- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-13
- Bylos Nr.
- eA-1340-624/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03660-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“, politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prisidėjimą prie pareiškėjo viešosios įstaigos, politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir viešosios įstaigos
- Trečiasis asmuo
- E. E.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens E. E. apeliacinius skundus bei pareiškėjo politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prisidėjimą prie pareiškėjo viešosios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir viešosios įstaigos ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. E. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas politinė partija Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (toliau – ir Partija, TS-LKD) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. Sp-134 ,,Dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė” viršelio ir jame publikuoto straipsnio ,,Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?” pripažinimo politinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai” paslėpta politine reklama” (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėjas Partija paaiškino, kad minėtame žurnalo viršelyje buvo publikuotas Partijos pirmininko G. L. fotomontažas, kuriame G. L. vaizduojamas su komiksų, animacinių serialų herojaus Supermeno kostiumu, vadinamas ,,Superanūku”. Tai yra Partijos pirmininką G. L. pajuokiantis, pašiepiantis ir provokuojantis vaizdavimas visuomenės informavimo priemonėje. Tame pačiame žurnalo „Valstybė” (2016 m. gegužės Nr. 5 (109)) numeryje buvo publikuojamas interviu su Partijos pirmininku G. L., jį kalbino žurnalo „Valstybė” redaktorius E. E.. VRK 2016 m. gegužės 26 d. gavo Darbo partijos skundą ir 2016 m. gegužės 31 d. Lietuvos socialdemokratų partijos skundą dėl minėto straipsnio pripažinimo politine reklama. VRK darbo grupė 2016 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 3-47(1.2) nurodė, kad žurnalo „Valstybė” numeryje publikuotas interviu yra žurnalo viršelio tąsa tematiniu požiūriu. 2016 m. rugpjūčio 11 d. vykusio VRK posėdžio metu buvo svarstytas klausimas dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė” viršelio ir jame publikuoto straipsnio pripažinimo paslėpta politine reklama. Klausimą pristačiusi darbo grupės narė pagarsino visai kitokią poziciją, nei buvo įtvirtinta darbo grupės pažymoje remiantis VRK 2016 m. liepos 21 d. posėdyje suformuota praktika dėl naujienų portalo „Delfi“ žurnalistų skelbtų nuotraukų ir straipsnių apie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką R. K., siūlė politine reklama pripažinti tik fotomontažą, o ne interviu su G. L.. VRK pirmininkas posėdžio metu balsavo už tai, kad interviu nebūtų pripažįstamas politine reklama ir tokį sprendimą argumentavo VRK precedentu „Delfi“ skundo nagrinėjimo atveju. Tačiau VRK, neatsižvelgdama į posėdžio metu pakeistą darbo grupės poziciją, nusprendė pripažinti Partijos paslėpta politine reklama 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė“ viršelį ir straipsnį „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?“ (toliau – ir straipsnis, publikacija).Pareiškėjo teigimu, VRK darbo grupės 2016 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 3-47(1.2) yra sudėtinė Sprendimo, kaip administracinio teisės taikymo akto, dalis, todėl neaišku, kokie yra skundžiamo administracinio akto teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai, nes pažymoje nurodomi vieni pažeidimai ir motyvai, o posėdžio metu darbo grupės narė L. P. nurodė kitus pažeidimus ir jų motyvus, todėl pareiškėjui neaišku, koks teisės pažeidimas buvo kvalifikuotas skundžiamame akte. Šis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, publikuojant menkinančio ir pajuokiančio pobūdžio Partijos pirmininko G. L. fotomontažą ir jį vadinant ,,Superanūku”, buvo formuojama neigiama nuomonė apie Partiją ir šios politinės partijos pirmininką. Kadangi žurnalas „Valstybė” su tokiu viršeliu buvo išleistas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu, tai gali turėti neigiamų ir didelių pasekmių pareiškėjui. Ginčo interviu nebuvo užsakytas pareiškėjo, su pareiškėju nebuvo derintas. Pareiškėjo teigimu, reikėtų sistemiškai vertinti žurnalo „Valstybė” viršelyje publikuotą fotomontažą ir interviu. Fotomontažas žurnalo „Valstybė” pirmajame puslapyje yra išjuokiantis ir pašaipus, interviu užduodami kompromituojantys klausimai ir akcentuojamas ,,Anūko” apibūdinimas, todėl tokio pobūdžio informacijos skleidimas nėra laikomas politine reklama. Duodamas interviu žurnalistui G. L. informavo visuomenę apie Partijos pirmininko veiklą, pateikta informacija buvo susijusi su kandidato darbine ir nuolatinio pobūdžio visuomenine veikla, šia informacija nebuvo siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Tai laikytina įprastinio pobūdžio informacija apie valstybės politikų veiklą ir tokios informacijos publikavimas politinės kampanijos laikotarpiu yra leidžiamas. Tokiu būdu G. L. įgyvendino pareigą teikti informaciją apie politinės partijos veiklą, kuri yra numatyta įstatymuose ir Partijos įstatuose.Nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 4 dalis, nes pareiškėjo atžvilgiu politinė reklama nebuvo skleista, todėl netikslinga ir neteisinga pareiškėjui skirti poveikio priemones, fotomontažo ir interviu paskelbimo patirtas išlaidas pripažinti pareiškėjo politinės kampanijos išlaidomis. Atsakovo darbo grupės pažymoje pateikiamas subjektyvus darbo grupės narių turinio vertinimas, kuris nesutampa su vieno iš pažymos rengėjo pozicija, prieštarauja ankstesniems VRK sprendimams panašiose situacijose, Sprendime nėra nurodyta pareiškėjo teisė jį apskųsti.
Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) ,,Demokratijos plėtros fondas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. Sp-134.Pareiškėjas VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“ paaiškino, kad Sprendimu buvo nutarta pritarti VRK pirmininko pavaduotojos – komisijos sekretorės ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2016 m. liepos 11 d. pažymai Nr. 3-47 (1.2) „Dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė“ viršelio ir jame publikuoto straipsnio „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?“ pripažinimo politinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ paslėpta politine reklama“ (toliau – ir Pažyma). Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pažyma laikytina sudėtine sprendimo dalimi, o VRK posėdyje, kuriame buvo priimtas Sprendimas, Pažymą rengusi darbo grupė pakeitė poziciją, ir, atsižvelgusi į ankstesnę VRK praktiką, siūlė interviu su politikais nelaikyti politine reklama. Darbo grupei nusprendus, jog ginčo straipsnis nėra politinė reklama, Pažyma privalėjo būti koreguojama, kad atitiktų darbo grupės išvadą, jog straipsnis nėra politinė reklama. Pažymą rengė iš dviejų asmenų sudaryta darbo grupė, tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. Sp-18 (toliau – ir Reglamentas) ir Politinės reklamos žymėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. Sp-58 (toliau – ir Aprašas).Pareiškėjo teigimu, Sprendime pateikiamas nesusijęs su publikacija ir žurnalo viršeliu teisinis pagrindas, nes spręsta dėl ginčo straipsnio ir fotomontažo pripažinimo ar nepripažinimo paslėpta politine reklama, o ne dėl Partijos finansinių dokumentų papildymo. Įvertinus Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą politinės reklamos teisinį reguliavimą, darbo grupė turėjo įrodyti, kad straipsnis ir fotomontažas paskleisti Partijos vardu ir interesais, ir siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuoti už Partiją arba siekiant ją propaguoti. Kadangi Pažymoje ir Sprendime nurodyta Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, straipsnis ir fotomontažas turėjo būti apmokėti, nes ši norma reikalauja nurodyti lėšų šaltinį, o tai reiškia, kad darbo grupė turėjo nustatyti, kas ir kiek apmokėjo už šią politinę reklamą, tačiau tai nebuvo padaryta. VRK pažeidė asmenų lygybės principą ir nepagrįstai suvaržė žurnalisto E. E. bei žurnalo ,,Valstybė“ saviraiškos laisvę; nepateikė motyvų, kodėl nebuvo atsižvelgta į redakcijos ir žurnalisto paaiškinimus dėl straipsnio ir fotomontažo atsiradimo aplinkybių. Kitų viešosios informacijos leidėjų kitų partijų interesais skleista politinė reklama nebuvo pripažinta paslėpta. Pareiškėjas reikalavo nuo skundų dėl žurnalo ,,Valstybė“ publikacijų tyrimo, sprendimų priėmimo nusišalinti visus politinių partijų ir politinių judėjimų į VRK paskirtus atstovus, nes žurnale nuolat aprašomi įvykiai ir analizės, susiję su politinėmis partijomis, todėl šie nariai gali būti šališki. Nors VRK posėdyje buvo sprendžiamas klausimas dėl VRK narių nusišalinimo, šis veiksmas nebuvo tinkamai įformintas bei motyvuotas.
Atsakovas VRK atsiliepimuose prieštaravo pareiškėjų skundų tenkinimui.Atsakovas nurodė, kad Pažyma yra Sprendimo sudedamoji dalis. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nes yra nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai, Pažymoje nurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ir teisės aktų normos, suformuluoti siūlomi sprendimai, nurodomi tokių sprendimų priėmimo motyvai. Pažyma nėra VRK įpareigojantis dokumentas, todėl VRK savo sprendimu gali pritarti pažymai visiškai arba iš dalies. Pažymoje yra pateikti galimų sprendimų motyvai. Šiuo atveju Pažymą surašė VRK pirmininko pavaduotoja-komisijos sekretorė ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja, kadangi joms buvo pavesta atlikti tyrimą ginčo klausimu. Svarstant sprendimo projektą VRK posėdyje 2016 m. rugpjūčio 11 d. VRK nariai, L. P. išsakė savo nuomones dėl sprendimo projekto, tačiau tos nuomonės galėjo būti ir nesutampančios su Pažymoje nurodytais pasiūlymais, nes VRK sprendimai yra priimami balsų dauguma (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – ir VRKĮ) 12 str. 2 d.). Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas nereikalauja, kad VRK sprendimai būtų priimami vienbalsiai. Iš VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio protokolo Nr. P-17 matyti, kad už priimtą sprendimą balsavo 8 VRK nariai, 1 – prieš, 4 – susilaikė. Sprendime yra nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai, šie teisiniai pagrindai buvo taikyti tinkamai ir pagrįstai. Pažymoje aptarti ginčo straipsnio teiginiai, kurie įrodo, kodėl jis yra laikomas politine reklama pagal Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalį. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį politinę reklamą gali skleisti ir tretieji asmenys kandidato, partijos vardu ir (ar) interesais. Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato VRK narių nusišalinimo atvejus. Priimant Sprendimą nebuvo minėtame įstatyme numatytų nusišalinimo pagrindų. Tačiau svarstant sprendimo projektą nusišalinimą pareiškė VRK nariai: L. A.-Kamarauskienė, nes pažinojo V. E., A. U., nes straipsniai yra susiję su Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, o jis yra paskirtas į VRK šios partijos teikimu, bet jo nusišalinimas nebuvo priimtas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. atsiliepime prašė tenkinti pareiškėjų skundus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sprendimu atsakovas suvaržė jo, žurnalisto ir redaktoriaus, teisę informuoti visuomenę apie aktualius politinius procesus, visuomenei pristatyti naują ir jauną vienos pagrindinių Lietuvos politinių partijų vadovą bei publikaciją iliustruoti taip, kad ji sudomintų skaitytoją. Pažymėjo, kad ginčo straipsnis buvo skelbtas redakcijos iniciatyva. Sprendimu žurnalas ,,Valstybė“ yra diskriminuojamas lyginant su ,,Delfi“ žurnalistų saviraiškos teise reklamuojant R. K. ir jo partiją. VRK tyrimo metu nebuvo atsakyta, kas sumokėjo už publikuotą reklamą, jei nebuvo sumokėta, nėra aišku, kas Partijos interesais ją skleidė ir siekė paveikti rinkėjų valią. E. E. tvirtinimu, jokie įrodymai nepagrindžia, kad pats žurnalistas arba žurnalo redakcija norėjo skleisti reklamą, o ne realizavo saviraiškos laisvę. Demokratiniame pasaulyje leidiniams nedraudžiama pasisakyti už vieną ar kitą kandidatą, leidžiama laisvai skleisti savo leidinio politines pažiūras ir pasaulėžiūrą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjų politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundus atmetė.Vadovaudamasis Aprašo 19, 21, 23–25 punktų nuostatomis teismas atmetė pareiškėjo VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ argumentus, kad Sprendimas priimtas pritariant neteisėtai veikusios darbo grupės pažymai. Iš faktinių bylos aplinkybių teismas sprendė, kad ginčo atveju darbo grupė nei Aprašo 23 punkte, nei Reglamento 16–21 punktuose nustatyta tvarka nebuvo sudaryta, o Darbo partijos ir Socialdemokratų partijos skundus VRK pirmininkas pavedė tirti VRK narei ir VRK sekretoriato darbuotojai, kurios Pažymoje pateikė pasiūlymus dėl VRK sprendimo projekto. Teismo vertinimu, VRK pirmininkas, pavesdamas skundų tyrimą VRK narei ir VRK sekretoriato darbuotojai, įgyvendino Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Reglamento 7.3 punkte įtvirtintus įgaliojimus. Pagal Reglamento 30 punktą, VRK posėdyje paprastai svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių šio reglamento nustatyta tvarka yra pateikti VRK sprendimų projektai. Atitinkamai Reglamento 35 punktas reikalauja, kad kiekvienu svarstomu darbotvarkės klausimu būtų pateiktas sprendimo projektas. Taigi VRK pirmininkas, pavedęs skundų tyrimą VRK narei ir sekretoriato darbuotojai, užtikrino, kad šios darbuotojos atliks skundo tyrimą ir pateiks visą sprendimo priėmimui posėdyje būtiną informaciją. Teismas nurodė, kad Aprašo 23 punkto nuostata, kad politinės reklamos ginčytinus (diskutuotinus) faktus vertina darbo grupė, reiškia, kad VRK suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar keliamas klausimas yra ginčytinas (diskutuotinas) VRK požiūriu bei ar šio klausimo tyrimą tikslinga pavesti tirti darbo grupei. Kita vertus, tokia Aprašo nuostata jokiu būdu nereiškia, kad darbo grupė turi būti sudaroma kiekvienu informacijos pripažinimo politine reklama svarstymo atveju. Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad VRK jos kompetencijai priklausančius klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis įgyvendindama savo įgaliojimus, VRK leidžia aktus – sprendimus. VRK sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu, nepriklausomai, ar klausimui nagrinėti buvo sudaryta darbo grupė, ar klausimą nagrinėjo ir medžiagą sprendimo priėmimui parengė atskiri VRK nariai (ar VRK sekretoriato darbuotojai), sprendimą priima būtent VRK, todėl aplinkybė, kad skundų tyrimas buvo pavestas ne darbo grupei, ir kad Sprendimas buvo priimtas pritariant Pažymai bei sprendimo projektui, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti procedūrinio pažeidimo ir naikinti Sprendimą.Apibendrindamas Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 3–5 dalių ir 12 straipsnio 2 dalies reguliavimą teismas padarė išvadą, kad VRK ir jos narių veikla grindžiama nepriklausomumo principu, todėl nepaisant to, kad asmenį VRK nariu pasiūlė partija, gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, šis narys, vykdydamas funkcijas, svarstydamas, priimdamas VRK kompetencijai priskirtus sprendimus, yra nepriklausomas, o bet kokie bandymai duoti nurodymus tokiam nariui, negalimi. VRK narių nepriklausomumas saugomas įstatymo, VRK nariai neturi atsiskaityti už savo priimamus sprendimus, politinės partijos savo sprendimu (nesant Seimo pritarimo) negali iš VRK atšaukti savo pasiūlytų narių (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 10 str.). Todėl savaime aplinkybė, kad asmenį VRK nariu pasiūlė partija, gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje (nesant papildomų duomenų, pagrindžiančių tokio nario šališkumą konkrečiu atveju), nereiškia, jog toks narys negali dalyvauti svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su kitomis politinėmis partijomis. Atvejai, kada VRK narys negali dalyvauti svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su jį pasiūliusia partija, nurodyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, tačiau analizuojamas Sprendimas į tokių atvejų ratą nepatenka. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ įvardyti VRK nariai teisėtai dalyvavo svarstant ir priimant Sprendimą.Teismas nurodė, kad Sprendimu buvo pritarta Pažymai, todėl Pažyma tapo sudėtine jo dalimi. Pažymoje išdėstytos skundų tyrimo aplinkybės, tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis vertinimas. Tiek Pažymoje, tiek Sprendime nurodytos konkrečios teisės normos, kurios, VRK manymu, buvo pažeistos. Teismo įsitikinimu, Sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, jo priėmimu niekaip nepažeisti viešojo administravimo principai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Iš Sprendimo bei jo sudėtine dalimi esančios Pažymos turinio pareiškėjams turėjo būti aiškūs tokio akto teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir motyvai.Iš VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio vaizdo įrašo teismas nustatė, kad VRK posėdžio metu klausimą pristačiusi L. P. nurodė, kad ji palaiko Pažymoje išdėstytą poziciją, jog paskelbta informacija yra reklaminio pobūdžio, tačiau siūlė, atsižvelgiant į VRK 2016 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. Sp-117, kuriuo nebuvo pripažinti politine reklama internetiniame naujienų portale „Delfi“ publikuoti straipsniai, priimti analogišką sprendimą nepripažinti politine reklama žurnale „Valstybė“ paskelbto interviu su G. L..Teismas pabrėžė, kad nežiūrint L. P. žodžiu išreikštos pozicijos, susijusios su VRK 2016 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. Sp-117 priėmimu, analizuojamu atveju buvo priimamas sprendimas dėl Pažymoje pateiktų pasiūlymų, kuriems, kaip minėta, VRK narių balsų dauguma buvo pritarta. Aplinkybė, kad L. P. ar kiti VRK nariai svarstymo metu išsakė kitokias nuomones dėl Pažymoje nurodytų pasiūlymų, nereiškia, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio reikalavimų. Posėdžio vaizdo įrašas įrodo, kad VRK nariai svarstymo metu diskutavo dėl Pažymoje pateiktų pasiūlymų, atskirai balsavo dėl žurnalo „Valstybė“ viršelyje paskelbto G. L. atvaizdo ir publikuoto interviu su G. L. pripažinimo politine reklama, bei balsų dauguma pritarė Pažymos pasiūlymams tiek dėl viršelyje, tiek dėl žurnale paskelbtos informacijos pripažinimo politine reklama. Teismas sutiko su Partijos skundo argumentu, kad Sprendime nebuvo išdėstyta jo apskundimo tvarka, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, tačiau šios aplinkybės nelaikė nesudarančia pagrindą naikinti Sprendimo, kadangi pareiškėjas tinkamai pasinaudojo teise į teisminę gynybą.Atsakydamas į pareiškėjų argumentus dėl paskelbtos informacijos nepripažinimo politine reklama, teismas nurodė, kad pagal Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalį politinė reklama suprantama plačiai, tai – valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 2 punktą politine reklama nelaikomi politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą. Remdamasis tuo teismas sprendė, kad tam, kad informacija būtų pripažinta politine reklama, pakanka, kad ji: 1) būtų paskleista politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio interesais, ir 2) ja arba būtų siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose, arba būtų propaguojama politinė partija, jos narys, politinės kampanijos dalyvis. Politine reklama nelaikytini politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą. Taigi pagal pateiktą politinės reklamos apibrėžimą nėra būtina, kad informacija būtų skleidžiama politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu, pakanka informacijos skleidimo šių subjektų interesais, taip pat nėra būtina, kad tai būtų daroma pagal politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio užsakymą ir atlygintinai. Todėl šiuo atveju pareiškėjų akcentuojamos aplinkybės, kad Partija neužsakė politinės reklamos žurnale „Valstybė“, už ją nemokėjo, laikytos teisiškai nereikšmingomis. Teismas akcentavo, kad 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinė kampanija prasidėjo 2016 m. balandžio 9 d., todėl pagal Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalis nuo šios dienos visa politinė reklama turėjo būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta, nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos. Be to, pagal minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje.Teismas pritarė VRK pozicijai politine reklama pripažinti žurnalo „Valstybė“ 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) viršelyje paskleistą informaciją. Šiame viršelyje buvo publikuojamas Partijos pirmininko G. L., vilkinčio komiksų superherojaus Supermeno kostiumu, fotomontažas su užrašu „Superanūkas“ ir prierašu „Supersenelis sugriovė imperiją, liko išrauti jos šaknis“. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė, kad superherojus Supermenas turi kovotojo su blogiu įvaizdį, su šiuo herojumi viršelyje tapatinamas G. L., atitinkamai jam priskiriamas tikslas išrauti imperijos (akivaizdu, kad kalbama apie Tarybų Sąjungą), kurią sugriovė „Supersenelis“, šaknis. Taigi pagal vizualinės ir tekstinės informacijos visumą G. L. viršelyje vaizduojamas teigiamai, kaip politikas, pasiruošęs negrįžtamai išnaikinti neigiamus Tarybų Sąjungos liekamuosius reiškinius. Tuo tarpu pareiškėjų teiginiai, kad G. L. vaizduojamas neigiamai, siekiant menkinamojo efekto, atmesti kaip niekuo nepagrįsti, nes priešingą teismo išvadą suponavo ne tik vaizdinė, bet ir tekstinė informacija, ją vertinant skaitytojo požiūriu kaip vieną visumą.Teismas pripažino, kad straipsnio „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?“ pavadinimas yra viršelio tąsa tematiniu požiūriu, kadangi pavadinime kalbama apie nomenklatūros (sovietinio arba partinio elito) įveikimą. Straipsnyje pateikiamas interviu su G. L., kuriame jis pasisako apie motyvus, paskatinusius užsiimti politine veikla, dalyvauti Seimo rinkimuose. G. L. kritikuoja valdančiuosius, kalba apie Partiją, jos esamus ir naujus narius, pasisako apie juos teigiamai, dėsto apie pasirengimą rinkimams, partijos planuojamą gauti mandatų skaičių, mano, kad su kitais politinės partijos nariais galės atnešti kokybiškų pokyčių, dėsto, kuo politinė partija pranašesnė už kitas, Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus pristato kaip politinę partiją, prisiimančią politinę atsakomybę, priimdavusią strategiškai svarbius ir perspektyvoje pasiteisinusius sprendimus, pristato partijos parengtą ekonomikos planą, dėsto apie partijos turimą kompetenciją, kartu pateikia save kaip Lietuvai, šeimai bei vaikams įsipareigojusį žmogų ir kt. Teismas pabrėžė, kad G. L. interviu straipsnyje iliustruotas dviem didelio formato nuotraukomis, kurių vienoje G. L. užfiksuotas kartu su šeima, o kitoje – su žmona dalyvaujantys renginyje. Be to, straipsnyje didesniu, kitos spalvos šriftu, grafiškai išskirtos G. L. citatos, kuriomis formuojamas teigiamas G. L. įvaizdis, po viena iš nuotraukų taip pat pateikiama G. L. citata. Straipsnyje pateikiama išsami G. L. biografija, akcentuojant ne tik užimtas pareigybes, bet ir atliktus darbus dirbant jose, biografijoje pateikiama teigiama nuomonė apie šiuos darbus. Teismas nesutiko, kad interviu metu G. L. buvo užduodami kompromituojantys klausimai, priešingai, teismo vertinimu, pateikti klausimai nebuvo kritiško pobūdžio, suponavo pašnekovo galimybę teigiamą savęs ir partijos apibūdinimą, be to, kai kuriuose klausimuose tiesiogiai išreiškiama teigiama žurnalisto nuomonė apie pašnekovo mintis, tiesiogiai raginama atsakyti, kodėl rinkėjai turėtų rinktis būtent šią politinę partiją.Remdamasis išdėstytais motyvais teismas padarė išvadą, kad tiek žurnalo viršelyje, tiek straipsnyje paskleista informacija atitinka būtinuosius politinės reklamos požymius – jos paskleidimo tikslas buvo propaguoti G. L. atstovaujamą politinę partiją ir tuo pačiu siekti paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Šis tikslas matomas tiek iš informacijos turinio (pateikiamos G. L. atstovaujamos Partijos vertybės, idėjos, programinės nuostatos, pranašumai, lyginant su kitomis politinėmis partijomis, informacija apie narius, jų patirtį ir pan., Partijos ir jos pirmininkas vaizduojamas išimtinai teigiamai), tiek iš informacijos pateikimo būdo (G. L. priskiriama kovos su blogiu misija, pasitelkiant tapatinimą su superherojumi, pateikiamos didelio formato G. L. nuotraukos tiek šeimoje, tiek renginyje, išryškintos interviu citatos, pateikiama teigiamai G. L. veiklą apibūdinanti biografija). Tokio pobūdžio informacijos paskleidimas rinkimų kampanijos metu atitinka politinės partijos, kurios pirmininku G. L. yra, interesus. Tai nėra įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas apie šio politiko veiklą, kadangi informacija nėra siekiama informuoti visuomenę apie G. L. konkrečią veiklą (konkrečius įvykius, aplinkybes), bet, priešingai, siekiama pateikti bendro pobūdžio informaciją apie G. L. ir jo atstovaujamą politinę jėgą, šios informacijos paskleidimas nukreipiamas į būsimus Seimo rinkimus. Todėl VRK tokios informacijos (ir jos dalies žurnalo viršelyje), nustatyta tvarka nepažymėtos kaip politinė reklama, paskleidimą pagrįstai ir teisėtai kvalifikavo kaip Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies ir 6 dalies 2 punkto pažeidimą.Dėl pareiškėjo Partijos argumentų, kad nei fotomontažas, nei interviu (jo paskelbimas) nebuvo derinamas su Partija, kad tai paties žurnalo iniciatyva paskleista informacija, teismas nurodė, kad šie argumentai niekaip nekeičia žurnale paskelbtos informacijos vertinimo kaip politinės reklamos. Pabrėžė, kad politinės kampanijos dalyvis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo laikymosi požiūriu privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai. Net ir interviu pobūdžio pokalbiuose politinės kampanijos dalyvis, siekdamas išvengti įstatymo pažeidimo, turi galimybę veikti aktyviau ir imtis protingų priemonių, kad įstatymas nebūtų pažeistas, pvz., vengti akivaizdžiai reklaminio pobūdžio informacijos teikimo žurnalistui, imtis priemonių ir įsitikinti, kada informaciją ketinama skelbti, ar tai bus daroma politinės kampanijos metu, koks planuojamas informacijos pateikimo būdas, ar ji bus pažymėta kaip politinė reklama, ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Partija nepateikė duomenų, kokių aktyvių priemonių ėmėsi siekdamas išvengti Įstatymo pažeidimo.Atsakydamas į argumentus dėl žurnalisto E. E. bei žurnalo ,,Valstybė“ saviraiškos laisvės skleisti politines pažiūras ir pasaulėžiūrą, teismas pabrėžė, kad ši laisvė ribojama Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatomis, siekiant pagrįstų tikslų, be kita ko, užtikrinti politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą (Įstatymo 1 str.). Ši laisvė ribojama proporcingai, kadangi apskritai politinė reklama nėra draudžiama, tačiau taikomas draudimas tik paslėptai politinei reklamai. Taigi toks ribojimas konstituciškai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 3 d.).Teismas akcentavo ir tai, kad aplinkybė, jog VRK 2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. Sp-117 nebuvo pripažinti politine reklama internetiniame naujienų portale „Delfi“ publikuoti straipsniai, nereiškia, jog žurnalas ,,Valstybė“ Sprendimu buvo diskriminuojamas, lyginant su internetiniu naujienų portalu ,,Delfi“.
III.
Pareiškėjas VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –jo skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo teismo išlaidas. Apeliacinis skundžias grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Tiek darbo grupės, tiek ir kitos skundų tyrimo grupės (šiuo atveju darbuotojų) tyrėjų skaičius turi būti nelyginis tam, kad būtų išlaikyta balsavimo procedūros galimybė. Jeigu 2 asmenų grupėje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia trečiojo asmens balsas. Taigi net tuo atveju, jeigu dvi darbuotojos galėjo surašyti Pažymą, nebuvo užtikrinta, kad Pažyma būtų parengta skaidriai, atsižvelgiant į nuomonių pliuralizmą, demokratinę, laisvą balsavimo procedūrą.Kadangi Darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos skundai buvo nagrinėjami VRK posėdyje, jame buvo diskutuojama ir balsuojama, vadovaujantis Aprašo 23 punktu šių skundų nagrinėjimas turėjo būti pavestas darbo grupei.Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra pateiktos bendrųjų nuostatų pavidalu suformuluotos valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privalomo elgesio taisyklės, tarp jų 2 punkte nustatyta prievolė teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Šiuo atveju iš valstybės tarnautojų sudarytas viešojo administravimo subjektas – VRK – priimdamas Sprendimą buvo šališkas, nes komisijoje balsavo galbūt šališki, turintys savų partinių ar intereso užtildyti laisvą žodį, neatitinkantį jų partijų, ar asmeninių interesų, nariai.Sprendimas nepagrįstas įrodymais, jog straipsnis buvo įdėtas Partijos interesais, jos apmokėtas, straipsniu siekta paveikti rinkėjus, propaguoti Partiją. VRK balsavo neįsitikinusi dėl politinės reklamos sąvokos apibrėžimo vertinimo, bet vis vien taikė Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį. Toks atsakovo elgesys prasilenkia su teisėtumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.Teismo vertinimas, jog bet koks teigiamas politiko ar partijos „reklamavimas“ politinės kampanijos laikotarpiu yra paslėpta politinė reklama, negali koreliuoti su saviraiškos laisve, Konstitucijos 25 straipsniu ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsniu.Teismas, kaip ir VRK, nesivadovavo VRK suformuota praktika, t. y. vieniems žurnalistams leido daugiau, negu žurnalistui E. E.: „Delfi“ redakcijai leido publikuoti teigiamus straipsnius ir nuotraukas, o žurnalo „Valstybė“ redakcijai – uždraudė. Teismas nepagrįstai nesivadovavo VRK 2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. Sp-117, nes jame buvo suformuota reikšminga VRK praktika dėl saviraiškos laisvės ribojimo apimties.Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybė gali riboti spaudos laisvę tik esant būtinumui pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į proporcingumą siekiamam teisėtam tikslui ir šis ribojimas privalo būti įtikinančiai pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia saviraiškos laisvę, neatitinka Konvencijos 10 straipsnio, Konstitucijos 25 straipsnio, prieštarauja 2014 m. gegužės 12 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoms ES žmogaus teisių gairėms dėl saviraiškos laisvės internete ir realiame gyvenime (toliau – ir Gairės). Be to, teismo sprendimas yra diskriminacinis trečiojo suinteresuoto asmens ir žurnalo „Valstybė“ atžvilgiu, nes įtvirtina kitų žiniasklaidos priemonių platesnes saviraiškos ribas nei žurnalo „Valstybė“ redakcijai.Valstybės tarnautojų nusišalinimo procedūra yra įtvirtinta Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme bei išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, ir turi būti taikoma VRK nariams.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas VRK atsiliepime prašo VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ ir E. E. apeliacinius skundus atmesti, ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas nurodo, kad Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nenustato jokių saviraiškos laisvės apribojimų skleisti politines pažiūras ir pasaulėžiūrą, leidžia skleisti politinę reklamą, todėl tiek E. E., tiek žurnalas „Valstybė“, skleisdami politinę reklamą, visa apimtimi įgyvendino savo saviraiškos teisę. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip buvo pažeista jo teisė į saviraišką.Teismas tinkamai taikė ir aiškino Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. VRK sudarymo mechanizmas negali būti pagrindu jos narių nušalinimui.Apraše yra nustatyta papildoma VRK narių darbo forma, kuri neprieštarauja Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 16 straipsniui, pagal kurį VRK narys turi teisę savo nuožiūra rengti dokumentų ar sprendimų projektus be atskiro VRK sprendimo ar sutikimo.Sprendimo teisiniai pagrindai yra aiškiai jame nurodyti: Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis ir 6 dalies 2 punktas, 17 straipsnio 6 ir 7 dalys. Sprendimo sudedamąja dalimi laikytina Pažyma. Pažymoje nurodyti tyrimo rezultatai ir Sprendimo motyvai.Pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį politinė reklama gali būti skleidžiama bet kokia forma ir priemonėmis, todėl leidinio formatas, ginčo publikacijos formatas negali būti argumentu, įrodančiu, kad ginčo publikacija nėra politinė reklama. Be to, politinė reklama gali būti skleidžiama už užmokestį ar neatlygintinai. Tai, kad nebuvo nustatytas apmokėjimo faktas už publikaciją, nereiškia, kad ši publikacija negali būti laikoma politine reklama. Priešingai, Sprendime yra nustatyta materialinė nauda, kurią gavo publikacijoje minima politinė partija – 8 769,74 Eur.Sprendimus VRK priima kolegialiai posėdžiuose. Kiekvienas politinės reklamos atvejis yra nagrinėjamas individualiai, todėl priimti sprendimai gali skirtis. VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. Sp-134 buvo vertinama tik ginčo publikacija, o ne visuomenės informavimo priemonė.
Pareiškėjas politinė partija Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai padavė prašymą dėl prisidėjimo prie pareiškėjo VšĮ „Demokratijos plėtros fondas“ apeliacinio skundo.Partija pažymi, kad Lietuvos Respublikos konstitucinė ir administracinė teisė nenumato atsakomybės be kaltės, todėl nesant (nenustačius) pareiškėjo kaltės ir neteisėtų veiksmų, atsakomybės jam taikymas negalimas.Byloje neįrodyta, jog G. L. sąmoningai būtų skleidęs nepažymėtą politinę reklamą politinės kampanijos laikotarpiu, taip pat nenustatyta, kad tarp interviu davimo ir publikacijos turinio bei jos paskelbimo politinės kampanijos laikotarpiu yra priežastinis ryšys – išankstinis pareiškėjų susitarimas.Teismas neatsakė į pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl Sprendimo ir saviraiškos laisvės santykio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. Sp-134 ,,Dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė” viršelio ir jame publikuoto straipsnio ,,Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?” pripažinimo politinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai” paslėpta politine reklama” teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2017 m. sausio 24 d. sprendimu netenkino pareiškėjų Partijos ir VšĮ ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundų, konstatavęs, kad VRK, priimdama byloje ginčijamą sprendimą, nepažeidė procedūrinių sprendimo priėmimo taisyklių, teisingai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, apeliacinių skundų ribose patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo išvadų: bylos duomenimis, 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnale „Valstybė“ buvo paskelbtas G. L. fotomontažas (viršelyje) ir straipsnis „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą? (54–59 psl.). VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. Sp-134, vadovaudamasi Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi ir 6 dalies 2 punktu, 17 straipsnio 6 ir 7 dalimis, nusprendė: pritarti VRK narės E. M. ir VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2016 m. liepos 11 d. (sprendime nurodyta 2016 m. liepos 12 d.) pažymai Nr. 3-47 (1 p.); pripažinti TS-LKD paslėpta politine reklama 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė“ viršelį, kuriame paskelbtas G. L. fotomontažas, straipsnį „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą? (54–59 psl.) (2 p.); pavesti VRK sekretoriato Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui papildyti TS-LKD 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir finansinės apskaitos žiniaraštį, nurodant fotomontažo ir straipsnio paskelbimo patirtinas išlaidas, jeigu jiems paskelbti būtų taikomi politinės reklamos įkainiai (8 769,74 Eur) (3 p.); pripažinti, kad žurnalo „Valstybė“ redakcija, paskelbdama politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje, pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą (4 p.). Šio ginčo kontekste primintina, kad Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme, kurio tikslas – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę (Įstatymo 1 str.), politinė reklama apibrėžiama kaip valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (Įstatymo 2 str. 8 d.). Politine reklama nelaikomi: 1) ne politinės kampanijos laikotarpiu skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, jų valdymo organų veiklą, išskyrus atvejus, kai tokiais pranešimais yra agituojama per būsimą politinę kampaniją balsuoti valstybės politiko, politinės partijos ar jos nario interesais arba už tokius pranešimus yra atsilyginama ar numatoma atsilyginti; 2) politinės kampanijos laikotarpiu neatlygintinai skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, kandidatų veiklą, informacija, kuria neraginama nedalyvauti referendume, balsuoti už ar prieš referendumui teikiamo sprendimo priėmimą (Įstatymo 16 str. 6 d.).Politinės kampanijos laikotarpiu politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos (Įstatymo 15 str. 1 d.). Politinė reklama, politinės kampanijos laikotarpiu nepažymėta pagal teisės aktų reikalavimus arba pažymėta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, laikoma paslėpta politine reklama ir yra draudžiama. Už jos skleidimą taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė (Įstatymo 15 str. 2 d.). Politinei reklamai, be specialių šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, taikomi ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme reklamai nustatyti principai ir reikalavimai (Įstatymo 15 str. 3 d.). Draudžiama skleisti politinę reklamą: 1) pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje; 2) jeigu jos paskleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams (Įstatymo 16 str. 1 d.). Be Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų apribojimų, rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapu draudžiama skleisti politinę reklamą: 1) neatlygintinai, išskyrus diskusijų laidas; 2) per televiziją, išskyrus diskusijų laidas ir ne trumpesnius kaip 30 sekundžių agitacinius siužetus, kuriuose politinės kampanijos dalyvis informuoja apie politinę programą arba kalba aktualiais visuomenei klausimais (Įstatymo 16 str. 2 d.). Politinės kampanijos laikotarpiu viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai politinę reklamą gali skleisti tik pagal visiems politinės kampanijos dalyviams vienodus įkainius ir sąlygas, pateiktus Vyriausiajai rinkimų komisijai. Politinės kampanijos laikotarpiu taikytini politinės reklamos įkainiai ir sąlygos negali būti teikiami, keičiami prasidėjus politinei kampanijai. Ne vėliau kaip iki politinės kampanijos laikotarpio pradžios politinei reklamai taikytini įkainiai ir sąlygos gali būti pakeisti su Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimu. Vyriausioji rinkimų komisija įkainius nedelsdama paskelbia savo interneto svetainėje (Įstatymo 16 str. 4 d.). Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai gali atsisakyti skleisti politinę reklamą, kurioje yra kitas politines partijas ar politinės kampanijos dalyvius kompromituojančios medžiagos, jeigu atsisakoma prisiimti galimas atsakomosios nuomonės paskleidimo išlaidas (Įstatymo 16 str. 5 d.).Kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, draudžiamai politinei reklamai, skleidžiamai visuomenės informavimo priemonėse, be kito ko, priskirtina paslėpta politinė reklama, kurią tokia daro žymėjimo tvarkos, akcentuojančios jos atlygintinumą ir išskyrimą (reikalaujama nurodyti lėšų šaltinį ir aiškiai atskirti nuo kitos skleidžiamos informacijos), nesilaikymas (Įstatymo 15 str. 1 ir 2 d.), ir rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapu neatlygintinai (išskyrus diskusijų laidas) skleidžiama politinė reklama (Įstatymo 16 str. 2 str. 1 p.). Taigi aplinkybė, kad politinės kampanijos laikotarpiu, skelbiant politinę reklamą visuomenės informavimo priemonėse, nėra laikomasi nustatytos žymėjimo tvarkos, savaime nėra pagrindas ją (politinę reklamą) pripažinti paslėpta politinė reklama, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nustatytas tokios reklamos paskelbimo atlygintinumas, tačiau, nenustačius atlygintinumo požymio, pakankamas pagrindas ją laikyti draudžiama, kadangi, kaip minėta, rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapu draudžiama skleisti politinę reklamą neatlygintinai, išskyrus diskusijų laidas.Ginčo atveju VRK nei nustatė, kad 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnale „Valstybė” informacija – viršelis ir jame publikuotas straipsnis ,,Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?” – buvo paskelbta atlygintinai (Partija ir leidėjas teigia, kad nemokėjo / negavo lėšų už šios informacijos paskelbimą), nei iš esmės ir motyvavo savo sprendimą šią informaciją laikyti paslėpta politine reklama, kaip ir sprendimą pavesti VRK sekretoriato skyriui papildyti Partijos 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir finansinės apskaitos žiniaraštį. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (8 str. 1 d.; 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija). Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-206/2013), iš jų ir Vyriausioji rinkimų komisija (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-29-756/2014). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Kadangi VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. Sp-134 dalis (2 ir 3 punktai), kuriais nuspręsta pripažinti TS-LKD paslėpta politine reklama 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė“ viršelį, kuriame paskelbtas G. L. fotomontažas, ir straipsnį „Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą? (54 – 59 psl.) bei pavesti VRK sekretoriato Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui papildyti TS-LKD 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir finansinės apskaitos žiniaraštį, nurodant fotomontažo ir straipsnio paskelbimo patirtinas išlaidas, jeigu jiems paskelbti būtų taikomi politinės reklamos įkainiai (8 769,74 Eur), nėra motyvuota, ji negali būti laikoma teisėta, yra naikintina (ABTĮ 91 str. 1 d.), dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas. Ginčijamą sprendimą šioje dalyje panaikinus dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kiti apeliaciniuose procesiniuose dokumentuose nurodyti šios sprendimo dalies teisėtumo / neteisėtumo motyvai nėra reikšmingi šiam ginčui teisingai išspręsti. Dėl kitos VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. Sp-134 dalies (4 punktas), kuria nuspręsta pripažinti, kad žurnalo „Valstybė“ redakcija, paskelbdama politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje, pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėjų kolegija, apeliacinių skundų ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjų skundas, pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį šioje dalyje naikinti ar keisti: kaip jau minėta, Įstatyme įtvirtintas imperatyvus draudimas skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje (Įstatymo 16 str. 1 d. 1 p.). Administracinės bylos dalyviai nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą manyti, kad toks teisinis reguliavimas prieštarautų Konstitucijai ar tarptautinei sutarčiai, kurios nuostatos būtų taikomos Lietuvos Respublikoje, o skunduose nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusi Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio pažeidimais, nėra susijusi su informacijos, vertintinos kaip politinė reklama, skleidimo ribojimu. Apeliaciniuose skunduose akcentuojamos saviraiškos, informacijos laisvės nėra absoliučios: laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę (Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais savo ruožtu pritarta VRK išvadoms dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė” viršelio, kuria paskelbtas G. L. fotomontažas, pripažinimo Partijos politine reklama, ir jų nekartoja, juo labiau, kad apeliaciniuose skunduose iš esmės ir nėra argumentų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo motyvų šioje dalyje nepagrįstumą: byloje nėra duomenų, kad fotomontažas su šalia esančia tekstine informacija buvo skirti sumenkinanti asmenį, kurio atvaizdas panaudotas jam sukurti, o ne propaguoti Partiją, kurios pirmininkas yra G. L., atstovaujantis jos tikslus, vertybes, ar kad ši informacija paskelbta ne Partijos interesais.Dėl pareiškėjo apeliaciniame skundo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, procedūrinio pobūdžio pažeidimais, padarytais atliekant tyrimą ir priimant ginčijamą sprendimą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Papildomai tik pažymėtina, kad Aprašas yra norminis administracinis aktas, skirtas jame nurodytiems teisės aktams – įstatymams – įgyvendinti (Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 1 d.), kurių (įstatymų) nuostatos nesuponuoja reikalavimo politinės reklamos faktų vertinimą visais atvejais pavesti darbo grupei, sudaromai iš 3 narių, o pagal Aprašo 23 punkto (2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. Sp-31 redakcija) nuostatas 3 asmenų darbo grupė, sudaryta iš VRK narių ir sekretoriato darbuotojų, vertina tik ginčytinus (diskutuotinus) politinės reklamos faktus. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2016 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio protokolo ir vaizdo įrašo, VRK, tyrimo pradžioje svarstytų politinės reklamos faktų nelaikiusi diskutuotinais, posėdžio metu kitokio sprendimo taip pat nepriėmė (pavyzdžiui, nesprendė nesikreipti dėl išvados į Visuomenės informavimo etikos komisiją) ir tyrimo išvadas laikė pakankamomis sprendimui priimti. Nuostata, kad dalis VRK narių yra skiriami iš partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų, yra įtvirtinta Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme, nustatančiame ir apribojimus tokiems Vyriausiosios rinkimų komisijos nariams (nedalyvauja Vyriausiajai rinkimų komisijai rengiant, svarstant ir priimant sprendimus dėl šios politinės partijos (koalicijos) rinkimuose keliamo kandidato registravimo, atsisakymo kandidatą registruoti, kandidato registravimo panaikinimo, šios politinės partijos (koalicijos) jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimo atšaukimo, dėl šiurkštaus įstatymų pažeidimo, galinčio turėti įtakos valstybės biudžeto asignavimų skyrimui politinei partijai) (VRKĮ 7 str. 3 d., 12 str. 2 d.), todėl nesant pagrindo abejoti tokio teisinio reglamentavimo atitikimu Konstitucijai, aplinkybė, kad VRK svarsto skundų, paduotų partijos, kurios pasiūlyti asmenys yra šios komisijos nariais, savaime nėra pakankamas pagrindas jiems nusišalinti ar nušalinti.Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pavyzdžiui, 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014; 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, ir kt.). VRK narės E. M. ir VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2016 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 3-47 vertintina kaip procedūrinis dokumentas, todėl VRK 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. Sp-134 1 punkto teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik kitų minėto sprendimo dalių, įtakojančių šalių teises ar teisėtus interesus, kontekste. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimas keičiamas, panaikinant nurodytą dalį ginčijamo atsakovo sprendimo. Kita skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurią keisti ar naikinti nėra pagrindo, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“ apeliacinį skundą ir pareiškėjo politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prisidėjimą prie šio skundo bei trečiojo suinteresuoto asmens E. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjų politinės partijos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir viešosios įstaigos ,,Demokratijos plėtros fondas“ skundus tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. Sp-134 ,,Dėl 2016 m. gegužės Nr. 5 (109) žurnalo „Valstybė” viršelio ir jame publikuoto straipsnio ,,Ar G. L. turi planą, kaip įveikti nomenklatūrą?” pripažinimo politinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai” paslėpta politine reklama” 2 ir 3 punktus.
Nutartis neskundžiama.