- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-10
- Bylos Nr.
- eI3-1372-780/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03120-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka (pirm.), Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- S. L. L.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.4.1Kaimo vietovėje esanti žemė
- 18.4.3Kiti su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę susiję klausimai
- 18.6.1.5Kita valstybės išperkama žemė
- 18.7Atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
- 18.10Valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimas
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. L. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde pareikštais reikalavimais, kurie 2021-12-14 teismo nutartimi buvo priimti nagrinėti, prašo: 1) Panaikinti 2021-11-09 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą Nr. 1 SS-1692-(7.5.) ir 2021-09-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus rastą Nr. 7SD-6691-(14.7.137 E.); 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti Pareiškėjo 2021-08-31 prašymą visa apimtimi.
Skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.), kuriuo S. L. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,75 ha žemės atlyginant pinigais, teismo 2021-12-14 nutartimi atsisakyta priimti, todėl šis reikalavimas nėra bylos nagrinėjimo dalykas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad 1993-04-28 buvo sudarytas susitarimas atstatyti nuosavybes teises į buvusio savininko N. J. žemės valdą, turėtą Kauno apskrities (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį - teritorinį suskirstymą, Kauno (duomenys neskelbtini). Iš viso bendro ploto 11,20 ha, pareiškėjas pretendavo į dalį šios žemės ploto, t. y. į 3,70 ha. 2000-07-13 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-01-5363 bei sprendimu Nr. 19/1837 S. L. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. N. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno apskrities Kauno rajono (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą - 1,95 ha žemės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra. 2019-10-23 Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - NŽT) sprendimu Nr. 7S-127-(14.7.3.) (toliau – Sprendimas) atkūrė nuosavybės teises į piliečiui S. L. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,75 ha žemės, atlyginant pinigais - 681 Eur. 2021-08-31 NŽT Kauno skyriui buvo teiktas prašymas (toliau - Prašymas) dėl 2019-10-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus sprendimo Nr. 7S-127-(14.7.3.) panaikinimo/pakeitimo. 2021-09-28 gautas NŽT Kauno skyriaus raštas (toliau - Raštas), Nr. 7SD-6691- (14.7.137 E.), kuriuo netenkintas minėtas Prašymas. 2021-10-11 NŽT direktoriui buvo pateiktas skundas, dėl Rašto. 2021-11-09 gautas raštas iš NŽT, kuriuo minėtas Skundas netenkintas. Tiek Raštas, tiek 2021-11-09 NŽT raštas yra tik formalaus pobūdžio, įvardijantys įvairias teisės normas, tačiau nesprendžiantys susidariusios situacijos iš esmės. NŽT sistemingai nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kurioje nurodoma jog: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms bei teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau - VAĮ). VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Individualiam administraciniam aktui yra keliamas motyvuotumo reikalavimas, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija būtų žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Atsakymas kartu turi būti ir adekvatus bei pakankamas. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Šiuo atveju 2021-09-28 NŽT Kauno skyriaus pateiktame Rašte nurodytos įvairios teisės aktų nuostatos, tačiau realiai susidariusiomis situacijos aplinkybėmis nesivadovaujama. Vien formalus Rašte nurodomų teisės aktų skaičius, puslapių skaičius, ilgumas savaime nesuponuoja VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtinto išsamumo principo laikymosi. Be to, Rašte nėra atsižvelgiama į tai, kad būtent NŽT Kauno skyrius yra stipresnioji šių teisinių santykių pusė, jie iš S. L. L. teikiamų prašymų galėjo suprasti senyvo asmens tikrąjį ketinimą turėti žemę, nes iš jo konkliudentinių veiksmų nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad jis nori žemės sklypo. NŽT Kauno skyrius turėjo galimybę būti aktyvūs ir patys išsamiai paaiškinti situaciją, kodėl nėra galimybės gražinti žemės sklypą natūrą bei pasiūlyti lygiavertį žemės sklypą, nes vis iš pakartotinai teikiamų Pareiškėjo prašymų buvo akivaizdu, kad asmeniui nesuprantama, kodėl žemė nėra jam gražinama natūra, kas, kodėl ir kada nusprendė ginčo žemės sklypą paskirti Vytauto Didžiojo universitetui mokslo ir mokymo reikmėms. Tačiau NŽT Kauno skyrius buvo pasyvus Pareiškėjo interesų ir teisių atžvilgiu, formaliai teikė atsakymus į jo prašymus, neatsižvelgdami į tai, kad senyvo amžiaus žmogui, neturinčiam teisinio išsilavinimo ir specialių žinių, nėra suvokiama, kodėl jam negali būti sugrąžintas žemės sklypas natūra ar suteiktas kitas lygiavertis žemės sklypas. Toks formalus ir biurokratiškas NŽT Kauno skyriaus elgesys nesiderina su gero administravimo principu, o jų pateiktame Rašte minėtomis faktinėmis aplinkybėmis nesivadovaujama, o centrinė NŽT neištaisė Kauno skyriaus padarytų pažeidimų ir nurodė, kad Skundas yra nepagrįstas. Tačiau Pareiškėjo Skundo dėl Rašto turinys buvo vertinamas tik paviršutiniškai, nesigilinant į esamą situaciją, todėl liko neįžvelgtas Pareiškėjo teisėtų interesų pažeidimas. Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad tiek 2021-09-28 NŽT Kauno skyriaus Raštas, tiek 2021-11-09 NŽT Raštas yra naikintini, nes pasyvus viešojo subjekto elgesys Pareiškėjo teisėtų interesų ir teisių atžvilgiu yra netinkamas bei keliantis abejones dėl objektyvumo nagrinėjant S. L. L. prašymus. Raštai parengti biurokratiškai, tik formaliai vadovaujantis teisės normomis, tačiau neatsižvelgiant į susidariusią situaciją ad hoc. Išsamumas turi pasireikšti adekvačiai (turi būti susieta su turiniu), aiškiai (bet kuris asmuo, nepaisant jo išsilavinimo, turi suvokti, kodėl jo skundas/prašymas netenkinamas), pakankamai (ne tik formaliais pasisakymais) išanalizuojant visas aplinkybes, jas siejant su teisės aktų nuostatomis (konkrečią situaciją susiejant su teisės aktais ir prieinant prie būtent tai situacijai būdingos išvados, iš kurios būtų aiškus atsisakymo tenkinti Pareiškėjo prašymą pagrindas). Todėl Atsakovės Raštai negali būti laikomi atitinkantys išsamumo principo reikalavimus ir dėl to naikintini.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė patenkinti skundą jame nurodytais motyvais ir papildomai nurodė, kad pareiškėjas visada norėjo atgauti žemę natūra, o ne gauti kompensaciją pinigais. Dėl galimybės atkurti nuosavybę ekvivalentine natūra pareiškėjas nesuprato, o atsakovė tinkamai neišaiškino atkūrimo tvarkos.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-07-13 sprendimu Nr. 19/1837 S. L. L., kartu su bendraturčiais, buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,95 ha žemės, valdytos buvusio savininko J. N. Kaune, (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2019-10-23 sprendimu Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ į buvusio savininko J. N. nuosavybės teise valdytą 1,75 ha žemę Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) (buvusiame Kauno r., (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės atkurtos atlyginant kitu būdu: pinigais - 681 Eur, kadangi 1,75 ha žemė priskirta valstybės išperkamai žemei (priskirta Vytauto Didžiojo universitetui, buvo suteikta buvusiai LŽŪA mokslo ir mokymo reikmėms). Pareiškėjas apie prašomos atkurti vietoje žemės priskirtinumą valstybės išperkamai žemei žinojo nuo prašymo padavimo momento, kadangi 1991-10-16 prašyme gražinti žemę buvusioje vietoje, 2.3 papunktyje, nurodyta „šiuo metu žemė valdo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis“. Ta pati informacija pateikta Pareiškėjo, kartu su kitais pretendentais, 1996-12-20 Prašyme. Taip pat 2007-03-28 Prašyme Pareiškėjas pozicijos nepakeičia ir pašo žemę gražinti natūra, nors buvo institucijų informuotas apie kompensavimo būdo nepasirinkimo pasekmes 2003-02-27 pranešimu Nr. 157-26 ir 2007-02-21 pranešimu Nr. 73 „Dėl kompensavimo būdo“. Pareiškėjui 2003-02-27 pernešimu Nr. 157-26 buvo siūloma pasirinkti kitą kompensavimo būdą ir jis buvo informuotas apie nepasirinkimo pasekmes, kad nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pareiškėjas pakartotinai informuotas analogiško turinio 2007-02-21 pranešimu Nr. 73 „Dėl kompensavimo būdo“. Pareiškėjas pranešimuose nurodytais terminais nepasirinko kompensavimo būdo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 str. 8 d. nustatyta valstybės išperkama žemė, jei žemė suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 str. nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31) buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 (toliau -Tvarka). Vadovaujantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, piliečiai pareikšti valią, dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, galėjo iki 2003-04-01, o jiems to nepadarius per nustatytą terminą, Tvarkos 3 punkte numatytais atvejais teisė parinkti nuosavybės atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai. Tačiau nuo 2012-02-01 pirmiau minėta atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. nuostata buvo pakeista ir joje numatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Tvarkaos 3¹ punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą, pabrėždamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino jos (teisės į nuosavybės atkūrimą) realizavimą, taikant ribotos restitucijos principą, įvertinęs pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, siekdamas bent iš dalies atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistąją nuosavybės teisę, nustatė nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, sąlygas ir pabrėžė pirmenybę žemę sugrąžinti natūra, taip pat numatė situaciją, kai dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grąžinti natūra, tai buvusiam savininkui (jo teisių perėmėjams) garantuojama teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. 1990-11-15 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino, kad neginčijamai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, tačiau kartu nustatė, kad teisė susigrąžinti priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra realizuojama remiantis įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka, o nesant galimybės susigrąžinti įtvirtinama teisė gauti kompensaciją. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 1995-03-08, 2001-04-02 nutarimai). Vadovaujantis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020, tuo atveju, kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Formuojamoje teismų praktikoje (LVAT 2019-08-07 administracinė byla Nr. eA-331-525/2019 ir daugelyje kitų administracinių bylų) LVAT pabrėžė būtinumą pretendentams būti aktyviems, domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso teisiniu reglamentavimu. Pareiškėjo, pasyvumą ir nesidomėjimą nuosavybės teisių atkūrimo procesu įrodo, kad įstatymų leistinais terminais, apie kuriuos jis buvo informuotas, Pareiškėjas nepakeitėte valios, o priėmus 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) į teismą su Skundu kreipėsi tik praėjus dviem metams, kai sprendimai dėl žemės atkūrimo yra skundžiami teismine tvarka per vieno mėnesio terminą (ABTĮ 29 str. 1 d.), kuris šioje byloje nebuvo atnaujintas. Taigi, remiantis Atkūrimo įstatymo, Tvarkos minėtomis nuostatomis ir pateikta teismų praktika, Pareiškėjas iki 2003-04-01 turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012-02-01 Nacionalinė žemės tarnyba, kadangi buvo prašoma gražinti žemę natūra, nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų. Kadangi Pareiškėjas neteikė prašymo atkurti lygiavertį žemės sklypą ar įstatymų nustatytu terminu nepakeitė valios dėl kompensavimo būdo, todėl nėra, ir 2019-10-23 sprendimo Nr. 7S-127-(14.7.3.) priėmimo metu nebuvo, teisinio pagrindo atkurti S. L. L. nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą. Skundžiami teisės aktai (ar jų dalis) gali būti panaikinti, jeigu jie yra neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėti dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, arba neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d.). Kadangi skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos raštai yra išsamūs, motyvuoti, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl negali būti panaikinti pagal ABTĮ 91 str.
Teismo posėdyje atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais ir papildomai nurodė, kad pareiškėjas visada žinojo, jog žemė, kurią nori susigrąžinti natūra, buvo suteikta LŽŪA mokslo ir mokymo reikmėms, ir kategoriškai reikalavo grąžinti ją natūra, nepasirinko kito kompensavimo būdo, todėl nuosavybė buvo atkurta atlyginant pingais. Skundžiamuoe raštuose pareiškėjui tai išsamiai išaiškinta, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Kauno rajono skyriaus (toliau – Skyrius) 2021-09-28 sprendimu (raštu) Nr. 7SD-6691-(14.7.137 E.) (toliau - ir Sprendimas) NŽT Skyrius nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo S. L. L. prašymą pakeisti NŽT 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.), kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teises į jam tenkančią buvusio savininko J. N. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį - 1,75 ha žemės, esantį Kauno apskrities, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, atlyginant pinigais už 1,75 ha žemės 681 Eur, pakeičiant į sprendimą pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį -1,75 ha žemę, grąžinti natūra arba perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno r. sav., arba panaikinti 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) ir priimti naują sprendimą - už pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį -1,75 ha žemę, grąžinti natūra arba perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno r. sav. NŽT Skyrius Sprendime nurodė, kad jis priimtas teisingai ir teisėtai, atsižvelgiant į Sprendime nurodytas teisės normas.
Pareiškėjo ginčijamu NŽT 2021-11-09 sprendimu (raštu) Nr. 1 SS-1692-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas dėl skundo) pareiškėjo 2021-10-11 skundas „Dėl 2021-09-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus rašto/atsakymo“ atmestas kaip nepagrįstas, kadangi konstatuota, jog ginčijamame NŽT Skyriaus Sprendime išsamiai, argumentuotai, pagrindžiant teisės aktų nuostatomis, paaiškinta, kodėl negali būti tenkinamas prašymas pakeisti/panaikinti NŽT 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.).
Į bylą pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis nustatyta:
1991-10-16 prašymo gražinti buvusio savininko J. N. žemę 2.3 punkte pati pretendentė nurodė: „šiuo metu žemę valdo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis“. Prašyme nurodyta, kad visų pretendentų, įskaitant ir pareiškėją S. L. L., valia – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje.
1993-04-28 susitarimu pretendentai į buvusio savininko N. J. žemės valdą, turėtą Kauno apskrities (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje (duomenys neskelbtini) kaime, iš viso 11,20 ha bendro ploto, susitarė atstatyti nuosavybes teises į žemę sutartomis dalimis. Susitarime nurodyta, kad pareiškėjui S. L. L. tenka 3,70 ha žemės ploto.
1996-12-20 prašyme S. L. L., kartu su kitais pretendentais, nurodė, kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, kuri šiuo metu skirta LŽŪA mokslo reikmėms, pageidauja atsiimti natūra, su visais siūlomais kompensavimo už žemę būdais nesutinka.
2000-07-13 Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/1837 S. L. L., buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,95 ha žemės Kaune, (duomenys neskelbtini), valdytos buvusio savininko J. N., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendrasavininkais R. D. - 1,95 ha ir E. M. U. - 1,95 ha.
2003-02-27 pranešimu Nr. 157-26 Žemėtvarkos skyrius S. L. L. dėl likusios žemės pasiūlė iki 2003-04-01 pranešti kokį kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą jis pasirenka ir nurodytos nepasirinkimo pasekmės – nuosavybės teisės bus atkurtos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
2007-02-21 pranešimu Nr. 73 Žemėtvarkos skyrius S. L. L. informavo, kad jo paveldima žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo mokymo reikmėms, informavo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. jam gali būti siūloma kompensacija pinigais, akcijomis, lygiavertis žemės, miško sklypas kitoje kadastro vietoje ir jis buvo paprašytas iki 2007-03-12 atvykti į Kauno r. Ringaudų žemėtvarkos skyrių ir pateikti prašymą, nurodant kokį kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę jis pasirenka, jam buvo išaiškinta, kad jeigu nenurodys kokį kompensavimo būdą pasirenka, nuosavybės teisės bus atkuriamos Kauno apskrities viršininko parinktu būdu.
2007-03-26 pareiškimu S. L. L. Žemėtvarkos skyriui pareiškė prašymą grąžinti laisvą neužstatytą žemės sklypą tik natūra.
2019-10-23 Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus sprendimu Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. N. nuosavybės teise valdytą 1,75 ha žemę Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) atlyginant kitu būdu: pinigais už 1,75 ha žemės (vertė 681 Eur).
Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl NŽT Skyriaus atsisakymo patenkinti pareiškėjo 2021-08-31 prašymą pakeisti arba panaikinti įsiteisėjusį viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo administracine tvarka.
Ginčo teisinius santykius dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" (toliau - Tvarka).
Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.
2019-10-23 NŽT sprendimas Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“, kurį siekia pakeisti arba panaikinti pareiškėjas, jam buvo įteiktas 2019-10-23 ir jis pats ant jo yra pasirašęs bei savo ranka įrašęs, kad nesutinka su kompensacijos dydžiu. Tai patvirtina, kad jis suvokė, kokiu būdu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės ir nesutiko su kompensacijos dydžiu, bet ne su atlyginimo būdu už valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjas neskundė šio sprendimo per įstatymu nustatytą terminą teismui, kas reiškia, kad po jo priėmimo su sprendimu sutiko. Savo nuomonę pareiškėjas pakeitė ir šį 2019-10-23 sprendimą apskundė teismui tik paduodamas šioje byloje nagrinėjamą skundą, kuriuo kartu skundžia ir atsakovės atsisakymą pakeisti arba panaikinti savo sprendimą. Tokiu būdu pareiškėjas 2019-10-23 sprendimą kvestionuoja daugiau kaip po dviejų metų nuo jo priėmimo ir gavimo.
Kaip minėta, skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti NŽT 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ teismo 2021-12-14 nutartimi atsisakyta priimti ir ši nutartis yra įsiteisėjusi (pareiškėjas jos neskundė), todėl šis reikalavimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pats 2019-10-23 sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Tai reiškia, kad Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka šis sprendimas, kurio pakeitimo arba panaikinimo siekia pareiškėjas, negali būti panaikinamas teismo tvarka, kadangi skundas dėl jo panaikinimo nenagrinėtinas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šio termino teimui neatnaujinus (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.)
Tačiau pareiškėjo siekiamas pakeisti ar panaikinti 2019-10-23 sprendimas galėtų būti pakeistas ir administracine tvarka, t. y. nesinaudojant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta apskundimo teismui tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.
Būtent tokia tvarka pareiškėjas ir siekia panaikinti arba pakeisti NŽT 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“, tačiau atsakovė atsisakė pakeisti arba panaikinti savo sprendimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, yra pabrėžęs, kad iš šios teisės normos matyti, jog joje yra nustatytos dvi sąlygos, kurių egzistavimas suteikia teisę NŽT vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui neteismine tvarka pakeisti ar panaikinti įsiteisėjusį viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o būtent, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo turėjo būti pažeisti atitinkamų įstatymų reikalavimai ir, antra, dėl to (dėl sprendimo neteisėtumo, jo keitimo būdo ir pan.) turi nekilti (nebūti) ginčų. Aiškinant antrąją sąlygą, reikalaujančią, kad dėl sprendimo pakeitimo ar jo panaikinimo turi nekilti ginčų, tai ši sąlyga subjektų aspektu reiškia, kad ginčų turi nekilti tarp institucijos, priėmusios sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, ir asmenų, kuriems nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos šiuo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-57/2012, 2012-09-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2388/2012, 2015-06-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1532-858/2015).
Be to, pažymėtina, kad iš įvardintos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos normos taip pat matyti, kad joje kalbama apie priimtų sprendimų panaikinimą ar pakeitimą dėl to, jog jie nesuderinami su teisės aktų reikalavimais, tačiau šioje normoje nurodyta NŽT teisė, bet ne pareiga panaikinti ar pakeisti priimtus sprendimus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teisme reikalauja įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą ir tenkinti jo 2021-08-31 prašymą visa apimtimi, t. y. pakeisti arba panaikinti savo 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad institucija, kuri šiuo metu yra kompetentinga spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus - NŽT - nesutinka su 2019-10-23 sprendimo Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ pakeitimu ar panaikinimu administracine tvarka, nurodydama argumentus, kad jis priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nesutikimą su pareiškėjos prašymu atsakovė patvirtino ir atsiliepime į skundą bei teismo posėdyje, kadangi, atsakovės nuomone, minėtas sprendimas priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir yra teisėtas bei pagrįstas.
Atsakovės motyvuotas nesutikimas patvirtina, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, numatytų Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje, - dėl priimto sprendimo ir jo keitimo būdo tarp šio teisinio santykio subjektų turi nekilti (nebūti) ginčų. Todėl teismas negali įpareigoti atsakovę, kad ji pakeistų ar panaikintų savo sprendimą prieš savo valią, jeigu atsakovė pagrįstai įsitikinusi, kad sprendimas bvo priimtas laikantis ir nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos reikalavimų.
Tačiau įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis teismas konstatuoja, kad nurodyti pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, kadangi atsakovės motyvai atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti ar panaikinti savo sprendimą administracine tvarka yra pagrįsti, išsamiai ir aiškiai nurodyti skundžiamuose sprendimuose ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus administraciniam aktui.
Pareiškėjo argumentas, kad atsakovė iš jo teikiamų prašymų galėjo suprasti tikrąjį jo ketinimą turėti žemę iš viso nėra suprantamas, kokiu būdu jis gali pagrįsti skundžiamų sprendimų neteisėtumą. Akivaizdu, jog atsakovė būtent todėl ir priėmė 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S.L. L.“, o skundžiamais sprendimais atsisakė jį pakeisti ar panaikinti, nes neabejotinai suprato, kad pareiškėjas nori susigrąžinti žemę natūra. Pareiškėjui neįtinkančio sprendimo priėmimą lėmė ne tai, kad atsakovė nesuprato ko jis nori, o tai, kad nebuvo galimybės jo išreikštą valią susigrąžinti žemę natūra įgyvendinti, nes siekiama susigrąžinti žemė yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinta natūra.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė.
Lietuvos žemės ūkio akademijos (vėliau tapo Lietuvos žemės ūkio universitetu, dabar A. S. universitetas) mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas žemės plotas patvirtintas kaip neprivatizuojama žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-09 nutarimu Nr. 540 ir vėliau buvo nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-27 nutarimu Nr. 134, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-12 nutarimu Nr. 1026.
Tai, kad prašoma sugrąžinti natūra žemė priskirta valstybės išperkamai žemei pretendentai žinojo nuo prašymo padavimo momento, nes jau 1991-10-16 prašymo 2.3 punkte pati pretendentė nurodė, kad „šiuo metu žemę valdo LŽŪA mokomasis bandymų ūkis“. Vėliau, 1996-12-20 pareiškėjas, kartu su kitais pretendentais, pateikė prašymą atsiimti žemę natūra ir patvirtino, kad žino, jog šią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, valdo LŽŪA mokslo reikmėms.
Žemėtvarkos skyrius 2003-02-27 pranešimu Nr. 157-26 pareiškėją informavo, kad žemė yra valstybės išperkama ir pasiūlė iki 2003-04-01 pranešti kokį kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą jis pasirenka, nurodė nepasirinkimo pasekmes – nuosavybės teisės bus atkurtos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
2007-02-21 pranešimu Nr. 73 Žemėtvarkos skyrius pareiškėją dar kartą informavo, kad jo paveldima žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. užimta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo mokymo reikmėms, informavo, kad pagal Atkūrimo įstatymą jam gali būti siūloma kompensacija pinigais, akcijomis, lygiavertis žemės, miško sklypas kitoje kadastro vietoje ir jis buvo paprašytas iki 2007-03-12 atvykti į Kauno r. Ringaudų žemėtvarkos skyrių ir pateikti prašymą, nurodant kokį kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę jis pasirenka, taip pat jam buvo išaiškinta, kad jeigu nenurodys kokį kompensavimo būdą pasirenka, nuosavybės teisės bus atkuriamos Kauno apskrities viršininko parinktu būdu.
Pažymėtina, kad pareiškėjas 2007-03-26 pareiškimu Žemėtvarkos skyriui pareiškė prašymą grąžinti laisvą neužstatytą žemės sklypą tik natūra.
Teismas konstatuoja, kad visuma nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų visiškai paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad atsakovė nepaaiškino jam kodėl nėra galimybės gražinti žemės sklypą natūra ir paneigia, kad jam nebuvo suprantama, kodėl žemė nėra jam gražinama natūra, kad jam nebuvo siūlomas lygiavertis žemės sklypas. Net iš trijų dokumentų (1991-10-16 prašymo, 1996-12-20 prašymo ir 2007-03-26 pareiškimo, kuriuo pareiškėjas atsakė į 2007-02-21 pranešimą Nr. 73) matyti, kad pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo pradžios žinojo, o vėliau dar du kartus (2003-02-27 pranešimu Nr. 157-26 ir 2007-02-21 pranešimu Nr. 73) Žemėtvarkos skyriaus buvo informuotas, kad jo siekiama susigrąžinti natūra žemė yra valstybės išperkama, kadangi nuo 1991 metų naudojama Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslo ir mokymo reikmėms.
Nurodyti dokumentai taip pat paneigia pareiškėjo skundo argumentą, kad atsaovė jam nesiūlė lygiaverčio žemės sklypo, nes tai buvo padaryta du kartus. Žemėtvarkos skyrius 2003-02-27 pranešime Nr. 157-26, nors atskirai ir neišskyrė kompensavimo lygiaverčiu žemės sklypu būdo, tačiau pasiūlė iki 2003-04-01 pranešti kokį kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą pareiškėjas pasirenka. Taigi, pareiškėjas galėjo rinktis bet kurį Atkūrimo įstatyme numatytą kompensavimo būdą, taip pat ir lygiavertį žemės sklypą. Tuo tarpu 2007-02-21 pranešime Nr. 73 Žemėtvarkos skyrius pareiškėjui aiškiai išvardijo visus Atkūrimo įstatymo numatomus kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdus, tame tarpe ir lygiaverčiu žemės, miško sklypu kitoje kadastro vietoje, ir pakvietė iki 2007-03-12 atvykti į žemėtvarkos skyrių pateikti prašymą, nurodant kokį kompensavimo būdą jis pasirenka.
Tai, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į žemę nebuvo atkurtos kompensuojant lygiaverčiu žemės sklypu lėmė ne pareiškėjo skunde nurodomos priežastys dėl tariamo atsakovės „neaktyvumo“ ir „išsamaus situacijos nepaaiškinimo“, o tai, kad pareiškėjas, žinodamas pats ir atsakovės ne kartą papildomai informuotas apie tai, jog žemė yra valstybės išperkama, sąmoningai ir kategoriškai nesirinko kompensavimo lygiaverčiu žemės sklypu būdo. Į minėtą 2003-02-27 pranešimą Nr. 157-26 dėl kompensavimo būdo pasirinkimo pareiškėjas neatsakė ir nepasirinko jokio būdo, o į 2007-02-21 pranešimą Nr. 73 atsakė savo 2007-03-26 pareiškimu, kuriuo kategoriškai prašė grąžinti žemės sklypą tik natūra.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (iki 2012-01-31 galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir Tvarkoje, pagala kurios 3 punktą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003-04-01, o jiems to nepadarius per nustatytą terminą teisė parinkti nuosavybės atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai (nuo 2010-07-01 jos teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba).
Nuo 2012-02-01 Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo pakeista ir joje numatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.
Aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, kuri galiojo ir 2019-10-23 NŽT Skyriaus sprendimo Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ priėmimo metu, nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Tvarkos 3¹ punkte.
Teismas konstatuoja, kad remiantis šių teisės aktų nuostatomis pareiškėjas iki 2003-04-01 turėjo teisę išreikšti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, nes jo nurodytu būdu (natūra) nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių, tačiau to nepadarė ir reikalavo grąžinti žemę tik natūra, todėl atsakovė, nuo 2012-02-01 neturėdama teisės parinkti kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo kaip atlyginimas pinigais, privalėjo 2019-10-23 sprendimu Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ atkurti nuosavybės teises atlyginant kitu būdu – pinigais. Atitinkamai teismas konstatuoja, kad skundžiamuose atsakovė sprendimuose, kuriais ji atsisakė keisti ar panaikinti minėtą 2019-10-23 sprendimą Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“, padaryta išvada, jog NŽT Skyrius, vykdydamas nuosavybių teisių atkūrimo ir sprendimo priėmimo procedūrą, nepažeidė atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų ir neturi pagrindo keisti ar naikinti savo sprendimo, yra pagrįsta.
Ginčijamame Sprendime ir Sprendime dėl skundo tiek Skyrius, tiek atsakovė aptarė visas nurodytas aplinkybes dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir sąlygų, teisingai aiškino nurodytus pareiškėjui teisės aktus ir savo veiksmus. Teismas konstatuoja, kad ginčijamuose sprendimuose yra nurodyti ginčo situaciją reglamentuojantys teisės aktai, išsamiai, aiškiai ir visiškai pakankamai aptarti pareiškėjo 2021-08-31 prašyme, kurį sprendė atsakovė, nurodyti motyvai, aptarti reikšmingi faktai, argumentai ir įrodymai bei teisingai įvertinta, kad NŽT 2019-10-23 sprendimo Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S.L. L.“ nėra galimybė pakeisti ar panaikinti administracine tvarka. Teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas ir Sprendimas dėl skundo atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų reikalavimus, nes juose tinkamai nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas bei pakankami ir aiškūs administracinio sprendimo motyvai, todėl pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų sprendimų neišsamumo, formalumo ir motyvų nepakankamumo yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal susiklosčiusias aplinkybes (pareiškėjui primygtinai reikalaujant atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, kuri yra valstybės išperkama, ir nesirenkant jokio atlyginimo būdo) atskovė 2019-10-23 sprendimu Nr. 7S-127-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. L. L.“ privalėjo atkurti nuosavybės teises atlyginant kitu būdu – pinigais, teismas pripažįsta, kad atsakovė pagrįstai atsisakė pareiškėjo prašymu pakeisti ar panaikinti tokį savo sprendimą administracine tvarka. Tai reiškia, kad panaikinti tokį atsakovės atsisakymą teismo sprendimu ir įpareigoti atsakovę pakeisti ar panaikinti savo įsiteisėjusį sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepaagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo, kadangi remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra laikomas šalimi, kurios naudai priimtas sprendimas ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės. Todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Be to, prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu suinteresuota proceso šalis teismui turi pateikti raštu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (ABTĮ 41 str. 1 d.), o pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas teismui buvo pateiktas praėjus keturioms dienoms po bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. L. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.