Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2005 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento ir UAB „Marela“ paslaugų sutartį; teismas atmetė kitus ieškinio reikalavimus. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 1–758 „Dėl paslaugų pirkimo iš UAB „Marela“ atitinka Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII–2018 redakcija; Žin., 2000, Nr. 91–2832) savivaldybėms nustatytą funkciją vaikų ir jaunimo ugdymui bei jų užimtumui vykdyti; pagal nurodyto įstatymo nuostatas savivaldybės tarybai suteikta teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis ir priimti sprendimus bendruomenės interesams įgyvendinti. Teismo vertinimu, šiuo atveju nei teismui, nei Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, nesuteikta teisės spręsti, kokios paslaugos reikalingos Vilniaus miesto savivaldybei vaikų ir jaunimo užimtumo funkcijoms įgyvendinti. Dėl to teismas pripažino nepagrįsta ieškovo nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Marela“ sutartyje įtvirtinta administracijos teisė nepirkti grupių lankymosi vandens parke paslaugų liepos ir rugpjūčio mėnesiais neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų; teismo vertinimu, nurodyta sutarties sąlyga suteikia galimybių bei skatina vykdyti Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintą nuostatą racionaliai ir optimaliai panaudoti lėšas reikalingoms paslaugoms pirkti. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė apie tai, jog šalys sudaryta sutartimi nesiekė jų nurodytų tikrųjų tikslų, ir kad šią aplinkybę esą patvirtino sutarties galiojimo laikas, susietas su UAB „Marela“ leidimo plėtoti Vilniaus pramogų parko zoną, turėjimu, yra nepagrįsta; teismo vertinimu, šalių susitarimas dėl vandens pramogų parko zonos, skirtos gyvenamiesiems namams statyti, plėtojimo siejamas tik su vienintelės sąlygos – galimybės gauti perkamas paslaugas, jų nefinansuojant ar mažiau finansuojant, įgijimu. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą pateikti duomenų apie tai, kad savivaldybės biudžete numatyta 2 100 000 Lt Programai finansuoti; nepatvirtinus Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto 2007–2017 metams, atsakovas pagrįstai negali pateikti įrodymų dėl biudžeto projekto.

Teismas nurodė, kad pagal konkurso metu galiojusią Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintą Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodiką (Žin., 2003, Nr. 22–944, toliau – ir Metodika) sutarties kainai apskaičiuoti įkainio bazės nustatymo būdas galėjo būti taikomas tik prekėms pirkti; šiuo atveju perkamos paslaugos; perkant paslaugas ir sudarant ilgalaikes sutartis, kainai nustatyti praktikoje taikomas įkainio bazės nustatymo būdas, tam neprieštarauja Viešųjų pirkimų tarnyba; dėl nurodytų aplinkybių teismas nelaikė, kad pasiūlymas dėl jame nustatytos paslaugos kainos apskaičiavimo būdo prieštarautų Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto normai ar kainodaros taisyklėms.

Teismas taip pat pažymėjo, kad konkurso sąlygose nebuvo nustatyta, jog tiekėjas UAB ,,Marela“ privalėjo pateikti visą nustatyta tvarka patvirtintą ir parengtą techninį vandens pramogų parko projektą; teismo vertinimu, būtų netikslinga jo reikalauti, nes techniniame projekte yra įvairi informacija, specifikacija ir kitas aplinkybes patvirtinantys dokumentai, t. y. duomenys, kurie reikalingi statiniui statyti; šiuo atveju pagal konkurso sąlygas buvo reikalaujama techninio projekto kopijos, leidžiančios įvertinti tiekėjo kvalifikacinius reikalavimus išvadai dėl tiekėjo atitikties vandens pramogų parko paslaugoms teikti. Teismas, įvertinęs šalių pateiktą medžiagą, sprendė, kad UAB „Marela“ pateikė reikalaujamų tikslių duomenų dėl jo atitikties konkurso sąlygų 18.4 punkte nustatytai sąlygai, todėl perkančiajai organizacijai nebuvo pagrindo prašyti šalinti trūkumus. Teismo vertinimu, konkurso sąlygose nurodytas terminas pasiūlymams pateikti atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas; nurodytą terminą būtų galima laikyti per trumpu, jeigu Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus atvirą supaprastintą konkursą, norą jame dalyvauti būtų pareiškę ir daugiau tiekėjų; teismas kartu laikė, kad dėl nurodytų aplinkybių negalėjo būti suvaržyta sąžininga konkurencija. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtoje atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti techninėje specifikacijoje nurodyti duomenys atitinka UAB „Marela“ pasiūlymo dokumentą, patvirtinantį šios bendrovės techninius gebėjimus tokias paslaugas parduoti; ieškovas nenurodė, kokia techninėje specifikacijoje nurodyta perkama vandens pramogų paslaugų konkreti savybė neužtikrino sąžiningos konkurencijos, kaip ji galėjo pasireikšti, neįvardijus kito konkretaus ūkio subjekto, galinčio teikti tokias paslaugas. Teismas sprendė, kad sutarties šalys nepadarė esminių pažeidimų, kurie būtų pagrindas konstatuoti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimą ar šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principų ignoravimo faktą, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažinti UAB „Marela“ atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti laimėtoju.

Teismas kartu laikė, kad šalys sudarė paslaugų sutartį, kurioje nenurodė perkamų paslaugų kiekio, t. y., teismo vertinimu, nenurodė vieno iš būtinų sutarties elementų – kainos; pagal konkurso sąlygas sutarties 2.2 punkte nustatyta paslaugų kaina – 2 100 000 Lt – siejama su apsilankymų pramogų parke kiekiu; tokiu atveju šalys sudarė galimybių nevienareikšmiam sutarties sąlygų interpretavimui, sukėlė neaiškumų, neapibrėžtumo. Tuo tarpu savivaldybės lėšos, skirtos paslaugoms pirkti, turi būti panaudotos racionaliai, taip pat turi būti aišku, jog lėšos bus panaudotos pagal paskirtį ir savivaldybės pagrįstus lūkesčius gauti apie 80 000 apsilankymų vandens pramogų parke per metus. Teismas nurodė, kad viešųjų subjektų veikla grindžiama imperatyviuoju teisinio reguliavimo principu, leidžiančiu vykdyti tik įstatymo nustatytą veiklą, griežtai laikytis įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad šalių sudaryta paslaugų sutartis pripažintina prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, pagal CK 1.80 straipsnį toks sandoris yra niekinis ir negalioja.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino tą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šį ieškinio reikalavimą tenkino; pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisijos 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažinti UAB „Marela“ (pavadinimas nuo 2005 m. spalio 5 d. pakeistas į UAB „Rubicon Aqua“) atviro supaprastinto konkurso laimėtoju; priteisė iš UAB „Rubicon Aqua“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į valstybės biudžetą po 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinėje instancijoje, bei po 100 Lt žyminio mokesčio. Kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai paskelbus atvirą supaprastintą konkursą vandens pramogų parko paslaugoms pirkti, pasiūlymą teikti paslaugą pateikė vienas tiekėjas – UAB „Marela“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisija 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimu laikė, kad UAB „Marela“ pasiūlymas atitinka atviro supaprastinto konkurso pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus ir pripažino nurodytą bendrovę konkurso laimėtoju. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą pripažinti negaliojančiu perkančiosios organizacijos sprendimą pripažinti UAB „Marela“ konkurso laimėtoju, iš esmės yra dėl perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose pateiktų sąlygų neteisėtumo, tačiau ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti pirkimo dokumentus ar juose nustatytas pirkimo sąlygas negaliojančiais; apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. balandžio 13 d. sprendime „Dėl paslaugų pirkimo iš UAB „Marela“ nurodė, iš kokio tiekėjo pirkti paslaugas; dėl to, vykdant viešąjį pirkimą šio sprendimo pagrindu, pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai bei 4 straipsnio 2 dalyje nustatyti viešųjų pirkimų tikslai. Kolegija nurodė, kad savivaldybių valdymo institucijų viešųjų pirkimų tvarką reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas, jame įtvirtinti viešųjų pirkimų būdai; Vilniaus miesto savivaldybės administracija vandens pramogų parko paslaugoms pirkti pasirinko neskelbiamas derybas. Pagal pirmiau nurodyto įstatymo nustatytą reglamentavimą neskelbiamos derybos (supaprastintos neskelbiamos derybos) yra pirkimo būdas, kai perkančioji organizacija su vienu ar keliais patvirtintais tiekėjais derasi dėl pirkimo sąlygų. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko tiekėją UAB „Marela“, galintį pasiūlyti perkamą paslaugą, su juo vedė derybas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 13 d. nutarimas, priimtas iki derybų su UAB „Marela“ procedūrų, patvirtina aplinkybę, kad buvo nutarta pirkti paslaugas neskelbiamų derybų būdu. Viešųjų pirkimų tarnyba 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutraukė vandens pramogų parko paslaugų pirkimą neskelbiamų derybų būdu, motyvuodama, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės pateiktos informacijos negalima teigti, jog tik UAB „Marela“ galės teikti tokio pobūdžio paslaugas, ir kad ji turi išskirtinių teisių šioms paslaugoms teikti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija reagavo į Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimą ir nutraukė pirkimo procedūras. Taigi kolegija sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 13 d. sprendimas buvo priimtas dėl paslaugų pirkimo iš konkretaus tiekėjo iki pirkimo atviro supaprastinto konkurso būdu paskelbimo; Vilniaus miesto savivaldybės administracija tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nebuvo kito tiekėjo vandens pramogų paslaugoms teikti. Nutraukus pirkimo procedūras iš konkretaus tiekėjo, vandens pramogų paslaugų pirkimas iš UAB „Marela“ buvo vykdomas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytu atviro (supaprastinto) konkurso būdu.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutartis vandens pramogų paslaugoms iš UAB „Marela“ pirkti; kartu kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde argumentuojama, jog paslaugų sutarties 2.4 punkte nustatytos sąlygos neteisėtos, nes iš šio punkto turinio išplaukia, kad paslaugos nereikalingos Programai įgyvendinti. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažino nepagrįstais ir nurodė, kad iš tikrųjų sutarties 2.4 punkte nustatyta, jog paslaugos teikiamos visus metus ir kad savivaldybė turi teisę nepirkti paslaugų liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Kolegija sprendė, kad savivaldybė, kaip perkančioji organizacija, turėjo teisę pasirinkti dėl paslaugų nurodytais mėnesiais pirkimo; Vilniaus miesto savivaldybės 2002–2011 m. strateginiame plane numatyti ne tik moksleivių (vaikų) užimtumo vasaros atostogų metu, bet ir socialiai pažeidžiamų vaikų bei jaunimo užimtumo klausimai. Savivaldybė įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 209 (Žin., 2004, Nr. 30–995) patvirtintą „Vaikų ir jaunimo socializacijos programą“, jai finansuoti skirtos lėšos iš savivaldybės biudžeto. Dėl to kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad paslaugos nereikalingos nurodytai programai įgyvendinti, taip pat kad Vilniaus miesto savivaldybė vykdė viešąjį pirkimą, tačiau nesiekė pirkimo tikslų, nustatytų Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, savivaldybės biudžete nenustačius lėšų šiai Programai įgyvendinti; savivaldybės biudžetas tvirtinamas kiekvieniems biudžetiniams metams; tai reiškia, kad Programai įgyvendinti numatytos lėšos gali būti tikslinamos rengiant ir tvirtinant kiekvienų metų biudžetą, taip nustatyta pirmiau nurodytame Vyriausybės nutarime.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad perkančioji organizacija su dalyviu, kurio pasiūlymas yra pripažintas laimėjusiu, sudaro pirkimo sutartį; sudarant pirkimo sutartį negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos (Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nei pirkimo dokumentuose, nei tiekėjo pasiūlyme nebuvo sąlygos, šalių įtvirtintos paslaugų sutarties 2.5 punkte; dėl to kolegija laikė, kad pirmiau nurodyto punkto sąlyga neturi teisinės reikšmės klausimui dėl pripažinimo UAB „Marela“ laimėtoju pagrįstumui nustatyti; kolegija pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 3 ir 6 dalyse nustatyti pirkimo sutarčiai būtini elementai; įstatymo normose nedraudžiama šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų, nekeičiančių konkursą laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainos ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytų pirkimų sąlygų. Tuo tarpu šalių sudarytos sutarties 2.5 punkte nustatyta sąlyga dėl jos galiojimo pabaigos termino nustatymo susieta su tam tikra aplinkybe, kuriai atsiradus UAB „Marela“ įsipareigojo kasmet organizuoti ir finansuoti grupių lankymąsi vandens parke, atsižvelgiant į investuotojo patirtą ekonominę naudą, tačiau visais atvejais neviršijant 2 100 000 Lt sumos. Kolegija pažymėjo, kad apeliantas nurodytos sutarties punkto turinį aiškino kartu su 5.1 punkte nustatytomis sąlygomis; paslaugų sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d., tačiau ne ilgiau nei atsiras sutarties 2.5 punkte numatyta aplinkybė – UAB „Vilniaus pramogų parkas“ ar jos įgaliota įmonė gaus leidimą plėtoti (įrengti) Vilniaus pramogų parko zoną, skirtą gyvenamiesiems namams statyti; apeliantas padarė išvadą, kad, sistemiškai aiškinant sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose nustatytas sąlygas, sutartis galioja ne ilgiau, nei bus išduotas leidimas plėtoti Vilniaus pramogų parko zoną, skirtą gyvenamiesiems statiniams statyti, ir kad tuo atveju, jeigu investuotojas nepatirs ekonominės naudos, sutartis taip pat pasibaigia. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutartį kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms; tai reiškia, kad sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose nustatytos sąlygos yra pripažintos negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paslaugų sutartyje neįtvirtintas pirkimo dokumentuose nustatytas suteikiamų paslaugų per metus kiekis; Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyto reikalavimo į pirkimo (šiuo atveju paslaugų) sutartį įrašyti pirkimo dokumentuose nurodytas sąlygas nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 1.80 straipsnis). Kadangi ieškovas ginčijo sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose nustatytų sąlygų prasmę ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad juose nustatytos sąlygos neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams, tai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog sąlygos, nustatytos paslaugų sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose, nebuvo nustatytos perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose ir nebuvo vertinamos, nustatant konkurso laimėtoją. Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad sutarties 2.5, 5.1 punktuose įtvirtintos sąlygos neprieštarauja pirkimo dokumentuose nustatytoms sąlygoms; kolegija nurodė, kad pirkimo dokumentuose sutarties galiojimo laikas nebuvo apibūdinamas kokių nors sąlygų, todėl, jas į sutartį įrašius, konstatuotinas prieštaravimas pirkimo dokumentų nustatytiems reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija privalo pateikti duomenis, nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo 20 straipsnyje; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirkimo dokumentuose (skelbime) nurodyta, kad perkamų paslaugų kiekis apie 80 000 apsilankymų per metus; informacijoje apie pirkimo kainą nurodyta, kad per metus pagal sutartyje suderintus apsilankymų įkainius užsakoma apsilankymų už 2 100 000 Lt (atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti sąlygų 33 punktas); sąlygų 17 punkte pateikta informacija, kad paslaugų kaina nustatoma pagal bazinį įkainį: bazinis įkainis yra tiekėjo nustatytas bei visuotinai taikomas grupių (10 ir daugiau asmenų) apsilankymo vandens pramogų parke. Kolegija sprendė, kad iš pirkimo dokumentų išplaukia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija, mokėdama tiekėjui per metus tiksliai nustatytą pinigų sumą, norėjo užsitikrinti, kad gaus atitinkamą paslaugų kiekį – apie 80 000 apsilankymų per metus; nustačius, kad už suteiktas paslaugas mokės kainą, nustatytą pagal bazinį įkainį, kuris tiekėjo yra taikomas grupių (10 ir daugiau asmenų) apsilankymams, tapo neaišku, ar bus užtikrintas apie 80 000 apsilankymų per metus kiekis. Pagal pirkimo dokumentus bazinio įkainio nustatymo kriterijus – visuotinai taikoma grupių apsilankymo vandens pramogų parke kaina – yra kintamas; tai reiškia, kad, padidėjus visuotinai taikomoms kainoms, atitinkamai didės bazinis įkainis ir taip mažės apsilankymų skaičius. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog į paslaugų sutartį buvo būtina įrašyti suteikiamų paslaugų kiekį; kartu kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino leistinu paslaugų pirkimo kainai apskaičiuoti būdą, nustatant bazinį įkainį; tuo atveju, jeigu bazinis įkainis padidėtų, susidarytų situacija, kad už metinę paslaugų pirkimo kainą – 2 100 000 Lt, nebūtų galimybių užtikrinti pirkimo dokumentuose nustatyto apie 80 000 apsilankymų parke arba nurodytas kiekis apsilankymų kainuotų daugiau, nei pirkimo dokumentuose nustatyta 2 100 000 Lt paslaugų pirkimo kaina metams. Tokios pirkimo sąlygos, kolegijos vertinimu, neatitinka viešųjų pirkimų procedūroms taikomų racionalaus, skaidraus lėšų naudojimo, teisinių santykių apibrėžtumo principų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija vandens pramogų parko paslaugas pirko, galiojant 2002 m. gruodžio 3 d. Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. IX–1217 redakcijai (Žin., 2002, Nr. 118–5296), taip pat Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintai kainodaros nustatymo metodikai, kuria turėjo vadovautis perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose ir viešojo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatydamos kainodaros taisykles. Metodikos 13 punkte buvo nustatyta, kad kainos apskaičiavimo būdas – įkainio bazės nustatymas – yra taikomas prekėms. Pagal nurodytą Metodiką nebuvo galima apskaičiuoti kainos, nustatant įkainio bazę už paslaugas; tik nuo 2006 metų sausio 1 d., apskaičiuojant paslaugų kainą, panaikintas draudimas taikyti įkainio bazės būdą, kartu nustatyta, kad ši metodika, reglamentuojanti pirkimo dokumentuose ir sutartyse nustatomą kainą ir sutarties kainos apskaičiavimo taisyklę, galioja atliekant pirkimus pagal Viešųjų pirkimų įstatymą (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–471 redakcija; Žin., 2006,Nr. 4–102). Dėl nurodytų aplinkybių kolegija padarė išvadą, kad perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytas kainos apskaičiavimo būdas, nustatant įkainio bazę, prieštaravo pirmiau nurodytos Metodikos 13 punkto reikalavimams. Kolegija laikė, kad UAB „Marela“ pripažintas konkurso laimėtoju pagal teisės normoms prieštaraujančias pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas, todėl neteisėtai. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentus privalėjo parengti pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas bei Viešųjų pirkimų tarnybos, kuriai įstatymo suteikta teisė priimti pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, teisės aktus (Viešųjų pirkimų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punktas, 20 straipsnio 4 dalis).

Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad tiekėjas neįvykdė pirkimo dokumentuose nurodytų reikalavimų pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog tiekėjas galės nuo 2007 m. sausio 1 d. teikti kokybės ir techninius reikalavimus atitinkančias paslaugas. Pagal pirkimo dokumentų sąlygas įrodymas, patvirtinantis, kad tiekėjas galės teikti norimas pirkti paslaugas, turėjo būti parengta ir nustatyta tvarka patvirtinta techninio projekto kopija, patvirtinanti perkamų vandens pramogų parko pridavimą eksploatacijai 2007 m. sausio 1 d. Ieškovas savo reikalavimus grindė aplinkybe, kad perkančioji organizacija UAB „Marela“ techninėje specifikacijoje apibūdindama paslaugų sąlygas, neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio, 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus sąžiningos konkurencijos principus. Kolegija laikė, kad faktinis nurodytos ieškinio dalies pagrindas suformuluotas neaiškiai; aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas išdavė leidimą vandens pramogų parkui statyti, o perkančioji organizacija yra Vilniaus miesto savivaldybė, ieškovui leido spręsti, jog neužtikrinta sąžininga konkurencija bei pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnyje, 21 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai. Kolegija nurodė, kad byloje yra tiekėjo UAB „Marela“ pasiūlymo dokumentai, patvirtinantys, jog perkančiajai organizacijai buvo pateikta techninio projekto (dalis) kopija, projekto techninė ekspertizė, statybos leidimas, leidimas aptverti žemės sklypą, leidimas kirsti ar pertvarkyti želdinius statybvietėje, tiekėjo aiškinamasis raštas. Šių dokumentų visuma, kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tiekėjas UAB „Marela“ atitinka kvalifikacinius reikalavimus, nustatytus pirkimo dokumentų sąlygose; ieškovas apeliacinį skundą grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis); kartu kolegija laikė, kad ieškovas nenurodė aplinkybių, jog techninis projektas nebuvo patvirtintas tiekėjo, t. y. nebuvo įformintas tvarkomuoju dokumentu arba žyma „tvirtinu“ ir kad pirmosios instancijos teismas šiuo faktiniu pagrindu nenagrinėjo reikalavimo pagrįstumo. Statybos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad ypatingas statinio projektas ar statinio, įrašyto į Valstybės investicijų programą, projektas iki gaunant statybos leidimą turi būti statytojo (užsakovo) patvirtintas. Byloje yra tik dalis techninio projekto, nes pagal konkurso sąlygas nebuvo reikalinga pateikti visą statybos objekto - vandens pramogų parko - techninį projektą; aplinkybę, kad toks projektas buvo parengtas ir reikalaujama tvarka patvirtintas, patvirtina tai, jog buvo išduotas statybos leidimas.

Kolegija taip pat laikė, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisės normos taikymo klaidą, nes netaikė Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/18/EB (2004-03-31). Kolegija pripažino deklaratyviu ieškovo nurodytą apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad jame ieškovas išdėstė Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos preambulės ir 23 straipsnio 2 dalies tekstą, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip Vilniaus miesto savivaldybės pirkimo dokumentuose (techninėje specifikacijoje) nustatyti reikalavimai vandens pramogų paslaugas pirkti jos dalyviams sudarė nevienodas sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodikos papildymą 2006 m. vasario 10 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1S-10, numatant joje leidimą apskaičiuoti ir perkamų paslaugų kainas, taikant įkainio bazės nustatymo būdą, siejo su 2005 m. gruodžio 22 d. Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. X–471 normomis; tokia būtinybė neišplaukia iš 2005 m. gruodžio 22 d. Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. X-471; jame nėra naujų ar anksčiau galiojusias keičiančių teisės normų dėl įkainio bazės nustatymo būdo taikymo paslaugų pirkimams, taip pat naujų normų ar anksčiau galiojusias keičiančių ir 2004 m. kovo 31 d. priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo, kurią įgyvendinant buvo priimtas 2005 m. gruodžio 22 d. Viešųjų pirkimų įstatymas Nr. X-471; tai patvirtina, kad nurodyto įstatymo redakcija nenulėmė įtvirtinti leidimą taikyti įkainio bazės nustatymo būdą paslaugų pirkimams.

Pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, pagrįstai nelaikė atsakovo pasirinkto kainodaros nustatymo būdo neleistinu, teisingai nurodė, kad praktikoje yra pavyzdžių, kai įkainio bazės nustatymo būdas buvo taikomas perkant paslaugas ir sudarant ilgalaikes sutartis, bei Viešųjų pirkimų tarnybai, kaip kontroliuojančiam organui, neprieštaraujant, kad toks įkainio bazės nustatymo būdas būtų taikomas perkant ir paslaugas, išskirti atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti šalis iš kitų ir dėl jų pripažinti 2003 m. vasario 25 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintoje Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodikoje nurodytą įkainio bazės nustatymo būdą neleistinu draudžia Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai bei CPK 6 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skelbto atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti sąlygas, reglamentuojančias paslaugų kainą ir kiekį (apimtį), pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, bei procesinės teisės normas, nustatančias draudimą grįsti sprendimą prielaidomis, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo valdybos Visagino miesto skyrius prieš UAB „Rina“, bylos Nr. 3K-3-21/1998; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ prieš UAB „Vaidluvė", bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje I. B. prieš A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1145).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rengiant konkurso sąlygas buvo turima omenyje aplinkybė, jog vandens pramogų parko paslauga galėtų pasinaudoti visi Vilniaus miesto moksleiviai ir, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad mokinių skaičius kiekvienais metais kinta, skelbime buvo nurodyta apie 80 000 apsilankymų per metus; apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šių teismo konstatuotų faktinių aplinkybių. Kartu bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad konkurso dokumentuose Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, jog už suteiktas paslaugas bus mokama kaina, nustatyta pagal bazinį įkainį, kuris tiekėjo yra taikomas ne vieno asmens, o grupių (nuo 10 ir daugiau asmenų) apsilankymams (sąlygų 17 punktas). Šios aplinkybės atitinka tikruosius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ketinimus organizuojant atvirą supaprastintą konkursą vandens pramogų parko paslaugoms pirkti; kartu rodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino pirkimo dokumentų nurodytą sąlygą (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Konkurso dokumentuose nurodytus apie 80 000 Vilniaus miesto moksleivių apsilankymus vandens pramogų parke vertino kaip apie 80 000 Vilniaus miesto moksleivių grupių, nurodytų įkainio bazės apibrėžtyje, apsilankymus. Konkurso dokumentuose nurodyta įkainio bazė neriboja maksimalaus grupėje esančių Vilniaus miesto moksleivių skaičiaus (sąlygų 17 punktas), todėl, paslaugos kainai didėjant, pagal konkurso dokumentus, galėtų būti formuojamos didesnės grupės, taip pasiekiant šio konkurso tikslą, nepažeidžiant racionalaus lėšų panaudojimo, skaidrumo ir teisinių santykių apibrėžtumo principų.

2. Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutarties Nr. A64-56 2.5 ir 5.1 punktuose įtvirtintas nuostatas aiškino, pažeisdamas materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolių atsiradimą ir jų pasibaigimą, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo valdybos Visagino miesto skyrius prieš UAB „Rina“, bylos Nr. 3K-3-21/1998; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ prieš UAB „Vaidluvė", bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje I. B. prieš A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1145). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada sprendime, jog 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose nustatytos sąlygos neprieštarauja pirkimo dokumentuose nustatytoms sąlygoms.

Šalys sudarė 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutartį, kuria sulygo dėl papildomos, atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti dokumentuose nenustatytos sąlygos, t. y. dėl UAB „Marela“ prievolės kasmet organizuoti ir finansuoti grupių lankymąsi vandens pramogų parke, atsižvelgiant į investuotojo patirtą ekonominę naudą, tačiau visais atvejais ne didesnę nei 2 100 000 Lt. Šios prievolės tiekėjui atsiradimas buvo siejamas su UAB „Vilniaus pramogų parkas“ ar jos įgaliotos įmonės leidimo plėtoti (įrengti) Vilniaus pramogų parko zoną, skirtą gyvenamiesiems namams, gavimu. Atsižvelgiant į šią papildomą sutarties sąlygą, 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutarties 5.1 punkte, nekeičiant pirkimo dokumentuose nustatyto sutarties galiojimo termino, buvo įtvirtintas 2.5 ir 5.1 punktuose papildomas sutarties pasibaigimo pagrindas (CK 6.125 straipsnis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, įvykus 2.1, 2.5 punktuose nustatytoms sąlygoms, atsiranda UAB „Marela“ prievolė kasmet organizuoti ir finansuoti grupių lankymąsi vandens pramogų parke, atsižvelgiant į investuotojo patirtą ekonominę naudą, tačiau visais atvejais neviršijant 2 100 000 Lt sumos; šios prievolės atsiradimas yra pagrindas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prievolei pirkti paslaugas iš UAB „Marela“ pagal 2005 m. rugsėjo 13 d. paslaugų sutartį pasibaigti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CK 1.136 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 6.1, 6.2 straipsnių, 1.66 straipsnio 2 dalies, 6.30 straipsnio 1, 3 dalių ir 6.125 straipsnio 1 dalies) padarė nepagrįstą išvadą, kad sutarties 2.5 ir 5.1 punktuose įtvirtintų sąlygų įvykimas yra pagrindas paslaugų sutarčiai ir UAB „Marela“ sąlyginei prievolei pasibaigti. Teismas nepagrįstai sutarties 2.5 ir 5.1 punktų nuostatas vertino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siekiu pakeisti atviro supaprastinto konkurso vandens pramogų parko paslaugoms pirkti sąlygą, nustatančią sutarties galiojimo terminą, bet ne kaip ketinimą įtvirtinti „UAB „Marela“ papildomą sąlyginę prievolę, kurios atsiradimas lemia sutarties pasibaigimą (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys).