Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-10 · Administracinė byla Nr. P-23-756/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-10
Bylos Nr.
P-23-756/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00144-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. P-23-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. 2017 m. gegužės 11 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sr-2786); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę 5 000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinę pašalpą. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama skolai už komunalines paslaugas susimokėti. Priešingai, Aprašo 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi jo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo šiuo metu gaunama 102 Eur socialinė pašalpa neleidžia sumokėti skolos už komunalines paslaugas ir pragyventi.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos. Atsakovas, remdamasis Aprašo 13 punktu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo paskirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359, o naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą jis pateikė 2017 m. balandžio 4 d., t. y. nepraėjus 12 mėnesių nuo jam skirtos vienkartinės pašalpos, teigė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas Paramos teikimo komisijoje negalėjo būti nagrinėjamas. Buities tyrimo aktas rengiamas ir kiti veiksmai atliekami tik tuo atveju, kai asmens pateiktas prašymas atitinka visus Aprašo 13 punkte nustatytus reikalavimus.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

Šalies argumentai

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu, reg. Nr. Pr1-753, kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas 2017 m. balandžio mėn. jam skirti vienkartinę 5 000 Eur dydžio pašalpą, o paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur; tuo atveju, jei vienkartinė pašalpa nebūtų skirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 pareiškėjo prašymo netenkino. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 1087 duomenimis, pareiškėjui 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. gegužės mėn. laikotarpiu buvo mokama 71,40 Eur dydžio socialinė pašalpa, 2016 m. birželio – lapkričio mėn. laikotarpiu – 61,20 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. laikotarpiu – 102,00 Eur. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 2448 duomenimis, pareiškėjui 2017 m. kovo 17 d. sprendimu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta 102,00 Eur dydžio socialinė pašalpa.

7. Pareiškėjas teigė, kad jam skiriama socialinė pašalpa turi būti didinama iki 250 Eur, nes mokama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, atsiskaityti su įvairias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, likviduoti turimus įsiskolinimus. Jis, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ataskaitos duomenimis (paskelbta adresu: http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf), pagal kuriuos asmens (šeimos) minimalių poreikių vienam suaugusiam asmeniui dydis yra 238,35 Eur, tvirtino, kad jo gaunamos socialinės pašalpos dydis neprilygsta piniginių lėšų sumai, reikalingai patenkinti moksliniais tyrimais pagrįstus minimalius vieno suaugusiojo asmens poreikius.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba Aprašo 29 punkte nustatė, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas 29.1–29.4 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jis atitinka Aprašo 29 punkte nustatytas sąlygas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ilgą laiką, įskaitant ir 2016–2017 metus, nedirbo, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje buvo registruotas kaip ieškantis darbo.

9. Teismas, atsižvelgęs į Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 4 dalį, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923, kuriuo patvirtinta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 Eur, konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio.

10. Teismas taip pat nustatė, jog kreiptis dėl vienkartinės pašalpos turi teisę asmuo, atitinkantis visas Aprašo 3 ir 13 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas, kaip Panevėžio mieste nuolat gyvenantis ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, atitiko Aprašo 3 punkte įtvirtintą kriterijų. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AF-359 ir 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 duomenimis, pareiškėjui 2016 m. buvo paskirta ir išmokėta 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa; pareiškėjas prašymu skirti vienkartinę pašalpą, dėl kurio priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. Sr-2786, kreipėsi 2017 m. balandžio 4 d. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes ir disponuodamas turimais duomenimis apie jam suteiktą piniginę socialinę paramą, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo, prašymu skirti vienkartinę pašalpą į Administraciją kreipėsi nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naują vienkartinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo 24.1 papunktį, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūras, skirtas dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo komisijai, parengti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 buvo priimtas pažeidžiant Apraše nustatytas procedūrines taisykles, pripažino nepagrįstais.

11. Teismas akcentavo, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų (Aprašo 17, 18 ir 19 p., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2 p., Socialinės paramos įstatymo) nuostatomis.

Šalies argumentai

12. Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidė žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos, tokį prašymą motyvuodamas tuo, kad, jo nuomone, atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos kausimais pažeidžia jo, kaip žmogaus, konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Teismui, apžvelgus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais, nekilo pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomos Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Teismas nusprendė, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis. Todėl nebuvo pagrindo tokį sprendimą panaikinti. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.

III.

14. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino realios situacijos. Pareiškėjo prašymui nagrinėti nebuvo sudaryta vertinimo komisija, o tai rodo socialinį nejautrumą ir formalų pareigų atlikimą. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 48 ir 52 straipsniais, teigė, kad valstybė turi socialinės rūpybos prievolę, bet jos vykdymui skiria tik 102 Eur, nors mokslininkai yra apskaičiavę, kad vienam asmeniui pragyventi šiandien reikia 238,35 Eur per mėnesį. Pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad būtiniausioms išlaidoms padengti jis kas mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 159 Eur, gaunamą 102 Eur pašalpą jis skiria maistui ir vaistams įsigyti, todėl per mėnesį patiria 261 Eur išlaidų. Pareiškėjo teigimu, jam mokesčiai už paslaugas yra nekompensuojami pažeidžiant 10 proc. nuo pajamų išlaidų dydžio principą. Pareiškėjo nuomone, Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnis neatitinka Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių, kadangi šis įstatymas ilgą laiką nesikeitė, jis nebeatitinka makroekonominių sąlygų ir padidėjusių kainų. Pareiškėjas tvirtino, kad savivaldybė turi imperatyvią teisę nurodyti savo valdomoms įmonėms padengti nuostolius kaip blogą skolą, susidariusią ne dėl skolininko kaltės, iš savo arba savo valdomos įmonės biudžeto, bet Panevėžio miesto savivaldybė tokia galimybe nesinaudojo. Jis siūlė Administracijai jo prašomą 5 000 Eur vienkartinę pašalpą iškart pervesti savivaldybės valdomoms įmonėms, kuriose jis turi įsiskolinimų, bet buvo atsisakyta tai padaryti.

16. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis įvardijo savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus kitose bylose, ir teismo prašė prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, bet teismas, to neargumentuodamas, prijungė tik teismų nutartis iš civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014), o ne jų procesinę medžiagą. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo teiktus prašymus, netaikė koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei pažeidė jo teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad posėdžio metu pareikšti proceso dalyvio–ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teismas posėdžio metu turėjo išspręsti daug teisinių kolizijų, bet to nepadarė. Tai rodo teismo šališkumą valstybės institucijų naudai.

17. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. apeliacinio skundo papildyme nurodė, kad jo pajamos įvairiais laikotarpiais buvo nuo 61,20 Eur iki 102 Eur, bei pakartojo, jog nekompensuojama mokesčių už paslaugas dalis turėtų būti ne didesnė nei 10 proc. gaunamų pajamų.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojo atsiliepimo į skundą argumentus, sutiko su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

20. Atsakovas 2018 m. spalio 22 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, atsakydamas į pareiškėjo pateiktą apeliacinio skundo papildymą, teigė, kad, 2017 m. birželio 1 d. pasikeitus Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, įstatymų leidėjas būsto šildymo išlaidų ribą kompensacijoms skirti sumažino nuo 20 proc. iki 10 proc. Tačiau ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nebuvo nagrinėjamas būsto šildymo išlaidų kompensacijos skyrimo klausimas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo suformulavęs. Atsakovas nurodė visiškai nesutinkantis su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino realios situacijos.

IV.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė.

22. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtino Aprašą, kuriame yra nustatytos vienkartinių pašalpų skyrimo sąlygos, dydžiai, pateikiamų dokumentų sąrašas, pašalpų gavėjų teisės ir pareigos, Socialinės paramos skyriaus atsakomybė, sprendimų apskundimo tvarka (Aprašo 1 p.). Aprašo 13 punkte įtvirtinta, kad pašalpa skiriama vieną kartą per metus; bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis dėl pašalpos ir ši pašalpa gali būti skiriama praėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo skirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 (b. l. 40–41) – 76 Eur, pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Taigi pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą Administracijai pateikė nepraėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nesilaikė termino kreiptis į Administraciją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, vienkartinė pašalpa jam negalėjo būti skirta, o Administracijai (jos Socialinės paramos skyriui) nekilo pareiga atlikti bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų ir gaunamų pajamų vertinimą bei surašyti buities tyrimo aktą, kaip tai numatyta Aprašo 15 punkte. Todėl pareiškėjo teiginius, kad, priimant Sprendimą Nr. Sr-2786, nebuvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, laikė nepagrįstais.

23. Vienkartinių pašalpų dydžiai yra įtvirtinti Aprašo 17 punkte, nurodant, kad skiriama: 1) 28,96 Eur asmenims, grįžusiems iš kalinimo, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, kardomojo kalinimo vietų; 2) iki 7 bazinės socialinės išmokos (toliau – ir BSI) ligos atveju, kai bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens pajamų vidurkis vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių; 3) iki 10 BSI – nukentėjusiems nuo gaisro, kai žala padaryta tik nuosavybės teise turimam gyvenamajam būstui, kuriame gyvena bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo, ir (ar) jame esančiam turtui, kai pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 VRP dydžių; 4) iki 2 BSI dėl objektyvių priežasčių neturintiems jokių pajamų; 5) iki 1 BSI – ligoninėse ir (arba) slaugos ligoninėse gulintiems ar guldomiems asmenims ir Socialinių paslaugų centro klientams, neturintiems asmens dokumentų ir negalintiems jų įsigyti dėl lėšų trūkumo, kai šių dokumentų išdavimu rūpinasi šių įstaigų socialiniai darbuotojai. Taigi Apraše nebuvo numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 924 patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį – 38 Eur, o pareiškėjui 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 buvo skirta 76 Eur (2 BSI) dydžio vienkartinė pašalpa, teismas laikė, kad pareiškėjui vienkartinė pašalpa anksčiau buvo skirta pagal Aprašo 17.4 papunktį, todėl Sprendime Nr. Sr-2786 buvo teisingai nurodyta, kad pareiškėjo prašomo pobūdžio vienkartinė pašalpa Apraše nėra įtvirtinta.

24. Pagal Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kai bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui gali būti papildomai skiriama socialinė pašalpa, tačiau tokia galimybė yra siejama su vieno gyvenančio asmens arba bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbinimu, todėl nagrinėjamam ginčui nėra aktuali. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 923 patvirtino valstybės remiamų pajamų dydį – 102 Eur. Remiantis Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 2448 ir 2017 m. birželio 7 d. raštais Nr. 3624 „Duomenys apie išmokėtas sumas“ (b. l. 36–39), pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta ir išmokėta 102 Eur pašalpa. Taigi, 2017 m. balandžio 4 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas gavo maksimalią teisės aktų nustatytą pašalpą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą skirtą pašalpą padidinti iki 250 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Nors ginčijamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl trečiojo pareiškėjo prašymo reikalavimo – jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, – toks prašymas yra abstraktus, bendro pobūdžio, pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu dėl šio sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė, todėl šis Sprendimo Nr. Sr-2786 trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Netenkinus šio pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą tenkinti visiškai.

26. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, dėl kurio jis nesutiko su ginčijamu 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. Sr-2786, buvo tas, kad valstybė netinkamai įgyvendina savo pareigą piliečiams teikti socialinę paramą nedarbo ir kitais atvejais (skiriamas socialinės paramos dydis yra per mažas), t. y. teisinis reglamentavimas nevisiškai užtikrina Konstitucijos 48 ir 52 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsniu, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (1 d.); administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Atsižvelgęs į tai, kad administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija vertinti įstatymų ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su tokio pobūdžio teisės aktų atitiktimi Konstitucijai.

27. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo grindžiamas ne galimu konkrečių teisės normų neatitikimu Konstitucijai, o abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, išreiškiant nuomonę, jog atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos klausimais pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, įtvirtintas Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Iš prašymo nebuvo įmanoma suprasti, su kokiomis konkrečiai teisės normų nuostatomis ir kodėl pareiškėjas nesutiko, nustatyti šių teisės normų vertinimo priskirtinumą Konstitucinio Teismo kompetencijai. Įvertinęs nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų – Socialinės paramos įstatymo, Aprašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimų Nr. 923 ir Nr. 924 – nuostatas, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai.

V.

28. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo V. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

29. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas iš esmės netinkamai, paviršutiniškai aiškino Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas, nes teismas neatskyrė, o kaip tik atvirkščiai – sutapatino Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo nuostatas, todėl visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nesvarstant ir neskiriant vienkartinės pašalpos pagal Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas, turi būti taikomos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo nuostatos, nes šio aprašo sprendimo, kuriuo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punkte įtvirtinta įsakmi nuostata, kad Panevėžio miesto savivaldybėje socialinė parama neskiriama kitais Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatytais atvejais: neapmokėti skolų už būstą, nekompensuoti išlaidų už didesnį karšto ar geriamojo vandens kiekį ir t. t.

30. Pareiškėjo nuomone, administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 buvo netinkamai taikytos ir aiškintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68 patvirtintos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos, kas turėjo įtakos priimti neteisėtą nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018.

Atsiliepimas

31. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovas teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes teismas nepadarė jokių materialinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai buvo konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

33. Teismas teisingai įvertino tai, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybės tarybai, tvirtinant piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, nustatyti pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šio įstatymo nenumatytais atvejais, tačiau Savivaldybės taryba 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1-68, kuriuo buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punktu yra nustačiusi neskirti socialinės paramos kitais įstatyme nenumatytais atvejais: neapmokėti skolų už būstą, nekompensuoti išlaidų už didesnį karšto ar geriamojo vandens kiekį, negu nustatytas įstatyme normatyvas, nekompensuoti šiame įstatyme nenurodytų būsto išlaikymo išlaidų ir kita.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

34. Pareiškėjas V. J. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

35. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

36. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

37. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

38. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės netinkamas išaiškinimas ir panašūs atvejai. Kaip jau minėta, šis proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar šis pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

40. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 buvo netinkamai taikytos ir aiškintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68 patvirtintos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas nustato piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, piniginės socialinės paramos rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmens teikia savivaldybės, vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama įstatyme nenumatytais atvejais (Įstatymo 4 str. 2 d.). Taigi, minėta įstatymo nuostata suteikia teisę savivaldybės tarybai nustatyti pagrindus, kuomet socialinė parama gali būti skiriama kitais atvejais. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog Panevėžio miesto savivaldybė 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68, kuriuo buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punktu yra nustačiusi neskirti paramos kitais Įstatyme nenumatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis galiojančiu teisiniu reguliavimu, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta skirti vienkartinės pašalpos vienkartiniam įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti, todėl pagrįstai pareiškėjui neskirta tokio pobūdžio vienkartinė išmoka. Minėtas aplinkybes išnagrinėjo ir savo nutartyje aptarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo tarpu pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo konkrečiai nenurodė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad buvo padarytas materialiosios teisės pažeidimas, o tik abstrakčiai paaiškino, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtus teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą nutartį.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus argumentus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas ir nustatytas šiai bylai pagal pareiškėjo skundą išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikęs akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. procesinį sprendimą.

43. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi, siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje A-2620-502/2018 netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė