Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-12-23 · Administracinė byla Nr. eI2-3948-1066/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-12-23Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-23
Bylos Nr.
eI2-3948-1066/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02008-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Gediminas Užubalis (pirm.)
Pareiškėjas
V. R., UAB „HK Prekyba“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eI2-3948-1066/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3302008-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

dalyvaujant pareiškėjos UAB „HK prekyba“ direktoriui A. V., pareiškėjos atstovui M. P.,

atsakovės valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) atstovėms V. V. ir V. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja UASB „HK prekyba“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 28,73 EUR; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Savo skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

2.1. 2020 m. balandžio 19 d. UAB „HK Prekyba“ transporto priemonė išvažiavo į Latvijos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė-Medumi. Kelionės tikslas – šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda maršrutu Rėzeknės stotis-Karsavos stotis (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotis (Rusijos Federacija) ir jų pateikimas Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Taigi Ieškovo darbuotojai, kurių gyvenamoji ir darbo vieta yra Visaginas, vyko į komandiruotę į Latvijos Respubliką kaip ekipažas ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis. Pateikus dokumentus (užsakymą atsiųsti darbuotojus į Daugpilį (Latvijoje) šilumvežių palydai), pareigūnai pripažino, kad išvykstantys Ieškovo darbuotojai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) nustatytas judėjimo per sieną sąlygas. Atitinkamai, pareiškėjos transporto priemonei ir ja važiavusiems Ieškovo darbuotojams buvo leista kirsti Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sieną per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė-Medumi. Įvykdžius užsakymą ir tą pačią dieną grįžtant į nuolatinę darbo bei gyvenamąją vietą (Visaginas) per tą patį tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynės-Medumi pareigūnams buvo pateikti ne tik anksčiau teikti, bet ir papildomi dokumentai (automobilio techninis pasas ir įgaliojimas pareiškėjos darbuotojui A. B. vykti į Latviją pareiškėjos automobiliu ir pasirašyti dokumentus). Tačiau pasienio pareigūnas (duomenys neskelbtini) nusprendė, kad darbuotojai O. S. ir A. B. grįžtant nėra ekipažo nariais. Kadangi nebuvo leista kirsti sienos per šį postą, teko važiuoti per Saločiai-Grenstalė punktą. Pareigūnas rėmėsi Nutarimo 3.1.2.1 papunkčiu.

2.2. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSAT elektroniniu paštu su atitinkamu paklausimu. Atsakovė pateikė atsakymą. Pareiškėjui nesutinkant su šiuo atsakymu, jo atstovas kreipėsi į Atsakovę elektroniniu paštu su 2020 m. balandžio 28 d. pretenziją, prašydama pripažinti, kad pareigūnas suklydo. Pateikdama atsakymą atsakovės atstovė atsisakė tai padaryti.

2.3. Pareigūnų teisės aktų interpretacija ir pareigūnų veiksmai ne tik sukėlė pareiškėjai nuostolių, kurių prašoma priteisti, bet ir apriboja Ieškovo veiksmus ir tolimesnį verslą (jeigu karantino režimas bus sugriežtintas arba po panaikinimo vėl bus įvestas), tikisi, kad teismas pateiks interpretaciją, kusi sukurs teisinį apibrėžtumą.

2.4. Nutarimo 3.1.2.1 papunktyje įtvirtinta formuluotė: „Valstybės sienos kirtimas vykdomas per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: automobilių kelių: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė, Būtingė–Rucava, Smėlynė–Medumi, Medininkai–Kamenyj Log, Raigardas–Privalka, Kybartai–Černyševskoje, Panemunė–Sovetsk, Šalčininkai–Benekainys, Lazdijai–Aradninkai. Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiamas tik per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė. Diplomatiniam transportui leidžiama vykti per visus automobilių kelių valstybės sienos perėjimo punktus. Išimtiniais atvejais, gavus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą, asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respubliką leidžiamas ir per kitus šiame papunktyje nurodytus tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus.is leido Ieškovui kirsti sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi.“ Pareiškėjas rėmėsi pirmajame sakinyje įtvirtinta teises norma, o atsakovė – antrajame. Antrosios teisės normos taikymas apribotas sąlygos „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių....“. Tai reiškia, kad pėstieji arba asmeninės paskirties transporto priemone važiuojantys vairuotojai ir keleiviai sieną gali kirsti tik per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Saločiai–Grenstalė, o visi kiti asmenys – ir per kitus postus.

2.5. Atsakymas į pretenziją rodo, kad, atsakovės nuomone, šios teisės normos lingvistinis aiškinimas neatitinka teleologinio aiškinimo, tačiau ji nepateikia jokio teisės akto, kuris tai pagrįstų. Šioje situacijoje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo lingvistinio Nutarimo aiškinimo, iš kurio seka, kad per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi judėjimas buvo apribotas atsižvelgiant būtent į tai, ar vykstama asmeniniais ar darbo tikslais.

2.6. Net jeigu interpretuojant pagal atsakovę, pareiškėjo darbuotojai turėjo teisę kirsti sieną per Smėlynė-Medumi punktą. Atsakovė Nutarimo 3.1.2.1 punktą interpretuoja taip, kad tik ekipažui ir įgulų nariams, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis. Apie pareiškėjo veiklą turi būti sprendžiama pagal tai, kuo jis faktiškai užsiima. Viena pagrindinių Ieškovo veiklų yra šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda, jų pateikimas pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Tai reiškia, kad Ieškovas vykdo komercinius tarptautinius vežimus. Darbuotojams nebuvo leista įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi, kai jų kelionės tikslas buvo – šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda maršrutu Rėzeknės stotis-Karsavos stotis (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotis (Rusijos Federacija) ir jų pateikimas Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Darbuotojai vykdė lokomotyvų ir šilumvežių palydovų funkcijas, todėl tuo metu, kai jie kirto sieną važiuodami į Latvijos Respublikos, jie važiavo ne į darbo vietą (kaip nurodo Atsakovė), o į konkretaus užsakymo vykdymo vietą, kadangi jų darbo vietą ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174 patvirtintos Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklių analizė rodo, kad palydovas dėl savo funkcijų gali ir turi būti pripažįstamas traukinio ekipažo ir įgulų nariu, kadangi be palydovų vežimas geležinkelių transportu apskritai nėra įmanomas.

2.7. Ankstesni VSAT veiksmai rodo, kad pareiškėjas turėjo teisę kirsti sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi. nuo karantino įvedimo Ieškovo darbuotojai jau kelis kartus važiuodami pirmyn ir atgal kirto sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi. 2020 m. balandžio 30 d. tie patys Ieškovo darbuotojai pėsčiomis kirto sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi su tikslu transportuoti 4 šilumvežius iš Daugpilio stoties (Latvija) į Valčiūnų stotį (Lietuva). Pasienio pareigūnams buvo pateikti su šia komandiruote susiję dokumentai asmenų tapatybės nustatymo dokumentai, darbuotojų pažymėjimai, Akto TU-25kopija, 2020/04/30 d. laiškas Nr. 26/04 (palydovų iškvietimas), pažymėjimai krovinį lydinčiam asmeniui. Pasienio pareigūnai leido jiems kirsti sieną, nereikalaujant iš jų, prieš dešimt dienų įvažiavusių į Lietuvą, izoliacijos, kaip to reikalauja Nutarimo 3.1.5 punktas. Tokiu būdu jie buvo pripažinti ekipažo ir įgulu nariais, kuriems taikoma išimtis dėl izoliacijos. Pasienio pareigūnai nesusiejo ekipažo ir įgulų narių atliekamo sienos kirtimo su krovinio vežimu sienos kirtimo momentu. Kitaip tariant, krovinio vežimas yra pagrindas sienai kirsti net jeigu sienos kirtimo metu krovinys nėra faktiškai vežamas, bet siena kertama su tikslu gauti krovinį ir jį vežti. Ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad ir šį kartą jokių trukdymų nebus.

2.8. Jeigu pareigūnai būtų praleidę Ieškovo transporto priemonę, ji būtų turėjusi įveikti dar apie 28,9 km atstumą iki Visagino. Vietoj to, Ieškovo transporto priemonė įveikė apie 455 km atstumą. Taigi dėl Atsakovo pareigūnų veiksmų Ieškovo transporto priemonė turėjo įveikti papildomai apie 426 km, todėl papildomos kuro sąnaudos buvo apie 30,246 litrų: 426 km papildomo atstumo x 7,1 vidutinė degalų normos 100 km. 2020 m. balandžio 19 d. buvo įsigyta dyzelinas už 0,95 EUR už litrą. Atitinkamai, Ieškovo nuostoliai sudaro 28,73 EUR (0,95 EUR x 30,246 litrų).

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:

3.1. Pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str. 1 d. karantino tikslas - nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

3.2. Siekdama riboti viruso COVID - 19 plitimą, Vyriausybė Nutarimu (redakcija galiojusi nuo 2020-04-15 iki 2020-04-22) patvirtino karantino rėžimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiams be kita ko buvo uždrausta išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, vyksta į darbo vietą, yra ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu (3.1.4 p.).

3.2. 2020 m. balandžio 19 d. pareiškėjo darbuotojai O. S. ir A. B. atvyko į tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlyne - Medumi su tikslu išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką. Savo išvykimui pagrįsti minėti asmenys VSAT pareigūnams pateikė dokumentus tame tarpe ir Darbo pažymėjimą Nr. 02 ir Nr. 03, kuriuos įvertinę VSAT pareigūnai, vykdantys sienos kirtimo kontrolę, nustatė, kad asmenys O. S. ir A. B. dirba įmonėje „HK Prekyba“ lokomotyvų (šilumvežių) palydovais.

Šalies argumentai

3.3. Pareiškėjos teiginys neva jo darbuotojams O. S. ir A. B. 2020 m. balandžio 19 d. buvo leista išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką kaip ekipažų ar įgulų nariams, vykdantiems komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir akivaizdžiai neatitinkantis tikrovės bei klaidinantis. Pareiškėjo darbuotojai nelaikytini įgulos ar ekipažo nariais. Nei viename teisės akte, reglamentuojančiame geležinkelio transportą, nėra pateikta „šilumvežio ar lokomotyvo palydovo“ sąvoka. 2002 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/59/EB yra tik mašinisto sąvoka.

3.4. Pareiškėjas neįrodė, kad vykdo komercinius krovinių pervežimus. Geležinkelio vežėju laikoma licencijuota įmonė. Tokios licencijos pareiškėja neturėjo. Krovinių vežimui krovininėmis transporto priemonėmis taip pat reikalinga licencija, kurios pareiškėja neturėjo. Taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, kad veikla susijusi su tarptautiniais komerciniais vežimais geležinkeliais. Pareiškėja nors ir teikia šilumvežių/lokomotyvų palydovų paslaugas, tačiau ne tarptautinius komercinius vežimus. Todėl pareiškėjos darbuotojus 2020 m. balandžio 19 d. traktavo kaip vykstančius į savo darbo vietą ir pagal Nutarimo 3.1.4 punktą leido jiems išvykti iš Lietuvos į Latvija atlikti darbo funkcijų.

3.5. Sutinka su pareiškėjo pateikta Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio dviejų teisės normų analize, jog pirmoji teisės norma savo pobūdžiu yra bendroji, o antroji - specialioji. Antrosios teisės normos hipotezėje yra nurodyti konkretūs jos taikymo atvejai:, Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių <...>“. Automobilis Audi A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal registracijos liudijimą priskirta M1 klasei. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 (toliau – ir Reikalavimai) tokiai klasei priskiriama transporto priemonė, skirta keleiviams vežti, turinti ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui (lengvasis automobilis) (8.1 papunktis). Automobilio naudojimo paskirtis turi būti nustatoma pagal priskyrimą atitinkamai kategorijai pagal Reikalavimus, o ne pagal tai, kam priklauso. Todėl pagrįstai VSAT pareigūnas 2020 m. balandžio 19 d. traktavo, kad transporto priemonė yra asmeninės paskirties ir nepraleido į Lietuvą iš Latvijos grįžtančių pareiškėjos darbuotojų pro Smėlynės-Medumi postą.

3.6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip ir Europos Sąjungos valstybės, uždarydamos vidaus sienas ir įvesdamos vidaus sienų kontrolę, mažindamos valstybės sienos perėjimo punktų skaičių, siekė ir siekia ne apriboti ar apsunkinti prekių ir asmenų judėjimą, o apsaugoti savo šalis nuo COVID-19 plitimo. Norint užtikrinti laisvą prekių judėjimą per Lietuvos Respublikoje arba perjos teritoriją, būtina sudaryti tam sąlygas, jog vežėjai, vykdantys tarptautinius komercinius pervežimus, galėtų nekliudomai per kuo įmanoma trumpesnį laiką kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Todėl tarptautinių komercinių vežėjų atžvilgiu Nutarimo nuostatos numato išimtis ne tik dėl galimybės nekliudomai kirsti valstybės sieną bet kuriame veikiančiame valstybės sienos perėjimo punkte, bet ir išimtis dėl 14 dienų izoliacijos laikymosi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:

4.1. Pareiškėjos darbuotojai O. S. ir A. B. 2020 m. balandžio 19 d. automobiliu Audi A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vyko į Latviją atlikti darbo funkcijų, t. y. lydėti šilumvežį iš Latvijos Rėzeknės stoties psieniomsu Rusija Karsavos stotį (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotis (Rusijos Federacija).

4.2. Išvykstant iš Lietuvos į Latviją pareiškėjos darbuotojai buvo praleisti per Smėlynės-Medumi pasienio punktą su Latvija, o grįžtant per tą patį punktą praleisti nebuvo, todėl turėjo grįžti per Saločiai-Grenstalės punktą.

5. Pareiškėjos manymu, jos darbuotojai grįžtant iš Latvijos per pasienio punktą Smėlynės-Medumi punktą nepraleisti neteisėtai, turėjo daryti lanką iki punkto Saločiai-Grendstalė, todėl pareiškėja patyrė žalą.

6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji būtų teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

7. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str. straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali paskelbti Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu. Pagal šio įstatymo 21 str. 1 d. karantino tikslas - nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

Vyriausybė 2020 m. kovo d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (Nutarimas) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. paskelbė karantiną.

Nutarimo 3.1 punkte nustatyti asmenų judėjimo per valstybės sieną ribojimai, o 3.1.2 punkte buvo nustatyti sienos kirtimo punktai. Šio punktų redakcijos keitėsi kelis kartus. Ginčui aktuali redakcija įsigaliojo 2020 m. balandžio 1 d. Pagal ją 3.1.1 punkte buvo nustatyta: „Uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus užsieniečius, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktiniai, globėjai), taip pat ekipažų ir įgulų narius, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo tarptautinius komercinius vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat asmenis, turinčius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje<...>“.

Nutarimo 3.1.2.1 punkte buvo nustatyta, kad „valstybės sienos kirtimas vykdomas per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: automobilių kelių: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė, Būtingė–Rucava, Smėlynė–Medumi, Medininkai–Kamenyj Log, Raigardas–Privalka, Kybartai–Černyševskoje, Panemunė–Sovetsk, Šalčininkai–Benekainys, Lazdijai–Aradninkai. Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiamas tik per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė. Diplomatiniam transportui leidžiama vykti per visus automobilių kelių valstybės sienos perėjimo punktus. Išimtiniais atvejais, gavus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą, asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respubliką leidžiamas ir per kitus šiame papunktyje nurodytus tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus.“

Nutarimo 3.1.4 punktu buvo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, vyksta į savo darbo vietą, yra ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu.

8. Sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reguliavimą matyti, kad buvo siekiama maksimaliai apriboti asmenų judėjimą per sieną, tačiau daromos išimtys, susijusios su krovinių gabenimu (komerciniais pervežimais), darbu kitoje šalyje, taip pat grįžtant į gyvenamąją vietą.

Nutarimo 3.1.2.1 punkto formuluotė „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas...<>“ lingvistiškai aiškintina taip, kad ji yra skirta asmenų judėjimui per sieną, joje aptariama situacija, kai sieną kerta asmuo kaip toks, t. y. sienos kirtimo tikslas ir yra asmens judėjimas, o ne komercinio pervežimo (pvz., krovinių gabenimo) atlikimas. Taip pat formuluotėje nurodoma automobilio „asmeninė paskirtis“, t. y. požymis siejamas su automobilio paskirtimi, o ne su automobilio priklausymu darbdaviui (kaip įrodinėja pareiškėja). Teleologinis (tikslu paremtas) aiškinimas taip pat rodo, kad buvo siekiama sukurti preferencinį (palankesnį) režimą krovinių judėjimui. Taigi Nutarimo 3.1.2.1 punktas aiškintinas kaip sienos kirtimui asmenims, neatliekantiems komercinio pervežimo, vykstant per sieną asmeninės paskirties lengvaisiais automobiliais sudarantis mažiau palankias sąlygas nei atliekant komercinius pervežimus (pvz., gabenant krovinius). Nėra ginčo, kad pareiškėjos darbuotojai per sieną iš Latvijos vyko lengvuoju automobiliu ir nei krovinio, nei keleivių negabeno, kelionės tikslas buvo jų pačių (asmenų) grįžimas į Lietuvą, taigi naudojo automobilį asmeninei paskirčiai.

9. Pareiškėja teigia, kad jos darbuotojai, be to, laikytini tarptautinį komercinį vežimą atlikusios įgulos nariais. Tarptautinį krovinių vežimą geležinkeliais reglamentuoja COTIF sutarties B priedas – CIM (Vienodosios tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės), taip pat Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS). Pagal SMGS 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, tiesioginis tarptautinis krovinių vežimas pagal SMGS važtaraščius tarp stočių, nurodytų 3 straipsnio 2 paragrafe, kuriame nurodyti pervežimai tarp skirtingų šalių stočių. Iš pareiškėjos pateikto dokumento (skundo 1 priedas) matyti, kad jos darbuotojai turėjo dalyvauti tarptautiniame pervežime geležinkeliais, nes buvo užsakoma paslauga palydai viename iš tarptautinio vežimo etapų. Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklėse, patvirtintos gabenimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174, (pvz., 39 punkte, 56.2 punkte, kt.) numatoma, kad krovinius lydi siuntėjo palydovai. Nors 2002 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/59/EB atskirai nėra aptariama šilumvežio palydovo sąvoka, bet ši direktyva ir reguliuoja tik traukinio mašinistų sertifikavimo sąlygas. Šioje direktyvoje numatyti kiti traukinio brigados nariai, atliekantys su sauga susijusias užduotis – traukinyje esantys darbuotojai, kurie nėra traukinio mašinistai, bet padeda užtikrinti traukinio, vežamų keleivių ir prekių saugumą.

Nutarimo 3.1.1 punkte sąvoka „ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo tarptautinius komercinius vežimus visų rūšių transporto priemonėmis“ nesuponuoja baigtinio tokių asmenų sąrašo. Šiuo požiūriu nėra pagrindo sutikti su pozicija, kad ekipažų ir įgulų nariais gali būti pripažinti tik įmonių, kurios savo vardu atlieka pervežimus ir turi pervežimo licencijas, darbuotojai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad komercinio tarptautinio vežimo vykdyme gali dalyvauti ne tik pervežimo sutartį sudariusi įmonė, bet ji gali pasitelkti ir kitus asmenis sutarties vykdymui. Kitoks aiškinimas nepagrįstai susiaurintų įmonių galimybes pasirinkti ekonomiškai pagrįstus sprendimus. Kita vertus, svarbu įvertinti, ar sienos kirtimas tiesiogiai susijęs su tarptautiniu komerciniu vežimu. Šiuo atveju pareiškėjos darbuotojai parvyko iš vietos, kurioje vykdė darbo funkcijas, susijusias su tarptautiniu vežimu. Visgi sienos kirtimo metu jų funkcijos nebuvo susijusios su komercinio vežimo vykdymu, jie tik grįžo į nuolatinę darbo/gyvenamą vietą. Apskritai, jų darbo funkcijos vežimo vykdyme niekada ir nebuvo susijusios su Lietuvos-Latvijos sienos kirtimu. Taigi dalyvavimas komerciniame vežime buvo pernelyg tolimame ryšyje nuo sienos kirtimo Medumi-Saločiai punkte. Kertant Latvijos-Lietuvos sieną pareiškėjo darbuotojai vyko lengvuoju automobiliu kaip asmenys be įsipareigojimų, susijusių su komercinio vežimo sutartimi. Taigi ir dėl šių motyvų laikytina, kad sienos kirtimą vykdė tik asmenys (be krovinių) asmeninės paskirties lengvuoju automobiliu, taigi tokia situacija pateko į Nutarimo 3.1.2.1 punkto antro sakinio taikymo sritį. Todėl VSAT atsisakymas juos praleisti per Smėlynės-Medumi punktą buvo teisėtas.

10. Pareiškėjas remiasi tuo, kad tiek prieš 2020 m. balandžio 19 d., tiek po to (galimai balandžio 30 d.) jo darbuotojams buvo leista kirsti sieną per Smėlynės-Medumi punktą. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad balandžio 19 d. darbuotojai buvo praleisti neišbuvus 14 d. izoliacijoje, taigi VSAT traktavo juos kaip ekipažų ar įgulų narius, vykdančius komercinius vežimus. Pareiškėjos vadovas nurodė, kad pats kartu su darbuotojais 2020 m. dar ir balandžio 7 ar 8 d. kirto sieną. Pareiškėja iš to kildina teisėtus lūkesčius, kad visais atvejais jam bus leista kirsti valstybės sieną būtent Smėlynės-Medumi punkte.

VSAT atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad, turimais duomenimis, pareiškėjos darbuotojai per Smėlynės postą 2020 m. balandžio 16 d. atvyko, kadangi siena su Latvija yra vidinė Europos Sąjungos, visi įvažiavimo atvejai nebuvo fiksuoti. Taip pat paaiškino, kad galėjo būti ir kiti atvejai, kai pareigūnai dėl neįprastos ir greitai besikeičiančios situacijos galėjo klysti ir praleisti darbuotojus per ginčo punktą. Nurodė, kad pareiškėjai dar iki 2020 m. balandžio 19 d. turėjo būti žinoma, kad jos darbuotojams nebus leidžiama kirsti sienos per ginčo punktą, kas matyti iš pareiškėjos 2020 m. balandžio 17 d. rašto.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie 7 konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2014 m. spalio 8 d. nutarimas). Šiuo atveju konstatuota, kad pareiškėjos darbuotojai neturėjo teisės atvykti į Lietuvos Respubliką per Smėlynės-Medumi punktą. Taigi pareiškėjos atžvilgiu Nutarimo reguliavimu niekada nebuvo sukurta teisė jos darbuotojams vyksti asmenės paskirties automobiliu per ginčo punktą. Priešingai – iš pačios pareiškėjos 2020 m. balandžio 17 d. (rašte nurodyta 2020 m. balandžio 3 d., tačiau pareiškėjos vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad raštas yra 2020 m. balandžio 17 d., ginčo dėl to nekilo) rašto VSAT matyti, kad jau surašant šį prašymą darbuotojai (ir pati pareiškėja) pareigūnų buvo informuoti apie tai, kad grįžtant iš Latvijos nebus praleidžiami per Medumi-Saločiai punktą. Taigi ši aplinkybė paneigia, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo elgiamasi klaidinančiai ir dėl galimo klaidinimo ji negalėjo tinkamai susiplanuoti darbuotojų maršruto. Pažymėtina ir tai, kad Nutarimo 3.1.2.1 antru sakiniu buvo apribotas asmenų atvykimas (ne išvykimas) į Lietuvą, taigi aplinkybė, kad 2020 m. balandžio 19 d. pareiškėjo darbuotojai buvo praleisti išvažiuoti iš Lietuvos per Smėlynės-Medumi punktą, vertinimo dėl teisėtų lūkesčių nekeičia.

Vertintina tai, kad susidariusi situacija buvo beprecedentė, greitai besikeičianti (minėta, kad ribojimas atvykti per ginčo punktą atsirado tik 2020 m. balandžio 1 d.) ir pareigūnai, siekdami elgtis geranoriškai, galėjo suklysti ir anksčiau praleisti pareiškėjo darbuotojus per ginčo punktą. Tokiu būdui niekaip negalima būtų laikyti, kad pareiškėjui buvo sukurti tvirti lūkesčiai, kad visą laiką taip ir bus elgiamasi. Kaip aptarta, tokie lūkesčių buvimą paneigia 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjos raštas. Šiuo atveju principas draudžiantis keisti į blogąją pusę (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) nėra aktualus, nes individualus administracinis sprendimas šiuo atveju buvo priimtas kiekvienu atveju įleidžiant ar neįleidžiant asmenis ir anksčiau priimti sprendimai nebuvo keičiami, o priimami nauji.

11. Iš aptartų motyvų darytina išvada, kad VSAT neatliko neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų VSAT veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12. Netenkinus pareiškėjos skundo, jai negali būti priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „HK prekyba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gediminas Užubalis