Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų G. Ž. ir M. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. Ž. ir M. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centro Šiaulių filialas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai G. Ž. ir M. Ž. kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu prašydami tikslu atlikti įgyto statinio nuosavybės teisinę registraciją pareiškėjams G. Ž. ir M. Ž. nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą – statinį akmenų užtvanką H (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Nurodė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 7,2098 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pagal 2014-08-27 tarp pareiškėjų sudarytą susitarimą, 1,8230 ha nurodyto sklypo priklauso M. Ž., o 5,3868 ha priklauso G. Ž.. Pareiškėjų valdomame žemės sklypo vandens telkinyje dar kolūkių laikais buvo įrengtas – supiltas iš akmenų ir molio mišinio – hidrotechninis statinys – užtvanka H, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nebuvo atlikta teisinė registracija. Šis statinys yra pareiškėjams priklausančio žemės sklypo priklausinys. Pareiškėjai nuosavybės teise valdo akmenų užtvanką. Statiniui atlikus inventorizaciją, nustatyta, kad jis atitinka tokiems statiniams keliamus reikalavimus, tačiau Registrų centras neatlieka pareiškėjų užtvankos teisinės registracijos, nes statinys nebuvo teisiškai įregistruotas. Jokių dokumentų apie statinį nėra išlikę. Pareiškėjai patikslintame pareiškime ir teismo posėdžio metu teigia, jog jiems priklausančio statinio dalis valdo nuo 2006-03-28, t. y. daugiau nei 10 metų, yra sąžiningai įgiję statinį ir sąžiningai visą laikotarpį jį valdo.Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, Valstybės įmonė Registrų centro Šiaulių filialas dėl pareiškėjų pareiškimo neprieštaravo.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius su pareiškėjų pareiškimu nesutiko. Nesutikimą grindė tuo, kad pareiškėjų pareiškime nurodomas statinys – hidrotechnikos įrenginys, kuris remiantis Lietuvos respublikos melioracijos įstatymu, išimtinai priklauso valstybei, yra ne pareiškėjų valdomame žemės sklype, bet laisvoje, nesuformuotoje valstybinėje žemėje, esančioje šalia pareiškėjams priklausančio žemės sklypo.

Suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybė su pareiškėjų pareiškimu nesutiko. Nesutikimą grindė tuo, kad per statinį, į kurį pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisę, eina savivaldybės vietinės reikšmės kelias RD0284 (pavadinimas neskelbtinas), kuris remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo nuostatomis, nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Nurodė, kad savivaldybės tarybos 2007-11-29 sprendimu per statinį einantis kelias priklauso savivaldybei ir į jį negali būti nustatyta nuosavybės teise pareiškėjams, nes savivaldybei priklausančio kelio funkcionavimas tiesiogiai priklauso nuo statinio tolimesnio funkcionavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu patikslintą pareiškimą atmetė. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra išpildytos visos sąlygos nuosavybės teisėms pagal įgyjamą senatį įgijimo faktui nustatyti. Nurodė, kad jei pareiškėjai ir valdo užtvanką, kuri ribojasi su septyniais žemės sklypais, kaip savo, tai yra daroma pažeidžiant teisės aktus, kadangi hidrotechnikos statinys gali būti išimtinai valstybės nuosavybe. Teismas pažymėjo, jog statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys ir atsisakė pripažinti, kad ginčo statinys - užtvanka yra pareiškėjams priklausančio žemės sklypo teritorijoje. Laikė, jog pareiškėjai neįrodė, kad statinys yra jų, o ne laisvoje nesuformuotoje valstybinės žemės teritorijoje. Taip pat teismas nustatė, jog per ginčo statinį eina kelias, kuris yra įtrauktas į suinteresuoto asmens Radviliškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą ir sutiko su Radviliškio rajono savivaldybės argumentu, kad statinio valdymo pripažinimas teisėtu, pažeistų suinteresuoto asmens savivaldybės, kuriai priklausantis kelias eina per statinį, teises.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nesutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog norint nusistatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, reikia įrodinėti, kad hidrotechnikos statinys – užtvanka yra pareiškėjams priklausančio žemės sklypo priklausinys. Ginčo statinys jiems priklauso ne kaip žemės sklypo priklausinys, o kaip jiems nuosavybės teise priklausančio vandens telkinio priklausinys. Mano, kad ginčo statinys yra pastatytas vandens kiekiui reguliuoti sudarytam vandens telkiniui, o ne žemės sklypui ir pareiškėjai tą statinį jau daugiau kaip dešimt metų valdo. Nesutinka su teismo vertinimu, kad vandens telkiniai gali būti išimtinai valstybės nuosavybė, nes išimtinai valstybės nuosavybe statiniai gali būti tik tuo atveju, jei pastatyti už valstybės lėšas, tačiau nagrinėjimu atveju taip nėra ir niekas tokių duomenų nepateikė. Taip pat kritikuoja teismo sprendimo argumentą dėl per statinį einančio kelio, kuris nors ir įregistruotas, bet faktiškai jo, pareiškėjų nuomone, nėra. Mano, kad dėl nurodytų argumentų, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesines ir materialines teisės normas, todėl yra pagrindas visiškai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.Pateiktu atsiliepimu suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius dėl pareiškėjų apeliacinio skundo neprieštaravo, prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Pateiktu atsiliepimu suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius prašė apeliantų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė sekančiais argumentais:apeliantų nurodyti nesutikimo motyvai prieštarauja patikslintame pareiškime nurodytiems motyvams, nes patikslintame pareiškime apeliantai nurodo, kad aprašytas statinys yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo priklausinys, o apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškime nurodė, jog ginčo statinys jiems priklauso ne kaip žemės sklypo priklausinys, o kaip jiems nuosavybės teise priklausančio vandens telkinio priklausinys.apeliantai teigdami, kad statinys pastatytas ne už valstybės lėšas, šio teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais. Nustatyta, kad ginčo statinys pastatytas dar kolūkio laikais, iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, todėl suprantama, kad iki apeliantai įgijo nuosavybės teisę į 7,2098 ha žemės sklypą, ginčo statinys galėjo būti ir buvo pastatytas tik už valstybės (kolūkio) lėšas ir todėl išimtinai priklauso Lietuvos Respublikai.Pateiktu atsiliepimu Radviliškio rajono savivaldybė prašė apeliantų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tuo, jog apeliantai apeliaciniame skunde nepateikė naujų reikalavimų ir nenurodė naujų aplinkybių, pagrindžiančių byloje esamus apeliantų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į hidrotechnikos statinį (užtvanką) pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjams G. Ž. ir M. Ž. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (adresu: duomenys neskelbtini), kuriam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkiniai. 1993-04-20 įregistravus Sidabravo žemės ūkio bendrovę, į turto apyrašus nebuvo įtrauktas hidrotechninis statinys (užtvanka), esantis ant (duomenys neskelbtini). Užtvanka (hidrotechninis statinys), esantis (duomenys neskelbtini), yra supiltas iš akmenų-molio mišinio. (seniūnijai) užtvanka nepriklauso, apie jos priklausomybę seniūnija jokių duomenų neturi. Dokumentų dėl hidrotechninio statinio (užtvankos), esančio ant (duomenys neskelbtini), išsaugota nėra, nes pasibaigęs dokumentų saugojimo terminas. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2015-04-03 sprendimu buvo atmestas pareiškėjų G. Ž. ir M. Ž. prašymas pakeisti žemės sklypo kadastro duomenis bei įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į akmenų užtvanką. Hidrotechniniam statiniui – užtvankai yra suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. 2007 m. lapkričio 29 d. Radviliškio rajono tarybos sprendimu buvo patvirtintas vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašas, kuriame yra ir kelias Nr. RD0284 (pavadinimas neskelbtinas), kuris eina per hidrotechninį statinį – užtvanką. VĮ Registrų centro 2016-09-28 rašte pažymėta, kad yra tikėtina, jog dalis užtvankos priklauso žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kaip yra užfiksuota UAB „GeoLinas“ matininko žemės sklypo plane. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinų nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi sąlygos – teisėto daikto valdymo.

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo du pagrindinius argumentus, dėl ko mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, t. y., kad norint nusistatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąją senatimi į hidrotechnikos statinį (užtvanką), nebūtina įrodinėti, jog toks statinys yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kaip to sklypo priklausinys, ir kad ginčo statinys negali priklausyti valstybei, nes nėra duomenų, jog jis pastatytas už valstybės lėšas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė motyvus bei išdėstė argumentus, kodėl pareiškimas dėl turto įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo nėra tenkinamas. Teismo sprendime vadovautasi Lietuvos Respublikos CK 4.68 ir 4.23 straipsniais, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Skundžiamame sprendime nurodytos byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės apie ginčo hidrotechnikos statinio (užtvankos) statusą, apie jo vietą, ribas su kitais žemės sklypais, savivaldybės vietinį reikšmės viešąjį kelią einantį per statinį, VĮ Registrų centras papildomą informaciją, jog tikėtina, kad tik dalis užtvankos priklauso pareiškėjų žemės sklypui. Būtent šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepakanka duomenų pripažinti, jog nekilnojamas daiktas pareiškėjų valdomas teisėtai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi, nuosavybės valdymo faktas šiuo būdu gali būti patvirtinamas tik nustačius CK 4.68 str. 1 d. įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą.

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad norint nusistatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į hidrotechnikos statinį (užtvanką), nebūtina įrodinėti, jog toks statinys yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype kaip to sklypo priklausinys. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pareiškėjų argumentu. Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 straipsnis 2 dalis). Žemės sklypas šiuo atveju yra pagrindinis daiktas, nes jis gali būti savarankišku teisinių santykių objektu (CK 4.12 straipsnis). Logiška, kad hidrotechnikos statinys (užtvanka), negali egzistuoti savarankiškai, jis gali būti tik kaip žemės sklypo, t. y. pagrindinio daikto, kuriame jis randasi, priklausinys. Priklausiniu laikomas savarankiškas pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis daiktas, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis 1 dalis). Tokia Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalies formuluotė reiškia, kad tam tikrą plotą užimantys hidrotechnikos statinys (užtvanka) pagal įstatymo reikalavimus turi rastis žemės sklypo (pagrindinio daikto), kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, plote (teritorijoje) ir neišeiti už to ploto ribų. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo rašte dėl papildomos informacijos suteikimo, nurodoma, kad tikėtina, jog dalis užtvankos priklauso pareiškėjų žemės sklypui. Tik tikėtinai dalies užtvankos priklausomybė pareiškėjų žemės sklypui, patvirtina aplinkybę, kad hidrotechnikos statinys (užtvanka), kuris patenka į Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo reguliavimo sritį, išeina už pareiškėjams priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ribų ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ribojasi dar su septyniais žemės sklypais. Iš šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reglamentavimo spręstina, jog yra numatytos dvi sąlygos, kada hidrotechnikos statinys (užtvanka) gali būti pripažintas privačia nuosavybe: kai jis ribojasi su ne daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo žeme ir yra pastatytas ne už valstybės lėšas. Priešingu atveju – hidrotechnikos statinys, kuris ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme ir jeigu jis yra pastatytas už valstybės lėšas, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šis melioracijos statinys, savininkas, priklauso nuosavybės teise valstybei. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neįrodė, jog visas hidrotechnikos statinys (užtvanka), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ne jos dalis, randasi pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojasi su ne daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo žeme ir nepažeidžia kitų Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo, dėl kurio nuostatų pažeidimo pasisakė pirmosios instancijos teismas, bet pareiškėjai skunde jokių teisinių argumentų nepateikia, tik grindžia sau palankiais samprotavimais, numatytų sąlygų.

Antras apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo statinys negali priklausyti valstybei, nes nėra duomenų, jog jis pastatytas už valstybės lėšas, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš šioje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad aptariamas hidrotechnikos statinys (užtvanka) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (adresu: duomenys neskelbtini) (ties (pavadinimas neskelbtinas) tvenkiniu) nebuvo įrašytas į nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjų nurodomas hidrotechnikos statinys (užtvanka) priklausė buvusiam (pavadinimas neskelbtinas) kolūkiui. Tokią išvadą pagrindžia pareiškėjų tiek patikslintame pareiškime, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei Sidabravo žemės ūkio bendrovės raštas, jog 1993-04-20 įregistravus Sidabravo žemės ūkio bendrovę, į turto apyrašus statinys nebuvo įtrauktas. Jokių kitų dokumentų dėl hidrotechnikos statinio (užtvankos), esančio ant (duomenys neskelbtini), išsaugota nėra, nes pasibaigęs dokumentų saugojimo terminas. Tokios faktinės aplinkybės tikėtinai patvirtina pareiškėjų nurodytus duomenis, kad statinys, iki 1993-04-20 įregistruojant Sidabravo žemės ūkio bendrovę, jau buvo pastatytas. Tai reiškia, kad statinys iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo statytas už valstybės (kolūkio) lėšas. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad hidrotechnikos statinys, be kitų minėtame straipsnyje nustatytų sąlygų, jeigu yra pastatytas už valstybės lėšas, priklauso nuosavybės teise valstybei, nežiūrint į tai, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šis melioracijos statinys, savininkas.

Nepaisant pareiškėjų nurodomų aplinkybių apie ne mažiau kaip 10 metų trukusį nepertraukiamą, atvirą ir teisėtą statinio valdymą, tokių duomenų nepakanka išvadai, jog pareiškėjai aptariamą hidrotechnikos statinį (užtvanką) valdė teisėtai, kas yra viena iš būtinų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį, sąlygų, nes pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad visas hidrotechnikos statinys (užtvanka) yra jiems priklausančio nuosavybės teise žemės sklypo ploto teritorijoje, o ne laisvoje nesuformuotoje valstybinės žemės teritorijoje ir jį valdydami jie nepažeidžia kitų asmenų teisių, teisėtų interesų ir įstatymo reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėjai hidrotechnikos statinį (užtvanką), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) įgijo pagal įgyjamąją senatį.

Teismas vertina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Radviliškio apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.