Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal V. U. (V. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (tarpininkavimo rašto Nr. (duomenys neskelbtini)), 2023 m. birželio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – „(duomenys neskelbtini)“ gaunamas darbo užmokestis.

Tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (duomenys neskelbtini), ekonominės veiklos rūšis (rūšys), pagal kurią (kurias) užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – (duomenys neskelbtini), numatant mokėti (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinį darbo užmokestį. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

2023 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau sprendimo Migracijos departamentas dar nėra priėmęs. Taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentą informavo pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini), jog darbo sutartis su pareiškėju nutraukta.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas nuo (duomenys neskelbtini), tačiau per minėtą darbo laikotarpį nė vieną mėnesį jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur. Kaip minėta, prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos yra darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur per mėnesį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo mokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA) siekiantis darbo užmokestis, t. y. pareiškėjui 2024 m. vasario mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur, kovo mėn. – (duomenys neskelbtini) Eur, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas atleistas ir jam išmokėta atleidimo išmoka –(duomenys neskelbtini) Eur.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nepateikė duomenų, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Kaip aukščiau minėta, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Teismas pažymi, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjui buvo mokama mažiau nei 1 MMA, be to (duomenys neskelbtini) darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl, akivaizdu, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje nors prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), dėl to Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, įvertinę susidariusią situaciją 2024 m. birželio 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei, kad darbo sutartis su asmeniu nutraukta, t. y. vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Sprendimo motyvuose nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė ir nuo 2024 m. gegužės 28 d. vykdo individualią veiklą.

Sprendime, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad užsieniečiui anksčiau nebuvo išduoti nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Nenustatyta, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. ĮUTP 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu.

ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, o ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

ĮUTP (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis ĮUTP įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip pirmiau minėta, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Išimtys ĮUTP, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Atsakovas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pareiškėjui visą įdarbinimo laikotarpį minėtoje įmonėje nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, kuris, anot pareiškėjo, yra jo pragyvenimo lėšos.

Taigi, iš įvardytų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė). Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. balandžio 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė darbo sutartį (ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai), todėl teisėtai ir pagrįstai buvo atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas.

Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus ĮUTP keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti ĮUTP numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų ĮUTP 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais pagrindais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dėl to prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. (V. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.