Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-569-387/2013

Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00160-2009-2 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;

1.2.18.10.;1.2.18.11.;1.1.12.1.

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-03 nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., 183 str. 1 d., ir nubaustas galutine subendrinta 3250 Lt (25 MGL) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad jis apgaulingai ir aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 06 d. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str.1 d. nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, pažeisdamas minėto įstatymo 6 str. 2 punkto nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas finansines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių ( su vėlesniais pakeitimais ir patikslinimais) 10 punkto nuostatas, kad „Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas“, 16 punkto nuostatas –„ Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, nepateikė užpajamuoti bendrovės Palangos padalinyje gautų 18 146,56 Lt, kadangi bendrovės kasoje nėra įrašų apie 18 146,56 Lt užpajamavimą, neišrašyti kasos pajamų orderiai, taip pat šie pinigai neįnešti į bendrovės (duomenys neskelbtini)sąskaitas SEB banke, AB Šiaulių banko Šiaulių filiale; taip pat jis nepateikė pagal 2008-04-15 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 71 gautų 2500 Lt išlaidavimą pagrindžiančių dokumentų, tokiu būdu apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpyje nuo 2007-01-01 iki 2009-02-28 iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

be to, jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)direktoriumi, privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos, o būtent pagal LR Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos inventorizacijos tvarkos 9 punkto nuostatas, pagal kurias įmonės vadovas arba savininkas nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, pažeisdamas minėtos Inventorizacijos tvarkos 3 punkto nuostatas, neruošė metinių inventorizacijų aprašų, įsakymų dėl inventorizacijos atlikimo, inventorizacijos komisijos sudarymo, neinventorizavo ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto, pinigų, gautinų skolų mokėtinų skolų ne rečiau kaip kartą per metus prieš finansinės atskaitomybės sudarymą, 10 punkto nuostatas, kad „inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo arba savininko įsakymu“, 60 punkto nuostatas, kad „kasmet įmonės turėtų suderinti tarpusavio skolų sumas ir įforminti tai aktu“, 61 punkto nuostatas, kad „inventorizuojant nesuderintas, laiku negrąžintas ir beviltiškas skolas, sudaromi atskiri inventorizavimo aprašai, į kuriuos įtraukiamas kreditoriaus arba skolininko pavadinimas, skolos ( gautinos ir mokėtinos), suma, jos atsiradimo data“, 2001 m. lapkričio 6 d. LR buhalterinės apskaitos įstatymo 17 str. nuostatas, kad „finansinės atskaitomybės sudaromos pagal sąskaitų duomenis“, LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr IX-575 15 str. 10 d. nuostatas, kad „ Apskaitos duomenys grindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenis“; taip pat jis pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 2 d. būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal minėto įstatymo 19 str. 1 d. - už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą, nustatymą, pažeisdamas Lietuvos archyvų departamento prie LR vyriausybės 1996-02-22 įsakyme Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nustatytą reikalavimą, kad įmonės visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti 10 metų, neužtikrino buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, tokiu būdu neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, tai yra sąskaitų apyvartos žiniaraščių ir suvestinių apyvartos žiniaraščių nuo 2008-01-01, direktoriaus M. G. avansinių apyskaitų nuo 2008-03-01, dėl ko laikotarpyje nuo 2007-01-01 iki 2009-02-28 iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Tuo padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 223 str. 1 d.

Be to, M. G. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą svetimą turtą. Būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu 2008-04-15, nenustatytoje vietoje iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiu Nr. 71 gavo 2500 Lt sąskaitos papildymui SEB banke, kurių neįnešė į bendrovės banko sąskaitas ar kasą bei nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų, tai yra pasisavino UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 2500 Lt. Tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 str. 1 d.

Pasak apelianto, iš priimto jo atžvilgiu nuosprendžio matyti, kad jam įkaltintas nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 str. 1 d., 183 str. 1 d., jis padarė atitinkamai 2008-01-01, 2008-03-01 bei 2008-04-15. Jo nuomone, nuosprendžio priėmimo dienai dėl jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 223 str. 1 d., 183 str. 1 d., buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kuri pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 95 str. redakciją sudarė 5 metus. Apelianto teigimu, dėl abiejų nusikalstamų veikų ( BK 223 str. 1 d., 183 str. 1 d.) senaties terminas suėjo 2013-04-15, todėl teismas neturėjo teisės priimti jo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, o turėjo nutraukti baudžiamąjį procesą, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 2 p.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo matyti, kad M. G. prašo patikrinti bylą dėl jo pripažinimo kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d., t. y. dėl tyčios nebuvimo jo veiksmuose, bei dėl BK 95 str. nuostatų taikymo jo atžvilgiu, t. y. dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p.

BK 222 str. numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kokius teisės aktų reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika šiuo konkrečiu atveju reiškėsi tuo, kad į bendrovės kasą nebuvo pateikti užpajamuoti bendrovės Palangos padalinyje gauti 18 146,56 Lt, taip pat M. G. nepateikė pagal 2008-04-15 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 71 gautų 2500 Lt išlaidavimą pagrindžiančių dokumentų. Šiais veiksmais M. G. pažeidė LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10, 16 punkto nuostatas bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. nuostatas.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl tyčios nebuvimo aukščiau nurodytuose M. G. veiksmuose, apygardos teismas pažymi, kad BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 str. 1 d. neturi reikšmės. Pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės, turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.). Bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų G. T. – S., M. G., A. M., A. J., I. S. parodymais nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini)nebuvo materialiai atsakingo asmens, taip pat nebuvo aišku kas ėjo kasininkės pareigas. Liudytojų teigimu, bendrovės sandėlis nebuvo rakinamas, į jį faktiškai galėjo patekti bet kas, taip pat ne visais atvejais buvo išrašomos PVM sąskaitos – faktūros. Liudytojos I. S. teigimu, Palangos filialo pinigines lėšas pasiimdavo ir tvarkydavo pats M. G.. Jai tik būdavo atiduodami kasos pajamų orderiai. Grynųjų pinigų kasą taip pat tvarkė M. G.. Pastarąsias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. J., nurodžiusi, kad pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) SPA centro pasiimdavo pats M. G. arba centrui vadovavusi jo motina E. E. G.. Pažymėtina, kad be liudytojų parodymų, atsakingo asmens už grynųjų pinigų priėmimą (kasininkės) įmonėje nebuvimo faktą patvirtina ir 2010-06-18 specialisto išvada Nr. 5-1/78, kurioje nurodoma, kad kasos knygoje už kasininką yra parašas su įrašu M. G. (b. t. 3, b. l. 25). Toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros (b. t. 3, b. l. 14-35). Taigi įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad M. G., elgdamasis aukščiau nurodytu būdu (neužtikrindamas tinkamo įmonės darbo organizavimo, būdamas įmonės vadovu, nepaskirdamas atsakingo už grynųjų pinigų paėmimą asmens), žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir, nors ir nenorėdamas šių padarinių, sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. už apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovu buvo paskirtas M. G.. Taigi apeliantas, eidamas įmonės direktoriaus pareigas, buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Pažymėtina, kad sutarties sudarymas su buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančia įmone neatleidžia vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme. Buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti perkeliamas vien tik samdomos įmonės kompetencijai. Šiuo konkrečiu atveju UAB „Karovita“ buvo patikėta vesti apelianto vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, tačiau už dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei pateikimą atsako bendrovės direktorius. Įmonė, tvarkanti buhalterinės apskaitos dokumentus, tai daro pagal bendrovės direktoriaus pateiktus duomenis. Byloje nustatyta, kad bendrovės Palangos padalinyje gauti 18 146,56 Lt iš viso nebuvo įnešti į kasą, t. y. nebuvo išrašytas atitinkamas griežtos finansinės atskaitomybės dokumentas, taip pat M. G. nepateikė pagal 2008-04-15 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 71 gautų 2500 Lt išlaidavimą pagrindžiančių dokumentų. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė negalėjo įtraukti minėtų dokumentų į buhalterinę apskaitą, kadangi šie dokumentai jai apskritai nebuvo pateikti. Esant šioms aplinkybės, konstatuotina, kad M. G. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. Teigti, kad nagrinėjamu atveju jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 223 str. nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai dėl M. G. inkriminuotų veikų, numatytų BK 223 str. 1 d., 183 str. 1 d., buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, kuri pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 95 str. redakciją sudarė 5 metus. Apelianto teigimu, dėl visų nusikalstamų veikų (BK 223 str. 1 d., 183 str. 1 d.) senaties terminas suėjo 2013-04-15, todėl teismas neturėjo teisės priimti jo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, o turėjo nutraukti baudžiamąjį procesą, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 2 p.

Bylos medžiaga nustatyta, kad M. G. aplaidžiai bei apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-02-28, t. y. jo neteisėti veiksmai truko tam tikrą ilgą laiko tarpą. Teismų praktikoje trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą. Toks nusikaltimas trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai. Trunkamojo nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Nagrinėjamu atveju laikotarpis nuo 2007-01-01 iki 2009-02-28. Taigi apeliacinio skundo teiginys, jog M. G. inkriminuotos BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d. numatytos veikos buvo įvykdytos atitinkamai 2008-01-01 bei 2008-03-01 yra visiškai nepagrįstas. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju <...> taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta. Teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustačius, kad M. G. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., buvo baigtos 2009-02-28, konstatuotina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai netaikė M. G. atžvilgiu BK 95 str. nuostatų, kadangi tuo metu galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija numatė atitinkamai 8 bei 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas 2013-05-03, tad akivaizdu, jog pastarojo procesinio sprendimo priėmimo dienai M. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai dar nebuvo suėję.

Bylos medžiaga nustatyta, kad M. G. įkaltinama BK 183 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika buvo įvykdyta 2008-04-15, tačiau tuo metu galiojusi BK 95 str. 4 d. redakcija numatė, jog senaties eiga nutrūksta, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką. Bylos nagrinėjimu metu nustačius, jog M. G. 2009-02-28, t. y. iki patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 str. 1 d. senaties termino pabaigos, įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., konstatuotina, jog senaties eiga nutruko, tad apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo nutraukti baudžiamąjį procesą pagal BPK 3 str. 1 d. 2 p.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. byla yra patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Esminių BPK pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pirmos instancijos teismas nevisiškai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas šioje byloje faktiškai apsiribojo surinktų įrodymų išvardijimu, plačiau jų neanalizavo ir tinkamai nevertino. Šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu jei dėl to būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, analizavo ir vertino pirmos instancijos teismo tirtus įrodymus, pasisakė dėl jų pakankamumo, sprendžiant M. G. kaltės pagal BK 222 str.1d. klausimą. Teisėjų kolegija atliko dalinį įrodymų tyrimą apklausdamas specialistę, kuri patvirtino byloje esančią specialistės išvadą. Ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad M. G. pagrįstai nuteistas pagal BK 222 str.1d.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismo nuosprendį, dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pagrindo naikinti nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.