinti. Visiems yra žinomas gamtoje vykstantis reiškinys, kad po poplūdžio (vandens pakilimo) vyksta vandens atoslūgis (vanduo atslūgsta), tai yra keičiasi vandens lygiai. Komisija, tyrusi įvykį, nustatė, kad po laivo korpusu akmuo, kuris pažeidė laivą, atsirado būtent dėl vandens lygio pokyčių. Komisijos, tyrusios įvykį, išvados esmė yra ta, kad dėl šio gamtos reiškinio – vandens pakilimo (poplūdžio) ir atoslūgio (vandens atslūgimo) po laivu atsirado akmuo, kuris ir sugadino laivą. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto paaiškinimai, kuriais jis laiko vandens poplūdį, atoslūgį ir akmens atsiradimą kaip atskirus reiškinius, vienas su kitu nesusijusius, yra nepagrįsti. Ieškovas, esant neatskleistai draudiminio įvykio sąvokai ,,poplūdis“, negalėjo tikėtis, kad vandens lygio pakilimo, kuris pagal hidrometeorologinius kriterijus nėra įvardinamas kaip ,,poplūdis“, atsakovas nelaikys draudiminiu įvykiu. CK 6.193 str. 4 d. numato sutarčių aiškinimo taisyklę, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovas, kaip draudėjas, yra šalis, sudariusi draudimo sutartį prisijungimo būdu.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo pateikti draudiminio įvykio ,,poplūdis“ sampratos aiškinimai, jog vandens pakilimas turi atitikti hidrometeorologiniams kriterijams, pagal kuriuos vandens pakilimas yra pripažįstamas poplūdžiu, negali būti pagrindu nagrinėjant šį ginčą, nes, kaip jau minėta, draudimo sutartyje tokio tikslaus draudiminio įvykio ,,poplūdis“ apibūdinimo nėra. Toks draudiminio įvykio sampratos aiškinimas, kokį pateikė atsakovas, neduoda pagrindo atsisakyti pripažinti įvykį, kurio metu buvo sugadintas ieškovo laivas, draudiminiu. Todėl atsakovas privalo atsakyti už pasekmes, kurios atsirado įvykus šiam draudiminiam įvykiui.

Ieškovas turtą – pramoginį laivą ,,Medusa“ buvo apdraudęs atkuriamąja verte draudimo suma – 658 000 (100 proc. atkuriamosios vertės). Atkuriamoji vertė - apskaičiuota pinigų suma (kaštai), kuriuos reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti (įrengti).Į pirmosios instancijos teismo užduotą ekspertams klausimą, kokių atkuriamųjų išlaidų suma reikalinga atstatyti nesavaeigį laivą-restoraną ,,Medusa“ į iki 2004 m. gruodžio 3 d. buvusią padėtį (įvertinus laivo nusidėvėjimą) ekspertai atsakė, kad reikalinga suma yra lygi 586 000 Lt, o neįvertinant laivo nusidėvėjimo – 1. 02000 Lt (Baltijos turto vertinimo agentūros ekspertizės aktas Nr. 642:2006). Pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai priteisė 586 000 Lt atkuriamąją laivo vertę (įvertinęs laivo nusidėvėjimą), ir iš šios sumos išskaičiavo 5 000 Lt frančizę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš laivo atkuriamosios vertės turėjo būti išskaičiuota likusi laivo vertė, kuri buvo turto vertintojo nustatyta, kaip ,,laužo vertė“. Turto vertintojas UAB ,,Latmas“ nustatė, kad laivo ,,Medusa“ vertė 2005 m. liepos 18 dienai, t. y. po įvykusio draudiminio įvykio, yra lygi 61 000 Lt (b. l. 26-31 t. 1). Laužo vertė – pinigų suma, už kurią gali būti realizuotas turtas, parduodant jį kaip medžiagas, iš kurių jis padarytas, o ne produktyviam naudojimui. Šis turtas, kaip laužas, turintis vertę, liko pas ieškovą, todėl turi būti išskaičiuotas iš draudimo išmokos (draudimo sumos).

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad draudimo išmoka (draudimo suma) yra lygi 279 200 Lt išlaidų, reikalinga atlikti remontą tik tiems sugadinimams, kurie buvo užfiksuoti jo 2004 m. gruodžio 6 d. laivo apžiūros protokole. Tokiu metodu apskaičiuotą draudimo išmoką (Turto draudimo taisyklių 12.2 punktas) būtų galima taikyti, jeigu suremontavus tik tą dalį laivo jis būtų atstatytas į padėtį, buvusią iki draudiminio įvykio. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai tvirtina, kad laivo vertė yra lygi ,,laužo“ vertei. Toks draudimo sumos apskaičiavimas, kai turtas yra visiškai sugadintas, leistų atsakovui nukrypti nuo draudimo sutarties sąlygų. Tuo tarpu sutartyje (Turto draudimo taisyklių 6.1 punkte) nustatyta, kad draudimo suma gali būti turto atkuriamoji vertė arba jos dalis. Šalys draudimo sutartimi susitarė, kad apdraudžia ne dalį laivo atkuriamosios vertės, bet 100 proc. turto atkuriamosios vertės. Turto draudimo taisyklių 6.2 punktas apibrėžia, kas yra atkuriamoji vertė. Tai yra laikoma pinigų suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pastatyti naują tos pačios būklės ir kokybės turtą. Ekspertai nustatė, kad norint įsigyti tos pačios būklės ar kokybės laivą, kokios jis būklės ar kokybės buvo iki draudiminio įvykio, reikia išleisti 586 000 Lt. Kadangi buvo apdrausta ne dalis turto (laivo) atkuriamosios vertės, o viso turto (laivo) atkuriamoji vertė, tai draudimo suma yra lygi turto atkuriamajai vertei – 586 000 Lt.

Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos 2005 m. liepos 15 d. raštas patvirtina, kad 2004 m. gruodžio 3 d., kai laivas ,,Medusa“ buvo apsemtas, laivas neturėjo dokumentų, suteikiančių teisę jį eksploatuoti, techninės apžiūros galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2004 m. birželio 6 d. (b. l. 136 t. 1). Apeliantas teigia, kad dokumentų, suteikiančių teisę laivą eksploatuoti, neturėjimas įrodo, kad ieškovas nesiėmė jokių saugumo priemonių užtikrinti laivo tinkamą priežiūrą bei naudojimą ir taip pažeidė Turto draudimo taisyklių 10.3.5 reikalavimus, todėl teismas turėjo taikyti CK 6.64 str. 2 d. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas dėl tos priežasties, kad draudiminio įvykio metu neturėjo laivo dokumentų, leidžiančių laivą eksploatuoti, prievolės nepažeidė, todėl taikyti CK 6.64 str. 2 d. nuostatas nėra pagrindo. Turto draudimo taisyklių 10.35 punkte pasakyta, kad draudėjas turi laikytis visų sutartų saugumo priemonių. Tačiau kokių būtent sutartų saugumo priemonių ieškovas nesilaikė, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė. Pačioje tarp šalių sudarytoje draudimo sutartyje nėra aptarta, dėl kokių saugumo priemonių šalys yra susitarę. Tačiau šiuo atveju draudiminis įvykis įvyko ne dėl netinkamo laivo naudojimo ar netinkamos techninės priežiūros. Įvykusio laivo ,,Medusa“ avarijos priežastis nustatė Valstybinės vidaus vandens laivybos inspekcijos viršininko įsakymu sudaryta komisija, tyrusi šį įvykį. Tai yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis, dėl kokių priežasčių laivas ,,Medusa“ 2005 m. gruodžio 3 d. buvo apsemtas (CPK 197 str. 2 d.).Tuo tarpu apelianto argumentai, kad sugadinimai atsirado dėl netinkamos laivo eksploatacijos ir priežiūros, nes nėra dokumento, patvirtinančio leisti laivą eksploatuoti, yra pagrįsti prielaidomis.

Nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad jis pagal Turto draudimo taisyklių 14.4 punktą delspinigius turi mokėti tik tuo atveju, jeigu sutinka draudėjui sumokėti draudimo išmoką, tačiau per 15 dienų draudimo išmokos neišmoka. Apeliantas Turto draudimo taisyklių 14.4 punktą aiškina sau palankia linkme ir taip keičia draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja draudėjui sumokėti draudimo išmoką (CK 6.987 str.). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo numatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Ieškovas su atsakovu draudimo sutartimi susitarė, kad ieškovas sumokės atsakovui draudimo įmoką (ką ieškovas ir padarė), o atsakovas įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Atsakovas per 15 dienų, kaip nustatyta Turto draudimo taisyklių 12.7.2 punkte, ieškovui draudimo išmokos neišmokėjo, nes įvykio nelaikė draudiminiu. Tarp šalių kilo ginčas. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, t.y. neįvykdė savo prievolės, vadovaudamasis CK 6.71 str., 6.258 str. 1 d. ieškovui reikalaujant pagrįstai už laiku neįvykdytą prievolę priteisė netesybas (delspinigius). Teismas turi teisę netesybas mažinti (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas tą ir padarė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad priteistą draudimo sumą sumažino iki 520 000 Lt, mažina delspinigių sumą iki 25 000 Lt. Palūkanų mokėjimą ir jų dydį, kai skolininkas praleido terminą įvykdyti prievolę, numato įstatymas. Teismas įstatymu nustatytų palūkanų dydžio mažinti ar didinti negali. Tarp verslininkų ir privačių juridinių asmenų CK 6.210 str. 2 d. numatytos šešių procentų dydžio metinės palūkanos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priteisė penkių procentų dydžio metines palūkanas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio sprendimo, nes sprendimą ginčija tik viena šalis (CPK 313 str.).

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.). Priteistas iš atsakovo žyminis mokestis sumažinamas iki 8 7354 Lt, o iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 1061,55 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti. Priteistą iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Galinta ir partneriai“ 581 000 Lt draudimo išmoką sumažinti iki 520 000 Lt, priteistą 30 000 Lt delspinigių sumą sumažinti iki 25 000 Lt, priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo 520 000 Lt sumos nuo 2005 m. lapkričio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą 10 110 Lt žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 8 735 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Galinta ir partneriai“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai ,,PZU Lietuva“ 1 061,55 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ valstybės naudai priteisti 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme.