- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-224/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- Z. K.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Alionys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-4779-340/2012 pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Alionys“ ieškinį atsakovui Z. K. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 210 956,10 Lt žalos atlyginimo bendrovei ir 10 210,76 Lt administravimo išlaidų bendrovės bankroto administratoriui UAB „Aktualis“. Nurodė, kad iš BKB „Alionys“ pelno nuostolio atskaitos bei balanso už 2009 m. matyti, jog bankrutavusi bendrovė buvo nemoki nuo 2009 m. Atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi, įmonei tapus nemokiai, nesiėmė iniciatyvos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo savo veiksmais didino įmonės skolas kreditoriams. Be to, atsakovas iki šiol nėra perdavęs administratoriui turto – šie atsakovo veiksmai taip pat vertinami, kaip žalos bendrovei darymas. Administratorius, neperėmęs turto, negali jo realizuoti bei atsiskaityti su kreditoriais. Nėra galimybės patikrinti, koks turtas yra išlikęs. Atsakovas taip pat laiku nepateikė įmonės dokumentų bankroto administratoriui, trukdo bankroto procedūrai, todėl jam taikytina Įmonių bankroto įstatyme numatyta sankcija – teisės eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas atėmimas. Teismo patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma sudaro 210 956,10 Lt; iš atsakovo taip pat priteistinos administravimo išlaidos – 10 210,76 Lt. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad bankroto proceso metu surinkta 10 714,94 Lt lėšų, todėl ieškovas atitinkamai sumažino ieškinio reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas be pagrindo tapatina bendrovės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo su balansinio nemokumo būsenos atsiradimo momentu. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje įtvirtinta nuostata, jog bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad ĮBĮ nurodo, jog bendrovės administracijos vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda dviem atvejais – jeigu bendrovė neatsiskaito su kreditoriais arba viešai paskelbė, kad negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Sprendė, kad paminėtų duomenų ieškovas teismui nepateikė. Ieškovas taip pat nepaneigė, kad atsakovas savo asmeninėmis lėšomis finansavo įmonę, o įmonė atsakovui buvo skolinga apie 200 000 Lt. Padarė išvadą, kad ieškovo teiginys, jog 2009 m. egzistavo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos prielaidos įmonės administracijos vadovui (ar savininkui) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, liko neįrodytas. Teismas taip pat sutiko su atsakovo teiginiu, jog jis pagal ieškinyje suformuluotą pagrindą nėra civilinės atsakomybės subjektas, kadangi atsakovas bendrovės direktoriumi buvo iki 2006 m. pradžios. Teismas padarė išvadą, kad bylos medžiaga paneigia ieškinio teiginius, jog atsakovas, būdamas administracijos vadovas ir kolegialaus valdymo organo nariu, pažeidė pareigą veikti sąžiningai ir protingai vadovaujamos bendrovės atžvilgiu, būti lojaliam ir konfidencialiam, vengti asmeninių ir juridinio asmens interesų konflikto, netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje ir steigimo dokumentuose nurodytas pareigas; priešingai, atsakovas bendrovės įstatų apibrėžtos kompetencijos ribose dėjo pastangas, siekdamas išvengti įmonės bankroto, sutvarkyti buhalterinę apskaitą. Pažymėjo, jog atsakovas pateikė įrodymus apie valdybos bandymus pagerinti bendrovės finansinę būklę: sprendimai dėl pajininkų finansinės paramos įmonei, nemokamų atostogų darbuotojams suteikimo, naujo pajininko priėmimo, sprendimai dėl įpareigojimo sutvarkyti buhalterinę apskaitą; 2010 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas kreipėsi į FNTT dėl direktoriaus P. V. veiksmų – bendrovės turto iššvaistymo; vėliau P. V. buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nuosprendis įsiteisėjo. Teismas nurodė, kad ieškovo argumentai, jog atsakovas iki šiol nėra perdavęs administratoriui turto, laiku nepateikė įmonės dokumentų, trukdo bankroto procedūrai, nekonkretizuoti, nenurodyta, kaip atsakovas trukdo bankroto procedūrai, kokiais veiksmais pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą numatytas pareigas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad visų bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma negali būti laikoma žala, atsiradusia dėl pavėluoto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, atlyginimo administratoriui dydis nustatomas kreditorių susirinkimo sprendimu ir iš esmės yra kreditorių bei bankroto administratorius susitarimo reikalas, dėl to jis negali būti laikomas bankrutuojančios bendrovės ar kreditorių nuostoliais. Teismas sprendė, jog tarp turto ir dokumentų neperdavimo ir visos nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumos, kaip bendrovės nuostolių, priežastinio ryšio nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog balansinis įmonės nemokumas nesudaro pagrindo konstatuoti buvusią bendrovės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas nurodytas jos finansinės atskaitomybės dokumentuose. Be to, BKB „Alionys“ valdybos narių susirinkimų protokolai patvirtina, kad ši bendrovė negalėjo atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet ir su darbuotojais.
2. Teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kad atsakovas dėjo pastangas gerinti įmonės finansinę padėtį. Atsakovas žinojo apie prastą įmonės finansinę padėtį. P. V. buvo nuteistas už aplaidžią buhalterinę apskaitą, nes neturėjo tinkamo išsilavinimo, o atsakovas atsisakė pasamdyti finansininkus tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Atsakovas, prisidengdamas trečiaisiais asmenimis, ne tik kad laiku nesiėmė priemonių taisyti bendrovės finansinę padėtį, bet trukdė tai daryti. Įrodymų, kad atsakovas teikė įmonei finansinę paramą, nėra, išskyrus paties atsakovo teigimą per valdybos narių susirinkimą. Apeliantas teikia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį, iš kurios matyti, kad atsakovas vengė pateikti administratoriui finansinius dokumentus. Anksčiau šios nutarties apeliantas neteikė, nes byloje nebuvo ginčo, ar atsakovas teikė įmonei finansinę paramą.
3. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir įmonei padarytos žalos. 2009 m. KB „Alionys“ jau buvo nemoki, tačiau atsakovas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas nepateikė tinkamų įrodymų, kad jis siekė atkurti įmonės nemokumą ir tęsti ūkinę-komercinę veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teiginiai apie tai, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, prieštarauja bylos medžiagai ir yra deklaratyvūs. Apeliantas nenurodė, kaip atsakovas trukdė taisyti įmonės finansinę padėtį ir kas tai įrodo. Atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. skyrė bendrovei 18 681,58 Lt, suteikė panaudai asmeninį turtą, ėmėsi organizacinių priemonių darbo drausmės, administracijos darbuotojų drausminės atsakomybės stiprinimui. Byloje esantys keturi kasos pajamų orderiai patvirtina 18 681,58 Lt dydžio finansinės paramos bendrovei suteikimą. Iki šios finansinės paramos bendrovė jau buvo skolinga atsakovui apie 200 000 Lt. Atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą ne dėl faktinio pagrindo nebuvimo, o dėl procedūrinių reikalavimų neatitikimo. Minėta nutartis neturėtų būti prijungta prie bylos, kadangi apeliantas jos nebuvo pateikęs anksčiau, nors atsakovas buvo nurodęs kreditorinio įsiskolinimo buvimą.
2. Teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog tai, kad atsakovas neperdavė bendrovės turto, nėra priežastiniame ryšyje su bendrovės nuostoliais (žala) dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto procedūros pradėjimo. Turto neperdavimas negalėjo įtakoti žalos bendrovei. Be to, administratorius neatliko jokių realių veiksmų dėl bendrovei priklausančio turto paėmimo.
3. Byloje nustatyta, kad įmonės nemokumo momentu atsakovas nebuvo bendrovės administracijos vadovu. Bendrovės valdyba yra kolegialus organas, kuriame sprendimai priimami kolegialiai, todėl atsakovas neturėjo objektyvios teisės inicijuoti bankroto procedūrą. Be to, bendrovės aukščiausiasis valdymo organas buvo pajininkų susirinkimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei ar yra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi KB „Alionys“ iškelta bankroto byla (b. l. 5). Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas įmonės vadovu (direktoriumi) buvo nuo 1999 m. sausio 8 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., o nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo – P. V. (b. l. 16-18).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Apeliantas kartu su apeliaciniu su skundu pateikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį. Šia nutartimi apeliantas įrodinėja aplinkybę, jog atsakovas vengė pateikti administratoriui finansinius dokumentus. Nurodė, jog anksčiau ši nutartis nebuvo teikiama, nes nekilo ginčo, ar atsakovas teikė įmonei finansinę paramą.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apelianto įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
Apeliantas ieškinį atsakovui iš esmės reiškė tuo pagrindu, kad atsakovas kaip įmonės administracijos vadovas nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma nustatyta įmonės administracijos vadovui, kadangi šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo itin svarbu nustatyti, ar atsakovas tuo metu, kai, apelianto teigimu, įmonė tapo faktiškai nemokia, t. y. 2009 m., ėjo administracijos vadovo pareigas, kadangi dėl šios faktinės aplinkybės byloje kilo ginčas. Atsakovas teigė, kad KB „Alionys“ administracijos vadovu jis buvo nuo įmonės įsteigimo 1998 m. iki 2006 m. pradžios, o vėliau įmonei vadovavo kiti asmenys: nuo 2006 m. – A. A., nuo 2006 m. lapkričio 14 d. – V. B., nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. – G. M., nuo 2009 m. lapkričio 5 d. – P. V., o nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo – A. V.. Tuo tarpu apeliantas laikėsi pozicijos, kad nuo 2006 m. iki 2009 m. lapkričio 5 d. administracijos vadovo pareigas ėjo atsakovas, kadangi Juridinių asmenų registre būtent šis asmuo minėtu laikotarpiu buvo nurodytas įmonės administracijos vadovu.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pagal ieškinyje suformuotą pagrindą atsakovas negali būti civilinės atsakomybės subjektu. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada.
Pagal CK 2.66 straipsnį Juridinių asmenų registre turi būti nurodyti juridinio asmens organai, taip pat jų pasikeitimas (CK 2.66 str. 1 d. 5 p., 3 d.). Už šios informacijos pateikimą laiku atsako juridinio asmens valdymo organas, jei įstatymuose ar steigimo dokumentuose nenurodyta kitaip (CK 2.67 str. str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Juridinių asmenų registro duomenys laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Tačiau aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, gali būti paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kadangi apeliantas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos KB „Alionys“ iškėlimo sieja su 2009 m., šios datos nekonkretizuodamas, todėl svarbu nustatyti, kas nurodytu metu faktiškai buvo įmonės direktoriumi. Kaip jau buvo minėta, Juridinių asmenų registro duomenimis 2009 m. įmonės vadovu buvo Z. K., o nuo 2009 m. lapkričio 5 d. – P. V.. Dėl to, kad nuo 2009 m. lapkričio 5 d. direktoriumi buvo paskirtas P. V., ginčo nekilo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys rašytiniai dokumentai (b. l. 16-18, 101-106). Tačiau iš byloje pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog faktišku įmonės vadovu iki pat 2009 m. lapkričio 5 d. buvo atsakovas. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog nors įmonė buvo įsteigta 1998 m., tačiau veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2006 m. (b. l. 141). Valstybinio socialinio draudimo duomenų apie apdraustus darbuotojus išklotinė rodo, jog Z. K., kaip KB „Alionys“ darbuotojas, buvo apdraustas laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 4 d. iki 2005 m. liepos 12 d. (b. l. 166-168). Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-319-522/2010 konstatuota, kad nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2009 m. lapkričio 6 d. KB „Alionys“ direktoriumi buvo G. M. (b. l. 145-146). Remdamasi šiais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog 2009 m. įmonei vadovavo ne atsakovas, o vienas po kito – G. M. bei P. V..
Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tuo metu, kai, apelianto teigimu, įmonė tapo faktiškai nemokia, atsakovas nebuvo administracijos vadovu. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovas būtų vykdęs kokius nors vadovui būdingus veiksmus per šį laikotarpį. Dėl to atsakovui negalėjo atsirasti ir pareiga, numatyta ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje. Minėtas straipsnis taip pat numato, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi ir asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas buvo KB „Alionys“ valdybos pirmininku (b. l. 16-18). Tačiau, visų pirmą – tai kolegialus valdymo organas, antra – apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nekėlė atsakovo, kaip valdybos pirmininko, pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos KB „Alionys“ iškėlimo, todėl ši aplinkybė plačiau neanalizuojama.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pagal suformuotą ieškinio pagrindą atsakovas nėra tinkamas subjektas atsakyti pagal pareikštą ieškinį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio. Apeliacinio skundo motyvai dėl KB „Alionys“ finansinės padėties 2009 m., pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žalos įmonei pagrįstumo bei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos nenagrinėtini, kadangi neturi įtakos priimto teismo sprendimo galutiniam rezultatui.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.