Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

- K. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- M. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UADB (duomenys neskelbtini) pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. ir M. M. buvo kaltinami tuo, kad jie 2010 m. birželio 24 d. apie 16.53 val. veikdami kartu, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) priklausantis J. K. ir K. K. vairuojamas ir jam priklausantis automobilis „BMW 330“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) 2010 m. birželio 28 d. K. K. dėl šio įvykio kreipėsi į UADB (duomenys neskelbtini) Žalų administravimo skyrių, adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikė prašymą bei paaiškinimus, kad būtų išmokėta eismo įvykio patirtų nuostolių draudiminė 11 545 Lt išmoka. Tokiu būdu kaltinamieji K. K. ir M. M. kaltinami pasikėsinę iš UADB (duomenys neskelbtini) savo naudai apgaule įgyti 11 545 Lt.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

- K. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. l d., 182 str. 1 d. ir paskirti 20 MGL (2600 Lt) baudą.

BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., 65 str. 2 d. pagrindu, bausmes subendrinti visiško bausmių sudėjimo būdu, prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-19 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės visiškai pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę (baudą) ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 1 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo ir 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

- M. M. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir paskirti 20 MGL (2600 Lt) baudą.

Civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš kaltinamųjų K. K. ir M. M. solidariai UADB (duomenys neskelbtini) naudai 1.559 Lt išlaidoms, susijusioms su specialisto išvados apmokėjimu.

Prokuratūros nuomone, nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Teismo argumentas dėl kaltinamojo akto defektų, yra nepagrįstas, nes kaltinamajam akte nurodytos tiek inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, pasekmės, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis kvalifikavimas. Iš kaltinimo formuluotės visiškai aišku, kad K. K. ir M. M. buvo įtariami pasikėsinę apgaule įgyti svetimą UADB (duomenys neskelbtini) priklausantį 11 545 Lt vertės turtą. Kaltinamajam akte sukčiavimo dalyku įvardyti pinigai (11 545 Lt), kuriuos K. K. ir M. M., veikdami bendrai, būtų įgiję pagal 2010-05-31 „Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį” (duomenys neskelbtini). Šis aspektas kaltinamajame akte atskirai neapibrėžtas, tačiau kaltinimo esmė jame vis dėto išdėstyta pakankamai aiškiai - iš esmės kaltinamiesiems inkriminuota tai, kad jie veikdami kartu, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - 11 545 Lt. Sukčiavimo mechanizmas taip pat aiškiai apibūdintas kaltinamajame akte. Taigi, iš esmės jie yra kaltinami tuo, kad siekdami gauti draudimo išmoką, pranešė apie savo pačių inscenizuotą eismo įvykį. Žodžio inscenizavimas prasmė atitinka kaltinamųjų K. K. ir M. M. neteisėtų veiksmų pasireiškimo būdą - apgaulę. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, prokuratūros įsitikinimu, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o K. K. ir M. M. teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami (BPK 22 straipsnio 3 dalis), pažeista nebuvo.

Prokuratūros teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tendencingai, šališkai, išteisinamąjį nuosprendį grindė tik ta nustatytų faktinių duomenų dalimi, kuri, teismo manymu, nepatvirtina kaltinamųjų kaltės, t.y. faktiškai rėmėsi tik kaltinamiesiems naudingais įrodymais. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad K. K. ir M. M. siekė įgyti UADB (duomenys neskelbtini) turtą bendrovę suklaidindami, t.y. nurodydami jai neatitinkančius tikrovės duomenis apie 2010 m. birželio 24 d. eismo įvykio padarinius. Klaidinantys duomenys, tai K. K. 2010 m. birželio 28 d. pranešimas UADB (duomenys neskelbtini), kurį užpildė K. K. ir jame nurodė įvykio aplinkybes ir pasekmes; 2010 m. birželio 24 d. „Eismo įvykio protokolo” kopija, užpildyta patrulės M. S., joje pasirašyta M. M. ir K. K.; taip pat UADB (duomenys neskelbtini) prašyme atsakyti į pateiktus klausimus K. K. nurodė įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Apgaulės būdą - suklaidinimą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino apklaustas liudytojas T. J., UADB (duomenys neskelbtini) Žalų administravimo skyriaus ekspertas, kuris parodė, kad tiriant žalos administravimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) jam sukėlė įtarimų, kad automobilio „BMW 330” sugadinimai padaryti kitomis aplinkybėmis, nei nurodė K. K.. Liudytojas T. J. teisme išsamiai paaiškino, kokie duomenys, tiriant minėtą įvykį, jam sukėlė įtarimus: sulyginus abiejų automobilių „BMW 330” ir „Alfa Romeo” nuotraukas, bei K. K. ir M. M. paaiškinimuose nurodytas eismo įvykio aplinkybes ir pasekmes, buvo matyti, kad automobilių susidūrimo pobūdis yra visai kitoks, ant automobilių likusios žymės yra visai kitokio pobūdžio, t.y. jeigu automobiliai prieš kontaktą judėjo, tai turėjo likti brauktinės žymės, o ant automobilio „BMW” yra visiškai kitokios žymės, nėra slystančių pėdsakų. Todėl padarė prielaidą, kad automobilis „BMW 330” kontakto su kitu automobiliu metu stovėjo ir dėl šios priežasties kreipėsi į Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistus prašydami atlikti ekspertizę. Apie ant automobilio „BMW 330” nesamas slydimo žymes, būdingas automobilių kontakto metu jiems judant, o šiuo atveju tokių nenustatyta, pasisakė ir ekspertas E. S., patvirtindamas liudytojo T. J. įtarimus, teigdamas, jog „nėra nei būdingų slydimo, praslydimo pėdsakų...”. Liudytojo T. J. parodymais teisiamajame posėdyje paneigta kaltinamojo K. K. tiek apklausose, tiek paaiškinimuose bei anketoje nurodyta aplinkybė dėl greičio, kad jis „važiavo gal 10 km/h, gal 15 km/h greičiu, patys draudimo bendrovės darbuotojai parašė, kad jis važiavo 20 km/h greičiu”. Teisme liudytojas T. J. paneigė šią kaltinamojo K. K. nurodyta aplinkybę, teigdamas, jog K. K. pats užpildė anketą apie eismo įvykio aplinkybes, pats joje nurodė prieš susidūrimą buvusį automobilio „BMW 330” greitį - apie 20 km/h. 2010 m. liepos 2 d. K. K. užpildytas klausimynas, taip pat patvirtina liudytojo T. J. parodymus dėl greičio, jame K. K. nurodė, jog greitis buvo apie 20 km/h. Taigi, šie duomenys, prokuratūros įsitikinimu, visiškai paneigia K. K. teiginį, jog draudimo bendrovėje jis nedavė jokių parodymų apie tai, kokiu greičiu jis važiavo. Taip pat, klaidinančių duomenų apie eismo įvykio aplinkybes ir jo pasekmes pateikimą UADB (duomenys neskelbtini) patvirtina ir kaltinamojo M. M. 2010-06-30 surašytas paaiškinimas, kuriame nurodytos tikrovės neatitinkančios eismo įvykio aplinkybės ir jo pasekmės.

Kaltinamųjų K. K. ir M. M. nurodytas eismo įvykio aplinkybes ir jo pasekmes: dėl automobilių judėjimo greičio iki eismo įvykio, dėl automobilių kontakto metu atsiradusių sugadinimų, paneigia ir specialistų išvados, kurias atlikę ekspertai E. S. ir M. M. patvirtino teisiamajame posėdyje.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme specialistai E. S. ir M. M. savo išvadose ir parodymuose konstatavo, kad K. K. ir M. M. paaiškinimuose ir parodymuose nurodomos eismo įvykio aplinkybės techniniu požiūriu neatitinka tikrųjų automobilių apgadinimo aplinkybių.

Įvertinus specialistų išvadas ir kitų įrodymų tarpusavio ryšį, prokuratūros nuomone, darytina išvada, kad šiuo atveju UADB (duomenys neskelbtini) turtą buvo siekiama įgyti apgaule ir kad šio nusikaltimo kaltininkai K. K. ir M. M.. Minėti įrodymai paneigia K. K. ir M. M. motyvus apie 2010 m. birželio 24 d. eismo įvykį.

Šioje byloje UADB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti 1.559 Lt už išlaidas, susijusias su specialisto išvados apmokėjimu. Kadangi bendrovė dėl kaltinamųjų nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą, civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas byloje nustatytais faktiniais duomenimis, todėl iš kaltinamųjų K. K. ir M. M. solidariai bendrovės naudai priteistina minėta suma.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Konstatuoti kaltinamojo akto trūkumai yra pagrindas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p., panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.

Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (baudžiamoji byla Nr. 2K-23/2010).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2011-03-23 kaltinamuoju aktu K. K. ir M. M. buvo perduoti teismui dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., kaltinant juos tuo, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o būtent: jie 2010 m. birželio 24 d. apie 16.53 val. veikdami kartu, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) priklausantis J. K. ir K. K. vairuojamas ir jam priklausantis automobilis „BMW 330“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) 2010 m. birželio 28 d. K. K. dėl šio įvykio kreipėsi į UADB (duomenys neskelbtini) Žalų administravimo skyrių, adresu (duomenys neskelbtini), ir pateikė prašymą bei paaiškinimus, kad būtų išmokėta eismo įvykio patirtų nuostolių draudiminė 11 545 Lt išmoka.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina apgaulės panaudojimas, svetimo turto įgijimui. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-620/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog K. K. ir M. M. pateiktame kaltinime visiškai neatskleistas esminio jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio – apgaulės, turinys. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir panašiai. Apgaulės požymis yra esminis, būtinasis BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis, todėl kaltinamajame akte turi būti aiškiai nurodytos šį požymį apibūdinančios faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju iš kaltinime pateiktos formuluotės - „inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) priklausantis J. K. ir K. K. vairuojamas ir jam priklausantis automobilis „BMW 330“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) visiškai neaišku, ar kaltinime nurodyto eismo įvykio iš viso nebuvo, ar jis vis tik realiai įvyko, tačiau ne visi automobilių apgadinimai buvo padaryti šio eismo įvykio metu, ar dalis automobiliams nustatytų apgadinimų padaryta iki realaus ar tariamo eismo įvykio. Kaltinime nėra išdėstyti ir kaltinamųjų bendri veiksmai, siekiant įvykdyti sukčiavimą, patvirtinantys jų bendrininkavimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pateikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros docentas, technologijos mokslų daktaras E. S., konstatuota, kad automobilių „Alfa Romeo“, v/n (duomenys neskelbtini) ir „BMW 330“, v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai negalėjo būti padaryti 2010 m. birželio 24 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų M. M. ir K. K. nurodytomis ir natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Automobiliai „Alfa Romeo“ ir „BMW 330“ galėjo tarpusavyje kontaktuoti, tačiau tokio galimo kontakto tarp šių automobilių metu, automobiliui „Alfa Romeo“ priekiu atsitrenkiant į automobilio „BMW 330“ dešiniojo šono vidurinę dalį, automobilis „BMW 330“ turėjo stovėti arba labai lėtai judėti (iki 5 km/h greičiu). 2010 m. birželio 24 d. eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobiliai „Alfa Romeo“ ir „BMW 330“, negalėjo įvykti šių automobilių vairuotojų M. M. ir K. K. nurodytomis ir natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, prieš pat susidūrimą automobiliui „Alfa Romeo“ važiuojant apie 60-65 km/h greičiu, o automobiliui „BMW 330“ – apie 20 km/h greičiu (t. 1, b. l. 9-25).

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas – transporto inžinerijos mokslo magistras M. M., nurodyta, kad automobilių „Alfa Romeo“, v/n (duomenys neskelbtini) ir „BMW 330“, v/n (duomenys neskelbtini) išoriniai sugadinimai yra nesuderinami ir buvo padaryti ne tarpusavio kontakto metu eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 54-57).

Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas E. S. parodė, jog kontaktas tarp šių automobilių galėjo būti, bet ne tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė vairuotojai.

Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas M. M. paaiškino, kad jo manymu, tie automobiliai gal ir galėjo tarpusavyje kontaktuoti, bet visi sugadinimai nebuvo padaryti vieno kontakto metu.

Taigi, iš pateikto kaltinimo neaišku ar 2010 m. birželio 24 d. apie 16.53 val. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, v/n (duomenys neskelbtini) ir K. K. vairuojamas automobilis „BMW 330“, v/n (duomenys neskelbtini) tarpusavyje kontaktavo, jeigu taip, tai kokie automobilių sugadinimai buvo padaryti būtent šio jų tarpusavio kontakto metu, o kurie ne. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, BK 182 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis, todėl inkriminuojant šį nusikaltimą, kaltinime būtina nurodyti veikos padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, o inkriminuojant pasikėsinimą padaryti nusikaltimą – priežastis, dėl kurių neatsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, kas nagrinėjamu atveju ir nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi procesinės galimybės K. K. ir M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes papildyti naujomis, nepateikus prašymo LR BPK 256 str. 1 d. nustatyta tvarka. Teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, K. K. ir M. M. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytas aplinkybes apeliacine tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas turėtų esminės įtakos K. K. ir M. M. teisės į gynybą realizavimui. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Taigi, nustačius aukščiau aptartus kaltinamojo akto neatitikimus BPK 219 str. 3 punkto reikalavimams, kurie trukdo nagrinėti bylą ir kurių negalima ištaisyti teisme, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla perduotina Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, tuo pačiu nėra galimybės pasisakyti ir dėl apeliaciniame skunde išdėstytų įrodymų vertinimo motyvų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p., 332 str. 9 d.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą Nr. 1-10-2-00622-2010-7 perduoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai.