Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. I. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 03 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo J. I. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro D. S. 2012 04 20 d. nutarimo atmesti skundą, kuriuo jis paliko galioti Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyresniojo specialisto R. T. 2012 03 29 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Susipažinęs su pareiškėjo J. I. pareiškimu Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyr. specialistas 2012 03 29 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuojant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams požymių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 04 20 d. nutarimu pareiškėjo J. I. 2012 04 07 d. skundas buvo atmestas, konstatuojant, kad nei J. I. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei skunde dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nėra jokių konkrečių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo teiginius, kad teisėjas E. L. nuslėpė nuo kitų teisėjų kolegijos narių faktines bylos aplinkybes, piktybiškai manipuliavo bylos duomenimis ir darė įtaką, kad nebūtų atnaujintas procesas, todėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 03 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 04 20 d. nutarimą pareiškėjas apskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, prašydamas priimti sprendimą, įpareigojantį pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 05 03 d. nutartimi tokį pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir nustatė, kad generalinės prokuratūros prokuroras priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo J. I. nurodytus faktus, minėto 2012 04 20 d. nutarimo naikinti nėra pagrindo.

Teisės doktrina, apibūdindama teisingumo vykdymo sampratą, teigia, kad teisingumo vykdymas – tai subjekto veikų atitikties bendruomeninėms vertybinėms orientacijoms bei teisiniams elgesio modeliams analizė ir suderintas vertinimas.

Pareiškėjas skunde užduoda klausimus, ar pilietinė bendruomenė bylos duomenų klastojimą pripažįsta vertybe ir gėriu, ar teisės normos apibrėžia (modeliuoja) bylos duomenų klastojimą ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų pažeidimą kaip teisėjo elgesio siekiamybę. Jeigu atsakymai į pateiktus klausimus yra neigiami, teisėjo E. L. elgesys nėra teisingumo vykdymas, suteikiantis jam nepriklausomumą. Taigi skunde ir prie jo pateiktuose dokumentuose nurodomos bylos duomenų klastojimo veikos (BK 300 str.) ir piktybinis jų pobūdis, padaręs didelę materialinę žalą investuotojams bei teismo prestižui ir pareigūno vardui (BK 228 str.), laikytinos piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, o ne teisingumo vykdymu.

Kai įstatymo pažeidimas akivaizdus (CPK 370 str. 5 d. normos pažeidimo kaip ir duomenų klastojimo iki šiol niekas nenuneigė), jo negalima prilyginti akivaizdžiai neteisingiems faktams, leidžiantiems prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 str. 1 d.). Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjos apsimetinėjimas, kad jie nesupranta, kad pareiškime (skunduose) kalbama ne apie teisingumo vykdymą, o apie teisėjo E. L. vengimą vykdyti teisingumą, sveikai galvai negali būti priimtinas.

Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje teisina E. L. kaip teisėjų kolegijos pranešėjo elgesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas ir motyvus teisėjas E. L. parengė ne vienasmeniškai, o trijų teisėjų kolegijoje, tačiau, anot pareiškėjo, niekas nepaklausė kitų kolegijos teisėjų, ar jie žinojo, kad nutarties teksto autorius E. L. nutartyje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo manymu, pati teisėja skundžiamoje nutartyje nusileido nuo faktų iki prielaidų lygmens ir jos teisinės prielaidos yra sunkesnį nusikaltimą suponuojantys požymiai.

Teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas J. I. prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. I. skundas atmestinas.

Išnagrinėjus J. I. skundą ir teismui pateiktą skundo nagrinėjimo medžiagą, daroma išvada, kad J. I. skundas yra nepagrįstas ir atmetamas. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyr. specialistas 2012 03 29 d. pagrįstai priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tai yra viena iš BPK 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų dokumentų bei pareiškėjo skundo argumentų analizė, todėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 03 29 d. nutarime, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 04 20 d. nutarime bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 03 d. nutartyje nurodyti pareiškėjo skundų atmetimo motyvai dėl esminių aplinkybių yra teisingi ir pagrįsti, jų argumentacija pakankama.

Vadovaujantis BPK 2 str., prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 04 06 d. panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (pranešėjas E. L., kolegijos pirmininkas Z. L., teisėjas Č. J.), nagrinėdama kasacinį skundą, paliko galioti 2010 04 06 d. apeliacinės instancijos teismo sprendimą. J. I. nuomone, nutartyje buvo pateikti melagingi duomenys, neatitinkantys faktinių aplinkybių, pagrįstų bylos medžiaga. Taip pat teisėjas E. L., anot pareiškėjo, pažeisdamas CPK 370 str. 5 d., dalyvavo sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą atrankos kolegijos sudėtyje, nors buvo kolegijoje priimant nutartį, dėl kurios atnaujintinas procesas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės D. A., teisėjų E. L. ir V. V., susipažinusi su kasaciniu skundu, 2011 12 28 d. nutarė kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Atsižvelgiant į skundo apygardos teismui turinį, darytina išvada, kad pareiškėjas J. I. teisėjo E. L. veiksmus vertina kaip nusikalstamus pagal BK 228 str. ir BK 300 str., tačiau toks pareiškėjo vertinimas yra neteisingas.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 1 d., padaromas tik tyčia, todėl šis būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, taikant baudžiamąją atsakomybę, turi būti nustatytas, šio požymio konstatavimas turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis.

Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 str. saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 str. 1 d., būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas pasekmes, ir norėjo taip veikti.

Pažymėtina, kad BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama.

Atkreipiamas pareiškėjo dėmesys, kad skunde pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių teisėjo E. L. nusikalstamus veiksmus. Apygardos teismas nesutinka su nepagrįstu skundo argumentu, kad skundžiamų sprendimų argumentai neturi jokio loginio ryšio su pareiškėjo skundo turiniu. Atvirkščiai, skunde pareiškėjas savo išvadas grindžia prielaidomis, subjektyvia nuomone, o ne faktiniais duomenimis. Pastebėtina, kad nepalankaus sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas tarnyba ar dokumento klastojimas, o teisėjo dalyvavimas atrankos komisijoje nesudaro BK numatytų nusikalstamų veikų sudėties, be to, jo įtraukimo į kolegijos sudėtį klaida (ką patvirtina ir pats pareiškėjas) buvo ištaisyta, tą patį klausimą perdavus nagrinėti kitos sudėties kolegijai.

Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, teismo procesinio sprendimo konkrečioje byloje pagrįstumas negali būti ikiteisminio tyrimo dalyku, nesant duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą, siejant tai su priimtu sprendimu. Įstatymų taikymas – tai teisėjų profesinės veiklos sudėtinė dalis. Tiesėjo netinkamas įstatymo taikymas tik išimtiniais atvejais gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Būtina tam sąlyga yra sąmoningas neteisėtų veiksmų padarymas, o būtent kaltės BK 15 ar 16 str. prasme buvimas - tyčinės ar įstatymo numatytais atvejais neatsargios. Apygardos teismo nuomone, šiuo atveju nebuvo nustatyti nei teisėjo E. L. neteisėti veiksmai, teisės aktų pažeidimas ar kitoks piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nei tuo labiau nenustatyta jo kaltė, todėl apygardos teismui nėra pagrindo abejoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. L. veiksmų nagrinėjant bylas ar priimamų sprendimų teisėtumu ir tuo pačiu nėra teisinio pagrindo įpareigoti ikiteisminio tyrimo subjektus atlikti tyrimą dėl teisėjo E. L. veiklos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2012 03 29 d., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 04 20 d. nutarimai ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 03 d. nutartis yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti pareiškėjo J. I. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 05 03 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.