- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-29
- Bylos Nr.
- 1-838-347/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aurelija Naujokienė
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Kaltinamasis
- V. V.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
V. V., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, dirbantis VšĮ (duomenys neskelbtini) projektų vadovu, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. V. kaltinamas tuo, kad jis nuo 2003m. spalio 7d. būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įm/k (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku, pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr.IX-1889) 19 str. „Bendrovės organai“ privalėjęs veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, kontroliavo UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, ir kaip įmonės akcininkas (turėdamas 50 proc. akcijų: 33 proc. – jis, 17 proc. – sutuoktinė A. V.), turėdamas galimybę įtakoti įmonės veiksmus, sudaromus sandorius ir veiklos rezultatus, nuo 2004m. gruodžio 31d. įmonei artėjant prie nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2007m. rugsėjo 30d. tapus nemokia ir jam pačiam padavus pareiškimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2007m. lapkričio 20d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškėlus UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, jis, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių, t.y. pirmos eilės kreditorių – AB DnB NORD (įkaito turėtojo), su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų V. B., A. M. ir V. V., antros eilės kreditorių – Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, trečios eilės kreditorių – V. V., E. P., Lavrowach s.p.a., UAB „Lindstorm“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Ignera“, UAB „Neste oil“, UAB „Didneriai“, UAB „Mikrovisatos TV“, UAB „Senukai“, UAB „DPD Lietuva“, AB TEO LT, UAB „Technobilis“, UAB „Bra ir ko“, UAB „Falck Security“, RAASM s.p.a. reikalavimų, patenkino keleto iš jų, o būtent: laikotarpiu nuo 2007m. sausio 1d. iki 2007m. spalio 26d. grynais pinigais iš įmonės kasos sumokėjo 44 700Lt už automobilių remontą: 2007-02-28 – 5400 Lt, 2007-03-16 – 6900Lt ir 2007-04-12 5700Lt D. R., o 2007-09-13 – 9700Lt, 2007-09-28 – 8900Lt ir 2007-10-26 – 8100Lt S. P., tuo padarydamas 44700 Lt turtinę žalą likusiems kreditoriams.
Kaltinamasis V. V. kaltu neprisipažino nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu ir paaiškino, jog kartu su žmona ir B. buvo įmonės steigėjai, akcininkai. Pradžioje - 2003-2004 metais - įmonė buvo pelninga. 2005-2006 metais buvo „daugmaž panašiai“. Užsiėmė technologinės įrangos importu į Lietuvą ir montavimu. Sprendimus priimdavo kartu. Automobiliai gesdavo, juos reikėjo remontuoti. Automobilius remontuojantį žmogų surado B. Tuo metu išlaidos neatrodė didelės, nes automobilio raktelius padavus „ryte jau galima mašiną atsiimti“. Tai buvo patogu. Organizuojant akcininkų susirinkimus B. buvo siunčiami pranešimai, bet jis porą kartų neatvyko. Iškilus ginčui ir B. išėjus, jis paprašė visų dokumentų. Pagal įstatymą susipažinti su visais dokumentais gali tik akcininkas, turintis 51 procentą akcijų. Jis atvykęs galėjo susipažinti, bet ne gauti juos paštu. Iki konflikto B. žinojo, kiek yra mokama, kas remontuojama. „Peugeot J5“ automobilis buvo remontuojamas ir apie bankrotą nebuvo kalbama „iki paskutinės minutės“. Kiek kartų buvo įrašytos didesnės sumos, teigė nežinantis. Kai pradėjo eiti kreditoriai, 2007 metais verslo konsultantas, dirbantis kaimynystėje, pasakė, kad padėtis įmonėje bloga, kad jis bus administratorius ir pasiūlė parašyti prašymą. „Jie norėjo mums padėti, bet apgavo ir išparceliavo visą turtą“. Pripažino, jog pats suprato, kad įmonė nemoki, kad grėsė bankrotas. Buvo likvidžios technikos, bet ji užstatyta bankui. Kreditoriai spaudė – „kai kreditorius stovi kiekvieną dieną už durų, tai yra spaudimas“. Nuomotojas atėjęs pasiėmė „likvidžiausias prekes“ už skolą. Po to bankroto administratorius grąžino. Pinigai buvo laikomi seife. Kasininku buvo jis. Kiek buvo autoįvykių, nepamena. Automobiliai „Peugeot“ ir „Dodge Caravan“ buvo drausti, bet „kai B. nenuėjo atsiimti pinigų“, tada nustojo drausti Kasko draudimu. Automobiliai buvo pirkti kroviniams vežti ir jei įmonė būtų likusi be jų, įmonės veikla būtų sustojusi. Kartą draudimas pervedė pinigus į jo asmeninę sąskaitą, bet pinigai buvo grąžinti įmonei. Už automobilių remontą atsiskaitė tada, kai turėjo pinigų. Teigė, jog „remontas ir atsiskaitymas yra skirtingi dalykai“. Administratorius siūlė atsiskaityti su banku ir liktų lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir akcininkais. Kai buvo tariamasi su verslo konsultantais, B. to nežinojo, nes jie jau buvo „bloguose santykiuose“. Pripažino, jog kai teismas patvirtino kreditorių sąrašą, tame sąraše nebuvo kreditorių dėl automobilių remonto. Pripažino, kad P. „skola buhalterinėj apskaitoj neatsispindi. Tai mano klaida“;
ikiteisminio tyrimo metu, be to, V. V. nurodė, jog „ne iš karto už atliktus remonto darbus buvo su S. P. atsiskaitoma, o darbų suma buvo sudedama į vieną apmokėjimą“. Dėl draudiminio įvykio su automobiliu „Dodge Grand Caravan“ teigė neprisimenąs, tačiau „bet kokiu atveju draudimo kompanijos išmoka mažesnes sumas, nei realiai kainuoja remonto darbai“. „Peugeot J5“ taip pat buvo senas ir jį reikėjo remontuoti. „Peugeot Partner“ remontas „taip pat buvo būtinybė“ (t.5, b.l.58-59, 71).
Motyvuojamoji dalis
Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų, specialistės parodymais, rašytiniais įrodymais, surinktais byloje, o būtent:
nukentėjusysis V. B. parodė, jog jis su kaltinamuoju buvo UAB (duomenys neskelbtini) steigėjai. 2006 metais su V. V. pasidalino visas akcijas per pusę ir „tada prasidėjo nesusišnekėjimai“. Jis buvo atsakingas už techniką, sandėlį, objektų vykdymą. S. – už projektavimą. V. V. tapo direktoriumi. Tada prasidėjo nesutarimai, ėmė trūkti pinigų. Iš S. perpirkus akcijas V. V. liko direktoriumi. Būdamas atsakingas už sandėlį, jis padarė metinę inventorizaciją ir gavo V. V. nurodymą ją perdaryti bei „įnešti“ prekes – stoginius varžtus iš „Digos“, kurių jie nenaudojo. Nesutikus to padaryti, teko išeiti iš darbo. Išėjęs iš darbo liko akcininku, prašė, kad būtų informuojama apie įmonės veiklą, tačiau jam buvo atsakyta, jog tai – „komercinė paslaptis“. Siūlė iš jo atpirkti akcijas, bet pareiškė, kad „savo turi“. Buvo kviestas į susirinkimą, pasirašė antrame lape, o „pirmame lape rašo, ką nori“. Kaip toliau vyko įmonės veikla, jam nežinoma. Išgirdęs, kad įmonę „bankrotina‘, nuvyko, bandė šnekėtis, nes buvo paimta iš banko įmonės vardu paskola, o jis, V. ir V. buvo laiduotojai. Paskola buvo imama kitai paskolai dengti. Apie tai, kad įmonė bankrutuoja sužinojo iš patalpas nuomojančio asmens, kuris jam paskambinęs norėjo atsiimti pinigus už nuomą. Kai apie bankrotą kalbėjo su V. V., šis pasakė, kad „subankrotinam įmonę, viskas gerai, tu nieko neišmanai“. Nuo 2007 metų buvo parduota prekių už 2000Lt, o sandėlyje buvo už 73000Lt. Jau 2006 metais įmonė „ėjo į nuostolį“, bet buvo galima dirbti, o 2007 metais niekas nedirbta. Jis kreipėsi į verslo konsultantus, siūlė parduoti automobilius, kad padengtų paskolas, nenorėjo, kad įmonė bankrutuotų. Tuo pačiu metu V. V. mokėjo nerealias sumas už automobilių remontą. Automobilis „Peugeot“ buvo pirktas už 10 000Lt, o remontuotas už 36000Lt;
liudytojas S. P. parodė, kad jis pagal patentą dirbo (duomenys neskelbtini) – bendrame kieme su įmone (duomenys neskelbtini). Jam buvo žinoma, kad šioje bendrovėje du savininkai, bet vadovu buvo ir „pasirašinėdavo V.“. Jo paslaugų įkainiai didesni. Įmonė atsiskaitinėdavo visada grynais pinigais. (duomenys neskelbtini) mašina buvo „pastoviai būdavo apdaužyta ir remontuojama“. Buvo vienas kartas, kai V. V. paprašė užrašyti didesnę sumą. Būtų galėjęs patarti nusipirkti kitą mašiną, bet tuomet jam „biznio nebus“. Teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, jog V. V. „labai dažnai daužydavo ir apskritai neprižiūrėdavo“ automobilių, nežinia dėl kokių priežasčių , bet „V. dažnai sulankstydavo, nubraukdavo automobilių skardas – kėbulus.“ „V. visada norėjo, kad automobilių remontui būtų perkamos tik firminės medžiagos. Kaip pavyzdį galiu pateikti tai, kad jei automobiliui nudažyti būdavo galima dažus nupirkti už 200 litų, tai V. paprastai už dažus mokėdavo 600 litų, nes jam reikėjo firminių“ (t.5, b.l.5-6). Papildomos apklausos metu nurodė, kad „tikrai ne kartą buvo atvejų, kada jis (V.) prašė, kad aš į savo apskaitos dokumentus įrašyčiau didesnę sumą, nei realiai kainavo už atliktus darbus“, „paprastai V. prašydavo, kad didesnė suma būtų perrašyta gal kokiu 1000 ar 2000 litų“ (t.5, b.l.7);
akistatos metu su V. V. S. P. patvirtino savo teiginį dėl didesnės sumos įrašymo (t.5, b.l.76);
liudytojas T. V. parodė, jog jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Iš pradžių dirbo montuotoju, po to – gamybos padalinio vadovu. Darbas buvo susijęs su įrangos montavimu. Tiesioginis vadovas buvo V. B., bet direktorius – V. V.. V. B. iš darbo išėjo dėl konfliktų su V. V.. Jis dirbo dar apie metus laiko. Jo darbo laikotarpiu matė, kad „Crysler“ buvo dažytas ir V. V. buvo patekęs su juo į avariją. Teko keisti priekinį bamperį. „Peugeot“ buvo „darytas variklis ir važiuoklė“. Mikroautobusui jie paruošė kėbulą, o P. jį nudažė. „Didesnių remontų“ teigė nematęs. „Peugeot“ automobiliu jam teko važinėti į darbą, tai jis per metus laiko nebuvo remontuotas. Autobusiukas buvo „mūsų pačių dažytas“. Autobusiukas ir „Crysler“ buvo tvarkomi „Melgoje“. S. P. „nebuvo iš pigiausių“, „pas jį nieko nedažiau“. Kai jis pradėjo dirbti, darbo buvo pakankamai, bet B. išėjus, „viskas ėmė trauktis“ – liko viena „Volvo-Lietuva“. Jis išėjo iš įmonės, nes V. V. pasakė, kad jis „neužsidirba pinigų“;
liudytojas M. L. parodė, kad jo ir B. tėviškės šalimais. Buvo BVSI darbuotojas – montuotojas. Dirbo prie automobilio „Peugeot“ remonto. Virino sparnus, dėjo lopus, špakliavo, reikėjo nušveisti, padažyti. „Peugeot Partner“ kėbulas nebuvo remontuojamas. „Dodge Caravan“ kad būtų remontuojamas taip pat nepastebėjo. Autobusiuką kartą buvo pasiskolinęs iš V. Autobusiukas ilgai buvo stovėjęs, sankaba užsikirtusi, tai jie „išjudino jį“;
Žemesnės instancijos teismas
liudytoja A. P. parodė, kad ji tris metus buvo (duomenys neskelbtini) bankroto administratore. Šiuo metu administruoja kitas asmuo. Įmonei bankroto byla iškelta 2007 m. lapkričio 20d. Žiūrint sandorius buvo nustatyta, kad įmonės vadovas per daug lėšų skiria automobilių remontui. Pagal pajamas ir sąnaudas didelę dalį sąnaudų sudarė automobilių remonto sąnaudos. Įmonėje buvo du automobiliai – „Grand Caravan“ ir „Peugoet Partner“. Vienas automobilis buvo nuomojamas iš V. Automobiliams kas metai buvo remontuojami varikliai, kėbulas. Tai sukėlė įtarimą. Dėl to pareikštas ieškinys Kauno apygardos teisme. Byla neišnagrinėta. Civilinės bylos nagrinėjimo metu liudytojas pasakė, kad „remontus darė du-tris kartus brangiau, ir V. teko“. Perimant turtą, automobiliai perduoti. „Peugeot Partner“ nevažiavo, buvo parūdijęs, naudojamas gamyboje, jiems buvo atitemptas. „Dodge Caravan“ važiavo, bet nesimatė remontų. Automobilis „Dodge Caravan“ buvo parduotas už 6500Lt, o „Peugeot Partner“ už 3000Lt, nes net neužsivedė. Automobilio „Peugeot J5“ net nematė, jo neperėmė. Dėl šio automobilio buvo sudaryta panaudos ar nuomos sutartis, nustatyta, kad apie 2000Lt bus panaudota iš įmonės lėšų mašinos eksploatacijai, bet neparašyta, kad remontui. Paskutiniais metais pajamų buvo apie 100000Lt. Iš jų 44000 Lt panaudoti mašinų remontui , kiti – už patalpų nuomą. Kai kvietė ekspertus, kvietė ir V., bet jis neatvyko;
specialistė G. T. parodė, jog ištyrus įmonės pateiktus dokumentus nustatyta, kad įmonė už automobilių remontą sumokėjo 78800Lt. Vien per 2007 metų laikotarpį sumokėta 44700 Lt. Todėl kilo abejonių dėl racionalaus pinigų panaudojimo. Teigė, jog 2006-12-31 buvo priartėta prie nemokumo ribos, bet ji neperžengta. Mokumas buvo tikrintas pagal balanso duomenis. (duomenys neskelbtini) didelę nemokumo dalį sudarė paskolos grąžinimas – jos terminas 2007-04-30. Skola negrąžinta, todėl įsipareigojimai išaugo;
specialistės išvadoje Nr.5-2/24 teigiama (t.4, b.l. 47-146), kad „UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. V. kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl ankroto bylos iškėlimo 2007-09-30, tačiau po to, t.y. 2007-10-26, iš bendrovės kasos S. P. dar uvo išmokėta 8100 Lt suma už direktoriaus V. V. asmeninio automobilio Peugeot J5 kėulo virinimą ir dažymą“ (t.4, b.l.63); taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) tiriamuoju laikotarpiu turėjo du automobilius – Dodge Grand Caravan, kurį įsigijo 2004-12-06 už 24915,25 Lt, ir Peugeot Partner, kurį įsigijo 2004-06-04, kurio įsigijimo vertė – 15776,18 Lt. Taip pat įmonės veikloje naudojamas V. V. asmeninis automobilis Peugeot J5, už kurį pagal panaudos sutartį įmonė įsipareigojo mokėti išlaidas V. V., bet ne daugiau kaip 2000Lt per mėnesį. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad automoiliai uvo remontuoti 15 kartų ir už remontą iš bendrovės kasos sumokėta 78 800Lt. Remonto paslaugas teikė: 1 kartą – J. G., 9 kartus – S. P. ir 5 kartus D. R.. Vien 2007 metais kiekvienas automobilis remontuotas po du kartus, o būtent:
2007-02-28 ir 2007-10-26 Peugeot J5 kėbulas (2 kartus) už atitinkamai 5400Lt ir 8100Lt;
2007-03-16 ir 2007-09-28 Peugeot Partner variklis, greičių dėžė ir kėbulas už atitinkamai 6900Lt ir 8900 Lt;
2007-04-12 ir 2007-09-13 Dogde Grand Caravan kėbulas (2 kartus) ir greičių dėžė atitinkamai už 5700 Lt ir 9700 Lt (t.4, b.l.63);
taip pat specialistės išvadoje nurodyta, kad tyrimui pateikti UAB (duomenys neskelbtini) veikloje naudojamų automobilių kelionės lapai, iš kurių matyti, kad 2007-04-12, 2007-09-13 dienomis, kai buvo remontuojamas automobilis Dodge Grand Caravan, jis buvo naudojamas įmonės veikloje – vykta į Vilnių. Taip pat automobilis buvo naudojamas ir kitomis dienomis prieš apmokėjimą už remonto darbus (t. 4, b.l.64, 139-140). Analogiška padėtis nurodyta specialistės išvadoje ir dėl kitų automobilių ankstesniu laikotarpiu;
beje, iš byloje esančių prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitų Nr.6952930 ir Nr.6952931 matyti, jog S. P. kvitus už automobilių remontą išrašė atitinkamai: už automobilio Dodge Grand Caravan kėbulo remontą - 2007-09-05 ir už automobilio Peugeot Partner kėbulo remontą – 2007-09-06 (t.4, b.l.131-132, t.5, b.l.12-13), o 2007-10-26, t.y. po mėnesio ir dvidešimties dienų , išrašė kvitą Nr. 6952933 už automobilio Peugeot J5 kėbulo remontą (t.4, b.l.133, t.5, b.l.17);
be to, S. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pinigus už atliktus darbus D. (specialistės išvadoje nurodytas D. R., kuris tariamai 5 kartus atliko remonto darbus) ėmė todėl, kad jis „kažkaip nebuvo susiforminęs verslo liudijimo“, o iš tiesų kvitus pildė jis (t.5, b.l.5); nors liudytojas buvo apklausiamas ne kartą, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu jis neužsiminė apie buvusį įsiskolinimą už automobilių remontą, neteigė buvus problemų dėl atsiskaitymo;
susipažinus su perduodamo turto administratorei A. P. aktu, matyti, jog 2007-12-01 (t.5, b.l.30) automobilio Dodge Grand Caravan likutinė vertė buvo 12804,20 Lt, o Peugeot Partner – 10386,32 Lt. Akte pasirašė bei su šiais duomenimis sutiko ir kaltinamasis V. V.;
ekspertas V. V., apžiūrėjęs automobilius Peugeot Partner ir Dodge Grand Caravan, nurodė, jog požymių, kad automobiliai būtų pilnai perdažyti eksploatavimo metu, nenustatyta. Atliktas tik atskirų kėbulo dalių remontas ir dažymas (t.5, b.l.47-48);
baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu Kauno apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo - bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. V. dėl nuostolių priteisimo. Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 19d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 90 005 Lt žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad „įmonės administracijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai“.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vardu buvo registruotos dvi transporto priemonės - Peugeot Partner ir Dodge Grand Caravan, o automobilis Peugeot J5 buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, kuriuo įmonė naudojosi panaudos sutarčių pagrindu. Per laikotarpį nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2007 m. spalio mėn. paminėtų automobilių remontui buvo išleista 91 105 Lt įmonės lėšų, iš kurių automobilio Peugeot Partner remontui 36 505 Lt (2004 m. – 4705 Lt; 2005 m. – 1900 Lt; 2006 m. 6500 Lt; 2007 m. – 15800 Lt ir 7600 Lt bylos dokumentais nenustatytu laiku), automobilio Dodge Grand Caravan remontui 31 000 Lt (2005 m. – 8300 Lt; 2006 m. – 7 300 Lt; 2007 m. – 15 400 Lt) ir automobilio Peugeot J5 remontui 21 600 Lt (2005 m. – 1400 Lt; 2006 m. – 6 700 Lt; 2007 m. – 13 500 Lt). 2000 Lt buvo panaudoti bylos dokumentais nenustatyto automobilio remontui.
Žemesnės instancijos teismas
Bendrovė UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. pradėjo dirbti nuostolingai ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. 2006-2007 metų laikotarpiu įmonės turtas mažėjo, įmonė dirbo patirdama žymius nuostolius (per 2006 m. patyrė 17 597 Lt nuostolius, per 2007 m. 90 702 Lt nuostolius), įmonės finansiniai įsipareigojimai 2006 m. ir 2007 m. sudarė 214 844 Lt ir 210 828 Lt, kai tuo metu įmonės nuosavas kapitalas sudarė atitinkamai tik 260 939 Lt ir 166 221 Lt. Nuo 2007 m. pradžios bendrovėje dirbo du darbuotojai, t.y. atsakovas (įmonės direktorius ) V. V. ir vyr. buhalterė A. M., todėl galima daryti išvadą, kad nuo paminėtos datos įmonė savo įstatuose numatytos tiesioginės veiklos - autoservisų, degalinių ir kitos įrangos prekybos bei montavimo (EVKR 516500), nevykdė.
Dėl automobilio Peugeot Partner remonto, teismas, remdamasis automobilio techninės apžiūros akte konstatuotais atskirų detalių apgadinimo požymiais, įvertinęs šio automobilio eksploatacijos laiką iki jo įsigijimo, įmonės finansinę padėtį 2004 metais, sprendė, jog tikėtina, kad šio automobilio remontui 2004 metais galėjo būti panaudota 1100 Lt įmonės lėšų, todėl ieškovo – bendrovės (duomenys neskelbtini) reikalavimas nurodytu 1100 Lt dydžiu sumažintas.
2006-2007 metų laikotarpiu, kai bendrovė dirbo nuostolingai, o nuo 2007 metų faktiškai savo veiklos nevykdė, išmokėdamas pinigus už automobilių remontus, iš kurių Peugeot J5 buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, be to, pažeidžiant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nurodytą mokėjimų eiliškumą, atsakovas elgėsi nesąžiningai, vengė prievolių įvykdymo įmonės kreditoriams bei sumažino įmonės mokumą.
Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012m. vasario 29d. nutartyje, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, tinkamai nustatė ginčo išnagrinėjimui svarbias aplinkybės ir priėmė teisėtą, tinkamai ir pakankamai motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.
Pažymėjo, jog „nors atsakovas (V. V.) (...) teigia, kad įstatymai nedraudžia automobilius remontuoti, kur nori ir detales keisti naujomis, pažymėtina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas buvo atsakingas už tai, kad įmonės lėšos būtų naudojamos pačios įmonės ir jos kreditorių interesais, o išlaidos mažai naudojamam automobiliui remontuoti šioje byloje nelaikytinos būtinomis, pagrįstai patirtomis ir atitinkančiomis tiek nuostolingai veikiančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus.“
Tokiu būdu, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad jog kaltinamasis V. V. padarė kaltinime nurodytą veiką - dėl nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus (kaltinime nenurodyta, kad tokio reikalavimo teisę turėjo asmenys, nurodyti kaltinime) ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, todėl jo veika teisingai kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 208str. 1d.
2011m. rugsėjo 27d. prašyme nukentėjusysis V. B. nurodė, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. V. sąmoningai savo tyčiniais veiksmais blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą (jo siekė), tuo padarydamas didelę turtinę žalą kreditoriams, todėl prašė perkvalifikuoti jo veiką iš LR BK 208 str. į 209 str. (prokuroras pareiškė kaltinimą pagal LR BK 208str. 1d.)
Be to, nukentėjusysis V. B., pasinaudojęs BPK 256 str. 2d. suteikta teise, 2011m. spalio 6d. pateikė naują prašymą, pareikšdamas kaltinimus pagal BK 209 str. – dėl tyčinio bankroto, BK 183 str. – turto pasisavinimo ir BK 184 str. – turto iššvaistymo. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nukentėjusiojo V. B. prašymas nesukonkretintas, nepatikslintas, nenurodyta, kuriais konkrečiai įrodymais kuris iš pareikštų kaltinimų grindžiamas, taip pat nenurodyta, kuriose BK 183 str. ir 184 str. dalyse numatytas veikas padarė kaltinamasis V. V.. Lietuvos Respublikos BPK 219 str. nurodyta, jog kaltinamajame akte turi būti, be visų kitų aplinkybių, nurodyta ir pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. BPK 256 str. numato, kad nukentėjusysis turi teisę pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tačiau tuo pačiu nukentėjusiojo prašymai turi atitikti BPK keliamiems reikalavimams.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad teismas privalo neperžengti Lietuvos Respublikos BPK 255 str. numatytų nagrinėjimo teisme ribų, nukentėjusiojo prašymai dėl veikos perkvalifikavimo atmestini.
Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad padaryta veika nepriskiriama prie sunkių, sukeliančių padidintą pavojų visuomenei, kad kaltinamasis neteistas, nėra duomenų, kad turi galiojančių administracinių nuobaudų, turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją ir darbo vietą, sprendžiama, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (BK 54 str., 55 str.).
Nukentėjusysis V. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, prašydamas priteisti 60156,86 Lt turtinei žalai atlyginti ir išlaidas – 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Kaltinamojo V. V. vadovavimo įmonei metu nukentėjusysis V. B. buvo vienas iš įmonės savininkų. Teigia, jog dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų jis prarado į įmonė investuotus 25000Lt (250 akcijų), nes bendrovė po bankroto bus likviduota. Be to, kadangi V. V. sąmoningai negrąžino bendrovės paimtos paskolos bankui, 2010-11-09 Kauno apygardos teismo sprendimu ir 2011-03-16 papildomu sprendimu iš jo, kaip solidaraus skolininko su V. V. ir jo žmona A. V., priteista 35156,86 Lt turtinė žala ( tiek sudaro 1/3 priteistos skolos).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 str. nurodyta, jog jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui.
Iš Kauno apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo - bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. V. dėl nuostolių priteisimo sprendimų matyti, jog bendrovei iš V. V. priteista 90 005 Lt žalos atlyginimui.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nėra galimybės nustatyti, kokia realiai padaryta turtinė žala nukentėjusiajam V. B., t.y. negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti , civiliniam ieškovui pripažintina teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. (BPK 115 str. 2d.)
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
V. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 1d. ir nuteisti 75 MGL (9750 Lt) bauda.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.
Įpareigoti nuteistąjį baudą per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801) nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Išaiškinti nuteistajam, kad sumokėjęs baudą nuteistasis privalo pateikti Kauno miesto apylinkės teismo raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 120) tarnautojui banko kvitą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 str., 23 str.).
Civiliniam ieškovui – V. B. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.