Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-15 · Administracinė byla Nr. P-146-204-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-15
Bylos Nr.
P-146-204-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Valstybinio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas
Č. Š.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–204/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 pagal pareiškėjo Č. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas Č. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) Centro pensijų skyriaus 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10.33.C-6504 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas Č. Š.“ (toliau – ir 2007 m. gegužės 29 d. sprendimas);

2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2008 m. rugsėjo 5 sprendimą Nr. (6.5)I-5586 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ (toliau – ir 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimas);

3) įpareigoti Skyriaus Centro pensijų skyrių vykdyti Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 350 ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.

Skunde pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad jis atitinka visus įstatymo nustatytus kriterijus kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Pažymėjo, jog jis yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Teigė, kad nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1996 m. birželio 30 d. (24 metus ir 11 mėnesių) dirbo akcinės bendrovės „Kova“ cigarečių ceche mašinisto-reguliuotojo (VI kategorijos) pareigose. Nurodė, kad visą šį laiką dirbo kenksmingomis sąlygomis, be to, nors pareiškėjas dirbo mašinisto-reguliuotojo pareigose, jo pareigybė atitiko TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. patvirtinto Gamybų, cechų ir pareigų sąrašo Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2) nurodytą cigaretinio cecho mašinisto pareigybę. Atkreipė dėmesį į tai, jog Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 350 jau buvo išspręstas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjui klausimas ir jam paskirta kompensacija nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. Pabrėžė, kad minėtas sprendimas nėra panaikintas, todėl privalo būti vykdomas, be to, jam galiojant, atsakovas neturėjo teisės priimti kito sprendimo. Teigė, jog ši aplinkybė sudaro atskirą pagrindą pripažinti, kad 2007 m. gegužės 29 d. sprendimas yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo tabako fabriko „Kova“ cigarečių gamybos bare mašinistu-reguliuotoju, o ši pareigybė neįvardyta Sąrašo Nr. 2 XXIV skyriaus „Maisto pramonė“ 5 dalyje „Tabako gamyba“. Teigė, kad Skyriaus Centro pensijų skyrius neturėjo teisinio pagrindo įskaityti pirmiau minėtą laikotarpį į pareiškėjo stažą kompensacijai gauti, todėl atsakovas priėmė teisėtą sprendimą. Vertino, jog pareiškėjo teiginys, kad mašinisto-reguliuotojo profesija pagal darbo pobūdį ir funkcijas atitinka mašinisto profesiją, yra nepagrįstas.

Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio vedėjo 1997 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 350 buvo preliminarus ir jog, juo vadovaujantis, kompensacija nebuvo pradėta mokėti. Be to, 2007 m. gegužės 29 d. sprendimas minėtą sprendimą panaikino.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 40 ir 67 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6, 13 ir 26 punktais. Nurodė, kad Sąrašas Nr. 2 įvardija pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindamas pareigybei priskiriamų funkcijų, todėl teisę gauti kompensaciją pareiškėjas galėtų įgyti tik nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą, t. y. darbą atitinkamose pareigose. Vertino, kad iš Sąrašo Nr. 2 turinio galima spręsti, jog kompensacijai skirti yra svarbus darbas, dirbtas mašinisto pareigose, o darbas mašinisto-reguliuotojo pareigose nėra teisiškai reikšmingas, nes neįrauktas į Sąrašą Nr. 2. Atkreipė dėmesį į tai, jog Sąrašas Nr. 2 yra baigtinis, o atsakovų kompetencijai nepriskirta jį koreguoti. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo motyvas, jog kitiems asmenims, dirbusiems tokį patį darbą, yra mokamos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nesukuria pareiškėjui teisinių pasekmių. Padarė išvadą, kad pareiškėjas pretenduoja gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas tam nesant teisinio pagrindo. Nurodė, kad, kaip matyti iš Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 350, jis buvo nukreiptas į ateitį, numatant pareiškėjui kompensaciją mokėti nuo 2007 m. balandžio 1 d. Pažymėjo, jog minėtas sprendimas nebuvo pradėtas vykdyti, todėl jis pareiškėjui iki 2007 m. balandžio 1 d. teisių ir pareigų nesukūrė: pastebėjus pažeidimus, padarytus priimant 1997 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 350, 2007 m. gegužės 29 d. buvo priimtas naujas sprendimas, kuriuo atitinkami pažeidimai buvo ištaisyti. Laikėsi pozicijos, kad, nors nenurodant apie 1997 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 350 galiojimo pasibaigimą, buvo padarytas formalus pažeidimas, ši aplinkybė negali būti pagrindu naikinti 2007 m. gegužės 29 sprendimą, kadangi jis atitinka teisės normų reikalavimus. Konstatavo, jog atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 350.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas pareiškėjo akcinėje bendrovėje „Kova“ dirbtą darbą ir jo pobūdį, nes pareigybės įvardijimas kaip mašinisto-reguliuotojo nereiškia, kad nebuvo dirbamas mašinisto darbas.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 350 tėra preliminarus sprendimas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių.

Atsiliepimas

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino – atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10.33.C-6504 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas Č. Š.“ ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. rugsėjo 5 sprendimą Nr. (6.5)I-5586 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ panaikino ir įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyrių vykdyti Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 350.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad, pagal Pensijų įstatymą, teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, išdirbę šio įstatymo 67 straipsnio 2–4 dalyse ir Tvarkos aprašo 6.1–6.9 punktuose nustatytą laiką arba ne mažiau kaip pusę šio laiko minėto įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje ir Tvarkos aprašo priede nurodytu laikotarpiu. Vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2, tokios kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą už 5 metus. Minėto Sąrašo Nr. 2 XXIV skyriaus „Maisto pramonė“ 5 poskyrio „Tabako gamyba“ a dalyje numatyta papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto pareigybė. Teismas pažymėjo, jog aptartas teisinis reguliavimas nustato, jog tam, kad būtų mokama atitinkamo dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, pareiškėjas turi būti dirbęs Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus (papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto) ne mažiau kaip 12,5 metų arba 6 metus ir 3 mėnesius.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 350, vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsniu, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo paskirta nuo 2007 m. balandžio 1 d. (pensijos byla Nr. 56444, b. l. 1-3), tačiau ginčijamu 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu buvo nuspręsta pareiškėjui šios kompensacijos neskirti, kadangi jis neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio ir Tvarkos aprašo 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų reikalavimų (b. l. 17). Atkreipė dėmesį į tai, jog abiejų sprendimų priėmimo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos nustatė iš esmės tuos pačius reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, kad pripažinus, jog mašinistas-reguliuotojas yra papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinistas Sąrašo Nr. 2 prasme, bus plečiamai aiškinama atitinkama teisės norma, kam nėra teisinio pagrindo, be to, anot jų, papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto ir mašinisto-reguliuotojo darbo pobūdis skyrėsi, kartu pažymėjo, jog papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto ir mašinisto-reguliuotojo darbo pobūdis iš principo skyrėsi tik tuo, jog antroji pareigybė suteikdavo papildomų funkcijų, taigi vertino, kad to negalima traktuoti kaip esminio skirtumo.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad akcinė bendrovė „Kova“, remdamasi LTSR darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos 1989 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 7-14, 1996 m. birželio 28 d. išdavė pažymą Nr. 105, jog pareiškėjas, kaip mašinistas-reguliuotojas, atitinkamą laikotarpį dirbo kenksmingomis sąlygomis (tabako dulkės, nikotinas) (b. l. 19). Atsakovas Valdyba pateikė duomenis, kuo skyrėsi papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinistų ir mašinistų-reguliuotojų darbo pobūdis (b. l. 52-54, 56-57), iš kurių galima spręsti, jog mašinistai-reguliuotojai vykdė daugiau vadovaujamo pobūdžio funkciją, tačiau taip pat dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis. Apie tai, jog, tvirtinant Sąrašą Nr. 2, minėtos pareigybės nebuvo traktuojamos kaip lygiavertės, galima spręsti iš pirmiau minėto LTSR darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos 1989 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. 7-14, kuriuo inter alia tabako fabrikas „Kova“ ir Kauno miesto Lenino rajono socialinio aprūpinimo skyrius buvo informuoti, jog mašinisto-reguliuotojo pareigybė taip pat priskirtina Sąrašo Nr. XXIV skyriaus 5 poskyriui, o tai sudaro pagrindą asmenims, dirbantiems tokį darbą, skirti pensiją lengvatinėmis sąlygomis. Taigi, teismo vertinimu, pagal tuo metu suformuotą praktiką, tokie asmenys turėtų būti priskiriami asmenų, turinčių teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, kategorijai. Teismas pažymėjo, jog tą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir Skyriaus atstovė, nurodydama, kad kitiems analogiškoje padėtyje esantiems asmenims pirminiu sprendimu paskirtos tokio pobūdžio kompensacijos yra mokamos, nes tikriausiai buvo atsižvelgta į minėtą raštą, o pareiškėjo pensijos byloje tokio rašto nebuvo ir specialistai jo neįvertino (Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. posėdžio protokolas, b. l. 111-115). Tą aplinkybę, jog kiti asmenys, tabako fabrike „Kova” dirbę mašinistais-reguliuotojais, gauna kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, nurodė ir liudytojas R. Č. (Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. posėdžio protokolas, b. l. 72-76).

Teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjas nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbdamas mašinistu-reguliuotoju tabako fabrike „Kova”, ilgiau kaip 12,5 metų dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus, kas suteikia jam teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Ginčo byloje dėl to, kad jis neatitinka kitų sąlygų minėtai kompensacijai gauti, nėra. Taigi priėjo prie išvados, kad atsakovai ginčijamais sprendimais nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2–4 dalių ir Tvarkos aprašo 6.1–6.9 punktų reikalavimų, be to, kaip jau buvo minėta, priimant juos nebuvo įvertintas LTSR darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos 1989 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. 7-14 turinys.

V.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei Tvarkos aprašo nuostatas.

2. Teismas nepagrįstai išplėtė Sąraše Nr. 2 įrašytų profesijų sąrašą, nuspręsdamas, kad „mašinisto reguliuotojo“ profesija yra tapati „mašinisto“ („papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto“) profesijai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apygardos administraciniam teismui įrodė, jog pagal darbo pobūdį ir funkcijas „mašinisto reguliuotojo“ profesija neatitinka „papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto“ profesijos. Ta aplinkybė, kad mašinistas reguliuotojas dirbo kenksmingomis sąlygomis negali būti pagrindas skirti kompensaciją, nes įstatymų leidėjas Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją sieja su asmens darbo, kurį dirbo kenksmingomis sąlygomis ir karštuose cechuose, įrašymu į Sąrašą Nr. 2.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią.Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-480/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2010 m. gegužės 14 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2010 m. birželio 28 d., t. y. nepraleidus trijų mėnesių termino.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš minėtos teisės normos turinio darytina išvada, kad procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu tik tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atsakovas kelia klausimą dėl galimai neteisingos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjo nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbto darbo pobūdžio (teismas konstatavo, kad „papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto“ ir „mašinisto-reguliuotojo“ darbo pobūdis buvo tapatus ir iš principo skyrėsi tik tuo, jog antroji pareigybė suteikdavo papildomų funkcijų). Pažymėtina, kad nors atsakovas prašyme nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei Tvarkos aprašo nuostatas, tačiau kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą turinio, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu buvo prieita prie išvados, kad pareiškėjas dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo, prie išvados, jog pareiškėjas nuo 1971 m. liepos 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbdamas mašinistu-reguliuotoju tabako fabrike „Kova”, ilgiau kaip 12,5 metų dirbo Sąraše Nr. 2 išvardintus darbus, teismas priėjo įvertinęs byloje surinktus įrodymus: LTSR darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos 1989 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 7-14, kuriame nurodoma, kad mašinisto-reguliuotojo pareigybė taip pat priskirtina Sąrašo Nr. XXIV skyriaus 5 poskyriui; Skyriaus atstovės teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, liudytojo R. Č. parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovo argumentas, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apygardos administraciniam teismui įrodė, jog pagal darbo pobūdį ir funkcijas mašinisto reguliuotojo profesija neatitinka papirosų kimšimo ir cigarečių cechų mašinisto profesijos (t. y. iš esmės kitoks nei apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas), nesudaro pagrindo konstatuoti materialinės teisės normų pažeidimą. Nesant akivaizdžių įrodymų dėl materialinės teisės normų pažeidimo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti patenkintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-480/2010 pagal pareiškėjo Č. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėVirgilijus Valančius