Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-19 · Administracinė byla Nr. I-1669-554/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-19
Bylos Nr.
I-1669-554/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
E. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1669-554/2016.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01487-2015-2.Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 19 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Ingridai Bukantaitei, Sabinai Cilišauskaitei,nedalyvaujant pareiškėjui – E. R. ,atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2015-07-28 skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 8950 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2014-03-24 iki 2014-10-30.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, kad nuo 2014-03-24 iki 2014-10-30 buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Kauno TI) perpildytose kamerose, nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Visose kamerose trūko teisės aktais nustatyto ploto, kartu buvo laikomi 6 – 7 asmenys. Atsakovas privalėjo pareiškėjui užtikrinti 3,6 kv.m. gyvenamąjį plotą, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Kameroje trūko oro, sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas grybelio, kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išplauti indus. Pasivaikščioti vesdavo tik 1 valandai per parą, todėl nebuvo galimybės mankštintis. Apie netinkamas įkalinimo sąlygas pareiškėjas ne kartą žodžiu informavo administracijos atstovus, reikalavo pakviesti psichologą ar psichiatrą, tačiau į tai nebuvo reaguojama. Dėl blogų įkalinimo sąlygų kamavo galvos skausmai bei svaigimas, taip pat tarp suimtųjų dažnai kildavo konfliktai.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 9-12) parodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2014-03-24 iki 2014-10-30 kamerose Nr. 320, 170, 160, 129, 217, 245, 215. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Didesnę termino dalį pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv.m. plotas vienam asmeniui. Pareiškėjas visą laiką kalėjo pagrinde su 3, o ne su 6 – 7 asmenimis. Kameros yra aprūpintos visais teisės aktuose nurodytais baldais ir pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kameros įrengimų (baldų) plotas neturi būti išskaičiuojamas iš bendrojo ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. numatyta, kad kamerose įrengiamas tik šalto vandens tiekimas. Kauno TI tokia sistema įrengta kiekvienoje kameroje. Suimtiesiems išduodami šveitimo milteliai, kurių pagalba indai išplaunami ir šaltame vandenyje. Už kamerų tvarkymą atsakingi patys suimtieji, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai apie pelėsio ir grybelio buvimą. Be to, pareiškėjas net nenurodo konkrečios kameros, kurioje buvo šie pažeidimai. Pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nes tai numatyta Suėmimo vykdymo įstatyme ir kituose teisės aktuose. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o Kauno TI yra viso 16 pasivaikščiojimo kiemelių. Be to, yra įrengti kiemeliai su sporto įranga. Pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu niekada nesikreipė su skundais dėl blogų įkalinimo sąlygų. Pats pareiškėjas atsisakė psichologo pagalbos, gydytojas psichiatras jį apžiūrėjo tik atvykus į Kauno TI, o Sveikatos priežiūros tarnyboje buvo gydomi tik pareiškėjo dantys. Kitais fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimais pareiškėjas nesiskundė.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, jam buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2014-03-24 iki 2014-10-30.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas daugiau kaip 7 mėnesius Kauno TI kamerose Nr. 320, 170. 160, 129, 217, 245, 215, 245 (b.l. 13-18). Dalį paminėto laikotarpio jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje - t.y. tam tikrais laiko tarpais asmeniškai pareiškėjui vidutiniškai teko nuo 5 iki 7 kv.m. plotas (žr. pažymą, b.l. 13-18). Taigi, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pažymėtina, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų kameros įrenginių užimamą plotą (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis taip pat nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos taip pat nebuvo užtikrintas pakankamai ilgą laikotarpį (žr. pažymą – b.l. 13-18). Pareiškėjui tuo metu tekdavo tik nuo 2,44 kv.m. iki 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto norma. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.). Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl kamerų perpildymo trūko oro. Iš teismui pateiktų duomenų visumos matyti, kad šiuos nepatogumus betarpiškai pareiškėjas sieja su kamerų ploto trūkumu (kamerų perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai, o minėti nepatogumai vertintini kaip kamerų minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimo pažeidimo dalis (ABTĮ 13 str., 20 str. LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad jam kalint Kauno TI kamerose, sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas grybelio, taip pat kamerose nebuvo šilto vandens. Pasivaikščioti vesdavo tik 1 valandai, todėl nebuvo galimybės mankštintis, be to, administracija neiškviesdavo psichologo, psichiatro.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 21 p. numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab, kad ir pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, o byloje nėra duomenų, kad tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas pažeidė šį teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjo teiginiai, jog pasivaikščiojimui buvo skirta tik 1 valanda, atmestini kaip nepagrįsti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog jam nebuvo galimybės sportuoti. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-02-28 įsakymu Nr. 1-29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas, b.l. 25-26) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis, savaitgaliais ir švenčių dienomis sudaryta galimybė sportuoti bei mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašu (b.l. 28-30) sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė paminėtų tvarkų aprašų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės sportuoti pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės sportuoti bei mankštintis pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 57 str. 1 d.). Be to, Kauno TI yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, kai kurie iš jų – su sportine įranga ir iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi (b.l. 27, 31). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui privalomai tenkančios ploto normos.

Pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl grybelio (pelėsio) buvimo ant kamerų sienų bei lubų. Pareiškėjas net nenurodė tokių kamerų numerių, o skunde minimu terminu buvo patalpintas į eilę kamerų. Pareiškėjas teismui pateikė tik deklaratyvų ir niekuo nepagrįstą teiginį. Teismas laiko, kad nerealu, jog kiekvienos kameros sienos ir lubos pažeistos pelėsio. Šios aplinkybės nepatvirtina ir kitų administracinių bylų duomenys (TIS Liteko). Atsakovo pateikti duomenys (b.l. 19-24) patvirtina, kad dalies kamerų sienos bei lubos tvarkingos, nėra jokių biologinių pažeidimų. Atsakovas taip pat nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad minėti pažeidimai (pelėsis) realiai buvo ir pareiškėjas dėl šių jo nurodytų aplinkybių galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas šioje byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų - drėgmės, pelėsio buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl grybelio (pelėsio) buvimo laikytini nepagrįstais. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti taip pat ir atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pareiga pareiškėjui rūpintis kamerų švara įtvirtinta ir Kauno TI Direktoriaus patvirtintame Tvarkos apraše (b.l. 37-39). Teismui nepavyko surinkti jokių duomenų, kad pareiškėjas administraciją informavo apie pelėsį ir apie tai, jog atsakingas už kameros tvarkymą suimtasis nevykdo savo pareigų.

Į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos (b.l. 40-49) duomenys patvirtina, kad pareiškėjui būnant Kauno TI buvo sudaryta reali galimybė patekti pas gydytojus. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų matyti, jog pareiškėjas yra į gydytojus kreipęsis eilę kartų (pagrinde gydėsi dantis), taip pat dėl neaiškių priežasčių atsisakė atvykti į sveikatos priežiūros tarnybą bei bendrauti su psichologu, o eilės medicininių apžiūrų metu patvirtino, jog jokių nusiskundimų neturi. Vertintina, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra tiesiogiai susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI. Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Kauno TI laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, oro trūkumo, kai nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint pataisos namuose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę (pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto kamerose buvo santykinai neilgą laiko periodą), atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 111 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo E. R. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 111 Eur (vieną šimtą vienuolika eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius