Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d., 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J.:

A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 - l.000.000 JAV dolerių (800.000-4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį.

1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J., šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per O. L. perdavus jam, jis - A. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L. pranešęs G. B., sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 litų). Nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kontorą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Toliau A. A., 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo vykusio susitikimo su O. L. bei G. B. metu, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė O. L. bei G. B., kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.

G. B., dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G. nužudymo organizatorių – jo – A. A. bei O. L. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – 1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą, jam – A. A. per O. L. reikalaujant kuo greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu I. M. perdavė iš jo - A. A. bei O. L. gautus už R. G. nužudymą 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė I. M. R. G. gyvenamąją vietą – Vilniuje, (duomenys neskelbtini)esantį namą, R. G. naudojamo automobilio (duomenys neskelbtini), stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.

I. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą jo – A. A. bei O. L. nurodymą įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą- 10.000 JAV dolerių (40.000 litų), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 litų), perdavė V. J..

V. J., vykdydamas I. M. perduotą G. B., O. L. ir jo –A. A. nurodymą tyčia nužudyti R. G., dėl savanaudiškų paskatų, už jo - A. A. per O. L., G. B. bei I. M. perduotą 8000 JAV dolerių (32000 litų) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24 val., po Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio (duomenys neskelbtini) dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2 val. nakties, po Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio (duomenys neskelbtini) dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu (duomenys neskelbtini) išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, prie Vilniuje, (duomenys neskelbtini) buvusios „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, tai yra V. J., bendrininkaujat A. A., O. L., G. B. ir I. M., tyčia jį nužudė.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti, jog nustatyti tokie A. A. veiksmai ir aplinkybės jam organizuojant tyčinį R. G. nužudymą: „A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - 1995 m. gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - su asmeniu, kurio byla išskirta bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J., o būtent: A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims - norėdamas išvengti 200.000 – 280.000 JAV dolerių (800.000 – 1.120.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, suprasdamas, jog iš šio tyčinio nužudymo turtinės naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys dėl jo pažadėto ir perduoto piniginio atlygio, 1995 m. balandžio pabaigoje, per asmenį, kurio byla išskirta, Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą - surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį. 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltinimo vykdytoją V. J., šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per asmenį, kuriam byla išskirta perdavus jam, jis – A. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje – gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per asmenį, kurio byla išskirta, pranešęs G. B., sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per asmenį, kurio byla išskirta, perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 litų), nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kontorą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu metu, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. A. 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo vykusio susitikimo su G. B. bei asmeniu, kurio byla išskirta, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo - nurodė G. B. bei asmeniui, kurio byla išskirta, kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.“ Įtraukti į nuosprendį liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, Nr. 1 parodymų apie A. A. veiksmus organizuojant tyčinį R. G. nužudymą, turinį. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti skiriant bausmę pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog A. A. paieška buvo paskelbta nepagrįstai bei išvadą apie ikiteisminio tyrimo institucijų kaltę. A. A., pripažintam kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d., 105 str. 8 p. (1991 m. gruodžio 03 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) paskirti 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Prokuroro manymu, surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį nebuvo laikomasi ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje nurodytas nustatytos A. A. nusikalstamos veikos aprašymas, nurodyta, jog R. G. nužudymą A. A. organizavo veikdamas ne tik su 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais ginkluotos gaujos nariais - G. B., I. M. ir V. J., bet ir su pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ginkluotos gaujos nariu O. L.. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas asmuo - O. L. šioje byloje nebuvo teisiamas, o jo byla išskirta į atskirą bylą. Atsižvelgiant į 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 3.1.3 p. 2 d. nuostatas, iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nuoroda į nenuteistą šioje byloje asmenį, su kuriuos A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų - O. L., šalintina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina, jog R. G. nužudymą A. A. organizavo veikdamas su asmeniu, kurio byla išskirta ir 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais ginkluotos gaujos nariais - G. B., I. M. ir V. J..

Anot apelianto, taisytina ir pirmosios instancijos teismo padaryta klaida dėl nuosprendyje nurodyto skolos dydžio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma 200.000 - 1.000.000 JAV dolerių (800.000 -4.000.000 litų) suma, kurios grąžinimo R. G. norėjo išvengti A. A., tačiau teismo posėdyje ištyręs įrodymus pirmos instancijos teismas nustatė 200.000 - 280.000 JAV dolerių sumą, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina, jog A. A. savanaudiškos paskatos organizuojant tyčinį R. G. nužudymą siekiant turtinės naudos sau pasireiškė tuo, kad jis norėjo išvengti 200.000- 280.000 JAV dolerių skolos R. G. grąžinimo.

Prokuroro teigimu, skirdamas bausmę A. A. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. A. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytais pagrindais.

2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 101 straipsnio 1 dalyje (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1638 redakcijoje) nurodyta, jog už nusikalstamą veiką, padarytą iki 2003 m. gegužės 1 d., taikomos naujajame baudžiamajame kodekse numatytos bausmių skyrimo taisyklės tik tuo atveju, kai tokia iki 2003-05-01 padaryta veika perkvalifikuojama pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą. To šiuo atveju nebuvo padaryta. Baudžiamasis įstatymas neleidžia laikyti, kad tuo pat metu kaltininkui yra palankesni abu kodeksai. Vienai veikai taikomas, kaip to reikalauja 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio nuostatos (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnis), tik vienas baudžiamasis įstatymas. Prokuroro manymu, šiuo konkrečiu atveju bausmė už 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalyje, 105 straipsnio 8 punkte (1991 m. gruodžio 03d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) numatytą nusikaltimą A. A. skirtina taikant ne 2000 m. Lietuvos Respublikos BK, o 1961 m. Lietuvos Respublikos BK bendrojoje dalyje numatytas bausmės skyrimo taisykles.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe bei ar byloje yra aplinkybių, lengvinančių atsakomybę, padarė klaidų, dėl kurių buvo suklysta nustatant A. A. paskirtino laisvės atėmimo bausmės dydį. Nusikaltimų ir teisės pažeidimų nedarymas papildomų privilegijų baudžiamojoje teisėje asmeniui nesukuria. Todėl toks kaltininko elgesys - laikinas, apibrėžtas tam tikru laiko terminu susilaikymas nuo naujų nusikaltimų ir teisės pažeidimų darymo, skirtingai negu kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažintas A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje yra A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Prokuroro nuomone, operatyvinės veiklos subjekto neveiklumas, vykdant A. A. paiešką, A. A. skirtinos bausmės dydžiui įtakos negali turėti ir nurodo, jog A. A. paieška 2002-09-02 buvo paskelbta nepažeidžiant 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 220 str. reikalavimų, esant procesiniam pagrindui ją paskelbti - Vilniaus m. VPK ONTT pranešimas, jog A. A. buvimo vieta nenustatyta. A. A. paieškos darymą kontroliuojančiam ir bylą tiriančiam prokurorui nustačius, jog A. A. paieškos darymas atliekamas vangiai, paieškos tolimesnį vykdymą perėmė Lietuvos Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, kurie ir sulaikė A. A..

Nuteistasis savo skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarime Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ nustatyta, jog asmuo, kuris kitą asmenį kurstė ar organizavo nužudymą už atlyginimą, atsako pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. ir 104 str. ar 105 str., priklausomai nuo nužudymo motyvų, būdo ir kt. Taigi tada nebuvo kategoriško nusistatymo asmenį, kursčiusį ar organizavusį kitą asmenį nužudyti žmogų už atlyginimą, teisti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 105 str. 8 p.

A. A. nuomone, 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. nebuvo detalizuota, kaip reikėtų kvalifikuoti organizatoriaus veiksmus, o 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 26 str. 4 d. atsirado nuostata, jog organizatorius atsako pagal Lietuvos Respublikos BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Nuteistojo nuomone, naujame Lietuvos Respublikos BK įtvirtintos nuostatos sunkina asmens teisinę padėtį, todėl pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. įtvirtintą principą, šis įstatymas neturi grįžtamosios galios ir teismas turėjo vadovautis tomis nuostatomis, kurios buvo susiformavusios senųjų įstatymų taikymo praktikoje.

Nuteistojo teigimu, nuosprendyje esanti išvada, jog jis mokėjo pinigus nusikaltimo vykdytojams, nepagrįsta jokiais įrodymais, o įrodymai ištirti teisiamajame posėdyje neduoda pagrindo tvirtinti, jog iš jo gautais pinigais buvo atsiskaityta už R. G. nužudymą. Anot apelianto, nei G. B., nei joks kitas įrodymų šaltinis nepatvirtino, jog jis (apeliantas) tarėsi su kuo nors, kad R. G. bus nužudytas už atlygį, jog jis (apeliantas) žinojo, kad nukentėjusįjį nužudžiusiems asmenims bus mokami pinigai. Nuteistojo nuomone, teismas neturėjo baudžiamosios bylos medžiaga paremto pagrindo padaryti išvadą, jog jis per O. L. perdavė nužudymo vykdytojams nuosprendyje minimus pinigus - 10000 JAV dolerių, nors G. B. kalbėjo apie 12000 JAV dolerių, ir tuo pačiu organizavo tyčinį žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų.

Nuteistasis nurodo, kad net ir sutikus su teismo teiginiu, kad R. G. buvo nužudytas už atlygį, vargu ar teisinga būtų tai paremti tik liudytojo G. B. spėjimu, nenustačius kitų nekeliančių abejonės įrodymų, neišaiškinus nei pinigų perdavimo laiko, nei vietos, nei, galų gale, tikslios sumos. Beje, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, irgi nepasakė, jog jis (apeliantas) jam pasakojo apie tai, kad už nužudymą mokėjo pinigus, priešingai, teisme jis patvirtino, jog nesakė, kad sumokėjo O. L. pinigus.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nuteistasis mano, kad jis yra nepagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. bei 105 str. 8 p. (1991 12 03 įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), taip pat mano, jog nepagrįstas ir nuosprendyje esantis teiginys, kad organizuodamas tyčinį R. G. nužudymą jis, siekė išvengti 200 000 -1 000 000 JAV dolerių (800 000 – 4 000 000 Lt) skolos R. G. grąžinimo, nors kitoje to pačio nuosprendžio vietoje nurodyta, kad jis buvo skolingas didelę pinigų sumą - nuo 230 000 iki 280 000 JAV dolerių R. G., kuriuos naudojo sviesto pirkimui ir pinigų R. G. negrąžino. Nuosprendžio išvada apie tai, kad R. G. nužudymu jis siekė išvengti 200000 - 1000000 JAV dolerių (800000 - 4000000 Lt) skolos grąžinimo prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Nuteistasis mano, kad teismui, prieš darant išvadą apie jo skolą R. G., reikėjo atsižvelgti į tai, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, jog jis asmeniškai buvo skolingas nukentėjusiajam. Niekas nepaliudijo, kad R. G. perdavė jam vienokią ar kitokią sumą pinigų, jog jis įsipareigojo tuos pinigus nustatytu terminu grąžinti.

Nuteistasis nurodo, teisiamojo posėdžio metu nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, liudijančių apie jo skolinius įsipareigojimus R. G., todėl teismas negalėjo nuosprendyje besąlygiškai konstatuoti, jog jis dėjo pastangas, kad nereikėtų atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad 1965 m. Lietuvos Respublikos CK 47 str. 1 d. buvo pabrėžiama, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Kaip minėta, įrodyti sutarties buvimą kitomis priemonėmis, jeigu kreditorius neturėjo nei rašytinės sutarties, nei jos egzistavimo faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų, nebuvo galima, todėl R. G. neturėjo teisinio pagrindo reikšti jam kokias nors turtines pretenzijas, o jis, savo ruožtu, nebuvo verčiamas jokių priežasčių imtis drastiškų priemonių, kurios padėtų išvengti atsiskaitymo su nukentėjusiuoju.

Nuteistasis nurodo, kad jis iš esmės nebuvo R. G. skolininkas, nes jo pinigus panaudojo V. M., kuris ir turėjo už juos atsiskaityti. Beje, tuo metu, kai buvo sudarinėjamas sandoris dėl sviesto, V. M. nei jam, nei kitiems UAB PN „A“ atstovams neatskleidė, kieno pinigus naudoja savo versle. Apie tai, kad už sviestą buvo mokėta R. G. pinigais, jis prasitarė tik po R. G. nužudymo. Taip pat nurodo, kad iš dokumentų matyti, kad UAB PN „A“ laikotarpiu nuo 1995 03 17 iki 1995 06 06 Azerbaidžano firmoms „N“ bei „A“ išsiuntė 104964,80 kg sviesto ir 1995 06 07, t. y. kitą dieną po sviesto realizavimo, iš savo valiutinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė pagal 1995 03 03 sutartį Nr. 21 į Lenkijos įmonės PHU „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią banke „BNP-Dresdener Bank/Polska/ SA“, 168000 JAV dolerių. Taip buvo atsiskaityta su sviesto tiekėju, nes ir iš liudytojo R. M. parodymų teisme matosi, jog sviesto partija kainavo apie 200000 JAV dolerių, o pinigai yra „(duomenys neskelbtini)“ koncerno, taip pat jis parodė, kad yra girdėjęs, jog už sviestą buvo atsiskaityta su R. G. žmona. Tokie parodymai sutampa su V. M. aiškinimu apie iš UAB PN „A“ gautų pinigų pervedimą į R. G. našlės nurodytą sąskaitą bei su M. T. parodymais apie atsiskaitymą su R. G. partneriais. Šios aplinkybės, anot apelianto, dar kartą patvirtina, kad nebuvo jokio turtinio intereso žudyti R. G..

Nuteistasis skunde pažymi, kad liudytojas V. M. yra paminėjęs, jog UAB „E“ iš šio sandorio turėjo uždirbti 18000-20000 JAV dolerių pelną, o iš rašytinių įrodymų nesimato, kad ši įmonė būtų gavusi kokių nors pinigų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo jokios prasmės mokėti vykdytojams 12000 JAV dolerių ir žudyti žmogų dėl tokios pinigų sumos, juo labiau, kad tas pats liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme patvirtino, jog UAB PN „A“ už sviestą neliko skolinga, bei paminėjo sumokėtas sumas, kurios gerokai viršijo sviesto kainą. Negana to, net ir liudytojas M. T., kurio parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad, jo žiniomis, 200000 JAV dolerių po R. G. mirties buvo sumokėti. Liudytojas M. P. irgi patvirtino atsiskaitymo pagal sutartyje numatytas sąlygas už sviestą faktą.

Nuteistojo teigimu, atsiskaitymo po R. G. mirties negalima traktuoti kaip savotiško žalos atlyginimo ar bandymo sumėtyti pėdas bei siekimo suklaidinti tyrimo organus. Visi su sviesto pirkimo-pardavimo sandoriu susiję asmenys pripažino, jog atsiskaitymas už produkciją turėjo vykti po jos realizavimo. Tik atsitiktinumas, kad paskutinė sviesto partija į Azerbaidžaną atkrauta praėjus aštuonioms dienoms nuo R. G. mirties.

Pasak A. A., paminėti faktai liudija, jog nebuvo jokio pagrindo tvirtinti, kad jis turėjo materialinį interesą, nužudyti R. G., o tai rodo, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti jam baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už kvalifikuotą nužudymą, nes jo veiksmuose negalima įžvelgti savanaudiškų paskatų. Nuosprendyje esanti išvada, jog jis su kitais asmenimis organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, nes turtinės naudos siekė sau norėdamas išvengti skolos, susidariusios nevykdant sudaryto kontrakto dėl sviesto „Anchor“ pirkimo sąlygų, grąžinimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimi jo ir R. G. naudotų telefonų kontaktai tik patvirtina, jog tarp jų nebuvo jokių priešiškų santykių. Nuo 1995 04 05 iki 1995 05 12 užfiksuoti tik keturi sujungimai. Turint galvoje, kad telefonų aparatais galėjo naudotis ir kiti žmonės, galima padaryti išvadą apie minimalų bendravimą, juo labiau, kad bylos dokumentuose yra nesutapimų, todėl paminėtas telefoninių kontaktų skaičius realiai gali būti dar mažesnis. Jeigu būtų buvęs konfliktas, nuteistojo manymu, tokių telefoninių skambučių būtų buvę gerokai daugiau.

Nuteistojo nuomone, pirmos instancijos teismas galėjo jo veiksmus kvalifikuoti tik pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 104 str., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 18 str. 4 d. ir 105 str. 8 p., ir privalėjo be išlygų taikyti 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 str. 1 d. 4 p., kuris numato dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą. Taip pat mano, kad teismas netaikė senaties termino nepagrįstai, nes pagrindas taikyti senaties terminą buvo, kadangi jis iki šiol nėra padaręs naujų nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų, be to nėra duomenų, kad jis buvo susijęs su nusikalstamomis grupuotėmis ir jo pavojingumas visuomenei todėl yra sumažėjęs, taip pat sumažėjo ir bausmės efektyvumas, kadangi ji buvo paskirta praėjus dideliam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo.

Nuteistasis nurodo, kad pagrindinio liudytojo G. B. parodymai vertintini kritiškai. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti G. B. parodymais, nes jie niekaip nepaneigiami. G. B. parodymus davė ne vieną kartą, jie nuoseklūs ir sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, jo parodymai buvo įvertinti įsiteisėjusiuose teismo nuosprendžiuose dėl R. G. nužudymo, kuriuose nuteisti G. B., I. M. ir V. J.. Nuteistojo manymu, ankstesni nuosprendžiai neturi jokios prejudicinės galios jo byloje ir gali būti vertinami lygiai taip pat, kaip ir visi kiti bylos dokumentai. Priimant anuos nuosprendžius jis bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl negalėjo apsiginti nuo jam mestų įtarimų. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžiuose minimas „A“ iš Kauno, o tokių „A“ Kaune gali būti ne vienas, juo labiau kad jis yra ne A, o A. Iš minėtų teismo sprendimų matyti, kad R. G. nužudymo epizode pabrėžiama, kad G. B. vykdė O. L. ir tardymo metu nenustatytų asmenų, būtent asmenų, o ne asmens, pavedimą, taip pat ten rašoma, jog tas pats G. B. vykdė ir kitus O. L. pavedimus, tarp jų ir nurodymą organizuoti kelių žmonių nužudymą. Tai rodo, kad R. G. nužudymą galėjo organizuoti vienas O. L. be paskatinimo iš Kauno, nes bylos medžiaga leidžia manyti, jog pastarąjį su R. G. rišo pakankamai sudėtingi bei ligi galo neišaiškinti tarpusavio santykiai, kurie galėjo tapti akstinu parengti R. G. nužudymą. Iš kituose nuosprendžiuose nustatytų faktų matyti, kad G. B. buvo pakankamai patyręs pats rinkti duomenis apie nusikaltimų aukomis tapti turėjusius asmenis. Nuteistasis skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2001 10 22 nuosprendyje kai kuriuose epizoduose G. B. parodymai laikomi neteisingais ir konstatuota, jog šis asmuo, tvirtindamas, kad informaciją apie nukentėjusiuosius kitiems bendrams teikė tik tikėdamasis, jog jie bus apiplėšti, bet ne nužudyti, sakė netiesą, G. B. keitė savo ankstesnius parodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, taip pat pripažino, jog G. B. nebuvo ligi galo nuoširdus.

Anot apelianto, prieštarauja faktams teismo tvirtinimas, jog G. B., duodamas parodymus, visą laiką buvo nuoseklus. Pirmuosiuose parodymuose, kuriuos prokuroras užfiksavo 1998 10 15, G. B. nė puse žodžio neužsiminė apie kažkokį nužudymo užsakovą iš Kauno. Nusikaltimo organizatoriumi tada jis įvardijo O. L., kuris, G. B. manymu, R. G. norėjo nužudyti dėl piniginių reikalų. Be to, šioje apklausoje liudytojas paaiškino, kad jam nežinoma, ar O. L. pats nusprendė nužudyti R. G., ar tai padaryti jo paprašė kiti. Beje, jau tyrimo pradžioje akivaizdžiai išryškėjo G. B. noras sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Nuteistasis mano, kad tas noras ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių liudytoją vėliau apkalbėti jį. Tik nuo 1998 10 29 liudytojas pradėjo kalbėti apie paslaptingąjį užsakovą „A iš Kauno.

Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į netikslumus liudytojo G. B. parodymuose, apibūdinant jį, jo išvaizdą. G. B. buvo klausiama, ar nešioja „A“ ūsus. G. B. nuolat pabrėždavo, jog „A“ buvo be ūsų, nors nuotraukoje, kurį jam buvo parodyta atpažinti, jis nufotografuotas su ūsais. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad byloje minimu laikotarpiu nuteistasis nešiojo ūsus. Ši aplinkybė matosi iš pateiktų nuotraukų.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti I. M. ir V. J. davė parodymus, iš kurių aiškėja, kad, anot G. B., susidoroti su R. G. siekė į Vilnių atvykę trys kaukaziečiai. Teisme ši versija tiriama nebuvo, nors parodymus ta linkme davė ir teisme apklaustas liudytojas D. M..

Nuteistasis nurodo, kad G. B. teigė, jog apie R. G. nužudymo aplinkybes ir jo (apelianto) vaidmenį tuose įvykiuose parodymus galėtų duoti O. L. aplinkos žmonės. Ikiteisminio tyrimo metu jie buvo nustatyti, apklausti, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino G. B. parodymų. Į teismą jie kviesti nebuvo.

A. A. manymu, liudytojo G. B. parodymai apie jo (apelianto) bendravimą su R. D., siekiant gauti leidimą nužudyti R. G., nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja jo paties parodymams. G. B. parodymai, pasak nuteistojo, apie jų susitikimo Kaune, kuris vyko likus savaitei iki R. G. nužudymo, t. y. maždaug 1995 05 18-22, aplinkybes, nenuoseklūs ir juos paneigia surinkti įrodymai. Apie tai, kad nebuvo nei tokio susitikimo, nei tokio pokalbio, apie kuriuos kalba G. B., pasak nuteistojo, galima spręsti iš to, kad parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas ne iš pirmo karto sugebėjo surasti namą, kuriame jis (apeliantas) gyvena, iš jo atpasakoto pokalbio turinio. Pasak G. B., nuteistasis su O. L. kalbėjo apie kažkokias nuteistąjį su R. G. rišančias jam nežinomos gamyklos akcijas. Nuteistasis nurodo, kad neturėjo jokių nei R. G. priklausančių, nei už jo pinigus nupirktų akcijų, todėl ir kalba apie jas vykti negalėjo. Liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti duomenys.

Nuteistojo teigimu, prieštaravimai liudytojo G. B. parodymuose buvo ir teisiamojo posėdžio metu. Apie tai, kad G. B., pasakodamas apie susitikimą Kaune, sako netiesą matyti ir iš to, jog tuo metu jis (apeliantas) neturėjo ir negalėjo turėti tokio automobilio, apie kurį kalba liudytojas. Anot apelianto, tuo laiku su juo bendravę asmenys paaiškino, kad jis naudojasi dviem transporto priemonėm: sportiniu automobiliu „Ford Escort“ ir „Mercedes Benz“ markės automobiliu. Tačiau G. B. teigė, kad nuteistasis naudojosi automobiliu „VW Golf“. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų liudytojo parodymus.

Teismas, vertindamas G. B. parodymus, turėjo atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, priimtame A. B. byloje prieš Šveicariją, užfiksuotų nuostatų turinį. Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas turėtų labai atsargiai vertinti vieno bendrininko parodymus, duotus prieš kitą bendrininką.

Nuteistasis nurodo, kad kolegija ne tik nekreipė dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus bei nesutapimus tiek vienuose ir tuose pačiuose įrodymų šaltiniuose, tiek ir tarp skirtingų įrodymų šaltinių, bet ir nesiėmė visų priemonių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. A. A. teigimu, į teismą nebuvo pakviesti asmenys, kurie, G. B. teigimu, turėjo žinoti apie jo (apelianto) ir O. L. planuojamą R. G. nužudymą, nebuvo į teismą pašaukti ir I. M. bei V. J., kurie ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie nužudymo užsakovus. Liudytojas A. J. irgi nebuvo pakviestas į teismą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad T. U. tarnybinis pranešimas nebuvo įregistruotas, kad dėl jame paminėtų aplinkybių net keletą metų nebuvo atliekamas joks tyrimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog po R. G. susprogdinimo prie Vyriausybės rūmų buvo sulaikytas ir suimtas ne vienas žmogus, kurių R. G. neįvardijo. Teisme liudytojas parodė, jog R. G. jam nepaaiškino, dėl kokių priežasčių įvyko sprogimas. Iš T. U. parodymų teisme, nuteistojo manymu, galima daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra ne tik R. G. suteikta informacija, bet ir pačio liudytojo padarytos prielaidos, nes teisme jis paaiškino, jog R. G. jam tepasakė tik „L“, po pauzės - A, dar po vienos pauzės - A iš Kauno. Iš tokių žodžių sunku būtų vienareikšmiai pasakyti, ką turėjo galvoje nukentėjusysis, sakydamas tuos žodžius. Juo labiau kad ir pats liudytojas pripažino, jog jis tik pats suprato, kad paminėti asmenys yra kažkaip su tuo susiję. Nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į tai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad šie parodymai patvirtina jo kaltę padarius šį nusikaltimą. Paminėtina, kad vargu ar atvykęs į ligoninę liudytojas galėjo bendrauti su nukentėjusiuoju, kuris buvo sunkios būklės ir buvo ruošiamas operacijai.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir kai kurių nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ( BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktai ).

Dėl įrodymų vertinimo.

Vertinant G. B. parodymus, reikėtų pirmiausiai atsižvelgti į nuteistojo A. A. parodymus, kuriuos dėl R. G. nužudymo organizavimo jis davė pirmosios instancijos teisme.

Iš esmės tokia pati A. A. versija yra išdėstyta jo apeliaciniame skunde, tačiau kolegija, remdamasi išsamiu bylos įrodymų viseto išnagrinėjimu, daro išvadą, kad ji neginčijamai paneigta byloje surinktais įrodymais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, kad A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nėra skiriama dėmesio A. A. parodymų patikimumui įrodyti, o daugiausiai koncentruojamasi į kitų įrodymų vertinimą, tvirtinant, kad jie yra nepatikimi, gauti įstatyme nenumatytais būdais ir panašiai. Tokia apelianto pozicija yra neįtikinama, todėl atmestina.

Apklaustas kaltinamuoju 1998 m. spalio 15 d. G. B. parodė, kad R. G. nužudymo atveju jis veikė kaip tarpininkas – „užsakymą“ nužudyti R. G. jis gavo iš O. L. ir šį nurodymą perdavė I. M.. Iš viso su I. M. dėl R. G. nužudymo detalių jis buvo susitikęs apie tris kartus, perdavė jam informaciją apie R. G. gyvenamąją bei darbo vietas, transporto priemones. Taip pat G. B. detaliai paaiškino, kad už R. G. nužudymą O. L. jam perdavė 10000 JAV dolerių, kuriuos jis atidavė I. M., o vėliau, pastarajam pareikalavus, davė dar 2000 JAV dolerių. Pažymėtina, kad G. B. parodymai dėl perduotos informacijos apie R. G. automobilius, gyvenamąją vietą, sumokėtų pinigų sumos dydžio ir jų perdavimo aplinkybių pilnai sutampa su kitų nusikaltimo bendrininkų – I. M. ir V. J. parodymais, kuriuos jie davė Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl R. G. nužudymo.

Apeliaciniame skunde G. B. parodymai vertinami nepatikimais remiantis ir tuo, kad jis daug kartų buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, bei teisme ir davė prieštaringus parodymus dėl R. G. ir A. A. tarpusavio nesutarimų, t.y. priežasties, dėl ko galimai buvo užsakytas R. G. nužudymas. Nuteistasis skunde nurodo, kad apklaustas kaltinamuoju 1998-10-15 G. B. gana abstrakčiai parodė, jog „gali daryti prielaidą, kad R. G. buvo nužudytas dėl pinigų, po to, sekančios apklausos, įvykusios 1998-10-29 G. B. aiškina, kad susitikime, kuriame dalyvavo A. A. ir O. L. buvo kalbama apie kažkokios gamyklos akcijų pasirašymą ir R. G. jas pasirašė ar tai ruošiasi pasirašyti. Kritikuodamas G. B. parodymus, apeliantas remiasi ir 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, kuriame nurodyta, kad R. G. nužudyti „užsakė kaunietis A iš Kauno dėl pinigų ir akcijų“. 2002 m. gegužės 13 d. papildomai apklaustas liudytoju G. B. parodė, kad susitikimo, vykusiame automobilyje tarp O. L. ir A. A. metu, pastarasis „pasakė, jog R. G. yra skolingas didelę sumą pinigų už kažkokios gamyklos akcijų pasirašymą ar perleidimą“, taip pat šiuos parodymus patvirtino apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Akistatos su A. A. metu G. B. patvirtino savo ankstesnius parodymus, taip pat parodė, kad „A“ ir L kalbėjosi savo temomis, apie akcijas, apie šimto penkiasdešimties tūkstančių JAV dolerių skolą“. Iš esmės analogiškus parodymus G. B. davė nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta apelianto skunde dėl G. B. parodymų nenuoseklumo, kolegija daro išvadą, kad G. B. nedisponavo pakankamai išsamia informacija apie R. G. ir A. A. tarpusavio sandorius, liečiančius didelio kiekio sviesto pirkimą Lenkijoje ir kilusių nesutarimų dėl atsiskaitymo už realizuotą produkciją. Byloje nėra duomenų, kad G. B. apie tai konkrečiai būtų sakęs O. L., ar tokią informaciją jis būtų gavęs iš kitų patikimų šaltinių. Tą patį galima teigti apie kai kuriuos neatitikimus G. B. parodymuose, kai šis nurodo, kad O. L. jam minėjo, jog R. G. reikia nužudyti dėl šimto penkiasdešimties tūkstančių JAV dolerių skolos, kurią R. G. ragina atiduoti. Byloje nustatyta, kad iš viso A. A. buvo skolingas R. G. nuo 200,000 iki 280,000 JAV dolerių, tačiau apie šias bylos aplinkybes, liečiančias skolos atsiradimo priežastis, kolegija pasisakys vėliau šiame nuosprendyje. Toks neatitikimas tarp G. B. parodymų ir byloje kitais įrodymais nustatytų aplinkybių paaiškinamas tuo, kad šią informaciją G. B. tik girdėjo iš O. L., o ne tiesiogiai iš kitų gerai informuotų šaltinių, tokia informacija galėjo būti ne visai tiksli, be to, nuo nusikaltimo padarymo iki G. B. apklausos buvo praėję daugiau kaip 10 metų. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad G. B. nuosekliai visuose savo parodymuose pabrėžia, kad jis buvo tik tarpininkas tarp O. L. bei I. M. vykdant R. G. nužudymo planą. G. B. parodymai esminėse aplinkybėse, liečiančiose nužudymo plano realizavimą, t.y. perduodant nurodymą nuo A. A. per tarpininkus O. L., G. B. ir I. M. iki tiesioginio nusikaltimo vykdytojo V. J., yra vienodi, nuoseklūs ir atitinkantys kitus byloje ištirtus įrodymus. Chronologine tvarka išanalizavus G. B. parodymus nuo pirmosios apklausos kaltinamuoju 1998 metais ir vėliau ne kartą apklausus jį liudytoju, atlikus parodymų patikrinimą vietoje, asmens atpažinimą, akistatą, nustatyta, kad teiginiai apie esmines nusikaltimo aplinkybes išliko iš esmės tie patys. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad G. B. neturėjo pareigos duoti teisingus parodymus, nes apie „A iš Kauno“ vaidmenį nusikaltimo padaryme jis parodė apklaustas kaltinamuoju. Byloje nustatyta, kad kaltinamuoju G. B. buvo apklaustas du kartus – 1998-10-15 ir 1998-10-29 dienomis, pirmą kartą jis tik lakoniškai paminėjo, kad R. G. galimai buvo nužudytas dėl pinigų, o antrą kartą jis davė jau išsamesnius parodymus, paminėdamas ir A. A. vaidmenį nusikaltimo padaryme. Vėliau G. B. buvo apklausinėjamas liudytoju, nustatyta tvarka jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir nustatyta tvarka jis prisiekė sakyti tiesą, tačiau esminėse aplinkybėse jo parodymai atitiko 1998 m. spalio 29 d. duotus parodymus. Be to, šiuos parodymus G. B. patvirtino ir apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ( t. III, b.l. 38-41 ).

G. B. parodymų patikimumu bei nuoseklumu skunde abejojama ir remiantis ta aplinkybe, kad iš byloje esančių detaliųjų telefoninių pokalbių suvestinių nesimato, jog O. L., jiems būnant Kaune, informavo G. B., kad A. A. automobiliu jie važiuoja pasitarti pas R. D., o vėliau pakvietė G. B. prieiti prie to paties „VW Golf“ markės automobilio. Kolegija atmeta šiuos skundo teiginius kaip nepagrįstus, nes juos paneigia byloje ištirti įrodymai. Byloje nustatyta, kad G. B. ne kartą davė parodymus apie tai, kad likus maždaug savaitei iki R. G. nužudymo ( 1995-05-26 ), jis su O. L. lankėsi Kaune ir ten įvyko susitikimas su A. A.. Šio susitikimo metu O. L. du kartus skambino G. B. į jo MRT – pirmą kartą, kai informavo, kad jis su A. A. važiuoja pas D., o maždaug už pusantros valandos – pakvietė G. B. ateiti į automobilį, kuriame sėdėjo O. L. su A. A.. Palyginus G. B. parodymus dėl telefoninių kontaktų su O. L. 1995 m. gegužės mėnesį, nustatyta, kad pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus duomenis, G. B. nuo 1995-05-12 iki 1996-03-14 naudojosi MRT (duomenys neskelbtini), ( t. III, b.l. 96 ). Skirtingomis dienomis - 1995-05-21 ir 1995-05-22 - buvo užfiksuoti du telefoniniai kontaktai su O. L. naudotu MRT ( t. III, b.l. 108 ). Aptarti duomenys nepaneigia G. B. parodymų, kad jis bendravo telefonu su O. L. likus maždaug savaitei iki R. G. nužudymo, be to, tokius parodymus jis davė ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu ( t. XII, b.l. 31 ). Papildomai G. B. parodė, kad 1993 m.-1995 m. laikotarpiu jis keisdavo MRT numerius, buvo UAB „Omnitel“ klientu, o telefonus pirkdavo svetimais vardais. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pokalbiai su O. L. minėtu laiku Kaune galėjo įvykti G. B. naudojant kitą MRT numerį. Šios aplinkybės, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde nepaneigia G. B. parodymų patikimumo, kad 1995 m. gegužės antroje pusėje jis lankėsi Kaune, kur buvo susitikęs su A. A.. Liudytojo parodymų, kaip ir kitų įrodymų patikimumas vertinamas tiek, kiek jie logiškai susiję ir patvirtina ar paneigia kitus byloje ištirtus įrodymus. Šiuo atveju kolegija atsižvelgia į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo iki G. B. apklausos teisme buvo praėję beveik 11 metų, todėl suprantama ir natūralu, kad liudytojas galėjo neprisiminti visų savo telefonais naudotų numerių. Tokie galimi neatitikimai kai kuriose G. B. parodymų detalėse yra neesminiai ir nepaneigia jų visumos.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde neigia anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymus, tvirtindamas, kad su tokiu asmeniu apie jo parodymuose nurodytas aplinkybes iš viso nesikalbėjo. Savo argumentams pagrįsti, apeliantas remiasi pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. Z. bei G. K. parodymais. Tačiau kolegija daro išvadą, kad netikėti šio liudytojo parodymais tais motyvais, kurie išdėstyti apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, anoniminis liudytojas Nr. 1 buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo ir byloje nėra duomenų, kad jo parodymai gauti neteisėtu būdu, jam suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitrinka anonimiškumo taikymo sąlygas ir pagrindus, numatytus BPK 198-200 straipsniuose. Pažymėtina, kad anoniminis liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o po to, kai ji pirmą kartą buvo nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, todėl proceso dalyviams buvo sudarytos sąlygos užduoti jam klausimus ir išsiaiškinti jiems kilusias abejones dėl šio liudytojo parodymų. Byloje nenustatyta ir objektyvių priežasčių, dėl ko anoniminis liudytojas galėtų apkalbėti A. A., todėl jo parodymai turi būti vertinami integralumo principu, gretinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Skunde nepagrįstai tvirtinama, kad teismas be pagrindo vertino kitus byloje priimtus nuosprendžius, kaip turinčius prejudicinę galią kaltinant A. A. nužudymo organizavimu, nes priimtuose nuosprendžiuose teiginiai apie kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis yra tik abstraktaus pobūdžio, be to, pats nuteistasis nedalyvavo nagrinėjant ankstesnę bylą ir negalėjo apsiginti nuo jam mestų įtarimų. Iš tikro, A. A. kaltės klausimas ankstesnėje Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje byloje ( 2001 m. spalio 22 d. nuosprendis ), nebuvo sprendžiamas, nuosprendyje konstatuota, jog G. B. vykdė O. L. ir tardymo metu nenustatytų asmenų pavedimus, tame tarpe ir organizuojant kelių žmonių nužudymą, nes pagrindinis R. G. nužudymo užsakovas A. A. dar nebuvo nustatytas. Šioje byloje skundžiamame nuosprendyje anksčiau teismo nustatytomis aplinkybėmis buvo remiamasi tik tiek, kiek jos atitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių visetą, tai pirmiausiai liečia G. B. parodymų pakankamumo ir jų santykį su kitomis šioje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis klausimus.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kelia abejones G. B. parodymais ir tuo aspektu, kad iš skundžiamame nuosprendyje paminėtų teismų sprendimų matosi gana savotiški G. B. bei prokuratūros ryšiai, nes prokuroras apeliaciniu, o vėliau ir kasaciniu skundu skundė Vilniaus apygardos teismo 2001-10-22 d. nuosprendį, prašydamas sumažinti nuteistajam G. B. paskirtą bausmę. Be to, 2005-06-15 atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, G. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas apie jam darytą poveikį, siūlant neatpažinti A. A. ir pakeisti pastarojo atžvilgiu duotus nepalankius parodymus. G. B. pareiškimas nebuvo registruotas pataisos įstaigoje ir nepaaiškinamai greitai atsidūrė pas prokurorą Generalinėje prokuratūroje. Kolegija skundo teiginius vertina kaip nuteistojo pastangas sumenkinti jam nepalankių G. B. parodymų svarbą, tokie teiginiai yra niekuo nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Prokurorui numatyta teisė įstatyme nustatytais pagrindais ir terminais paduoti procesinius skundus dėl teismo priimtų sprendimų ir vien toks procesinio veiksmo atlikimas nesumenkina G. B. parodymų svarbos konkrečioje byloje. Dėl G. B. pareiškimo prokurorui apie jam darytą poveikį, nuteistasis netiesiogiai kelia klausimą dėl prokuroro sąžiningumo ir kompetencijos atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, tačiau tokie skundo argumentai vertinami tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir yra paneigti byloje surinktais bei teismo ištirtais įrodymais.

Aplinkybė, kad G. B. buvo įtakojamas trečiųjų asmenų pakeisti parodymus A. A. naudai, yra įrodyta byloje surinktais įrodymais. 2005-06-15 G. B. kreipėsi į prokurorą su pareiškimu, kad jam atliekant bausmę Vilniaus 2-uosiuose PN, prieš atliekant proceso veiksmus su A. A. ir vėliau, tikslu pakeisti parodymus, į jį kreipėsi pašaliniai žmonės, kurie už tai siūlė sumokėti 200000 Lt ( t. III, b.l. 44 ). Apklaustas liudytoju, G. B. šią aplinkybę patvirtino bei patikslino, kad prieš tai ir tą pačią dieną, kai jis atpažino A. A., vienas iš bausmę atliekančių nusikalstamo pasaulio „autoritetų“ jam pareiškė, kad per tarpininkus jis gavo pavedimą kreiptis į jį dėl A. A., kaip R. G. nužudymo organizatoriaus, neatpažinimo ir už šią „paslaugą“ buvo pasiūlyta 100000 Lt. Nors G. B. nesutiko bendradarbiauti su šiais asmenimis, vėliau jam dar kartą buvo siūlyta pakeisti parodymus į palankius A. A. už 200000 Lt. Byloje nustatyta, kad G. B. atpažino A. A. parodymo atpažinti metu 2005-06-07, todėl vertinant šią informaciją chronologine tvarka, nėra pagrindo abejoti G. B. parodymų tikrumu. Kad asmuo, bandęs papirkti G. B., galėjo būti J. K., patvirtina Vilniaus 2-ųjų PN pažyma, kurioje nurodyta, jog jis kartu su G. B. 2005 metais atlikinėjo bausmę 4-ame lokaliniame sektoriuje ( t, III, b.l. 52 ). Apie bandymus daryti poveikį G. B., veikiant tiesiogiai ir per artimuosius, savo parodymais patvirtino ir jo žmona T. B.. Aptarti byloje įrodymai, vertinant juos atskirai ir bendrame kontekste su kitais įrodymais netiesiogiai patvirtina, kad G. B. parodymai dėl A. A., kaip R. G. nužudymo organizatoriaus, yra teisingi.

Apeliantas savo skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi ir liudytojo T. U. parodymais. Abejonės liudytojo parodymais keliamos dėl to, kad neužregistruotas T. U. tarnybinis pranešimas apie jo pokalbį ligoninėje su R. G., be to, pokalbis vyko tuo metu, kai R. G. buvo atliekamos procedūros, jis buvo ruošiamas operacijai, todėl abejotina, ar R. G. fizinė būklė leido jam kalbėti. Kolegijos nuomone, T. U. parodymai turi būti vertinami bendrame kontekste su kitais byloje surinktais įrodymais loginio integralumo principu ir po to sprendžiama, kiek jie patvirtina ar paneigia kitus įrodymus. Nors liudytojo parodymai byloje yra išvestiniai, t.y. jis atkartojo tai, ką jam glaustai pasakė R. G., tačiau byloje nenustatyta priežasčių, kad T. U. duodamas parodymus, būtų turėjęs tikslą apkalbėti A. A..

Byloje nustatyta, kad R. G. automobilis buvo susprogdintas, dėl ko nukentėjusysis patyrė sunkius sužalojimus 1995-05-26 d., apie 11 val. 45 min., o 12 val. 05 min. jis buvo atvežtas į šv. Jokūbo ligoninę, kur buvo ruošiamas operacijai. Byloje yra Vilniaus m. VPK ONTT vyr. inspektoriaus T. U. tarnybinis pranešimas, kuriame pranešama, kad jis po įvykio lankėsi ligoninėje bandė pakalbėti su R. G.. Pokalbio metu R. G. pasakė, kad sprogdinti galėjo „L“ arba A. A. iš Kauno ir visa tai susiję dėl piniginių skolų. ( t. V, b.l. 2-3 ). BPK 178 straipsnio tvarka T. U. 1999 m. kovo 24 d. buvo apklaustas liudytoju ir pilnai patvirtino tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos jo pranešime. Kaip matyti iš apklausos protokolo, liudytojas pabrėžė, kad apklausos metu šalia R. G. buvo gydytojai ir jis buvo ruošiamas operacijai ir ši aplinkybė atitinka skunde nurodytą laiką, kada nukentėjusysis buvo ruošiamas operacijai, tačiau jokiu būdu nepaneigia fakto, kad nustatytomis aplinkybėmis tokio turinio pokalbis tarp T. U. ir R. G. įvyko ( t. V, b.l. 4-5 ). Nuteistasis A. A. skunde nurodo, kad vardu „A“ galėjo būti vadinamas bet kuris kitas asmuo, kad ir gyvenantis Kaune, tačiau atsakydama į šį argumentą, kolegija remiasi liudytojų G. B., A. L. parodymais, kurie paaiškino, kad A. A. buvo vadinamas „A“. Kaip matyti iš T. U. parodymų, informaciją apie A. A. žinojo ir R. G., nes įvardino „A. A. iš Kauno“ kaip vieną iš galimų jo sprogdinimo organizatorių.

Dėl R. G. nužudymo motyvų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. A. su kitais asmenimis R. G. tyčinį nužudymą organizavo dėl savanaudiškų paskatų, nes siekė sau turtinės naudos, norėjo išvengti skolos, susidariusios nevykdant sudaryto kontrakto dėl sviesto „Anchor“ pirkimo sąlygų grąžinimo. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis teismo išvadomis ir tvirtina, kad jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, jis neturėjo jokio motyvo nužudyti R. G., nes jo asmeniškai nepažinojo ir nebendravo. Be to, byloje esantys dokumentai ir kiti įrodymai patvirtina, kad su V. M. arba su UAB „E“ už sviestą buvo pilnai atsiskaityta.

Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta. Skirtingai, nei teigiama skunde, byloje nustatyta, kad A. A. buvo skolingas nuo 200000 iki 280000 JAV dolerių R. G., dėl ko tarp jo ir R. G. vyko konfliktas ir R. G. agresyviai reikalavo grąžinti savo pinigus. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais taip pat nustatyta, kad A. A. iki nužudymo šios sumos R. G. negrąžino. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai nustatė esmines nusikaltimo aplinkybes ir R. G. nužudymo motyvą, tačiau padaręs tokias išvadas, jas nepakankamai motyvavo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kolegija išsamiai apžvelgs įrodymų šaltinius, t.y. įvertins liudytojų V. M., R. M., H. S., R. P., M. P. ir M. T. parodymus, dokumentus ir atsakys į klausimus, ar A. A. ir R. G. siejo verslo reikalai; ar A. A. buvo skolingas R. G.; ar buvo tarp jų konfliktas dėl pinigų; kada ir kas Lenkijos firmai „A“ apmokėjo už sviestą; jeigu už sviestą Lenkijos firmai „A“ buvo iš anksto apmokėta UAB „E“ sąskaitoje buvusiais R. G. pinigais, kodėl UAB „A“ šiai firmai, o ne UAB „E“ pervedė 168000 JAV dolerių ir kodėl šis veiksmas sietinas su skolų R. G. grąžinimu.

Liudytojas V. M., 1995 metais buvęs UAB „E“ direktoriumi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ( t. V, b.l. 39-42, 49-53, t. XII, b.l. 41-45 ), parodė, kad R. G. Lenkijos Respublikoje veikusiame banke „Credytanstald“ buvusioje UAB „E“ sąskaitoje paliko 1000.000 JAV dolerių. V. M. parodė, kad jis turėjo žodinį R. G. sutikimą tuos pinigus tinkamai panaudoti, t.y. investuoti į verslą, todėl už dalį šios sumos – iki 230.000 JAV dolerių – Lenkijos Respublikoje nupirko sviesto krovinį, dėl kurio pardavimo UAB „E“ 1995 m. pradžioje sudarė sandorį su Kauno koncerno „(duomenys neskelbtini)“ įmone „A“, kurią atstovavo A. A. ir M. P.. Pagal V. M., minimo sandorio esmė buvusi tokia: sviestą iš Lenkijos Respublikos UAB „A“ realiai pirko ir jį apmokėjo UAB „E“, nors realus sviesto pirkėjas buvo UAB „A“ ir taip buvo daroma siekiant išvengti muito, PVM ir kitų mokesčių Lietuvoje, kuriuos būtų privalu sumokėti tuo atveju, jei UAB „E“ būtų oficialiai perpardavusi sviestą kitai Lietuvos Respublikos įmonei – UAB „A“, todėl ir sandorio dokumentuose iš karto buvo nurodomas galutinis pirkėjas – UAB „A“. Pagal susitarimą UAB „A“ su UAB „E“ pagal šį kontraktą turėjo atsiskaityti tik realizavus sviestą Azerbaidžane. Pateikus V. M. dokumentus, jis patvirtino, kad juose nurodytas sumas iš pradžių realiai Lenkijos firmai sumokėjo UAB „E“, tam panaudodama R. G. sąskaitoje esančius pinigus JAV doleriais. Tačiau per nustatytą laiką ( tai vyko dar iki R. G. nužudymo ), UAB „A“ neatsiskaitė, 230.000 JAV dolerių sumos negrąžino, o taip pat nepateikė ir žadėto pelno – apie 20.000 JAV dolerių. Kai R. G. grįžo iš Meksikos 1995 m. pavasarį, jis pastarąjį informavo apie į šį sandorį investuotus pinigus. R. G. iš karto suabejojo, ar UAB „A“ grąžins pinigus už šį krovinį, tačiau nurodė V. M. į šį reikalą nesikišti ir tuos klausimus su A. A. apsiėmė spręsti pats.

Iš esmės analogiškus parodymus byloje davė liudytojas H. S. – buvęs UAB “E“ akcininkas. Jis parodė, kad 1995 m. pradžioje kartu su V. M. dėl Lenkijos Respublikoje pirkto sviesto sutarė su Kaune esančio koncerno „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais A. A. bei M. P.. Pagal V. M. susitarimą su A. A. bei M. P., pinigai už nupirktą sviestą turėjo būti gauti tik tada, kai šis sviestas bus realizuotas Azerbaidžane, tačiau atsiskaitymai strigo. R. G. buvo jam sakęs, kad V. M. nevykusiai investavo, nes atgauti pinigus iš koncerno „(duomenys neskelbtini)“ vadovų praktiškai nėra jokios galimybės.

Liudytojo V. M. parodymus dalyje dėl 230.000 JAV dolerių sumokėjimo už UAB „A“ realizavimui nupirktą sviestą, patvirtina byloje esantys dokumentai, iš kurių matyti, jog pagal Muitinės departamento raštu Nr. 11-05-12393 pateiktas importo ir eksporto procedūras, 1995 m. kovo 6 d. – 1995 m. kovo 8 d. laikotarpiu, UAB „A“ iš Lenkijos Respublikos importavo firmoje „A“ pirktą 58511,52 kg sviesto „Anchor“ krovinį, kurį 1995 m. kovo 31 – gegužės 26 d. laikotarpiu importavo į Azerbaidžaną.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. tvirtina, kad jis nebuvo skolingas R. G.. Nuteistojo A. A. gynėjas savo baigiamojoje kalboje, remdamasis dokumentais, kurie papildomai buvo gauti bylos nagrinėjimo metu apeliacinėje instancijoje 2007 metais, išdėstė argumentus, kuriais remdamasis apeliantas kategoriškai neigia skolos R. G. buvimo faktą. Gynėjas nurodė, kad byloje yra duomenų apie tai, jog R. G. patikėtinis UAB „E“ vadovas V. M. pirko Lenkijoje sviestą ir pirkimui panaudojo R. G. pinigus, tačiau byloje esantys dokumentai pakankamai aiškiai patvirtina, kad su V. M. arba su „E“ už sviestą buvo pilnai atsiskaityta. Šiam teiginiui pagrįsti remiamasi dokumentais, kad 1995 m. kovo 10 d. atskirais pavedimais UAB „E“ lenkų įmonei „A“ iš viso pervedė 167.104 JAV dolerius, o lenkų įmonė „A“ prekybos namams „A“ nuo 1995 m. kovo 8 d. iki kovo 10 d. pateikė 104.964 kg sviesto, kuris buvo patalpintas muitinės sandėliuose. Taip pat, gynėjo nuomone, dokumentai patvirtina, kad lygiai tokį patį kiekį sviesto prekybos namai „A“ nuo 1995 m. kovo 17 d. iki birželio 6 d. išsiuntė dviem Azerbaidžano įmonėms. Byloje yra dokumentas, paneigiantis galimos A. A. skolos egzistavimą, pagal kurį „A“ į lenkų įmonės „A“ sąskaitą perveda 168.000 JAV dolerių, aplinkybę, jog už sviestą pilnai atsiskaityta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojai V. M. ir lenkų įmonės atstovas G. Tai, kad prekybos namai „A“ pinigus pervedė tiesiogiai „A“, nors byloje matyti, kad lenkų įmonė pinigus jau buvo gavusi iš UAB „E“, gynėjo nuomone, paaiškinama sugalvota pirkimo ir atsiskaitymo schema, siekiant išvengti mokesčių.

Kolegijos nuomone, minėti skundo teiginiai, kuriuos nuteistojo gynėjas argumentuotai išdėstė teismo posėdyje, yra paneigti byloje ištirtais įrodymais, todėl turi būti atmesti. Byloje nustatyta, kad už UAB „A“ 1995-03-06 – 1995-03-09 laikotarpiu pateiktus sviesto krovinius buvo sumokėta ne 1995-06-07 d. tarptautiniu pavedimu, o 1995-03-06 – 1995-03-10 laikotarpiu UAB „E“ pavedimais, ką patvirtino liudytojo M. P. 2007 m. vasario 20 d. teismo posėdžio metu pateikti finansiniai dokumentai, jų tarpe – 2006-10-03 sudarytas UAB „A“ ir UAB „A“ atsiskaitymų balansas už 1995 metus ( t. XIII, b.l. 9-10 ).

Skunde išdėstytų ir gynėjo apeliacinės instancijos teisme paaiškintų argumentų pagrįstumui paneigti ar patvirtinti, būtina sisteminiu būdu analizuoti liudytojų M. P., V. M. parodymus, kuriuos jie buvo davę ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teismuose, juos gretinant su sviesto pirkimo sandoriu susijusiais finansiniais dokumentais.

Liudytojas M. P., 1995 m. buvęs koncerno „(duomenys neskelbtini)“ UAB prekybos namai „A“ komercijos direktorius, parodė, kad 1995 m. pavasarį su V. M. vadovaujama UAB „E“ sudarė sandorį dėl sviesto už maždaug 500.000 JAV dolerių pirkimo ir jo pardavimo Azerbaidžane. Pagal šį sandorį už nupirktą sviesto krovinį UAB „A“ turėjo sumokėti, kai sviestas bus realizuotas Azerbaidžane. Ar šio sviesto pirkimui UAB „E“ panaudojo R. G. pinigus, jis nežino, taip pat nežino, kaip R. G. yra susijęs su šiuo sandoriu. Po R. G. nužudymo jis V. M. neskambino ir neprašė nurodyti sąskaitą į kurią galėtų pervesti pinigų sumą su R. G. susijusiems asmenims ir jokių pinigų - nuo 150.000 JAV dolerių ir daugiau iš UAB „A“ sąskaitų nepervedinėjo.

Tačiau apklaustas liudytoju 2007 m. vasario 20 d. apeliacinės instancijos teisme, M. P. iš esmės savo parodymus pakeitė ir paaiškino, kad po R. G. nužudymo jam skambino V. M. ir sakė, kad dalis už sviesto pirkimą sumokėtų pinigų priklausė R. G., todėl juos reikia grąžinti jo artimiesiems. Pagal M. P., tai daryti buvo atsisakyta ir buvo paaiškinta, jog pas juos sudaryta sutartis su Lenkijos firma, todėl pinigai bus pervesti tik į sąskaitą, kuri bus nurodyta įmonės „A“ rašte. M. P. susipažinus su finansiniais dokumentais dėl 168000 JAV dolerių tarptautinio pervedimo 1995 m. birželio 7 d. firmai „A“ į banko „BNP-DRESDNER BANK/POLSKA/S.A.“ sąskaitą Lenkijoje, jis patvirtino, kad tai tas pats pervedimas, kuriuo buvo atsiskaityta už sviesto pirkimą.

To paties teismo posėdžio, vykusio 2007 m. vasario 20 d. metu, M. P. pateikė iš Lenkijos firmos „A“ savo iniciatyva paimtus su šio sviesto pirkimo sandoriu susijusius muitinės ir finansinius dokumentus ( t. XIII, b.l. 9-61 ). Nustatyta, kad pagal pateiktus 1995 m. kovo 4 d. – kovo 13 dienomis memorialinius orderius, telegrafinį pervedimą, į muitinės dokumentuose dėl sviesto pardavimo nurodytas „A“ sąskaitas per šešis kartus buvo pervesta bendra 334.208,96 JAV dolerių suma. Visais šiais atvejai pinigines lėšas pervedė UAB „E“, kurios vadovu 1995 metais buvo V. M.. Pažymėtina, kad M. P. pateikti dokumentai, palyginus juos su krovinio deklaracijose nurodytomis sumomis, yra nepilni, nes skiriasi pinigų sumos. M. P. pateikti dokumentai taip pat patvirtina faktą, kad iki R. G. nužudymo 1995 m. gegužės 26 d., UAB „A“ už sviesto pirkimą nebuvo sumokėjusi.

Kolegijos nuomone tai, kad liudytojas M. P. nurodė byloje kitas aplinkybes nei buvo nurodęs anksčiau, turi būti vertinama jo siekiu padėti sukurti A. A. naują įvykio versiją ir tuo pačiu išvengti jam baudžiamosios atsakomybės. Liudytojas V. M. ne kartą buvo apklaustas dėl sviesto pirkimo sandorio sudarymo ir atsiskaitymo aplinkybių, jo parodymai yra nuoseklūs ir atitinkantys kitas byloje ištirtas įvykio aplinkybes. Jis patvirtino, kad 2007-02-20 M. P. pateikti finansiniai dokumentai yra susiję su jo firmos atliktais 1995 m. kovo mėnesio mokėjimais už sviestą Lenkijos įmonei „A“, kuriems buvo panaudoti R. G. UAB „E“ sąskaitoje buvę pinigai. V. M. parodė, kad jis neišsaugojo visų sandorio dokumentų, tačiau sviesto pirkimo sandoriui su UAB A“ buvo panaudoti R. G. sąskaitoje 1995 m. pavasarį buvę 230.000 JAV dolerių, nors anksčiau toje sąskaitoje buvo apie 1.000.000 JAV dolerių ( t. V, b.l. 49-51 ). Savo parodymus V. M. patvirtino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir parodė, kad UAB „E“ turėjo dvi sąskaitas „Credytanstald“ banke Lenkijos filiale, kuriame ir buvo mokėta už sviestą, bei Hermio banke. Taip pat V. M. patvirtino, kad mokėjimams už sviestą buvo panaudoti tik dalis R. G. priklausiusių pinigų, nes bendra sandorio suma buvo 334.208 JAV doleriai, o UAB „A“ vadovai negalėjo žinoti už kieno pinigus buvo nupirktas sviestas. Liudytojas V. M. kategoriškai paneigė M. P. parodymus, kad Lenkijos firmai „A“ 1995 m. birželio 7 d. tarptautiniu pavedimu UAB „A“ pervesta 168.000 JAV dolerių suma buvo atsiskaitymas už sviestą, kurį realiai nupirko UAB „E“, nes šis pavedimas yra nesusijęs su sandoriu ir atsiskaitymais, kurie buvo padaryti panaudojant R. G. pinigus. Liudytojas H. S. patvirtino, kad iki R. G. nužudymo 1995-05-26 d., koncernas „(duomenys neskelbtini)“ už investuotus į sviesto pirkimą R. G. pinigus neatsiskaitė, jis pats dėl to važiavo aiškintis į Kauną dar iki 1995 m. gegužės 26 d.. Taip pat H. S. patvirtino, kad po R. G. mirties jo našlė P. T. pareikalavo grąžinti investuotus pinigus – apie 280.000 JAV dolerių, tačiau jokių pavedimų į jos nurodytas sąskaitas nedarė ir jokių didelių sumų nepervedinėjo, su A. A. ir M. P. dėl šių pinigų sugrąžinimo nesitarė. Tai, kad bendra sandorio suma buvo didesnė ir neatitinka 1995-06-07 tarptautiniame pavedime nurodytos sumos, yra nustatyta jau įvertinus paties M. P. pateiktus finansinius dokumentus ir patvirtina V. M. parodymus, kad sviesto pirkimui buvo panaudoti ne tik R. G. priklausę ir banko sąskaitoje buvę pinigai. Pats M. P. įvardino V. M. kai pagrindinį tarpininką sviesto pirkimo sandoryje su Lenkijos firma „A“, todėl nelogiška ir sunkiai paaiškinama, kad V. M. nežinotų ir turėtų priežastį neigti faktą dėl bendrovės „A“ atsiskaitymo už nupirktą sviestą su Lenkijos bendrove, tuo labiau, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad už sviestą sumokėjo UAB „E“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas, kaip vieną iš argumentų, kad prekybos namai „A“ sviestą pilnai atsiskaitė, nurodė, tai, kad šį faktą pilnai pripažino ir pats V. M., nagrinėjant bylą 2007 metais Apeliaciniame teisme, tačiau gynėjas neteisingai interpretuoja V. M. parodymus. Kaip matyti iš V. M. parodymų ( t. XIII, b.l. 114-118 ), jis paneigė, kad 1995-06-07 d. pavedimas yra kaip nors susijęs su sviesto pirkimo sandoriu, o tvirtino tai, jog po R. G. nužudymo, „A“ iniciatyva apie 200.000 JAV dolerių buvo pervesti į „Credytanstald“ banko sąskaitą, kur „E“ turėjo sąskaitą, o vėliau tie patys pinigai pagal R. G. našlės T. ranka surašytą raštelį buvo pervesti į kažkurį tai JAV banką ir jam nekilo abejonių, kad tai yra „A“ skola už sviestą. Tiesa, patvirtinti dokumentais šį faktą V. M. negalėjo, paaiškindamas, kad jų neišsaugojo. Ar „A“ tikrai sumokėjo pinigus, kurie vėliau buvo pervesti R. G. artimiesiems, kolegija pasisakys atskirai.

Kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną įrodymą, kuris paneigia M. P. parodymus ir nuteistojo versiją apie tai, kad „A“ pilnai atsiskaitė už sviestą 1995-06-07 pervesdama 168.000 JAV dolerių į firmos „A“ sąskaitą „BNP-DRESDNER BANK/POLSKA/S.A.“ banke. Išpildytame teisinės pagalbos prašyme Lenkijos Respublikos kompetentingos teisėsaugos institucijos informavo, kad nerasta nei sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nei bet kokios kitos prekių ir paslaugų įmonei „A“ priklausančios sąskaitos istorijos, taip pat nepavyko rasti duomenų apie 168.000 JAV dolerių pervedimą į šio ūkio subjekto sąskaitą. Taip pat šiame atsakyme pateikiama informacija, jog per laikotarpį nuo 1994 m. birželio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d. banke nebuvo tvarkomos jokios sąskaitos, priklausančios UAB „E“ arba su ja susijusiems fiziniams asmenims ( t. X, b.l. 121-132 ).

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjai išdėstė dar vieną argumentą, kuris jų nuomone, patvirtina tą faktą, kad sviesto pagal sandorį buvo pirktas toks kiekis, koks iš karto buvo išgabentas dviems Azerbaidžano įmonėms ir jį realizavus buvo atsiskaityta su lenkų įmone „A“. Tačiau ši aplinkybė yra paneigta įvertinus byloje ištirtus įrodymus, nes kaip matyti iš bylos dokumentų, sviestas galėjo buvo atvežtas į „S“ ar kitus sandėlius Kaune, tačiau byloje nėra įrodymų, kad visas sviestas iš ten buvo išgabentas į Azerbaidžaną. V. M. pripažino, kad sandėliuose, kur buvo kraunamas sviestas jis nesilankė, o apie galimą viso sviesto krovinio išgabenimą jis sprendė tik iš dokumentų, kuriuos reikalaujant atsiskaitymo, jam pateikė „A“.

Tą faktą, kad 1995 m. pavasarį už R. G. UAB „E“ sąskaitoje, buvusioje Lenkijos Respublikos banke „Credytansald“ paliktą saugoti didelę pinigų sumą, be R. G. žinios ir sutikimo, investavo į didelio kiekio sviesto pirkimą, kurį realizavo vienam iš Kauno koncernų, o šie atstovai atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus ir apmokėti sandorį, apklausos metu patvirtino vienas iš buvusių UAB „E“ akcininkų R. M.. Jis taip pat parodė, kad R. G. iki nužudymo aiškintis dėl pinigų grąžinimo vyko į Kauną, pas verslininkus, su kuriais buvo sudarytas šis kontraktas, V. M. minėjo, jog Kauno verslininkai juos apgavo ir pinigų jiems negrąžins ir tikrai žinojo, jog iki R. G. nužudymo minima suma nei jam, nei jo artimiesiems nebuvo sugrąžinta.

Byloje neginčijamai yra nustatyta, jog dėl atsiskaitymų iškilusiems nesklandumams išspręsti, R. G. kelis kartus buvo susitikęs su A. A. – vieną kartą jo firmos ofise, o kitus du kartus – 1995 m. kovo – balandžio mėnesiais Kaune. Susitikimo su R. G. faktą A. A. neigia, tačiau ši aplinkybė yra nustatyta byloje ištirtais įrodymais. Liudytojas V. M. parodė, kad vienas iš susitikimų tarp A „A“ A ir R. G. dėl atsiskaitymų iškilusiems nesklandumams išspręsti įvyko jo ( V. M. ) ofise UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1995 m. kovo mėnesį. Jis pats tame pokalbyje nedalyvavo, tačiau suteikė patalpas susitikimui. Būtent po šio susitikimo R. G. ir liepė į pinigų grąžinimo procesą nesikišti. Taip pat V. M. parodė, kad R. G. jam buvo minėjęs, jog jis 1995 m. kovo – balandžio mėnesiais porą kartų vyko į Kauną susitikti su A. A., tačiau kokie buvo tarpusavio pokalbių rezultatai, jam nėra žinoma. Liudytojas R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir teisme patvirtino, kad tarp R. G. ir A. A. buvo nesutarimų dėl pastarojo vengimo grąžinti apie 200.000 JAV dolerių skolą. R. P. parodė, kad pokalbio, vykusio 1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės mėnesio pradžioje metu, likus maždaug trims savaitėms iki R. G. nužudymo, pastarasis skundėsi, kad turi problemą – jam yra skolingas 200.000 JAV kaunietis, vardu „A“ ir nors praėjo visi šių pinigų grąžinimo terminai, tačiau šios sumos „A“ jam negrąžina. Kaip matyti iš R. P. parodymų, R. G. buvo nusiteikęs agresyviai ir dėl vengimo grąžinti skolą, žadėjo „A užversti“, t.y. nužudyti ( t. V, b.l. 8-9 ). Neatmetama galimybė, kad A. A. disponavo informacija apie R. G. ketinimus, todėl užbėgdamas galimiems padariniams už akių, pats organizavo R. G. nužudymą. Tai, kad A. A. ir R. G. siejo bendri verslo reikalai, skola ir dėl jos buvo kilęs konfliktas, patvirtino ir liudytojas A. L.. Jis parodė, kad buvo O. L. draugas ir dalyvaudavo kai kuriuose jo susitikimuose, vienas jų įvyko 1995 m. pradžioje (duomenys neskelbtini) esančiame A. L. ofise ir jame dalyvavo R. G., A. A. bei O. L.. Susitikime aptarinėjo klausimus, susijusius su didelio kiekio sviesto pirkimu ir jo pardavimu. Liudytojas A. L., kurio parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jo akivaizdoje R. G. ir A. A. buvo susitikę ir bendraudavo, o iš V. M. žodžių jam yra žinoma, jog 1995 m. pirmoje pusėje pastarasis už labai didelę pinigų sumą Lenkijoje pirko Naujosios Zelandijos sviesto „Anchor“ siuntą. A. L. taip pat patvirtino, kad A. A. buvo pažįstamas ir artimai bendravo su O. L..

Nuosprendyje nėra pateikta įrodymų, kad tarp A. A. ir R. G. buvo kitokių verslo santykių, galėjusių įtakoti skolos R. G. susidarymą. Jų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje. Todėl vienintelis A. A. skolos R. G. buvimas ir turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su tuo pačiu sviesto pirkimo sandoriu, kuris aptariamas ir skundžiamame nuosprendyje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje yra įrodymų apie tai, kad nors ir pavėluotai, tačiau po R. G. mirties 200.000 JAV dolerių per V. M. buvo sumokėti jo artimiesiems ir tai savo parodymuose patvirtino liudytoju apklaustas R. G. našlės brolis M. T.. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas šiuo klausimu kiek keitė poziciją, paaiškindamas, kad už sviestą buvo atsiskaityta 1995-06-07 bankiniu pervedimu ir atsiskaitymo su giminėmis klausimo nekėlė, tačiau kolegija privalo pasisakyti ir dėl šio skundo argumento.

Liudytojas V. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose nuosekliai tvirtino, kad po R. G. mirties „A“ iniciatyva virš 200.000 JAV dolerių buvo pervesta į „Credytanstald“ banką, kur „E“ turėjo sąskaitą, o vėliau pagal P. T. nurodymą šie pinigai buvo pervesti į vieną iš bankų JAV. Tačiau šie V. M. parodymai nėra pagrįsti kitais bylos įrodymais, priešingai, yra įrodymų, kurie šią V. M. versiją paneigia ir parodo, kad su R. G. artimaisiais po jo mirties „A“ vadovai neatsiskaitė. Nors V. M. tvirtina, kad su šiuo pinigų pervedimu yra susijęs M. P. ir H. S., tačiau pastarasis parodė, kad jokių pavedimų 1995 metais į P. T. nurodytas sąskaitas nedarė. M. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat tokį faktą neigė, o vėliau, jau nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, sukūrė kitą versiją – su lenkų firma „A“ už sviestą buvo pilnai atsiskaityta 1995-06-07 pervedimu į Lenkijoje esantį banką „BNP-DRESDNER BANK/POLSKA/S.A.“

Atsiskaitymo po R. G. mirties galimybę paneigė liudytojas M. T. – R. G. našlės brolis. Jo parodymai teisme buvo pagarsinti ir iš jų matyti, kad 1995 metais, prieš mirtį, R. G. jam sakė, kad UAB „E“, kuriai vadovavo V. M., panaudojo dideliam sviesto pirkimui jo pinigus. Su A. A. jis buvo susitikęs praėjus mėnesiui po R. G. nužudymo ir susitikimo metu buvo aptarinėjamas maždaug 200.000 JAV dolerių skolos R. G. klausimas ir šio susitikimo metu pastarasis neneigė šitos skolos egzistavimo, tačiau jos grąžinimo terminas nebuvo aptartas. M. T. patvirtino, kad nei jis, nei jo sesuo pinigų negavo, tačiau galimai 1995-97 metų laikotarpiu neįvardyti R. G. partneriai Rusijoje jam sakė, kad A. A. skolą jiems atidavė. Kad būtent M. T. parodymuose kalba apie A. A., o ne apie kitą asmenį, patvirtina ir tai, kad jis atpažino pastarąjį iš fotonuotraukų ( t. XII, b.l. 46-65 ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. A. visas M. T. nurodytas aplinkybes paneigė.

Apeliacinio skundo argumentai apie galimą skolos grąžinimą UAB „E“ pervedus pinigus į jos turėtą valiutinę sąskaitą, yra nepagrįsti remiantis ir kitais byloje surinktais įrodymais.

Nustatyta, kad UAB „E“ buvusiame banke „Hermis“ turėjo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) litais ir Nr. (duomenys neskelbtini) užsienio valiuta. Nuo 1994 m. birželio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d. piniginės operacijos, kurių suma didesnė negu 50.000 litų ar šios sumos ekvivalentas užsienio valiuta šiose sąskaitose nebuvo vykdytos. Analogiškai, UAB prekybos namai „A“ 1994-1995 m. laikotarpiu turėjo valiutinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybinio komercinio banko Kauno skyriuje. „Hansa banko“ raštu pranešta, kad iš šių UAB „A“ sąskaitų nuo 1995-01-01 iki 1995-12-31 mokėjimai į UAB „E“ sąskaitas buvusiame „Hermio“ banke ar į V. M., P. T. ar R. G. sąskaitas nebuvo atliekami.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad A. A. organizavo R. G. nužudymą, siekdamas išvengti 200.000 – 1000.000 JAV dolerių skolos jam grąžinimo. Teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą, tačiau skolos dydį motyvavo gana abstrakčiai ir neįvardijo įrodymų šaltinių, iš kurių būtų matyti kokią apytikriai pinigų sumą A. A. liko skolingas R. G.. Nuosprendyje rašoma, kad A. A. buvo pažįstamas ir bendravo su R. G., juos siejo verslo ryšiai, kelis kartus jie buvo susitikę, kalbėjosi telefonu, taip pat A. A. buvo pažįstamas ir bendravo su O. L.. A. A. buvo skolingas R. G. didelę pinigų sumą – nuo 230.000 iki 280.000 JAV dolerių, kuriuos naudojo sviesto pirkimui ir pinigų R. G. negrąžino. Dėl to tarp jų kilo konfliktas, R. G. agresyviai reikalavo iš A. A. grąžinti pinigus. Siekdamas išvengti pinigų grąžinimo, A. A. ir organizavo R. G. nužudymą. ( t. XII, b.l. 92 ). Kaip matyti iš nuosprendžio teksto, teismas prieštaringai įvardino A. A. skolos dydį R. G., vienoje nuosprendžio dalyje ši suma svyruoja nuo 200.000 iki 1000.000 JAV dolerių, o kitoje – nuo 230.000 iki 280.000 JAV dolerių. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepakankamai išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepadarė apibendrinančios išvados.

Iš tikro, byloje yra gana prieštaringi duomenys apie tai, kokią dalį iš sviesto pirkimo sandoriui investuotų pinigų, sudarė R. G. priklausę pinigai. Liudytojas R. P. parodė, kad jo žiniomis skola siekia 200.000 JAV dolerių, o liudytojas V. M. parodė, kad jis iš R. G. jam patikėtų pinigų sąskaitos, sviesto pirkimui be R. G. žinios panaudojo iki 230.000 JAV dolerių. Liudytojas M. P. parodė, kad bendra sviesto pirkimo sandorio kaina buvo nuo 189.000 iki 250.000 JAV dolerių. Liudytojas R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sviesto pirkimui V. M. be R. G. žinios panaudojo apie 200.000 JAV dolerių, buvo nupirkti 5 automobiliai sviesto ( t. XIII, b.l. 17-19 ), tačiau kituose parodymuose nurodė, kad sviesto vertė buvo ne didesnė kaip 100.000 JAV dolerių. Liudytojas H. S. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. M. be R. G. sutikimo ir žinios investavo 1000.000 JAV dolerių į didelio kiekio sviesto pirkimą Lenkijoje. Remiantis aukščiau išdėstytų liudytojų parodymais ir byloje esančiais 1995 m. kovo 4 d. – 13 d. finansiniais dokumentais, pagal kuriuos UAB „E“ į Lenkijos firmos „A“ sąskaitą iš viso pervedė 324.208,96 JAV dolerius, įvertinant liudytojo V. M. parodymus, kad sviesto pirkimui buvo panaudoti ne tik R. G. pinigai, yra pagrindo spręsti, jog A. A. skola R. G. sudarė nuo 200.000 iki 280.000 JAV dolerių ( 800.000 – 1.120.000 Lt. ). Šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keičiamas dėl išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, aprašomojoje dalyje nurodant, kad A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 – 280.000 JAV dolerių ( 800.000 – 1.120.000 litų ) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų ir bausmės skyrimo A. A.

Teisėjų kolegija sutinka su ta prokuroro apeliacinio skundo dalimi, kurioje prašoma nuosprendį pakeisti, nes jį surašant nebuvo laikomasi kai kurių BPK 305 straipsnyje nurodytų apkaltinamojo nuosprendžio daliai keliamų reikalavimų, o taip pat nuosprendžio dalis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad A. A. organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais – pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J.. Toliau aprašant A. A. nusikalstamą veiką, yra konkretizuojamas O. L. vaidmuo nusikaltino padaryme, nurodant kokius jis atliko veiksmus, realizuojant nusikaltimo objektyvinę pusę. Tačiau byloje yra duomenys, kad O. L. nuo 1996 metų slapstosi, jo atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą ir jis nebuvo teisiamas. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. O. L. atžvilgiu byla nebuvo perduota nagrinėti į teisiamąjį posėdį. 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 3.1.3 punkto 2 dalyje nurodyta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nuosprendžio nustatomojoje dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos, o kai jie žinomi, rašytina formuluotė, jog nusikaltimus asmuo padarė su „asmeniu, kurio byla išskirta“. Taip pat kolegija pažymi, kad nuosprendžio formuluotė, liečianti O. L. padarytos nusikalstamos veikos apimtį, pažeidžia ir asmens nekaltumo prezumpciją. Ši pirmosios instancijos teismo klaida taisytina ir iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nuoroda į O. L. šalinama, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, jog R. G. nužudymą A. A. organizavo veikdamas su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą ir 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais ginkluotos gaujos nariais – G. B., I. M. ir V. J..

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas, kadangi teismas neturėjo baudžiamosios bylos medžiaga paremto pagrindo padaryti išvadą, jog jis per O. L. perdavė nužudymo vykdytojams nuosprendyje minimus pinigus – 10.000 JAV dolerių. Atkreipiamas dėmesys į G. B. parodymus, nes jis kalbėjo apie 12.000 JAV dolerių sumą, perduotą nusikaltimo vykdytojams. Nuosprendį šioje dalyje, tačiau kiek kitokiu aspektu – dėl aprašomosios dalies trūkumų, skundžia ir prokuroras. Skunde jis nurodo, kad A. A. savanaudiškos paskatos organizuojant tyčinį R. G. nužudymą pasireiškė ne tik tuo, kad šį nusikaltimą jis organizavo siekdamas turėti turtinės naudos sau – norėdamas išvengti skolos R. G. grąžinimo, bet ir siekdamas turtinės naudos kitiems asmenims – suprasdamas, jog iš šio tyčinio nužudymo turtinės naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys dėl jo pažadėto ir perduoto piniginio atlygio. Prokuroro nuomone, BK 105 straipsnio 8 punkto turinys nuosprendžio aprašomojoje dalyje atskleistas nepilnai, nes savanaudiškumas ta apimtimi, kuria įrodyta, jog A. A. šį nusikaltimą organizavo suprasdamas, jog iš šio nusikaltimo turtinę naudą turės ir kiti asmenys, nenurodytas.

Šioje dalyje tiek nuteistojo A. A., tiek prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje nustatyta, kad kvalifikuojant A. A. padarytą nusikalstamą veiką pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 8 punktą, savanaudiškumo požymis nustatytas dviem aspektais: pirma, siekimas išvengti skolos R. G. grąžinimo; antra, kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą, per asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, perdavus G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą – 10.000 JAV dolerių.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į susiformavusią teismų praktiką, kad asmens, kuris kitą asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymą už atlyginimą, veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ( 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p. ). Šiuo atveju A. A. nusikalstamą veika buvo kvalifikuota pagal anksčiau galiojusio 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą, tačiau savanaudiškumo, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio, turinys liko nepakitęs. Ar tinkamai pirmosios instancijos teismas taikė minėtą baudžiamąjį įstatymą, kolegija pasisakys vėliau.

Byloje nustatyta, kad R. G. nužudymas vykdytojo V. J. buvo padarytas už A. A. per G. B. ir kitus tarpininkus gautą atlygį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada šioje dalyje, šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo pakankamai pasisakyta dėl G. B., I. M., V. J. įrodymų vertinimo organizuojant R. G. nužudymą, atskleistas kiekvieno bendrininko veiksmų turinys ir vertinant įrodymų visetą, nustatyta, kad R. G. buvo nužudytas už piniginį atlygį, kuris buvo perduotas A. A. per tarpininkus tiesioginiam nusikaltimo vykdytojui. Veikos kvalifikavimui neturi esminės įtakos galutinė perduoto atlygio suma. I. M. parodė, kad V. J. sutiko nužudyti R. G. už 10.000 JAV dolerių, taip pat su juo susitarė, kad 2000 dolerių atiteks jam už tarpininkavimą. G. B. parodymai atitinka I. M. parodymams, nes jis parodė perdavęs iš pradžių 5000 JAV dolerių I. M., vėliau, po R. G. mirties davė dar 5000 JAV dolerių. Pagal I. M. parodymus, 2000 JAV dolerių jis pasiliko sau, o V. J. iš viso gavo 8000 JAV dolerių. Tą faktą, kad už R. G. nužudymą iš viso gavo 8000 JAV dolerių, patvirtino kaltinamasis V. J.. Liudytojas G. B. visose apklausose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, vienodai paaiškino, kad už R. G. nužudymą iš O. L. gavo 10.000 JAV dolerių, O. L. jam sakė, kad pats irgi yra tik tarpininkas, todėl R. G. nužudymo įvykdymui reikalingus duomenis suteiks kitas suinteresuotas asmuo - “A iš Kauno“. Nors G. B. ir parodė, kad vėliau prie jau duotų 10.000 JAV dolerių perdavė papildomai I. M. dar 2000 JAV dolerių, o V. J. tvirtina gavęs iš viso 8000 JAV dolerių, šios nesutapimai dėl sumos nėra esminiai ir savaime nenaikina savanaudiškumo požymio buvimo. Savanaudiškų paskatų esmė yra tame, kad perduodamas atlygį A. A. suprato, jog nužudymas bus už jį padarytas. Atsižvelgtina ir į tai, kad įsiteisėjusiu 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu G. B. veika buvo kvalifikuota kaip padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nes perduodamas pinigus už nužudymą jis siekė materialinės naudos kitiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma: „ kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą ( A. A. ) per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą – 10.000 JAV dolerių ( 40.000 litų )“. Prokuroras prašo nuosprendį šioje dalyje keisti ir nurodyti, jog A. A. savanaudiškos paskatos organizuojant tyčinį R. G. nužudymą siekiant turtinės naudos kitiems asmenims pasireiškė tuo, kad R. G. nužudymą jis organizavo suprasdamas, jog iš šio tyčinio nužudymo naudos gaus ir kiti bendrininkai, kurie jo organizuojamą nusikaltimą padarys dėl jo pažadėto ir perduoto piniginio 10.000 JAV dolerių ( 40000 litų ) atlygio.

Byloje nustatyta, kad organizuodamas R. G. nužudymą, A. A. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia – suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. A. A. savo valią taip veikti išreiškė perduodamas per tarpininkus piniginį atlygį, todėl savaime suprantama, kad jis suvokė, jog iš to naudos turės ir kiti nusikaltimo padaryme dalyvavę bendrininkai. Nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje glaustai aprašyta A. A. veikos turinys, atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vertindamas surinktus įrodymus, teismas išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis pagrindė tą aplinkybę, kad iš A. A. perduotų pinigų, naudos turėjo kiti bendrininkai – I. M., V. J.. Toks nuosprendžio aprašomosios dalies taisymas, kaip prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, įjungiant papildomas aplinkybes, paaiškinančias nusikaltimo subjektyvinės pusės požymius, yra perteklinis ir nebereikalingas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą, bei senaties taikymo. Iš esmės tą patį klausimą savo apeliaciniame skunde kelia ir prokuroras, kuris dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti.

Kolegijos nuomone, apeliantų skundai šioje dalyje yra pagrįsti, nuosprendis turi būti keičiamas dalyje dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ( BPK 328 straipsnio 1 punktas ).

Nusikalstama veika, už kurią A. A. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta 1995 m. balandžio – gegužės mėnesiais, t.y. galiojant 1961 m. BK. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tuo metu galiojęs 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalis ir 105 straipsnio 8 punktas ( 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija ) buvo palankesnis kaltinamajam, nei vėliau priimti įstatymai dėl šios veikos. Kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija.

Pagal 1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalį, 2000 m. BK 3 straipsnio 1 dalį, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 1991 m. gruodžio 3 d. BK 105 straipsnio redakcija, numačiusi už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo BK 3 straipsnio 1 dalies pagrindu palyginti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą su 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalimi ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ). Ši baudžiamojo įstatymo redakcija galiojo nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d. ir numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, tai atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, todėl remiantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą ( LR Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punktas ). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bausmės paskyrimui reikšmingos aplinkybės yra aktualios, todėl A. A. nusikalstama veika privalo būti kvalifikuota pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ), nes būtent ji palankesnė BK 3 straipsnio taikymo aspektu. Tokią išvadą kolegija daro taip pat atsižvelgusi į nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo A. A. motyvus.

Nors nusikalstama veika, už kurią nuteistas A. A., atitiko 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punkte numatyto nusikaltimo požymius ir iki naujojo baudžiamojo kodekso įsigaliojimo šiai nusikalstamai veikai dėl senaties buvo taikoma 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies nuostata, tačiau ji negali būti taikoma perkvalifikavus nusikalstamą veiką pagal atitinkamą naujojo baudžiamojo kodekso straipsnį. 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „f“ papunktis numato dvidešimties metų senaties terminą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. 2006 m. balandžio 25 d. Vilniaus apygardos teismui apkaltinamuoju nuosprendžiu A. A. pripažinus kaltu dėl šio nusikaltimo, o 2009 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus išteisinamąjį 2009 m. kovo 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, šiuo metu A. A. yra nuteistasis ir senaties termino skaičiavimo eiga yra pasibaigusi pirmosios instancijos 2006 m. balandžio 25 d.

Skirdamas bausmę A. A. už padarytą nusikaltimą, teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 2 dalyje, t.y. įvertino veikos pavojingumo visuomenei laipsnį bei pobūdį, pasekmes, kaltininko vaidmenį ir asmenybę. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad dėl ikiteisminio tyrimo organų kaltės, bausmė A. A. skiriama praėjus ilgam laikotarpiui nuo veikos padarymo, dėl ko sumažėjo bausmės efektyvumas ir labai griežtos bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai bei teisingumui.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo sugriežtinti A. A. teismo paskirtą bausmę ir skirti jam trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro nuomone, teismas nepakankamai įvertino tai, kad nusikaltimas yra baigtas, sukėlęs labai sunkias pasekmes, padarytas dėl žemų ir savanaudiškų paskatų, veikiant tiesiogine konkretizuota tyčia, labai aukštas nusikaltimo organizuotumo laipsnis, A. A. buvo nusikaltimo organizatoriumi. Skunde nesutinkama ir su teismo išvada, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės bylos tyrimas truko nepateisinamai ilgą laiko tarpą, todėl sumažėjo bausmės efektyvumas. Šią išvadą siūloma iš viso pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

Prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas. Iš esmės sutikdama su teismo padarytomis išvadomis dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taikymo A. A. atžvilgiu, kolegija peržiūri nuteistajam paskirtą bausmę remdamasi tarptautinėje teisėje formuojama teismų praktika, kai bausmės nuteistajam sušvelninamos, atsižvelgiant į jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą. Be to, paskirtoji bausmė A. A. turi būti peržiūrėta kvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ( toliau – ir EŽTT ) sprendimus ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui. Į tokias aplinkybes buvo atsižvelgta kasacinėje byloje Nr. 2K-503/2010, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų bei rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Sorvisto prieš Suomiją bei Jakumas prieš Lietuvą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad ikiteisminis tyrimas byloje truko nepateisinamai ilgai, iš esmės dėl institucijų veiksmų, organizuojant bylos procesą ir tai pažeidė A. A. teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Nusikalstama veika, kurios padarymu šioje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas A. A., padaryta 1995 m. balandžio-gegužės mėnesiais. Pirmieji duomenys apie galimą A. A. dalyvavimo nusikaltimo padaryme buvo gauti 1998 m. spalio 29 d., apklausus įtariamąjį G. B., o vėliau, nustačius kitus nusikaltimo padarymo bendrininkus ir pasitvirtinus įtarimams dėl A. A., 2002 m. rugsėjo 2 d. jis buvo patrauktas kaltinamuoju bei tą pačią dieną paskelbta jo paieška, nurodant jo paskutinę žinomą gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Kaune. Tą pačią dieną A. A. buvo parinkta kardomoji priemonė – suėmimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ( t. IV, b.l. 50 ), nutarimas dėl kaltinamojo paieškos vykdymo buvo perduota į Vilniaus m. VPK ONTT. Paieškos paskelbimo metu galiojusio 1961 m. BPK 220 straipsnyje nustatyta, kad jeigu nežinoma kaltinamojo buvimo vieta, tardytojas paskelbia jo paiešką ir paveda ją atlikti kvotos organams, o taip pat tardytojas privalo imtis betarpiškų priemonių kaltinamajam surasti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. A., sutinkamai su BPK 163 straipsniu, A. A. būtų siunčiami šaukimai atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą, nėra duomenų ir apie tai, kad policijos pareigūnai būtų lankęsi ir ieškoję A. A. jo gyvenamojoje vietoje, pas artimus giminaičius ar darbovietėje ar atlikę kitus būtinus operatyvinius paieškos veiksmus. Tačiau byloje yra nepaneigiami duomenys apie tai ( t. X, b.l. 43-63 ), kad jam paskelbtos paieškos laikotarpiu A. A. ne kartą kirto valstybės sieną išvykdamas į užsienio valstybes ir vėl sugrįždamas į Lietuvą, nuo 2001 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kaune, dalyvavo automobilių ralio varžybose, kurios taip pat vykdavo Lietuvoje, 2004 metais buvo išrinktas ralio komiteto pirmininku gyveno su dviem mažamečiais vaikais, nes tuo metu jo žmona buvo išvykusi į užsienio valstybę. Byloje taip pat yra duomenys apie tai ( t. X, b.l. 113-114, 119-120 ), kad A. A. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 290 straipsnį dėl policijos pareigūnų įžeidimo, jis buvo sulaikytas Šiaulių miesto VPK, o vėliau ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Apie ikiteisminio tyrimo institucijų neveiklumą vykdant A. A. paiešką nurodyta Vilniaus m. VPK KP ONTT viršininko V. B. 2006-01-11 rašte Vilniaus apygardos teismui, kuriame informuojama, kad paieška buvo vykdoma nepradedant paieškos bylos, jos metu buvo gauta informacija, kad A. A. nesislapsto, gyvena tai Kaune, tai Vilniuje. A. A. laikinai buvo sulaikytas 2005 m. gegužės 25 d., todėl nuo jo paieškos paskelbimo iki sulaikymo praėjo beveik trys metai ( 2002 – 2005 m. ), o tai bylos tyrimui yra pakankamai ilgas laikotarpis. Konstatuojant teisės pažeidimą į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, atsižvelgtina į tai, kad nors byla yra pakankamai sudėtinga, bet svarbiausi ikiteisminio tyrimo veiksmai išaiškinant nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, buvo atlikti dar iki paieškos A. A. paskelbimo. Kiti nusikaltimo bendrininkai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti 2001 m. spalio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. Vertinant A. A. elgesį viso baudžiamojo proceso metu, konstatuotina, kad jis nesiėmė veiksmų, kad užvilkinti procesą kaip įmanoma ilgiau, todėl procesas nepateisinamai ilgai užtruko dėl ikiteisminio tyrimo institucijų kaltės. Turi būti atsižvelgta ir į tai, kad nuo įvykio praėjo daugiau kaip 16 metų, baudžiamoji byla nuo 2006 metų iš esmės yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tačiau šios aplinkybės nesusijusios su nuteistojo asmens elgesiu. Iš dalies procesas apeliacinės instancijos teisme užsitęsė ir dėl to, kad 2010 m. spalio 15 d. buvo paskirta teismo medicininė ekspertizė, kuri buvo padaryta ir byla teismui vėl perduota 2011 m. sausio 27 d. , nors iki tol bendra procesų trukmė jau buvo pakankamai ilga. A. A. pakankamai ilgą laiką buvo netikrumo dėl jam pareikštų kaltinimų būsenos, nes po sulaikymo 2005 m. gegužės 25 d. jis buvo suimtas iki 2007 m. gegužės 18 d., kai jo atžvilgiu buvo priimtas nepagrįstu vėliau pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. A. baudžiamojoje byloje proceso trukmė yra nepagrįstai ilga atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad procesinė būtinybė nepateisino ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, nes buvo trejų metų pertrauka nevykdytai A. A. paieškai, o taip pat atsižvelgiant į bendrą viso proceso trukmę.

Konkrečiu atveju pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes minėtu pagrindu paskyrus apeliantui bausmę, nebūtų pasiekti jos tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje ir įgyvendintas teisingumo principas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. A. padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, jo pavojingumą dar sustiprina aukštas organizuotumo laipsnis, A. A. pirmaeilis vaidmuo bei žemos paskatos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas per paskutinius 16 metų nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias būtų nuteistas, pakankamai teigiamą jo charakteristiką, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, konstatuotą apelianto teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, A. A. skiriama BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ) numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, kad būtų kompensuojama dėl jo teisės pažeidimo patirta žala.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Perkvalifikuoti A. A. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto ( 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija ) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ) ir paskirti jam bausmę - 5 ( penkerius ) metus laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo terminą nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2007 m. gegužės 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartimi nuteistajam A. A. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje konstatuojama, kad A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 – 1.000.000 JAV dolerių ( 800.000 – 4.000.000 litų ) skolos R. G. sugrąžinimo, pakeisti, nurodant, kad A. A. siekė išvengti 200.000 – 280.000 JAV dolerių ( 800.000 - 1.120.000 litų ) skolos R. G. grąžinimo.

Taip pat pakeisti nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje konstatuojama, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant su pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L., nurodant asmenį, kurio atžvilgiu byla buvo išskirta į atskirą bylą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.