- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-18
- Bylos Nr.
- I-1593-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- R.R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R.R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) 7 būryje. Gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėjui gyveno dar 10-12 asmenų, nors gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 25 kv. m. Taip pat gyvenamojoje patalpoje nuolat buvo mažiau kėdžių, spintelių, nei gyvenančių asmenų. Be to, gyvenamoji patalpa neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimų, nes nuolat gyvenamojoje patalpoje buvo pelėsis, tarakonai ir pelės. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, o tai prilygsta kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 14-17) nurodė, kad vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-106 pareiškėjas į 73 brigadą (7 būrį) buvo paskirtas ir perkeltas 2016 m. kovo 30 d. iki bausmės pabaigos. Pareiškėjui buvo paskirta 7 būrio 2 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 35,10 kv. m. Ginčo laikotarpiu joje buvo 11 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto. Marijampolės PN, įrengiant gyvenamąsias patalpas, vadovaujasi įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, kuriame yra numatyta, kad kiekvienam nuteistajam turi tekti po spintelę, o kėdžių turi būti pagal poreikį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginys dėl tariamai trūkstamų spintelių ir kėdžių yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė, kiek trūko kėdžių ir spintelių, kiek jų turėjo būti. Pastebėjo, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, ar būrį prižiūrintį specialistą dėl tariamai trūkstamo inventoriaus nėra kreipęsis. Patalpų atitikties higienos normoms patikrinimai yra atliekami kas 2 metus, atliekant periodinį visų Marijampolės PN patikrinimą, arba, kai yra gaunamas nuteistojo skundas. Marijampolės PN nėra atliktas nei vienas 7 būrio 2 gyvenamosios patalpos patikrinimas, kadangi nei vienas bausmę atlikęs nuteistasis 2 patalpos būkle nėra skundęsis. Periodinio patikrinimo metu jokie pažeidimai nustatyti nebuvo. Nurodė, kad paskutinį kartą 7 būrio patalpos buvo remontuojamos 2015 metų lapkričio mėnesį, todėl 7 būrio patalpos buvo tvarkingos ginčo laikotarpiu. Pažymėjo, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UBA „Dezinfa“, kuri nuolatos stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, todėl graužikų ir tarakonų Marijampolės PN nėra. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. 7 būryje. Atsižvelgiant į tai, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 18, 19), pareiškėjas į 7 būrį buvo paskirtas 2016 m. kovo 30 d., šioje byloje vertintinas laikotarpis nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 19, 33) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,10 kv. m. Joje buvo 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinat minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat teigia, kad patalpose buvo pelėsis, veisėsi buitiniai parazitai (tarakonai ir pelės).
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrinto būrio Nr. 7 sienų būklės (pelėsio), graužikų ar tarakonų buvimo gyvenamosiose patalpose, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (pelėsio, nenaikinamų graužikų ar tarakonų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-432.23.22.4.14.4.12) duomenų (b. l. 21-23) matyti, kad periodinio Marijampolės PN patikrinimo, atlikto 2016 m. spalio 25 d. , metu pažeidimų nenustatyta. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b. l. 24-29) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio buvimo, nenaikinamų graužikų ir tarakonų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo mažiau kėdžių ir spintelių nei gyveno asmenų.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos Marijampolės pataisos namuose vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad spintelių ir kėdžių buvo mažiau nei patalpoje gyvenančių asmenų, vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Kauno skyrius pateikė teismui 2018 m. kovo 26 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-1985.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi šioje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjas neturi teisės į išlaidų atlyginimą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R.R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.