- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-985/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-04030-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“
- Atsakovas
- K. U.
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovo K. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2491-823/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui K. U. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 689 163,80 Lt nuostolių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybai 2001 m. kovo 1 d. priėmus sprendimą paskirti atsakovą bendrovės direktoriumi, jam buvo nustatytas 3,0 koeficientas tarnybiniam atlyginimui pagal bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. 2001 m. gegužės 7 d. atsakovas pateikė prašymą Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui S. Š. padidinti darbo užmokesčio koeficientą, pastarasis parašė suderinimo žymą ir šiuo pagrindu atsakovui buvo taikomas 4,6 koeficientas, jo darbo užmokestis padidėjo nuo 3 575,22 Lt iki 5 485 Lt, padidintas atlyginimas buvo perskaičiuotas nuo 2001 m. kovo 1 d. Ieškovo teigimu, 2001 m. ieškovo direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto valdyba arba meras (jų paskirti įgaliotiniai), todėl S. Š. žyma ant prašymo nėra bendrovės akcininko sprendimas padidinti atlyginimą direktoriui, atsakovas žinojo, kad pagal teisės aktus jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu, be to, jis buvo nepagrįstai didelis atsižvelgiant į tuo metu galiojusį Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“. Neužkirsdamas kelio neteisėtai padidinto atlyginimo mokėjimui, atsakovas elgėsi neteisėtai, dėl to bendrovė patyrė 276 692,08 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriuo sau pasididino atlyginimą nuo 5482 Lt iki 10 879 Lt. Ieškovo teigimu, 2010 m. bendrovės direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto savivaldybė per akcininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas, todėl turi atlyginti bendrovės patirtus 71 957,26 Lt nuostolius. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas 2010 m. sausio 15 d. įsakymu nuo 2010 m. sausio 4 d. padidino darbo užmokesčio koeficientus bendrovės direktoriaus pavaduotojui V. R. iki 4,4 ir vyriausiajai finansininkei N. K. iki 4,1, V. R. atlyginimas buvo padidintas nuo 4 400 Lt iki 10 406 Lt, N. K. – nuo 4 300 Lt iki 9 696 Lt. Ieškovo teigimu, pagal tuo metu galiojusio Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“ nuostatas bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyriausiojo finansininko pareiginė alga galėjo būti 2 000 – 4 000 Lt, be to, įsakymo dėl atlyginimų didinimo priėmimo metu bendrovės finansinė būklė nebuvo pagerėjusi ir atsakovas tai žinojo. Anot ieškovo, dėl šių atsakovo veiksmų bendrovė patyrė 101 267,69 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. balandžio 26 d. atsakovas ir vyr. finansininkė sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį vyriausiajai finansininkei buvo išmokėta keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 40 595,54 Lt. Ieškovo nuomone, ši išmoka vyriausiajai finansininkei nustatyta be pagrindo, yra neprotingai didelė, nes bendrovės finansinė padėtis buvo bloga. Dėl šių veiksmų bendrovė patyrė 53 212,63 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas buvo sudaręs savo gyvybės draudimo sutartį, tačiau nuo 2009 m. rugsėjo mėn. draudimo įmokas draudikui už atsakovą mokėjo bendrovė ir jos nebuvo išskaičiuojamos iš atsakovui priklausančio atlyginimo. Ieškovo teigimu, bendrovė neturėjo jokio pagrindo savo sąskaita mokėti įmokas už atsakovo gyvybės draudimą, todėl atsakovas elgėsi neteisėtai ir padarė bendrovei 16 978,41 Lt nuostolių. Be to, ieškovas nurodė, kad atsakovas atliko ir kitų neteisėtų veiksmų, dėl kurių bendrovė patyrė prašomus priteisti nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 118 246,10 Lt nuostolių, 5134,80 Lt palūkanų, apskaičiuotų iki sprendimo priėmimo, ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo sprendimo priėmimo ir visiško jo įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2001 m., nustatė, kad atsakovas atlyginimo dydžio pakeitimą 2001 m. suderino su Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininku S. Š., kad prašomas taikyti atlyginimo koeficientas atitiko Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 1365V nustatytą bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2069V nustatytas bendrovės vadovo atlyginimo koeficientas nebuvo sumažintas. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė kasmet teikė Vilniaus miesto savivaldybei veiklos ataskaitas, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V pavesta departamentams, kurių reguliavimo sričiai priskirtos įmonės, nuolatos vykdyti išsamią visų savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, piniginių lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę, o nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis neatitinka šio sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių. Iš išdėstyto teismas padarė išvadą, kad bendrovės vienintelis akcininkas neabejotinai žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo; todėl nėra pagrindo vertinti atsakovo atlyginimo padidinimą 2001 m. savavališku, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio nuostatų, tuo labiau, kad ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovui mokėtas atlyginimas, atsižvelgiant į kitų analogiškas paslaugas teikiančių bendrovių vadovų atlyginimus, buvo neprotingai didelis. Teismo nuomone, vertinant argumentą, kad atsakovas privalėjo žinoti, jog jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu, atsižvelgtina į tai, jog savivaldybės kontroliuojamų bendrovių vadovų darbo užmokesčio reglamentavimas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais buvo pakankamai painus. Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į teismo paklausimą, 2011 m. balandžio 5 d. raštu nurodė, kad savivaldybė nebuvo nustačiusi atlyginimų administravimo paslaugas teikusių uždarųjų akcinių bendrovių direktoriams, o tik koeficientus; į paklausimą apie bendrovės direktoriaus atlyginimo skaičiavimą 2001 – 2010 m. atsiuntė Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V su tekste pažymėtomis vėlesnių valdybos sprendimų redakcijomis, kuriame bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientas nurodytas 4,6; 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu, atsakydama į pakartotinį teismo paklausimą, savivaldybė informavo, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nėra panaikintas ir neprieštarauja vėliau priimtiems sprendimams, kartu tiems, kuriais remiasi ieškovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, veikdamas kaip pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo pagrįstai tikėtis, jog jam mokamas atlyginimas atitinka vienintelio bendrovės akcininko sprendimus ir jo valią ir tuo pačiu neprieštarauja teisės aktams, numatantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo reikalavimui, susijusiam su atsakovo atlyginimo padidinimu 2001 m., taikytina ieškinio senatis. Teismas nesutiko su ieškovu, kad neteisėtai padidinto atlyginimo mokėjimas yra tęstinis pažeidimas; kadangi, teismo nuomone, žalos ieškovui atsiradimas šiuo atveju sietinas su konkrečiu neteisėtu veiksmu – sprendimu padidinti atlyginimą, kuris yra vienkartinis aktas, o padidinto atlyginimo išmokėjimas per se, nepripažinus neteisėtu paties atlyginimo padidinimo, negali būti pripažintas neteisėtu. Teismas taip pat nesutiko, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2010 m., nurodė, kad, vertinant atsakovo veiksmus priimant 2010 m. sausio 15 d. įsakymą, turi būti atsižvelgiama į tai, jog šiuo įsakymu atsakovui nustatytas atlyginimo skaičiavimo koeficientas keičiamas nebuvo. Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V bendrovės direktoriaus tarnybinis atlyginimas apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, taikant koeficientą 4,6. Teismas padarė išvadą, kad teisės aktuose yra įtvirtintas kintamas administracijos vadovų atlyginimo dydis, kuris turi būti perskaičiuojamas kas ketvirtį pagal praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį įmonėje. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovui mokamas atlyginimas faktiškai nebuvo perskaičiuojamas nuo jo priėmimo į darbą momento, nustatytos direktoriaus atlyginimo skaičiavimo tvarkos nepakeičia. Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami savavališku atlyginimo pasididinimu.
Teismas, spręsdamas dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų padidinimo, nustatė, kad iki atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimo šiems asmenims buvo mokami fiksuoti darbo sutartyse nustatyti atlyginimai, todėl, priešingai nei paties atsakovo atlyginimas, nurodytų asmenų atlyginimai 2010 m. sausio 15 d. įsakymu buvo didinami, o ne perskaičiuojami. Teismo nuomone, nors atsakovas, priimdamas aptariamą įsakymą, kompetencijos neviršijo, tačiau atkreipė dėmesį, kad žala įmonei gali būti padaroma ir atvejais, kai vadovo kompetencijos ribose priimami sprendimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, neatitinkantys bendros civilinių teisinių santykių dalyvių pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, bei akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi įmonei. Įmonės administracijos vadovas, realizuodamas savo teises nustatyti atlyginimus darbuotojams, turi siekti teisingos pusiausvyros tarp ekonominių įmonės interesų ir būtinybės užtikrinti teisingo apmokėjimo už darbą principo realizavimą bei tinkamą įmonės darbuotojų motyvaciją. Pernelyg didelių, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, įmonės darbuotojų atlyginimų nustatymas pripažintinas įmonės vadovo aplaidžiu ir nerūpestingu elgesiu, darančiu įmonei žalą, kadangi tokiais įmonės vadovo veiksmais nepagrįstai mažinamos įmonės lėšos. Teismas padarė išvadą, kad atlyginimų padidinimas direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ir pažeidė bendrąsias administracijos vadovo pareigas veikti rūpestingai ir sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais. Šiems asmenims mokėtas atlyginimas iki ginčijamo įsakymo priėmimo nepripažintinas ypač mažu nei atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį nurodytu laikotarpiu, nei į kitų bendrovės darbuotojų atlyginimus. Bendrovės turtinės padėties pagerėjimas, teismo nuomone, nėra pakankamas pagrindas, pateisinantis paminėtų darbuotojų atlyginimų padidinimą daugiau nei du kartus. Be to, darbo krūvio padidėjimas, susijęs su darbuotojų skaičiaus mažinimu, nepateisina atlyginimų padidinimo taip ženkliai asmenims, kurių darbo krūvis pagal jiems priskiriamas pareigas dėl šio mažinimo negalėjo stipriai išaugti. Remdamasis tuo, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 101 267,69 Lt nuostolių.
Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei, pažymėjo, kad, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, įstatymas nenumato konkrečių kompensacijų darbuotojui dydžių – dėl jų, kaip ir dėl kitų darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tokiu atveju susitaria darbo sutarties šalys (DK 125 str. 2 d.). Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu yra labiausiai rekomenduotinas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, nes geriausiai atitinka sutartinį darbo teisinių santykių pobūdį, todėl pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu atsakovo veiksmu, sąlygojančiu jo deliktinę atsakomybę. Teorijoje laikomasi pozicijos, kad privačiame sektoriuje susitarimai dėl išeitinės išmokos dydžio neribojami, o valstybės ar savivaldybių įstaigoms rekomenduojama laikytis kompensacijų ir išmokų normų, numatytų atleidžiant darbuotoją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnį. Vyr. finansininkei skirta išeitinė išmoka atitiko išmoką, kuri būtų šiai darbuotojai skirta atleidžiant ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, todėl, teismo manymu, ji negali būti pripažinta neprotingai didele ir darančia žalą bendrovei. Teismo nuomone, kadangi vyr. finansininkė atleista šalių susitarimu, bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės daryti vienareikšmės išvados, dėl kokio dydžio išeitinės išmokos šalys būtų susitarusios tuo atveju, jei vyr. finansininkės atlyginimas nebūtų padidintas, todėl ir šioje dalyje ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų, nurodė, kad atsakovas neginčijo davęs nurodymą mokėti savo gyvybės draudimo įmokas iš bendrovės lėšų, paaiškindamas, kad tai turėtų būti laikoma jo, kaip bendrovės darbuotojo, paskatinimu, ir kad bendrovės darbuotojų skatinimas priklausė jo, kaip bendrovės, vadovo kompetencijai. Teismas šiuos argumentus atmetė. Teismas nurodė, kad įmonės vadovas yra vienasmenis įmonės valdymo organas, ir todėl jo teisinis statusas negali būti prilygintas kitų įmonės darbuotojų teisiniam statusui. Tuo pačiu bendrovės direktoriaus pareiginių nuostatuose numatyta atsakovo teisė skatinti darbuotojus negali būti aiškinama kaip jo teisė skirti paskatinimus pačiam sau. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Nagrinėjamu atveju skirti atsakovui paskatinimus buvo įgaliota Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė ieškovo akcininkė. Teismas sprendė, kad, vienasmeniškai priimdamas sprendimą savo gyvybės draudimo įmokas mokėti iš bendrovės lėšų, atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir padarė bendrovei žalą, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 16 978,41 Lt nuostolių.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, papildomai priteisiant iš atsakovo 401 861,97 Lt nuostolių. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo pasididinto atlyginimo 2001 m. Vienintelis bendrovės akcininkas nežinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jo neakceptavo. Pati Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. balandžio 5 d. rašte teismui nurodė, kad informacijos apie atsakovui mokėto atlyginimo dydį neturi. Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkas S. Š. nebuvo nei bendrovės akcininkas, nei akcininko atstovas, todėl atlyginimo dydžio suderinimas su juo nelaikytinas akcininko žinojimu ir akceptavimu. Kasmetinėse ataskaitose, teiktose Vilniaus miesto savivaldybei, nėra nurodytas, koks yra direktoriaus atlyginimo dydis. Tai, kad akcininkas netikrino, koks buvo mokamo atlyginimo dydis, neturi užkirsti kelio ginti savo teises bendrovei, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atlyginimas buvo mokamas iš bendrovės, o ne jos akcininko lėšų. Atsakovas, savavališkai vadovaudamasis sprendimu, kuris nustato didesnį atlyginimą, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. 2001 m. kovo 1 d. sprendimu atsakovui buvo nustatytas konkretus atlyginimo dydis – koeficientas 3,0 pagal 2000 m. IV ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Tuo metu turėjo galioti bendras Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V; būtent šį teisės aktą ir atitiko minėtas 2001 m. kovo 1 d. sprendimas. Jeigu ir turėjo galioti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365, tai turėjo būti vadovaujamasi naujesniu ir individualiu 2001 m. kovo 1 d. sprendimu. Atsakovas, vadovaudamasis sprendimu, nustatančiu didesnį atlyginimą, elgėsi nesąžiningai, neapdairiai ir nerūpestingai, esant interesų konfliktui neveikė išimtinai bendrovės interesais. Nėra įrodymų, kad atsakovas bandė aiškintis, klausti akcininko, kuriuo sprendimu jam reikia vadovautis, kaip kad būtų elgęsis apdairus ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje. Senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl turėjo būti atnaujintas.
2. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo pasididinto atlyginimo 2010 m. Atlyginimo padidinimas nebuvo tik atlyginimo perskaičiavimas. 2001 m. kovo 1 d. sprendime nurodytas konkretus 2000 m. IV ketvirtis, pagal kurį skaičiuojamas atsakovo atlyginimas; šis sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas. Prieš tai 9 m. atlyginimas niekada nebuvo perskaičiuojamas. Bet kokiu atveju, reikėtų atsižvelgti, kad akcininkas sprendime nustatė 3,0 koeficientą, o 2010 m. įsakyme atsakovas sau nustatė 4,6 koeficientą. Net jeigu atlyginimo padidinimas 2010 m. galėtų būti laikomas atlyginimo perskaičiavimu, tokiu atveju jis būtų nesąžiningas, piktavalis, atliktas nesivadovaujant išimtinai bendrovės interesais, nustatant dvigubai didesnį atlyginimą nei Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 1678 , neatsižvelgiant į sunkią bendrovės finansinę situaciją, sužinojus apie bendrovės privatizavimą, prieš tai niekada neperskaičiavus atlyginimo. Jeigu būtų galima pripažinti, kad galėjo galioti ir Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365, tai atsakovas, pasirinkdamas vadovautis tuo sprendimu, kuris nustato didesnį atlyginimą jam, pažeidė fiduciarines pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais ir vengti interesų konflikto.
3. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl vyr. finansininkės išeitinės išmokos. Teismas nustatė, kad direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimai 2010 m. sausio 15 d. įsakymu buvo padidinti nepagrįstai. Todėl, skaičiuojant pagal nepadidintą vyr. finansininkės atlyginimą, 40 595,54 Lt dydžio išeitinė išmoka sudaro daugiau kaip 9 mėn. jos vidutinį darbo užmokestį. Jeigu būtų vadovaujamasi teismo nurodytais kriterijais, išeitinė išmoka turėtų būti 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir aptariamu atveju siektų 17 721,21 Lt. Todėl bet kuriuo atveju 40 595,54 Lt dydžio išeitinė išmoka yra neprotingai didelė. Be to, atsakovas apskritai nepagrįstai nustatė išeitinės išmokos mokėjimą. Nutraukiant darbo sutartį šalių sutarimu darbuotojo siūlymu, nustatyti išeitinę išmoką yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Bendrovės padėtis buvo sunki. Neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas piktnaudžiavo teise ir pažeidė fiduciarines pareigas.
Apeliaciniu skundu atsakovas K. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuri iš jo priteista 118 246,10 Lt nuostolių ir 5 134,80 Lt procesinių palūkanų. Atsakovo teigimu, priimdamas 2010 m. sausio 15 d. įsakymą jis tik pakartojo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 1365V nurodytus tarnybinio atlyginimo skaičiavimo koeficientus direktoriui ir vyr. finansininkei, be to, nustatė tarnybinio atlyginimo skaičiavimo koeficientą direktoriaus pavaduotojui, kuris yra logiškas, atitinka šias pareigas užimančio asmens atsakomybės lygį ir darbo krūvį. Teismo argumentais dėl atsakovo atlyginimo skaičiavimo reikėtų vadovautis ir sprendžiant direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų nustatymo klausimą. Atsakovo nuomone, pateiktas ieškinys tėra siekis susigrąžinti dalį bendrovės privatizavimo kainos. Ieškovui prieš pasirašant privatizavimo sutartį buvo žinoma, kokio dydžio atlyginimai mokami, taip pat gyvybės draudimo įmokų mokėjimo aplinkybės, todėl, pavėluotai reikšdamas pretenzijas atsakovui, ieškovas veikia nesąžiningai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinė skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apie jo atlyginimą Vilniaus miesto savivaldybė žinojo arba turėjo žinoti nuo darbo santykių su bendrovė pradžios. Atsakovo nuomone, byloje galėtų būti vertinama tik jo atlyginimo dydžio nustatymo procedūra, o ne pats atlyginimo dydis. Atsakovo teigimu, išeitinės išmokos vyr. finansininkei dydis atitinka DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, Nurodo, kad direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei darbo sutartyse iki ginčijamo padidinimo buvo nustatytas konkretaus dydžio atlyginimas, o ne koeficientas. 2010 m. sausio 15 d. įsakymu šiems asmenims nustačius koeficientus, jų darbo užmokestis padvigubėjo. Kita vertus, reikšmingiausia yra teismo išvada, kad pernelyg didelių darbuotojų atlyginimų nustatymas pripažintinas įmonės vadovo aplaidžiu ir nerūpestingu elgesiu. Ieškovas taip pat pažymi, kad ieškinys pareikštas ne dėl privatizavimo sutarties.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo teigimu, bendrovė nuostolių patyrė dėl šių atsakovo (buvusio bendrovės direktoriaus) veiksmų: atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2001 m. ir 2010 m., bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės darbo užmokesčio padidinimo, išeitinės išmokos vyr. finansininkei išmokėjimo, atsakovo gyvybės draudimo įmokų mokėjimo iš bendrovės lėšų, kt.
Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo reikalavimus dėl 101 267,69 Lt nuostolių, patirtų dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės darbo užmokesčio padidinimo, ir 16 978,41 Lt nuostolių, patirtų dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų mokėjimo iš bendrovės lėšų, priteisimo. Atmetė kitus ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2001 m., padarė išvadą, kad atsakovo darbo užmokestis 2001 m. buvo padidintas teisėtai. Be to, nurodė, kad šiam ieškovo reikalavimui taikytina ieškinio senatis. Analogišką išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, spręsdamas dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2010 m., t. y. atsakovo veiksmus nevertino savavališku darbo užmokesčio pasididinimu. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių, patirtų dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei išmokėjimo, kadangi vyr. finansininkė atleista šalių susitarimu, bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės daryti vienareikšmės išvados, dėl kokio dydžio išeitinės išmokos šalys būtų susitarusios tuo atveju, jei vyr. finansininkei darbo užmokestis nebūtų padidintas.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą sprendimą ir papildomai priteisti iš atsakovo 401 861,97 Lt nuostolių, patirtų dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2001 m. ir 2010 m., išeitinės išmokos vyr. finansininkei išmokėjimo. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškinio reikalavimų.
Tesėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši civilinė byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėjama. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, o ieškovo – patenkino iš dalies, t. y. pakeitė skundžiamą sprendimą, padidindamas ieškovo naudai iš atsakovo priteistų nuostolių dydį nuo 118 246,10 Lt iki 271 348,74 Lt (t. 3, b. l. 218-228). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovo kalte, bei būtų sprendžiama dėl jam taikomos atsakomybės apimties (kasacinės bylos Nr. 3K-3-117/2014). Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.
Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas sutiko su panaikintoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei, taip pat neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinio ryšio konstatavimu, o bylą grąžino iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti tik dėl aplinkybių, susijusių su atsakovo kalte, ir atsakovo atsakomybės apimties nustatymo, teisėjų kolegijos nuomone, būtina trumpai apžvelgti šias apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą dėl atsakovo, kaip Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios bendrovės direktoriaus, darbo užmokesčio nustatymo ir faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovo darbo užmokestis 2001 m. buvo padidintas ir tokio dydžio toliau mokamas neteisėtai. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ieškinio senaties termino eigos pradžią šiam ieškinio reikalavimui. Nurodęs, kad reikalavimui atlyginti žalą pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), neteisėtai 2001 m. padidintas atsakovas darbo užmokestis buvo skaičiuojamas iki 2010 m., o ieškovas į teismą kreipėsi 2010 m. lapkričio mėn., apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio senatį, konstatavo, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 58 271,25 Lt nuostolių už 2001 m. atsakovui neteisėtai padidintą ir mokėtą atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymo, kuriuo atsakovas pasididino savo darbo užmokestį, nurodė, kad atsakovui priimant šį įsakymą jo darbo užmokestis jau buvo didesnis nei numatytas atitinkamame teisės akte, o bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų atsakovui dvigubai pasididinti ir taip nemažą darbo užmokestį. Konstatavęs, kad atsakovo darbo užmokesčio padidinimas 2010 m. buvo neteisėtas ir dėl to bendrovė patyrė 71 957,06 Lt nuostolių, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog šie priteistini iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neteisėtai padidino darbo užmokesčius direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei, dėl ko bendrovė patyrė 101 267,69 Lt nuostolių. Pasisakydamas dėl vyr. finansininkei išmokėtos 40 595,54 Lt išeitinės išmokos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pripažinus, jog vyr. finansininkei darbo užmokestis buvo padidintas neteisėtai, nebuvo jokio pagrindo išeitinę išmoką skaičiuoti pagal šį darbo užmokestį. Nurodė, kad nustatant išeitinę išmoką pagal nepadidintą darbo užmokestį, ji siektų 17 721,21 Lt, o išmokėjus didesnę išeitinę išmoką bendrovė patyrė 22 874,33 Lt nuostolių, kurie priteistini iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 16 978,41 Lt nuostolių, patirtų dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų mokėjimo iš bendrovės lėšų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovo darbo užmokestis 2001 m. buvo padidintas ir tokio dydžio toliau mokamas neteisėtai, atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymu jo darbo užmokestis buvo padidintas neteisėtai, taip pat kad dėl neteisėto darbo užmokesčio atsakovui mokėjimo yra paties atsakovo kaltės. Taip pat konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimai buvo padidinti neteisėtai. Kasacinis teismas sutiko ir su bylą nagrinėjusių teismų padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju skirti paskatinimus atsakovui (atsakovo nuomone, nurodymas mokėti jo gyvybės draudimo įmokas iš bendrovės lėšų, laikytinas jo, kaip bendrovės darbuotojo, skatinimu) galėjo Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė UAB „Senamiesčio ūkis“ akcininkė. Atsakovas kasaciniame skunde nebuvo nurodęs jokių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo dėl vyr. finansininkei išmokėtos išeitinės išmokos patirtų nuostolių, kurie buvo apskaičiuoti kaip skirtumas tarp pagal nepadidintą atlyginimą paskaičiuotos išmokos ir realiai išmokėtos išmokos. Dėl to laikytina, kad atsakovas sutiko su tuo, jog dėl vyr. finansininkei išmokėtos išeitinės išmokos bendrovė patyrė apeliacinės instancijos teismo nurodytus 22 874,33 Lt dydžio nuostolius.
Iš minėtos kasacinio teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis buvo panaikinta dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus, jam taikė civilinę atsakomybę, vadovaudamasis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, nors šioje byloje atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, pareikštas reikalavimas atlyginti žalą netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, t. y. dėl atsakovo atsakomybės turėjo būti spręstina pagal darbo teisės normas. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. DK 246 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.). Nors, pasak kasacinio teismo, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui, taikytina civilinė atsakomybė, tačiau iš esmės nustatinėjo, tyrė ir vertino su atsakovo veiksmais susijusias bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingas ir materialiajai atsakomybei pagal CK XVII skyriaus nuostatas taikyti. Taigi, kaip minėta, kasacinis teismas pripažino teisėtomis ir pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei, taip pat neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinio ryšio konstatavimo. Byloje nėra ginčo, kad žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla. Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo ir nevertino atsakovo kaltės formos, kuri yra reikšminga sprendžiant dėl jam taikomos materialinės atsakomybės pagal darbo teisės normas apimties. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti, tačiau, kaip minėta, kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikytinos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytos šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal DK 255 straipsnio 1 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta tyčia. Taigi pripažinus, kad darbuotojas žalos padarė tyčia, jo materialinės atsakomybės dydis tampa neribojamas ir nesiskiria nuo nesiskiria nuo civilinės atsakomybės apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).
Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą, tinkamam materialiosios teisės normų taikymui turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo kaltės forma (tyčia ar neatsargumas). Kaltė darbo teisėje, kaip ir civilinėje teisėje, suprantama objektyviai, t. y. kaip žalą padariusio asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. DK nepateikia kaltės sąvokos. Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį šio kodekso normos daro santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai, todėl apibrėžiant kaltės sąvoką taikytinos CK nuostatos. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu (CK 6.248 str. 2 d.). Pagal teisės doktriną tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Neatsargumu laikomas toks asmens elgesys, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgėsi nepakankamai apdairiai, rūpestingai, atidžiai.
Nustatant atsakovo kaltės formą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jam, kaip bendrovės vadovui, taikom didesni rūpestingumo ir atidumo standartai nei paprastam darbuotojui, todėl atsakovas privalėjo žinoti ir suprasti jam mokamo darbo užmokesčio pakeitimo tvarką, tuo labiau, kad ji aiškiai buvo nurodyta pačiuose bendrovės nuostatuose ir atsakovo pareiginiuose nuostatuose. Pats atsakovas bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nurodė, kad darbo užmokesčio pakeitimo klausimas buvo derintas tik su S. Š., nes ieškota kelių, kaip jį išspręsti „nekviečiant valdybos“ (t. 3, b. l. 84), be to, koeficientas 3,0 buvo nustatytas „politinių žaidimų pasėkoje“ ir dėl to atsakovas buvo nepatenkintas (t. 3, b. l. 125). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas 2010 m. sausio 15 d. priėmė įsakymą dėl darbo užmokesčio pasididinimo, kai pagal teisės aktus jam negalėjo būti taikomas 4,6 koeficientas. Tuo metu galiojęs Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1678V savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokestį jau siejo su įmonių veiklos apimtimis, rezultatais, darbuotojų skaičiumi ir kitais rodikliais. UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo priskirtas trečios grupės įmonės, kurių vadovams galėjo būti mokamas iki 4 000 Lt darbo užmokestis, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3 000 Lt darbo užmokestis, jeigu įmonė dirbo nuostolingai. Atsakovui priimant šį įsakymą jo darbo užmokestis jau buvo didesnis nei numatytas sprendime Nr. 1678V. Priimant aptariamą įsakymą, atsakovas žinojo, kad bendrovė netrukus bus privatizuota (t. 1, b. l. 136-152), be to, bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų atsakovui dvigubai pasididinti darbo užmokestį (t. 3, b. l. 84, 87). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas pasididindamas darbo užmokestį ir tokiu būdu padarydamas bendrovei žalos veikė tyčia. Tuo pačiu įsakymu atsakovas padidino direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimus, kurių dydžiai taip pat neatitiko tuo metu galiojančių teisės aktų. Išdėstyti argumentai leidžia konstatuoti, kad atsakovo veiksmai tuo pačiu įsakymu padidinant direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimus taip pat laikytini tyčiniais. Iš to plaukia, kad atsakovo veiksmai apskaičiuojant vyr. finansininkei išeitinę išmoką pagal neteisėtai padidintą atlyginimą taip atlikti tyčia. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui, neabejotinai turėjo būti žinomos ABĮ 37 straipsnio3 dalies nuostatos, pagal kurias atsakovas (bendrovės vadovas) neturėjo teisės skirti sau paskatinimų (nagrinėjamu atveju paskatinimas, atsakovo nuomone, pasireiškė atsakovo gyvybės draudimo įmokų mokėjimų iš bendrovės lėšų), konstatuoja, jog ir šiuo atveju atsakovas veikė tyčia.
Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta žala ieškovui padaryta tyčiniais atsakovo veiksmais, todėl, vadovaujantis DK 255 straipsnio 1 punktu, atsakovui taikytina visiška materialinė atsakomybė.
Teisėjų kolegija, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal kasacinio teismo nutartyje nurodytas ribas, t. y. nustačiusi ir įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo kaltės forma ir jam taikytinos atsakomybės apimtimi, pakeičia skundžiamą nutartį dėl netinkamo materialiosios normų taikymo ir padidina ieškovui iš atsakovo priteistų nuostolių dydį nuo 118 246,10 Lt iki 271 348,74 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.,330 str., 362 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus sprendimą, pakeistinas ir pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1 d.). Laikytina, kad buvo patenkinti 39 proc. ieškinio reikalavimų, todėl išlaidos paskirstytinos pagal šią proporciją (CPK 93 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys turi teisę į ne didesnių kaip 8 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, taip pat nustatė, kad ieškovas patyrė 11 509,20 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų. Ši sprendimo dalis nėra skundžiama, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Remiantis nurodyta proporcija, ieškovas turi teisę į 7 609 Lt išlaidų atlyginimą, o atsakovas – į 4 880 Lt išlaidų atlyginimą. Įskaičius priešpriešinius reikalavimus, ieškovui iš atsakovo priteistina 2 729 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies – patenkinus 38 proc. reikalavimų – pagal šią proporciją paskirstytinos šalių apeliaciniame procese patirtos išlaidos (CPK 93 str. 2, 3 d.). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 8 019 Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 146), todėl jam iš atsakovo priteistina 3 047 Lt šių išlaidų. Nors ieškovas pateikia ir mokėjimo nurodymus dėl 4 840 Lt sumokėjimo advokatų profesinei bendrijai (t. 3, b. l. 166-168), tačiau iš šių nurodymų nėra aišku, už kokias konkrečiai paslaugas buvo mokama, todėl tokios išlaidos ieškovui nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas visiškai, jo už skundą sumokėtas žyminis mokestis (t. 3, b. l. 143) neatlygintinas.
Kasaciniame teisme patirta 22,02 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 4, b. l. 84). Kadangi pagal minėtą patenkintų reikalavimų proporciją tarp šalių paskirstant kasacinio teismo turėtas išlaidas, iš kiekvienos šalies turėtų būti priteista suma, artima Teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytai minimaliai valstybei priteistinai bylinėjimosi išlaidų sumai (10 Lt), vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi šios išlaidos nepriteistinos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. (t. 1, b. l. 210-211) ir 2011 m. sausio 25 d. (t. 2, b. l. 171-172) nutartimis buvo taikytas 689 163,80 Lt vertės atsakovo turto areštas. Pakeitus skundžiamą sprendimą, turto arešto mastas mažintinas iki ieškovui priteistos sumos – 271 348,74 Lt (CPK 150 str. 3 d.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į. k. 121452134) iš atsakovo K. U. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 271 348,74 Lt (du šimtus septyniasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 74 ct) nuostolių, 2 729 Lt (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 274 077,74 Lt (du šimtus septyniasdešimt keturis tūkstančius septyniasdešimt septynis litus ir 74 ct), ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 271 348,74 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2010 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. sausio 25 d. nutartimis atsakovo K. U. (a. k. (duomenys neskelbtini)) turtui pritaikyto arešto mastą iki 271 348,74 Lt“.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į. k. 121452134) iš atsakovo K. U. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 3 047 Lt (tris tūkstančius keturiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.