Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ atstovui advokatui E. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autoramiksas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-135(7-112/2020); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73; 3) Kauno teritorinės muitinės (toliau – Kauno TM) 2020 m. sausio 31 d. supaprastintą patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S2020-01-27.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Kauno TM, atlikusi Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų elektroninėse importo deklaracijose Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017-07-20), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017-11-28), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018-03-01), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018-06-12), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018-11-05), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019-01-25), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019-05-21), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019-07-23), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019-09-30), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019-10-30) (toliau – EID), patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S, kuria nusprendė perskaičiuoti Bendrovės importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių. Pareiškėja pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-73 skundo netenkino. Pareiškėja, nesutikdama su nurodytu Muitinės departamento sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2020 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. S-135(7-112/2020) patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėja skunde teigia, kad Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi 2015 m. lapkričio 22 d. Europos Sąjungos – Izraelio asociacijos tarybos sprendimu Nr. 2/2005, kadangi ginčo atveju jis netaikytinas, nes jis nenustato, kad iš Izraelio į Sąjungos muitų teritoriją importuotos Europos Sąjungos kilmės prekės gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu.

Paaiškina, kad šiuo atveju importo muitų taikymo sąlygas nustato ir ginčo teisnius santykius reglamentuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 2015 m. spalio 6 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentаs (ES) Nr. 2015/1754, iš dalies keičiantis 1987m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 „Dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo“ (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 2015/1754) bei 2001 m. balandžio 24 d. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947). Pareiškėja, vadovaudamasi nurodytų teisės aktų sistemine analize bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, daro išvadą, kad ES konvencinius arba įprastinius autonominius importo muitus, remiantis bendruoju muitų tarifu galima taikyti tik santykiams su trečiosiomis šalimis ir tik trečiųjų šalių kilmės prekėms, kurių srautus ir siekiama kontroliuoti saugant bendrąją (vidaus) rinką. Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, nes jokia papildoma apsauga (muitų pagalba) nėra ir negali būti taikoma, priešingai, joms galioja nuostata dėl laisvo prekių judėjimo. Taip pat nurodo, kad importo muito mokestis gali būti apskaičiuotas tik remiantis Europos Sąjungos teisės aktais, tačiau pažymi, kad ginčą nagrinėjusios institucijos nenurodė, kokiu ES teisės aktu remiasi apmokestindamos jos importuotas Europos Sąjungos kilmės prekes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos importuotos ES kilmės prekės pagal minėtas EID buvo priskirtos ERGA OMNES (trečiosiose šalyse) kilusioms prekėms ir apmokestintos 6,5 proc. autonominiu trečiųjų šalių importo muitu, nors, kaip minėta, bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekėms jokių muitų nenustato. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pareiškėja teigia, kad bendrasis muitų tarifas buvo taikytas netinkamai ir jos importuotos prekės nepagrįstai apmokestintos trečiųjų šalių muitu.

Skunde pareiškėja taip pat nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos išvada dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo, t. y., jog pareiškėja neįrodė, kad skola muitinei atsirado susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Pareiškėjos manymu, skola muitinei apskaičiuota susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kuomet Europos Sąjungos valstybė narė, netinkamai taikydama bendrąjį muito tarifą, pačios Europos Sąjungos kilmės prekes apmokestina autonominiu trečiųjų šalių muitu. Pareiškėjai turint neginčijamus įrodymus dėl jos importuojamų prekių Europos Sąjungos kilmės, negalima jos apkaltinti nerūpestingumu ar akivaizdžiu aplaidumu. Priešingai, ji teisėtai ir pagrįstai tikėjosi, kad ES kilmės prekės nebus apmokestinamos trečiųjų šalių importo muitu. Kaip jau buvo minėta, ES muitų teisės aktai nenumato, kad ES kilmės prekėms būtų taikomi importo muitai, todėl ši situacija, į kurią pateko pareiškėja, yra išskirtinė ir jos veiksmuose nėra nei apgaulės, nei akivaizdaus aplaidumo požymių.

Papildomai nurodo, kad aplinkybė, jog UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjai, Kauno TM pateikė prašymą dėl importo mokesčių perskaičiavimo, nereiškia, kad pareiškėja pripažįsta, jog 0 proc. muito tarifas ES kilmės prekėms pritaikytas nepagrįstai. Šiame kontekste pareiškėja atkreipia teismo dėmesį į tai, kad prašymas Kauno TM buvo paduotas tik dėl to, kad jai tapo žinoma, jog mokesčių administratorius vėliau ar ankščiau savo iniciatyva perskaičiuos importo mokesčius ir paskirs baudą. Taigi, siekiant išvengti baudos pareiškėjos atstovė ir kreipėsi į Kauno TM dėl importo mokesčių perskaičiavimo.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalies d) punkto ir 64 straipsnio 2 dalies nuostatomis, lengvatinių tarifų priemonės importuotoms prekėms taikomos kaip tai nustatyta susitarimuose, kuriuos Europos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba tokių šalių ar teritorijų grupėmis. Paaiškina, kad lengvatinė prekyba tarp Europos Sąjungos ir Izraelio yra vykdoma vadovaujantis 2005 m. gruodžio 22 d. ES – Izraelio asociacijos tarybos sprendimu Nr. 2/2005 (OL 2006 L 20), iš dalies keičiančiu Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 4 protokolą dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų. Vadovaujantis nurodyto susitarimo 4 protokolo dėl sąvokos ,,produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų (OL 2006 L 20) 16 straipsniu, importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR – MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja iš Izraelio importavo Europos Sąjungos kilmės prekes, kurioms, vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, muitų lengvatų taikymas pateikiant EUR.1 judėjimo sertifikatą nėra numatytas, skundžiamuose sprendimuose konstatuota, jog iš Izraelio importuojamoms Europos Sąjungos kilmės prekėms, deklaruotoms EID pagal muitinio įforminimo metu pateiktus EUR.1 judėjimo sertifikatus (Nr. 870588, Nr. 870553 , Nr. 870520, Nr. 902219, Nr. 902158, Nr. 902178, Nr. 0911670, Nr. 0911686, Nr. 0911811, Nr. 0911825) lengvatinio muito tarifo taikymas negalimas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiu, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokiu Europos Sąjungos teisės aktu remiamasi apmokestinant jos importuotas Europos Sąjungos kilmės prekes. Nurodo, kad Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, įskaitant atvejus, kai taikomos nuostatos, susijusios su galutiniu vartojimu. Ne Sąjungos prekės, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktu, laikomos 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės, o to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją importavo ne Sąjungos prekių muitinį statusą turinčias prekes, todėl vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, atsirado importo skola muitinei.

Muitinės departamentas atsiliepime į skundą sutinka su Mokestinių ginčų komisijos skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ginčo atveju pareiškėja neįrodė, jog skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių, todėl nėra pagrindo taikyti Sąjungos muitines kodekso 120 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog pareiškėja nepagrįstai taikė lengvatinio muito tarifo normą Europos Sąjungos kilmės prekėms, importuotoms iš Izraelio. Pažymi, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. importavo prekes net 10 kartų, EID ,,44“ langelyje nurodydama klaidingą dokumento kodą ,,U090“ ir prie jo įrašydama atitinkamų EUR.1 judėjimo sertifikatų numerius ir datas. Paaiškina, kad kodas ,,U090“ yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu esant visai kitokioms faktinėms aplinkybėms pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą. Tokius pareiškėjos veiksmus atsakovas vertina kaip turinčius apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidžius. Atsakovo manymu, pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga, turėjo ir galėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio Europos Sąjungos kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą Kauno TM nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas Muitinės departamentas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remiantis jame išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovo atstovė akcentavo, kad pareiškėjos importuotos prekės buvo praradusios Sąjungos prekių statusą, nes buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, o pagal su Izraeliu sudarytą susitarimą lengvatinis muitų tarifas taikomas tik Izraelio kilmės prekėms.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjai apskaičiuotos mokestinės prievolės, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėja nepagrįstai iš Izraelio importuotoms ES kilmės prekėms (dažams) taikė lengvatinį muito tarifą, taip pat dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą atsisakyti išieškoti importo muito ir muito delspinigių sumą, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalimi.

Nustatyta, kad pareiškėja importavo iš Izraelio ES kilmės prekes, kurias deklaravo elektroninėse importo deklaracijose: Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017-07-20), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017-11-28), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018-03-01), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018-06-12), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018-11-05), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019-01-25), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019-05-21), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019-07-23), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019-09-30), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019-10-30). Pareiškėjai muitinio įforminimo metu pateikus prekių kilmės dokumentus – EUR.1 judėjimo sertifikatus, importuotoms prekėms pritaikytas 0 proc. lengvatinis muito tarifas ir apskaičiuotas PVM (MGK byla, b. l. 45-74).

UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėją, 2020 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kauno TM dėl bendrųjų dokumentų taisymo ir mokesčių patikslinimo. Prašyme nurodė, kad pagal sutartį Nr. 1161 su įmone UAB „Autoramikas“ buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 17LTKR1000IM02E253, Nr. 17LTKR1000IM06E062, Nr. 18LTKR1000IM024263, Nr. 18LTKC1000IM0395F5, Nr. 18LTKC0100IM09D072, Nr. 19LTKC0100IM010198, Nr. 19LTKC0100IM065EC7, Nr. 19LTKC0100IM09C998, Nr. 19LTKC0100IM0D6719, Nr. 19LTKC0100IM0F15D9. Deklaracijų forminimo metu įmonė pateikė EUR.1 sertifikatus. Paaiškėjus, kad prekėms pagal nurodytas deklaracijas negalima taikyti lengvatinio režimo, prašė pataisyti deklaracijų duomenis ir perskaičiuoti šių deklaracijų mokesčius (MGK byla, b. l. 42).

Kauno TM, atlikusi Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų EID, patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S, kuria nusprendė perskaičiuoti Bendrovės importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių MGK byla, b. l. 36-39, 40).

Pareiškėja 2020 m. vasario 18 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-73 skundo netenkino (MGK byla, b. l. 31-34, 9-12).

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Muitinės departamento sprendimu, 2020 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2020 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. Nr. S-135 (7-112/2020) skundo netenkino ir patvirtino Muitinės departamento 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73 (MGK byla, b. l. 81-87).

Kaip matyti iš skundo teismui turinio ir pareiškėjos atstovo paaiškinimų teismo posėdyje, pareiškėja šiame mokestiniame ginče iš esmės kelia klausimą, ar Europos Sąjungos (toliau – ES ar Sąjunga) kilmę turinčios prekės (nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies jos yra importuotos) apskritai gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu. Pareiškėja nurodo, kad ginčo prekės yra pagamintos (išgautos) Sąjungoje, todėl ginčo prekių nebuvo pagrindo prilyginti trečiųjų šalių kilmės prekėms ir apmokestinti importo muitu.

Sutarties dėl ES veikimo (suvestinė redakcija; 2016/C 202/01) 28 straipsnis nustato, kad Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas.

Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokėtinas importo ir eksporto muitas nustatomas remiantis Bendruoju muitų tarifu, o šio straipsnio 2 dalies d) punkte nustatyta, kad bendrąjį muitų tarifą sudaro lengvatinių tarifų priemonės, nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis. Sąjungos muitinės kodekso 64 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos tuose susitarimuose.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visų ginčo EID „34“ langeliuose deklaruota prekės kilmės šalis – „EU“, „36“ langeliuose nurodyta tarifinė preferencija – „300“ (lengvatinė muito norma be sąlygų ar apribojimų), „44“ langeliuose „Papildoma informacija/pateikiami dokumentai/sertifikatai ir leidimai“ nurodytas dokumento kodas „U090“, prie minėto kodo įrašyti atitinkami EUR.1 judėjimo sertifikatų numeriai ir datos.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjos iš Izraelio į Lietuvą importuotos prekės turėjo ES kilmę, nėra.

Lengvatinė prekyba tarp ES ir Izraelio vykdoma vadovaujantis 2005 m. gruodžio 22 d. ES –Izraelio asociacijos tarybos sprendimu (toliau – Susitarimas). Pagal šio Susitarimo 16 straipsnio nuostatas importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR–MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją.

Taigi, pagal šį Susitarimą importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos iš Izraelio importuotos prekės, kaip jau minėta, yra Bendrijos kilmės, todėl jos nepatenka į muitų lengvatos taikymo sritį.

Pareiškėjos skundo argumentai, kad Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, importo muitus, remiantis bendruoju muitų tarifu galima taikyti tik santykiams su trečiosiomis šalimis ir tik trečiųjų šalių kilmės prekėms, nagrinėjamu atveju nepaneigia ginčijamuose sprendimuose konstatuoto fakto dėl skolos muitinei atsiradimo.

Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, įskaitant atvejus, kai taikomos nuostatos, susijusios su galutiniu vartojimu.

Sąjungos muitinės kodekso 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad visos Sąjungos muitų teritorijoje esančios prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad jos nėra Sąjungos prekės. Ne Sąjungos prekės, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktu, laikomos 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės, o to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 23 punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės – prekės, priskiriamos kuriai nors iš šių kategorijų: a) tik Sąjungos muitų teritorijoje gautos prekės, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių; b) iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų į šią teritoriją įvežtos ir į laisvą apyvartą išleistos prekės; c) prekės, gautos arba pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje arba vien tik iš b punkte nurodytų prekių, arba iš a ir b punktuose nurodytų prekių.

Pareiškėjos iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, kai jos buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl jas importavus iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją, joms nėra taikomos lengvatinių tarifų priemonės, nes, kaip minėta, pagal minėtą Susitarimą, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Duomenų, kad EID deklaruotos prekės yra Izraelio kilmės, byloje nėra. Taigi, esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, pagrįstai nustatyta importo skola muitinei.

Pareiškėja prašo jos atžvilgiu taikyti Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas ir atsisakyti išieškoti 58 145 Eur importo muito ir 1 298 Eur muito delspinigių sumą.

Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalis numato, kad importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Pagal šio straipsnio 2 dalį, tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes, paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja laiko, kad skola muitinei apskaičiuota susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kuomet ES valstybė narė, netinkamai taikydama bendrąjį muito tarifą, pačios ES kilmės prekes apmokestina autonominiu trečiųjų šalių muitu. Pareiškėjai turint neginčijamus įrodymus dėl jos importuojamų prekių ES kilmės, negalima jos apkaltinti nerūpestingumu ar akivaizdžiu aplaidumu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos EID deklaruotos prekės autonominiu trečiųjų šalių muitu tarifu apmokestinta pagrįstai, kadangi ES kilmės prekės, išvežtos iš Bendrijos teritorijos, prarado Bendrijos prekių muitinį statusą. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. atliko 10 importo operacijų, EID „44“ langeliuose nurodydama klaidingą dokumento kodą „U090“. Iš Kauno TM atsiliepimo turinio matyti, kad nurodytas dokumento kodas yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą. Šiuo atveju prekės importuotos iš Izraelio, todėl šis susitarimas netaikytinas.

Teismo įsitikinimu, tokius pareiškėjos veiksmus atsakovas pagrįstai vertino kaip turinčius apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidžius. Pareiškėja šiuo atveju neįrodė, kad ji buvo ypatingoje situacijoje, palyginti su kitais tą pačią veiklą vykdančiais ūkio subjektais ir kad ji pagrįstai negalėjo nustatyti klaidų, padarytų taikant muitinės teisės aktus. Pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga, turėjo ir galėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio ES kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas, o pateikiant EID užtikrinti, kad jose būtų nurodyta tiksli ir išsami informacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas atsisakyti išieškoti importo muito ir muito delspinigių sumą pagrįstai netenkintas.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal ES muitų teisės aktus, įskaitant Sąjungos bendrąjį muitų tarifą, gali būti apmokestinamos ES kilmės prekės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo. Vadovaujantis paminėta nuostata, teismas turi diskrecijos teisę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina tam, kad sprendimas byloje būtų priimtas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiame mokestiniame ginče analizuojama situacija yra išsamiai reglamentuota teisės aktuose, daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos atstovo prašymą.

Mokestinių ginčų komisija nustatė visas mokestiniam ginčui svarbias aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir teisingai išnagrinėjo mokestinį ginčą.

Panaikinti Kauno TM, Muitinės departamento ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų nėra įstatymu numatytų pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo atlyginti jos naudai šioje byloje turėtas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis), todėl jos prašymas priteisti šias išlaidas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ skundą atmesti.

Prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.