Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. R. ir jos atstovės pagal įstatymą bei civilinės atsakovės S. R. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir M. E., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. R. nuteista už tai, kad 2009 m. gegužės 14 d., tarp 10 val. 15 min. ir 12 val. 15 min., veikdama bendrininkų grupėje su M. E., per rūsio langelį įsibrovė į Kelmės rajone ir seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), esantį nukentėjusiajai Z. R. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš jo pagrobė Z. R. priklausantį turtą už 5386 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji G. R. ir jos gynėja bei įstatyminė atstovė S. R. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. R. kalta bendrininkų grupėje padarius kvalifikuotą vagystę ir teisingai kvalifikavo apeliantės padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Iš esmės to neginčija nei nuteistoji, nei jos įstatyminė atstovė ir civilinė atsakovė S. R., nesutikdamos tik su G. R. taikytos baudžiamosios atsakomybės apimtimi ir griežtumu.

Savo skunde nuteistoji G. R., prašydama skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, akcentavo, jog ji nusikalstamą veiką padarė būdama nepilnametė, todėl teismas turėjo galimybę dėl jos jauno amžiaus dar kartą atidėti bausmės vykdymą arba skirti ne laisvės atėmimo, o kitos rūšies bausmę. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas įvertino tai, kad G. R. yra jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametė, apsvarstė galimybę pasiekti bausmės tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str., neskiriant pastarajai realios laisvės atėmimo bausmės ar skiriant kitą, Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Taigi, teismas, skirdamas bausmę G. R., vadovavosi ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK VIII skyrius), bet ir BK XI skyriuje reglamentuotais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir šių nuostatų nepažeidė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo G. R. atžvilgiu buvo priimti du apkaltinamieji teismo nuosprendžiai (b. l. 59-62; 63-75). Atitinkamai 2008 m. rugsėjo 18 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajai už kvalifikuotas vagystes pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. buvo paskirtos laisvės apribojimo bausmės, o to paties teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžiu už septynis nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir vieną nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., G. R., taikant Lietuvos Respublikos BK 92 str., paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Iš tikrųjų, baudžiamasis įstatymas nedraudžia dar kartą nepilnamečiui atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau taikant šį nuteistojo teisinę padėtį lengvinantį institutą būtina nuspręsti, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš ankščiau aptartų aplinkybių matyti, kad ankstesniais teismo nuosprendžiais G. R. taikytos baudžiamojo poveikio priemonės pozityvių rezultatų nedavė. Nepraėjus nei 4 mėnesiams po paskutiniojo nuosprendžio priėmimo, neatlikusi bausmės, būdama ne kartą teista už nusikaltimus nuosavybei, G. R. vėl padarė analogišką tyčinį apysunkį nusikaltimą – pagrobė svetimą turtą įsibrovusi į patalpą. Maža to, nusikaltimo, už kurį G. R. nuteista skundžiamu nuosprendžiu, iniciatore buvo ji pati, įkalbėjo nusikalsti savo bendramokslį ir vagystę padarė tuomet, kai turėjo būti pamokose mokykloje, ko tikrai negalima traktuoti, kaip stropų teismo paskirto įpareigojimo – tęsti mokslą, vykdymą (b. l. 136-138). Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Pati nuteistoji apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme deklaravo tokį savo įsitikinimą, kuris byloja apie susiformavusį aiškiai klaidingą apeliantės įspūdį dėl nebaudžiamumo už daromas nusikalstamas veikas.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pakartotinis atidėjimas G. R. toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą ir bausmės tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.

Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. R. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. R., Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Šio straipsnio 2 dalis reikalauja, kad skirdamas bausmę teismas įvertintų atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėto įstatymo 2 d. nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinktų švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė vieną G. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jos artimieji savanoriškai nukentėjusiajai atlygino visą padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), nustatė vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę. G. R. teigimu, jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažįstama ir tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl tokio savo elgesio (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Konstatuoti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepakanka nustatyti vien kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką – būtina nustatyti, kad jis gailisi dėl to. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatoma ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Tai turi būti objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad G. R. tik iš dalies pripažino savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 49), tiek teisiamajame posėdyje (b. l. 136-137). Jos padarytos nusikalstamos veikos – vagystės – objektyvieji požymiai (pagrobta pinigų suma) buvo nustatyti nukentėjusiosios parodymais. Nuteistoji atsiprašė nukentėjusiosios tik teisiamojo posėdžio metu ir tardama paskutinį žodį (b. l. 137; 144). Pažymėtina tai, kad priimant G. R. atžvilgiu jau minėtus ankstesnius teismo apkaltinamuosius nuosprendžius, pastaroji irgi deklaruodavo savo apgailestavimą dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau praėjus trumpam laikui vėl nusikalsdavo. Kolegijos nuomone, G. R. teiginiai apie nuoširdų gailėjimąsi ir šiuo atveju yra tik deklaratyvūs pareiškimai, siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Todėl apylinkės teismas teisingai nusprendė, nepripažindamas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pažymėtina tai, kad apylinkės teismas, svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, be kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, atsižvelgė į nuteistosios dalinį prisipažinimą dėl padaryto nusikaltimo ir skyrė jai žymiai mažesnę bausmę nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis nepilnamečiams asmenims.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendžia, jog G. R. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl dar labiau ją mažinti nėra pagrindo.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje ankščiau, nusikaltimą, už kurį yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu, G. R. padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu neatlikusi 3 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžiu, kuriuo G. R. buvo pripažinta kalta padariusi 7 nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir 1 nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d (b. l. 56-57). Apylinkės teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatų, prie griežtesnės – 3 metų laisvės atėmimo bausmės, pridėjo tik pusę (6 mėnesius) skundžiamu nuosprendžiu už inkriminuotą apysunkį nusikaltimą paskirtos bausmės. Todėl ir šiuo atveju G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Be abejonės, nuteistosios G. R. pasižadėjimas daugiau nedaryti nusikaltimų, siekis įgyti išsilavinimą mokykloje apibūdina ją teigiamai, tačiau tai nemenkina jos kaltės padarius apysunkį tyčinį nusikaltimą. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pataisos įstaigose yra organizuojamas nuteistųjų iki 16 metų bendrasis lavinimas ir profesinis mokymas (BVK 147 str., 148 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistosios G. R. bei jos įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės S. R. apeliacinius skundus, juose nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios G. R. ir jos įstatyminės atstovės bei civilinės atsakovės S. R. apeliacinius skundus atmesti.